Melsvos lūpos

 

Jurijus Buida (g. 1954) – prozininkas, laimėjęs nemažai literatūrinių apdovanojimų, ko gero, kol kas labiau žinomas Rusijoje ir anglakalbėse šalyse nei pas mus. Buida – labai originalus rašytojas, savo istorijose supinantis magiškąjį realizmą, barokinę prozą, mitus ir legendas. Užaugo Znamensko (anksčiau – Vėluva) gyvenvietėje, Kaliningrado srityje (buvusioje Rytų Prūsijoje). Rašytoją nuo vaikystės supo praeities dvasia, suvokimas, kad jo gyvenamoji aplinka tarsi slepia kitą, išnykusį matmenį (po Antrojo pasaulinio karo visi senbuviai tų vietų gyventojai vokiečiai buvo deportuoti, vietovės pervadintos, pasikeitė kraštovaizdis). Istoriškumo pajauta labai gyva ir Buidos apsakyme „Melsvos lūpos“ iš rinkinio „Nuotaka iš Prūsijos“ (1998).

Vertėja

 

 

 

 

Kelias į mokyklą vedė per vokiečių kapines. Žinoma, buvo galima pasirinkti ir kitą taką – išgrįstą, nuo geležinkelio sankasos atskirtą neaukšta tvora iš plieninių sijų, – ir tuomet kapinės likdavo kairėje, už eile išsirikiavusių dviaukščių namukų, primindamos apie save skvarbiu tujų dvelksmu ir padangę temdančiais tamsžaliais kaštonų lajų debesimis. Bažnytėlėje priešingoje kapinių pusėje buvo įsikūrusios mokyklos dirbtuvės, į kurias mes skuosdavome pro juodas ir pilkas stelas su įrašais svetima kalba. Dalį kapinių užėmė mokyklos stadionas, dėl to prisireikė nugriauti kelias dešimtis marmurinių paminklų – jie daugelį metų gulėjo palei plytinę tiro sieną, kol juos išsivežiojo apsukrūs lietuviai (tuos marmuro luitus nutrintais įrašais ir šiandien galima regėti kapinėse nuo Klaipėdos iki Marijampolės). Persikėlėlių folkloro žinovai, susižavėję istorijomis apie didžiulius požeminius tunelius, vedančius net ligi pat Berlyno, tvirtino, kad kapuose ir šeimų laidojimo rūsiuose, kur mūsų ūkvedys laikė kreidą, kibirus ir šluotas, vokiečiai prieš iškeldinimą paslėpė neįsivaizduojamus lobius – brangų Meiseno porcelianą, auksines grandinėles ir monetas, burtų knygas ir požemio planus. Žmonės, kurie nuo vaikystės naudojosi unitazais, tiesiog negalėjo būti neturtingi. Kapstydamiesi darže, atsikėlėliai retkarčiais aptikdavo dešimtį lėkščių ar tuziną šakučių, paslėptų vokiečių prieš iškeldinimą; kai buldozeriais ėmėsi lyginti pievą netoli senosios kirchės, smygsančios centrinėje aikštėje, paviršiun pažiro aliumininės ir varinės monetos: kadaise čia stovėjo bankas, jį subombardavo atskridę nuo Bornholmo anglai…

Visi šie nutikimai tik sustiprino tikėjimą tuo, kad kažkur – reikia tik stropiai paieškoti – užkasti tikrų tikriausi lobiai, kuriuos pranašavo visos tos lėkštės, šakutės, išsibarsčiusi aliumininė smulkmė. Lobių ieškotojai naktimis (tuo laiku vokiečių kapinėse laidojo savus, atsikėlėlius, ir žmogaus su kirtikliu pasirodymas buvo vertinamas kaip šventvagystė) krapštėsi palei kriptų sienas, nustumdavo antkapius ir drūtus marmuro kryžius. Daugelį sykių jie mėgino patraukti į šalį ir didžiulę dviejų metrų pločio, penkių metrų aukščio pilko granito plokštę, apaugusią kerpėmis ir samanomis, – tačiau tik apskaldė kampus. Manyta, kad po ja – grupinis kapas. Niekas vis dėlto nesivargino perskaityti įrašo, padengto samanomis, tik vienoje vietoje nukrapštė kerpes ir vos vos įskaitė datą – 1761 metai. Tais laikais apie Rytų Prūsijos egzistavimą žinota tik todėl, kad vaikinai iš Černigovo ir Riazanės padėjo galvas mūšyje prie Gros Jėgersdorfo nuo Lėvaldo pėstininkų kulkų (po šimto aštuoniasdešimt ketverių metų pro čia pravažiavo mano tėvo tankai).

Tą vasarą man nupirko fotoaparatą, o mano draugui – visa, kas reikalinga juostelei ryškinti ir fotografijoms daryti. Kelias savaites gyvenome lyg apsvaigę, fotografuodami viską aplinkui – namus, kraštovaizdžius, kaimynes ir šunis. Ryškinome. Darėme nuotraukas, palinkę tamsiame sandėliuke po įkaitusiu didinamojo stiklo gaubtu, nusidegindavome. Kadrai išeidavo išblukę, bet mus žavėjo ne portretų panašumas į originalus, džiugiai šūkaujančius: „Čiagi aš!“, – ne, mus jaudino pats stebuklas – optikos, mechanikos ir chemijos pasiekimai, leidę mums panorus sustabdyti akimirksnį, išplėšti tą akimirką iš prabėgančio gyvenimo ir perkelti ant kartono gabalėlio. Čia slypėjo kažkas vienu metu džiugaus ir bauginančio. Akimirksnis, sudžiovintas kaip peteliškė albume, gaubiamas miglų, išlikdavo, o žmonės seno, pastatai triušo, šunis suvažinėdavo…

