Ką pranašavo sovietinės antiutopijos

Fantastas Jakovas Okunevas rašė: „Bet kokia utopija numato ateities etapus bei gaires. Tačiau utopijų kūrėjas – ne pranašas. [...] Įsivaizduojamą ateitį jis kuria iš dabarties.“ Penkias tarybinių autorių ateities vizijas apžvelgia Jelizaveta Lamova.

 

Fantazijos šalinimo operacijos ir pietūs pagal tvarkaraštį:

Jevgenijaus Zamiatino romanas „Mes“

 

Tai viena iš pirmųjų Sovietų Rusijos distopijų. Jevgenijus Zamiatinas (1884–1937) parašė ją 1920 m. Petrograde, sugrįžęs iš Didžiosios Britanijos. Pagrindinis „Mes“ veikėjas – [inžinierius] D-503, ateities Vieningosios Valstybės gyventojas ir tarpplanetinės stoties „Integralas“ statytojas. Kaip ir visi XXXII amžiaus piliečiai, jis valgo „naftišką maistą“ ir gyvena stikliniame daugiaaukščiame kube, kurio užuolaidos užtraukiamos tik tam tikromis dienomis. Miestą-valstybę supa siena, neva sauganti gyventojus nuo laukinių. Visose gatvėse pareigūnai įrengę vaizdo stebėjimo kameras – „neregimus sargus, kurie tučtuojau gali nustatyti suklydusiųjų numerius ir išgelbėti juos nuo tolesnių klaidingų žingsnių“. Totalitarinę valstybę valdo Rūpintojas. Jo nurodymu kai kuriems piliečiams išoperuojama fantazija.

 

Daug neįtikėtinų dalykų man teko skaityti ir girdėti apie tuos laikus, kai žmonės dar gyveno laisvai, t. y. neorganizuotai, laukiniškai. [...] Kaip valstybės valdžia galėjo leisti, kad žmonės gyventų neturėdami nieko panašaus į mūsų Švieslentę, be privalomų pasivaikščiojimų, be tikslaus maitinimosi laiko reguliavimo, kad keltųsi ir eitų gult kada jiems šaus į galvą. 

Jevgenij Zamiatin, „Mes“

 

Pirmąkart romanas buvo išleistas 1925 m. – Jungtinėse Valstijose, anglų kalba. Tėvynėje kūrinį suprato kaip kontrrevoliucinę komunistinės visuomenės karikatūrą. Zamiatiną spyrė atsisakyti autorystės ir laikraštyje paskelbti paneigimą. Tačiau rašytojas nepakluso ir 1931 m. dėl persekiojimų emigravo į Prancūziją. Po metų interviu istorikui Georges’ui Lefebvre’ui Zamiatinas sakė: „Trumparegiai recenzentai šiame kūrinyje neįžiūrėjo nieko daugiau, tik politinį pamfletą. Romanas – tai perspėjimas dėl pavojaus, kurį žmogui kelia mašinų ir valstybės (nesvarbu, kokios) galios hipertrofija.“ SSRS veikalas išspausdintas tik 1988 m. – žurnale „Znamia“.

 

 

Minčių sekimas ir vaistai nuo emocijų:

Jakovo Okunevo „Ateinantis pasaulis. 1923–2123“

 

1923 m. laikraščių „Pravda“ ir „Moskovskij rabočij“ žurnalistas Jakovas Okunevas (1882–1932) išleido romaną apie tolimą ateitį Грядущий мир. 1923–2123. Jame vaizduojama, kaip profesorius Moranas specialiomis dujomis dviem šimtams metų „užšaldo“ dukterį Jevgeniją ir savo pažįstamą Vikentjevą. Šiedu pabunda Pasaulinio Miesto epochoje, kur žmonės tarpusavyje bendrauja naudodamiesi ideografu – prietaisu, perduodančiu žmogaus mintis bendrąja pasaulio kalba. Nuo ideografo neįmanoma nieko nuslėpti. Žmonės yra įveikę gėdą, tačiau išnykusi ir meilės samprata. Sovietinis kritikas Vsevolodas Revičius knygoje [po mirties išleistame straipsnių rinkinyje] „Utopijų kryžkelė“ rašė: „Pats Okunevas liko nepatenkintas savo sukurtosiomis santvarkomis, nes kai tik susiduriama su konkrečiais atvejais, meilė visada pasirodo besanti nelaiminga. Kodėl šitaip, nuspėti nesunku: ištikti nelaimės veikėjai įgyja bent šiokių tokių žmogiškų bruožų.“

Pasaulinio Miesto piliečiams nevalia puoselėti jokių jausmų, išskyrus troškimą darbuotis tėvynės labui. Specialieji medikai išgydydavo nuo pavydo, liūdesio ir sielvarto.

 

Mes esame viena tauta – žmonija, ir mes turime vieną įstatymą – laisvę. Mes neturime vyriausybės, nei paskirtosios, nei išrinktosios [...]. Vietoj smurto ir prievartos organų sukūrėme apskaitos ir paskirstymo organus. Pas mus nėra nelaimingų ir prislėgtų. Mes visi esame lygūs, visi laisvi, visi išvien siekiame visapusiškos brolybės. 

Jakov Okunev, „Ateinantis pasaulis. 1923–2123“

 

Už „Ateinantį pasaulį“ Okunevą netrukus pašalino iš partijos ir atleido iš minėtų spaudos leidinių. Naują darbą autorius rado vargais negalais – nuo 3 deš. vidurio rašė laikraščiui „Už maisto pramonę“. 1932 m. Jakovas Okunevas mirė nuo šiltinės – ja užsikrėtė per komandiruotę Karagandoje.