Rugpjūtį mano draugą tėvai išsivežė į Krymą, o man atsipyko fotografija. Retkarčiais vis dėlto persimesdavau aparatą per petį ir eidavau prie upės arba į artimiausią mišką. Arba į vokiečių kapines, kurių sakais dvelkiančią ramybę tik retsykiais sutrikdydavo balandžių burkavimas. Patogiau įsitaisęs ant akmeninio suolelio be atlošo, leidau valandas pusiau sapnuodamas, leisdamas pasaulį užlieti savos vaizduotės šėlsmui. Ji godžiai palydėdavo prabėgantį šunį, atsitiktinį praeivį, perkeisdama juos, jiems patiems to nežinant, į svajonės, fantazijos dalį, į kristalą ar siaubūną – visa permainanti svajonių alchemija…

– Kur daugiau leisti laiką tikram fotografui, jeigu ne kapinėse…

Krūptelėjau, atsitokėjau ir sumišęs išsitiesiau: šalia manęs sėdėjo vokiečių kalbos mokytojas iš mūsų mokyklos, pravardžiuojamas Der Tišu*, Nikolajus Semionovičius Solominas.

– Mirtis ir fotografija – giminingi užsiėmimai, – paaiškino. – Kaip, kita vertus, mirtis ir menas. Menas apskritai – mirties amatas. – Jis nusišypsojo. – Menas sustabdyti akimirką – tai menas nužudyti.

Aš gurktelėjau. Apsižvalgiau. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Tik kažkur aukštai lapijoje burkavo balandis. Dviese ant suoliuko po išsikerojusiomis tujomis, skleidžiančiomis alsų sakų kvapą. Berniukas, nejučia užkluptas keisto vyro, kuris nei iš šio, nei iš to įsišneko apie mirtį. Kapinėse.

– Tu dažnai čionai buvoji? – paklausė, nežiūrėdamas į mane. – Aš – dažnai.

Pamėginau paaiškinti, kad atėjau čia tik pasižiūrėti į „grupinį kapą“ – į granitinę plokštę su 1761 metų data.

– Na, tai eime.

Jis spėriai pakilo ir nužingsniavo alėja, net neįsitikinęs, ar seku jam iš paskos. Tai mane padrąsino. „Mokytojai negalabija mokinių, – pamaniau. – Juolab prie pat mokyklos.“

Jis buvo neaukšto ūgio, bet kūprinosi. Drabužiai – prastai išlyginti pilki marškiniai ir plačios kelnės – kabėjo kaip maišas ant jo išdžiūvusio, lieso kūno, vainikuoto vištos kiaušinio formos galva, apaugusia retučiais žilais plaukais. Jo akių vokai visuomet buvo pusiau primerkti, tarytum jis būtų drovėjęsis žvelgti į pasaulį plačiai atmerktomis akimis. Pilnokos lūpos buvo šviesiai alyvinės spalvos. Jis buvo neblogas mokytojas. Mirus žmonai ir ištekėjus vienintelei dukrai – jos svajingo, simpatiško veido niekas tikriausiai neįsidėmėtų net pamatęs trečiąsyk – Der Tišas gyveno vienišas ir užsisklendęs. Kiekvieną dieną krautuvėje Liepų gatvėje jis pirko paketėlį pigių žuvelių, kuriomis rytais šerdavo iš visos apylinkės subėgančias benames kates. Mokykloje jis savanoriškai vadovavo fotografijos būreliui, į kurį metų pradžioje užsirašė dešimtys norinčiųjų, – nors jau į penktą šeštą užsiėmimą ateidavo du trys.

Aukštai keldamas kojas, Der Tišas kirto siaurą progumą, apžėlusią sausa, blyškia žole, ir pritūpė priešais pilko granito plokštę. Rankomis pradėjome gramdyti samanas ir kerpes nuo įrašo. Nepaisant to, greitai paaiškėjo, kad įrašo būta tik vieno – data, 1761 metai, – o visa kita – keistai susiraizgiusios linijos, sudarančios ornamentą. Atrodo, būta kažkokio piešinio.

– Tai grifo, nuo senų laikų gyvenusio kažkur šiose giriose, atvaizdas, – tarė Der Tišas. – Jis grobė veršius ir avis, ir sykį jį užmušė. Paukščio viduriuose atrado surūdijusius žirgo šarvus, ant kurių sėdėjo surūdiję riterio šarvai.

Mieguistai linktelėjau. Taip, žinoma. Riterio šarvai, surūdijusia pirštine sugniaužę baltą hospitaljerų vėliavą. Savaime suprantama. Išradingi žmonės iš milžiniškų grifų šonkaulių gaminosi puikius kovinius lankus. Tiesūs grifų nagai naudoti strėlių antgaliams gaminti, tokiomis per šimtą žingsnių galėjai pramušti plieno plokštėmis kaustytą skydą. O geriausia templė tokiems lankams buvo pinama iš raganos plaukų, kuriuos itin brangiai pirkdavo iš budelių.

– Budeliai – jų buvo trejetas – gyveno skersgatvyje už bažnyčios, šalia turgaus aikštės, – nesutrikęs tęsė Der Tišas. – Garsas apie jų įgūdžius sklido net už vokiečių ir lenkų žemių ribų. Šnekama, kad būtent vėluviškį budelį pakvietė į Moskoviją, idant pakartų mažametį antrojo Dmitrijaus Apsišaukėlio sūnų. Tai atlikęs, budelis metė savo amatą ir užsidarė vienuolyne. Pačioje Vėluvoje kartuvės stovėjo Priegliaus pakrantėje. Kerėtojai iš visos Rytų Prūsijos atkeliaudavo čionai kartu su savo šunimis išsikasti mandragoros šaknų, išaugusių ten, kur ant žemės nulašėjo pakaruoklio taukų. Šuo dantimis išraudavo šaknį iš žemės, o paskui nudvėsdavo siaubingose kančiose.