 

 

Valstiečių sušaudymai belaukiant proletarų ir svajonės apie naują gyvenimą:

Andrejaus Platonovo „Čevenguras“

 

Sovietijoje „Čevengurą“ buvo galima perskaityti tik 1988 m. Istorija apie revoliucionierius, komunizmą pastačiusius kaime, buvo uždrausta 60 metų. 1929 m. rugsėjo 18 d. Maksimas Gorkis Andrejui Platonovui (1899–1951) rašė: „Vaizduojamą tikrovę apgaubėte lyriškai satyrine šviesa, tai, suprantama, nepriimtina mūsų cenzūrai. Nepaisant prielankaus jūsų požiūrio į žmones, romane jie nuspalvinti ironiškai, skaitytojams jie atrodo ne tiek revoliucionieriai, kiek „keistuoliai“ ir „puspročiai“.“

Pagrindinis romano veikėjas Aleksandras Dvanovas keliauja po Rusiją pilietinio karo ir NEP’o metu. Jis – našlaitis: motina mirė gimdydama, tėvas nusiskandino. Vieną dieną tas jaunas vyras atvažiuoja į Čevengurą – kaimą, kuriame prieš dvejus metus į valdžią atėjo komunistai. Jame gyvena 11 bolševikų: kitus kaimiečius jie apskelbė buržujais ar buožėmis ir sušaudė. Revoliucionierių sumanymu kaimą turėjo apgyventi proletarai – nauji, geresni žmonės, bet jie nesirodė. Čevengure jų laukė kiekvieną dieną: valė namus, klojo lovas. Dėl „proletarų trūkumo“ vienas iš bolševikų į kaimą atvedė valkatų. Tačiau šie nepanoro gyventi naujojoje santvarkoje ir ilgainiui iš gyvenvietės pasišalino.

Tikriausiai jau visas pasaulis, visas buržuazinis elementas žinojo, kad Čevengure atsirado komunizmas. [...] Jis žinojo, kad Leninas dabar galvoja apie Čevengurą ir čevenguriečius bolševikus, nors jam ir nežinomos Čevenguro bendražygių pavardės. Leninas tikriausiai rašo Čepurnojui laišką, kad šis nemiegotų, saugotų komunizmą ir trauktų savęsp bevardės žemutinės liaudies jausmus ir gyvenimą. 

Andrej Platonov, „Čevenguras“

 

 

Smegenų plovimo institutas, pravardės ir begalinės eilės:

Aleksandro Zinovjevo „Žiojinčios aukštumos“

 

Sovietinės tikrovės satyrą Зияющие высоты Aleksandras Zinovjevas (1922–2006) pradėjo rašyti 1974 m. vasarą.

 

Galvojau apie ją [knygą] darbe, kelyje, svečiuose, namuose dieną ir naktį. Buvau tiesiogine šio žodžio prasme apsėstas. Būdavo, rašydavau po dvidešimt valandų iš eilės, atsitraukdamas vos keliolikai minučių… KGB sekimas sustiprėjo ir pasidarė nuolatinis. [...] Mūsų nesant namie, bute pradėjo daryti kratas. Supratau, kad [rašymo] sparta – mano išsigelbėjimas. Privalėjau aplenkti valdžios organų priemones, kurios būtų sutrukdžiusios išleisti knygą. 

Aleksandr Zinovjev, memuarai „Rusiškas likimas: atskalūno išpažintis“

 

Zinovjevas darbavosi nuomojamame vasarnamyje Peredelkine. Laiko redagavimui ir korektūrai nebuvo: filosofas rašė tiesiai į švarraštį, o pažįstami fragmentus iš karto gabeno į Prancūziją. Zinovjevas prisimena: „Rašymo procesą galėjo nutraukti bet kurią minutę. Todėl kiekvieną knygos gabaliuką rašiau taip, tarsi jis būtų paskutinis. Dėl to knyga išėjo tarsi savarankiškų trumpų kūrinėlių rinkinys.“ 1975 m. pradžioje „Žiojinčios aukštumos“ buvo baigtos.

Romano veiksmas vyksta išgalvotame mieste-valstybėje Ibanske, kurio visų gyventojų pavardės tokios pat. Žmonės vadino viens kitą pravardėmis. Vadovaujami galvos – ūkvedžio ir „Brolijos vado“ – jie stengėsi iš politinės sistemos „socizmo“ pereiti į „visišką socizmą“. Bet koks renginys Ibanske virsdavo „istoriniu įvykiu“. Miesto gyvenimo eskizai romane kaitaliojasi su Smegenų plovimo instituto darbuotojų istorijomis. Vienoje iš dalių Zinovjevas perteikia pokalbius eilėje prie „šurum burum“ prekių, kurių niekada nebūna.

1976 m. rugpjūtį „Žiojinčios aukštumos“ išleistos Šveicarijoje. Jų autorių už „antipatriotinius veiksmus, nesuderinamus su sovietinio mokslininko profesija“ atleido iš Filosofijos instituto ir atėmė visus laipsnius bei titulus.

 

 

Prievolė skųsti ir absoliuti specialiųjų tarnybų valdžia:

2042-ųjų Maskva Vladimiro Voinovičiaus akimis

 

Garsus rašytojas ir disidentas Vladimiras Voinovičius (1932–2018) trečiąjį savo romaną „2042-ųjų Maskva“ (Москва 2042) rašė emigracijoje Vokietijoje: 1980 m. iš jo atėmė pilietybę ir