Jis maldingai sunėrė rankas ir nuleido akių vokus, tarsi užjausdamas kritusius šunis. Nudvėsusius siaubingose kančiose, ką Der Tišas neabejotinai regėjo.

Buvau taip sukrėstas jo pasakojimo, o labiausiai – bauginančiai bespalvio jo balso tono, kad net nesusimąsčiau apie šaltinį, iš kurio Der Tišas galėjo semti visas šias žinias. Savaime aišku, šaltinis tegalėjo būti vaizduotė. Kaip ir mano atveju. Kaip ir kitų atsikėlėlių atveju – nieko nenutuokiančių apie Rytų Prūsiją, žvelgiančių į ją kaip į svetimą žemę, knibždančią stebuklų, virstančių baidyklėmis. Po to, kai Pasevalko kryptimi išvyko paskutinis deportuojamų vokiečių ešelonas, šioje žemėje nebeliko nė vieno žmogaus, kuris apie Rytprūsių laikus ir erdvę galėtų pasakyti: „Tai – aš.“ Persikėlėliai atsidūrė mitų ir legendų nelaisvėje. Kai jie kalbėjo apie šios žemės praeitį, jie priminė žmones, rytą mėginančius žodžiais išreikšti tuos miglotus arba, atvirkščiai, skaudžiai ryškius vaizdinius, kuriuos regėjo sapne. Der Tišas juk sakydavo: „Čia buvo Michaelio Kelerio laikrodžių dirbtuvė“ arba: „Tenai stovėjo vienintelis pasaulyje restoranas, kuriame patiekdavo du šimtus patiekalų iš upinių midijų. Pirmas aukštas buvo išklotas žydromis plytelėmis, antras – rausvomis“ – ir jo tone buvo justi kažkas įtikinamo: taip, čionai buvo dirbtuvė, o ten – restoranas. Žydromis ir rausvomis. Kaipgi kitaip. Lyg pasakoje. Vadinasi, tiesa. Ten ir tada gyveno grifai, rydavę sunkiai ginkluotus riterius hospitaljerus, grifai, iš kurių šonkaulių dirbindavo puikius kovinius lankus. O ką daugiau iš jų galėjo gaminti?

Atsitokėjau tik priėjęs jo namus. Žvilgtelėjęs į mane liūdnomis, mieguistomis akimis, jis mąsliai prašneko:

– Galėčiau tave išmokyti fotografijos. Jeigu nori, žinoma. Meno perkeisti laiką į erdvę.

Linktelėjau. Žinoma. Kodėl gi ne? Atsisveikindamas jis mane įspėjo, kad yra kamuojamas „nuvalkiotų sentencijų nelaikymo“, ir paprašė nekreipti į tai dėmesio. Pažadėjau jam tai, nes, šiaip ar taip, net nežinojau, kas tos „nuvalkiotos sentencijos“.

Vėl prasidėjo pamokos. Pradėjo rinkti fotografijos būrelį. Žinoma, aš buvau vienas pirmųjų, įrašiusių savo vardą į Der Tišo sąsiuvinį. Veikiai supratau, kodėl būrelio nariams taip greitai įgrisdavo šie pasisėdėjimai po pamokų, kai Nikolajus Semionovičius nykiai pasakodavo apie šviesą, perspektyvą, spindulių lūžimą, kompoziciją ir siužetą. Miestelio žmonės ne tam įsigydavo fotoaparatus, kad kurtų meno šedevrus. Šeimos eidavo į ateljė „Trys palmės“ pas Andrejų Fotografą – nusifotografuoti atminimui, ėjo pavieniui – pasidaryti nuotraukų dokumentams. Andrejų kvietėsi į vestuves ir laidotuves, bet niekuomet – įamžinti peizažo. Pats Fotografas, dėvintis plačiakraštę skrybėlę ir ilgą šaliką, nerūpestingai apvyniotą apie kaklą, prisiminė tik vieną neįprastą atvejį per savo profesinę karjerą: smulkutės seserys kupriukės Meilutė ir Mažylė (viena dirbo telefonininke pašte ir įsigudrindavo pridėti mažybinę priesagą prie bet kokio įmanomo žodžio – netgi „budėtojėlė“ arba „medinukas“; antroji, rūsčiai suspaudusi sodriai pridažytas lūputes į brūkšniuką, ant prekystalio šalia autobusų stoties moterų tualeto pardavinėjo plokščius pyragėlius su varške – juos vadino „alebastriniais pyragėliais“) pasikvietė jį pas save į namus, kad įamžintų jų nepaguodžiamą sielvartą prie gėlėmis išpuošto mylimo šuns Marmuzio karstelio.

Mokiniai nuobodžiavo. Viską dar labiau gadino lietus, prapliumpantis kaip tik išėjus fotografuoti į lauką. Veikiai vieninteliu Der Tišo klausytoju likau aš. Mokytojo tai nėmaž nenuliūdino, priešingai, likęs su manimi vienudu, jis persimainė, vėl tapo tuo bebaimiu pramaniūgu, sužavėjusiu mane istorija apie grifą ir mandragorą.

Dviese – jis su „Leica“, aš su „Smena“ – mudu klajojome po miestelį ir jo apylinkes. Jis kalbėjo, aš klausiausi. Mokytojas pasakojo apie nedalingąjį šventąjį Adalbertą, atkeliavusį apšviesti prūsų į kraštą, kuriame nebuvo žinomas alus, ir kritusį nuo pagonio rankos; apie pirmuosius riterius, vykusius į siaubingą, tamsią ir šaltą dykynę, kuri driekėsi nuo Vyslos ligi Nemuno ir kurioje šimtmečius virė mūšiai tarp vokiečių, šveicarų, anglų ir burgundų su lenkais, lietuviais, totoriais ir rusais; apie anglų vaikus, kurie po šiai dienai traukia daineles apie vargšą riterį, išsiruošusį į laukinę Prūsiją; apie pagyrūną Otakarą II, priskyrusį sau Karaliaučiaus – karalių miesto – įkūrimo ir statybos nuopelnus; apie žemdirbių-kolonistų, ieškojusių prieglobsčio už pilies sienų nuo nuožmių lietuvių puolimo, neviltį; apie tūkstančius atvykėlių iš vokiškų žemių, atkeliavusių į Rytų Prūsiją pakvietus Frydrichui Didžiajam ir suradusių čia užuovėją nuo religinių karų baisumų; apie Laukstyčių pilį, Ordino gintaro saugyklą; apie praturtėjusius iš prekybos kryžiuočius, kurie prievartavo lenkų moteris, taip laužydami ordino įžadą nebučiuoti net savos motinos; apie žymųjį Hohencolerną, sukūrusį valstybę, kur vėliau rado prieglobstį lietuvių švietėjai, taip pat ir rusų sentikiai, bėgę nuo geležinio Maskvos kumščio prie Dusios ežero krantų ir 1914 metais tapę vokiečių kareiviais, sutriuškinusiais Samsonovo armiją tuose pačiuose laukuose, kur prieš penkis šimtus metų Jogaila su Vytautu ir jų Smolensko būriai sumušė Ulricho fon Jungingeno kryžiuočius…

Jis kūrė painius darinius iš sudėtinių sakinių, tiesiog galva man svaigo nuo dalyvių ir veiksmažodinių prieveiksmių.

Nenutraukdamas pasakojimo, jis ūmai stabtelėdavo priešais kokią nors sieną ar medį, pastatydavo stovą, kurį visuomet tampydavosi su savimi, ir padarydavo penketą šešetą kadrų. Negalėjau suprasti, ką gi tokio neįprasto jis surado toje vietoje, toje sienoje ar medyje. Siena kaip siena, medis kaip medis. Šiaip ar taip, tai būdavo visiškai nenusisekę, neišraiškingi kadrai, apie tai vienąsyk Der Tišui nedrąsiai užsiminiau… Atsakydamas jis blankiai šyptelėjo, sumurmėjo kažką apie neišreiškiamo išraiškingumą…

Pavasarį, kai pražydo obelys, pasikviečiau mokytoją į mūsų sodą, iš kurio atsivėrė vaizdas į šlapynes, stadioną viduryje, Priegliaus užtvanką ir parką – kupetą visų žalumo atspalvių. Takelis dalijo sodą pusiau ir, padaręs lankstą tik ties sena trikamiene obelimi, vedė prie surūdijusių vartelių su greta įrengta išcementuota komposto duobe, apsodinta pušimis. Toji obelis ir sudomino Der Tišą. Jo veidas ūmai įgavo rūstaus susikaupimo išraišką, akys susiaurėjo. Jis pasistatė trikojį stovą, ilgai žiūrėjo pro objektyvą, sukiodamas lęšio svirtelę, – galiausiai nuspaudė mygtuką. Paskui darsyk. Ir dar. Jis padarė trisdešimt penkis kadrus. Po to, nekreipdamas į mane dėmesio, greitai suskleidė stovą ir kone tekinas išskubėjo iš sodo. Išmuštas iš vėžių keisto jo elgesio, nusprendžiau daugiau neiti į fotografijos būrelį.

Tėvas nepalankiai vertino mano draugystę su mokytoju. Krutindamas savo tvirtą, apvalų generolo smakrą (taip jį vadino kirpėjas Vardu Levas, kuris sykį per savaitę turėdavo garbės skusti mano tėtušį. Eilė kirpykloje – dešimt nebejaunų žmonių, susėdusių palei sieną ant girgždančių kėdžių, – nustodavo gromuliuoti šviežiausias naujienas ir salytėje įsivyraudavo tyla, kol Vardu Levas vis spartėjančiu tempu galando Zolingeno skustuvą į odinį diržą ir skambiai – čirkšt! čirkšt! čirkšt! – gremžė putotus generolo skruostus ir smakrą. Procedūrą vainikuodavo kliento veido plekšnojimas pakaitinta servetėle, kuria paskui – finale – Vardu Levas nusišluostydavo ir savo riebų, prakaituotą veidą. Baigta. Eilėje laukiantys, lengviau atsipūtę, pradėdavo braškinti nugarkauliais ir kėdėmis. Tėvas užsirūkydavo kvapnų papirosą ir, mirktelėjęs savo atspindžiui veidrodyje, išeidavo iš kirpyklos. Jis buvo paties didžiausio miesto fabriko, nuo kurio priklausė daugumos gyventojų gerovė, direktorius), savo rūsčiu balsu pareiškė:

– Melsvos lūpos nemyli gyvenimo. To Solomino gyvenimas bėga jam pro šalį. Nemoki pasirinkti draugų. – Ir su kartėliu pridūrė: – Atsigimei į mane.

– Melsvos lūpos? – nusistebėjo motina. – Paprasčiausiai jo širdis nesveika…

Kitą dieną Der Tišas nepasirodė mokykloje: susirgo. Iškart po pamokų nuėjau jo aplankyti. Jis gyveno mažame namuke kitapus upės, gatvėje, užsibaigiančioje užliejama pieva. Jeigu pavasarį Priegliaus vandenys pernelyg pakildavo, gatvėje apsemdavo rūsius. Iš tolo – nuo tilto – ta čerpinių stogų santalka, raudonuojanti pro liepas ir kaštonus, sukeldavo brolių Grimų ir Anderseno pasakų gerbėjų nostalgiją, tačiau gyventi tuose įdrėkusiuose meduoliniuose nameliuose be vandentiekio buvo ne pats didžiausias malonumas.

Der Tišas nenustebo dėl mano apsilankymo, nors buvo aiškiai sutrikęs. Jis palydėjo mane į svetainę – su įdubusia sofa, aptraukta žaliu pliušu, apskritu stalu viduryje, kokline krosnimi kampe, su išblukusia šeimos nuotrauka – jis, žmona ir duktė – ant sienos, barškančia įstiklinta spintele tarpulangyje. Kol jis krapštėsi virtuvėje, apžiūrinėjau knygų nugarėles: „Oblomovas“, „Už mūsų sovietinę Tėvynę“ su dailiai įspaustu Generalisimo portretu, „25 fotografijos pamokos“, Tiubingeno Šilerio leidimas, prabangus jubiliejinis Kleisto leidimas, Gėtė paauksuotais krašteliais (vėliau sužinojau, kad Gėtę mokytojas išprašė iš kaimyno, kuris iš vokiškų knygų pasistatė sienelę tarp kiaulidės ir malkinės), „Ana Karenina“, žalias Leonido Andrejevo vienatomis su juodu rašytojo portretu ant aplanko…

Jis atnešė padėklą su puodeliais, stiklainį agrastų uogienės ir didelį skardinį virdulį, kuris barkštelėjo į neužtiestą stalviršį. Iš spintelės išėmė už „Anos Kareninos“ stovėjusį tamsaus stiklo butelį, užkimštą popieriumi, – nuliejo šiek tiek į arbatą, pakvipo medumi ir vyšniomis.

Kambaryje tvylojo prietema – dėl kiemelyje išvešėjusių tujų.

– Dovanok, prašau, senam storžieviui, – sumurmėjo Nikolajus Semionovičius. – Bet tuomet ten… jūsų sode… man būtų buvę sunku paaiškinti priežastį… Net ir dabar… juk matai… – Jis priglaudė puodelį prie savo melsvų lūpų – ant dugno įžiūrėjau sukryžiuotus saksoniškus kalavijus. – Namas, kuriame jūs dabar gyvenate, kažkada buvo mano namai… tiksliau, jis priklausė mano uošviui… mano žmonos tėvui.

Aš lūkuriavau.

Jis atsiduso.

– Gerai, turėk kantrybės. Turiu pradėti nuo pradžių…

Jis gimė atokiame ir neturtingame gudų kaime prie Oršos, krašte, kur žmonės mirdavo nuo bado, kaltūno ir maro. Po tėvo, kuris buvo sužeistas 1914 metais prie Gumbinės ir 1920 metais prie Perekopo, mirties šeima – motina ir šešetas vaikų – kartu su kitais kaimo gyventojais persikėlė į Donecko apylinkes, prisidėjo prie Donbaso, suniokoto pilietinio karo, atstatymo. Vyrai darbavosi anglių kasyklose, moterys su vaikais prisijungė prie žemės ūkio artelės, greitai pertvarkytos į kolūkį. Kalnakasių rajone buvo lengviau pergyventi didįjį Ukrainos badą. Daug pavojingesnė pasirodė snukio ir nagų liga. Kiekvieną dieną veterinarai su milicija išsiveždavo dar vieną kritusią karvę ir užkasdavo ją užsnigtoje stepėje. Naktį kritusios karvės savininkai – visa šeima – išsiruošdavo į stepę, susikurdavo laužą ir suvalgydavo viską, ką pajėgdavo. Kai kurie po to mirdavo.

Motina iš visų savo vaikų labiausiai mėgo Nikolajų: jis anksti išmoko skaityti ir galėjo valandų valandas atmintinai cituoti Senąjį Testamentą, tik retkarčiais užstrigdamas prie nežinomų žodžių. Po mokyklos – zootechnikumas, tuomet armija ir karas, kuris Solominą užklupo tarnaujant bataliono raštininku. Prie Charkovo jis pateko į apsiaustį ir nelaisvę. Karštą 1941-ųjų vasarą dešimtys tūkstančių belaisvių ėjo iš proto nuo troškulio ir bado kilometrų kilometrus nusidriekusiose daubose. Kartą per dieną mediniuose loviuose jiems nuleisdavo cukrinių runkelių ir duodavo šiek tiek šilto, drumsto vandens. Sargybiniai iš viršaus pasibaisėję stebėjo, kaip nudriskę rusai graužė purvinus runkelius ar tyliai gulėjo ant išdžiūvusios žemės, kaitinami saulės.

Galiausiai juos išvežė į Vokietiją. Solominas pateko į Rytų Prūsiją ir buvo paskirtas dirbti pono Teodoro Tycės ūkyje, kuriame buvo užsiimama pieno perdirbimu ir prekyba. Kiekvieną rytą vežimais ir siauruku atkeliaudavo sklidini pieno bidonai, iš jo mažame fabrikėlyje buvo spaudžiami vėluvietiški sūriai ir gaminamas sviestas. Sezoniniams darbams ponas Tycė samdydavo lietuvius, kuriuos pagal seną tradiciją, perimtą iš protėvių – atvykėlių iš Zalcburgo, – vadino „būrais“. Prasidėjus karui, būrams tapo daug sunkiau iš panemunių patekti į Priegliaus pakrantes. Bet tada atsirado nemokama darbo jėga – rusų karo belaisviai ir lenkų nacionalinio judėjimo dalyviai, suvaryti į „štalagus“**.

Solominą ir kitus raudonarmiečius apgyvendino ilgame, žemame pastate čerpių stogu, kur įprastai glausdavosi sezoniniai darbininkai – būrai. Nikolajus greitai pramoko svetimos kalbos ir neilgai trukus Tycė – kresnas, žilstantis tylenis totoriškomis akimis – paskyrė Solominą rusų vyresniuoju. Sekmadieniais Solominą šeimininkas pasikviesdavo papietauti su šeima. Jis kruopščiai valydavo nudėvėtą drobinį kostiumą, duotą jam senutės ūkvedės, ir prausdavosi po vandens kolonėle sode (vietoj muilo naudodamas pelenus). Nelaimės draugai jį geraširdiškai pajuokė. Ir tik Tolia Afroskinas, Nikolajaus kambario draugas būrų name, virdamas neapykanta murmėjo: „Šunsnukis tu, Kolka, tėvynę išdavei, tik palauk…“

Prie pietų stalo Solomino akys visuomet susitikdavo žalias šeimininko Tycės dukters Marijos akis (niekam negirdint vadino ją Mašenka), ir kiekvienąsyk išvydus jos mažas lūpas arba pilnokas rankas jam sugniauždavo gerklę. Mašenka taip pat sutrikdavo ir išrausdavo. Namų tvarkytoja ponia Rebul (jos protėviai buvo prancūzų hugenotai, savo Pažadėtąją žemę suradę Prūsijoje) smerkiamai purtydavo savo smailėjančią, kykuotą galvą. Užtat tai nė kiek netrikdė pono Tycės, pjaustančio kepsnį ir užgeriančio raudonuoju vynu. Lygiai taip pat ramiai jis žiūrėjo į vakarinius dukters pasivaikščiojimus su rusu sode, kuris nuokalne leidosi į drenažo kanalais išraižytą pievą. Kai duktė jam prisipažino esanti nėščia, ponas Tycė visą naktį savo kambaryje, kaip pats sakė, praleido šnekėdamasis su Dievu. Kitą rytą jis nuėjo pas kapitoną Štribrną, nuo kurio priklausė karo belaisvių likimas. Vienas Dievas težino, kaip jiedu išsprendė šį painų klausimą. Bet išsprendė. Nikolajus Semionovičius tapo pono Tycės žentu ir verslo dalininku.

Mašenka pagimdė žaliaakę dukrelę, o po pusantrų metų – dar dvi mergaites. Jaunoji šeima gyveno antrame aukšte. Vyriausioji mergytė – Katia – mėgo jodinėti ant kaulėtosios ponios Rebul, kuri iš susijaudinimo pradėdavo giedoti rūsčias senovines hugenotų giesmes. Nikolajus Semionovičius išsitiesdavo ant grindų, skruostu priglusdavo prie saulės įšildytos dažytos grindlentės ir tyliai tyliai dejuodavo: tokiomis akimirkomis jis labiausiai bijodavo mirties. Tolia Afroskinas šaipydavosi: „Dabar tau galas. Vedei fašistę, išperėjai fašistukų…“ – „Aš ją myliu, Tolia, – kalbėjo Solominas. – Ir mergaites myliu…“ Tolia raukėsi. „Na na, taip mūsiškiams ir pasakyk – aš juos mylėjau, fašistus ir jų šalį, kol anie mūsų šalį teriojo.“ Jis kostelėjo: prie Charkovo kulka jam pataikė į plaučius. „Tavo nuomone, žmonės esame tik mes, – mėgino paprieštarauti Solominas, – o jie – ne žmonės…“ – „Žmonės. Bet dabar mes kariaujame.“

1944-ųjų pabaigoje sovietų kariuomenė įžengė į Rytų Prūsiją. 1945-ųjų pradžioje priartėjo prie Vėluvos. Karo belaisvius išsivarė į Pomeraniją ar dar toliau – į Vokietiją. Toks pat likimas – nepaisant nieko – grėsė ir Solominui. Ar jam pavyks sveikam gyvam pasiekti Magdeburgą? Ar pavyks Tycių šeimai ištrūkti iš Rytprūsių pragaro (pabėgėliai šimtais žūdavo ant Aistmarių įlankos ledo)? Šeimoje buvo nutarta išsiskirstyti ir atiduoti savo likimą į Dievo rankas. Tycės su vos keletu būtiniausių daiktų išvyko vakarų kryptimi, norėdami pamėginti per Pomeraniją nusigauti prie Lano upės, kur gyveno pono Teodoro brolis.

Apsivilkę raudonarmietiškais skarmalais, Solominas ir Tolia Afroskinas miškais nusigavo pasitikti sovietinės armijos. Po keleto dienų abudu atrodė lyg pabėgę iš pragaro. SMERŠ’o pareigūnai tardė juos atskirai. Po patikros Solominą paskyrė į inžinerinį batalioną, o Tolią išsiuntė už Uralo, kur jis pragaišo lageriuose, taip nieko ir nespėjęs papasakoti apie draugą išverstakailį.

Jaunesnysis seržantas Solominas prasiveržė iki Prahos, buvo sužeistas, kontūzytas, apdovanotas ir 1949-aisiais sugrįžo į Rytų Prūsiją, kuri dabar jau buvo gavusi rusišką pavadinimą. Name Septintojoje gatvėje dabar jau gyveno svetimi, nė girdėti negirdėję apie kokį nors Tycę. Galimas daiktas, juos deportavo, jeigu jie nesuspėjo atsitraukti kartu su vokiečių armijos likučiais. Nikolajus Semionovičius užkopė į antrą aukštą, išsitiesė ant grindų ir skruostu prigludo prie saulės įšildytos dažytos grindlentės. Suglumusi namų šeimininkė apsiverkė. Jis kažkaip nuramino šią ir išėjo.

Po bombardavimų ir apšaudymų mažai kas liko iš miestelio Priegliaus ir Alnos santakoje. Net ir upės dabar vadinosi Pregolia ir Lava. Bet Nikolajus Semionovičius pasiliko čionai. Dirbdamas mokykloje, jis neakivaizdiniu būdu baigė pedagogikos institutą, vedė, palaidojo žmoną, ištekino dukrą – ir liko vienas kaip pirštas su savo atsiminimais. Pasinėrė į fotografiją. „Leicą“ įsigijo „trofėjiniame sandėlyje“ už kvortą degtinės. Ėmė kamuoti kažkoks širdies negalavimas. Daugel sykių veržėsi ieškoti Mašenkos, bet tiek penktajame–šeštajame, o netgi ir septintajame dešimtmetyje apie tai ir užsiminti nebuvo galima – nei valdžiai, nei pažįstamiems. Kiek sykių jis mėgino papasakoti savo gyvenimo istoriją taip, tarsi tai nutiko kitam žmogui, bet kiekvienąkart sulaukdavo pasmerkimo: „Kol mūsiškiai krito kaip musės fronte ir namus gindami, tas bjaurybė vaikus gamino ir sviestą rijo.“

Čia Der Tišas padarė pauzę. Pabaigė savo atvėsusią arbatą, mąsliai palingavo.

– Atminties menas yra neatsiejamas nuo užmaršties meno, – ūmai tarė. – Kita vertus, žodis „menas“ čionai visai nereikalingas, jis reiškia norą pamiršti. Bet niekas nevyksta taip, kaip nori…

Jo uošvis ponas Tycė turėjo savų keistenybių, kita vertus, niekuomet jų nedemonstravo. Sykį, kai Nikolajus jam prisipažino, kad jaučia baimę – juo stipresnę, juo didesnė jo laimė, – ponas Tycė pasakė: „Tu bijai netekti… Ar tiki Dievą, Nikolajau?“ Solominas sutriko. „Šiaip ar taip, esi girdėjęs apie sielos nemirtingumą. Numirę, mes tiesiog persikeliame į kitą pasaulį. Jis yra lygiai toks pat kaip ir šis – net peteliškės sparnelis, tie patys skauduliai, atodūsiai. Ten mes darsyk pergyvename ankstesnį gyvenimą, nuo pradžios ligi tos akimirkos, kai, gyvųjų akimis žiūrint, jis nutrūko. Gimstame. Suaugame. Kuriame šeimą. Kenčiame tas pačias kančias, džiaugiamės tais pačiais džiaugsmais. Mirštame. Gimstame… ir taip ligi begalybės…“ – „Betgi tai – pragaras! – sušuko Nikolajus Semionovičius. – Argi gali būti kas nors siaubingesnio?“ – „O kas gi tau sakė, kad mūsų dabartinis gyvenimas – rojus? Abi tikrovės, šioji ir ana, vienu metu yra tikros ir menamos. Viskas priklauso tik nuo vietos… nuo požiūrio… Tai vargina. Būtų daug patogiau regėti tą tikrovę lyg iliuziją, lyg sapną, bet – deja. Jeigu laikas yra begalinis, mes esame kuriame nors amžinybės taške. Jeigu erdvė yra beribė, mes esame kuriame nors erdvės taške…“ – „Betgi jūs esate krikščionis, pone Tyce! Visa, ką jūs šnekate, yra Dievo paneigimas…“ Ponas Tycė nusišypsojo. „Iš dalies tu esi teisus. Bet, užuot sakęs „paneigimas“, aš verčiau vartočiau kokį nors kitą žodį… pavyzdžiui, suaugimas… arba branda… Dievo branda, kodėl gi ne? Tai daug išmintingesnis Dievas. Įgavęs išminties dėl mūsų patyrimo. Tai, gali būti, ir labiau pailsęs Dievas. Ir netgi, tikriausiai, abejingesnis. Nors… aš nemanau, kad Dievas ką nors myli. Jis negali ko nors ar kažko mylėti. Dievas – tai Jo sukurtas pasaulis. Begalinis ir amžinas, kaip pats Dievas. Kitam čia nėra vietos. Kito atsiradimas – tai iššūkis pačiai Dievo egzistencijai. Bet koks Kitas – tai begalinis ir amžinas Dievas, neišvengiamai išstumiantis Pirmąjį. Taigi, Jis iš principo negali mylėti arba nekęsti…“ – „Bet jeigu esame amžini, – pertraukė jį Solominas, – tuomet mums nereikia pateisinimo nei meilės, o mūsų gyvenimas, vadinasi, beprasmis!“ Teodoras Tycė papurtė savo žilą galvą. „Pamėgink atsieti meilės jėgą nuo mirties jėgos… tai sunku… bet gali būti, jog tai ir yra vienintelė išeitis…“

1962 metų liepos 27 dieną mažoji Solomino dukrelė drėgnoje pievoje Priegliaus pakrantėje sugavo drugelį baltuką ir atnešė jį tėčiui prakaituotame kumštelyje. Peteliškę paleido. Nikolajus Semionovičius pabučiavo smulkų dukters delniuką, vos juntamai dvelkiantį citrinomis. Per keletą akimirkų kvapas išsivadėjo. Vyras sunkiai atsitiesė ir apsižvalgė. Pieva. Upė. Čerpiniai stogai viršum liepų. Malonus laumžirgių dūzgimas. Mergaitė. Jos delniukas, dvelkiantis citrinomis. Jis. Visa tai jau buvo, ūmai jis suvokė. Buvo – 1944-ųjų liepą. Liepos pabaigoje. Gali būti, netgi 27 dieną. „Na ir kepina“, – pasakė Mašenka. Jos apvalūs pečiai šerpetojo – visą dieną praleido įsaulyje. Jos akys patamsėjo. Nikolajus su dukra ant rankų (jis parnešė ją, įmigusią, iš Priegliaus pakrantės pievos) stovėjo po trikamiene obelimi ir tarsi užkerėtas žvelgė į šiltos šviesos užlietą moterį, į jos pečius ir rankas, į patamsėjusį nuo prakaito kartūną, dengiantį krūtinę. Paguldęs mergaitę ant rankšluosčio, patiesto ant žolės, jis prileido vandens iš kolonėlės ir grįžo po obelimi. Mašenka nusivilko chalatą ir laistėsi vandeniu iš kaušo, per petį žvilgčiodama į vyrą. „Nepasiekiu nusišluostyti. – Ji tyliai kikeno. – Katia miega.“ – „Mašenka, – sušnabždėjo jis, – Viešpatie, kaip aš tave myliu. Ir mergaites… ir visa, visa tai…“ Apsinuoginusi žaliaakė moteris po obelimi, žolėje mieganti mergaitė, saulė, malonus laumžirgių dūzgimas, vos juntamas citrinų kvapas… Visa tai atgijo, vos tik jis išvydo senąją obelį mūsų sode.

– Ir todėl jūs trisdešimt penkis kartus nufotografavote tą obelį, – sumurmėjau aš. – Tą pačią…

– Svarbiausia ne obelis. – Jis atsiduso. – Svarbiausia – pati vieta. Tik laikas jau kitas… bent jau mums taip rodosi… Ji ten stovėjo.

Atrodo, jog ėmiau suprasti.

– Jūs fotografuojate įsimintinas vietas?

– Taip, tam tikra prasme – įsimintinas. Jos yra dalis ano gyvenimo. Tikrojo. Galbūt tiesa ir laimė slypi aname pasaulyje, kurį mes įprastai laikome iliuziniu, gyvuojančiu tik mūsų atmintyje, mūsų vaizduotėje… Bet atmintis yra tikra. Tai – sudėtinga elektrinių impulsų sąveika (sudrebėjau iš netikėtumo), kuri reiškiasi smegenų audinyje. Todėl ta iliuzija turi materialų pagrindą. Esu pasmerktas ją vytis, nors ir nesu tikras, ar tikslas pasiekiamas…

Linktelėjau. Kodėl gi ne? Galimas daiktas. Aš netgi draugiškai išsišiepiau – su pamišėliais reikia būti atsargiam. Elgtis apdairiai.

Po 1962 metų liepos 27 dienos (kalendoriaus lapelis su brangia data buvo prikaltas jo lovos galvūgalyje) jo susidomėjimas fotografija įgavo naują prasmę. Nuo tos dienos jis stengėsi užfiksuoti visas vietas, kuriose kadaise lankėsi Mašenka Tycė-Solomina. Prisiminti, kaip ji ten – arba čia – sėdėjo. Stovėjo. Gulėjo. Kur link žvelgė. Ten. Ne, atleiskite, vis dėlto – štai ten. Pasukusi galvą, primerkusi akis, dešinėje rankoje – alyvų šakelė. Ar visgi kairėje? Tikrai, kairėje. Žengė. Prisimerkė. Vadinasi, šviesa krito tenai. Jis prie paprasčiausios sienos išlaukdavo tos minutės, kai saulė vėl bus toje vietoje, kad nufotografuotų tuštumą. Čia. Ir tenai. Juk Mašenka gyveno tą patį gyvenimą ir anksčiau ar vėliau ji nejučia atsidurs prie tos pačios sienos kaip tuomet, 1942-ųjų gegužės 14 dieną. Arba kaip tą 1943-iųjų rugsėjo pavakarę. Jis įtemptai tyrinėjo negatyvus ir jau padarytas nuotraukas. Kartais jam imdavo atrodyti, kad negatyve kažko būta – šešėlio? įbrėžimo? – kažkodėl to nebuvo matyti pozityve, tad jis mainė apšvietimą, lęšius, reagentus, juosteles… Jis sluoksniavo negatyvus, klojo trečiąjį – ant ketvirtojo, norėdamas išgauti tuštumos sutankėjimą, kad vos vos įžiūrimas šešėlis taptų aiškiai pastebimas, tankus, kūniškas. Figūra. Veidu. Pilnokų rankų mostu. Žydinčių alyvų šakele. Vaiko delniuku, dvelkiančiu citrinomis…

„Melsvos lūpos nemyli gyvenimo“, – prisiminiau tėvo žodžius. Kartais Solominas sustingdavo priešais veidrodį, laukdamas to akimirksnio, kai jo atspindys, praradęs budrumą, išsiduos gestu arba šypsena, bylojančia apie jo savarankišką gyvenimą – ten. Kartais jam vaidendavosi, kad jis pagavo vieną tų mitrių judesių, ir tai jį baugino: susidūrimas su pačiu savimi nepranašauja laimės. Šiaip ar taip, tokia laimė skirta tik beatodairiškai drąsiems, o jis toks nebuvo. Jis pasirinko kitokį pragarą.

Jis parodė man nuotraukas, kuriose sunku buvo ką nors ir įžiūrėti: sukrauti vienas ant kito, negatyvai taip sutirštino daiktų kontūrus, kad jie išsiliejo, tarsi paniro į pirmykštį chaosą. Gali būti, jog tai ir buvo atvaizdas to pasaulio, kuris, sluoksniuodamasis, trupėdamas ir nykdamas, dalimis patenka ir į mūsų laikinų formų pasaulį.

Mes atsisveikinome – kaip ir nujaučiau, su visam, nors ir nemaniau, kad Der Tišas taip greitai pasimirs: jam nebuvo nė penkių dešimčių! Jį surado ant grindų. Gulėjo skruostu prisispaudęs prie saulės įšildytos dažytos grindlentės, su negyva šypsena ant savo melsvų lūpų. Į laidotuves nėjau. Nemanau, kad jis būtų įsižeidęs.

„Egzistuoti – tai egzistuoti kieno nors vaizduotėje, be to nesama būties“, – kartą pasakė vyskupas Berklis. Melsvos lūpos, žalios akys, citrinomis dvelkiantis vaiko delnas, grifai, rūdėti riteriai, meilė, nemirtingumas… Dieve aukštybėse! Tai tėra tik žodžiai, jungiantys vietą ir laiką ir kuriantys kažką panašaus į gyvenimą…

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė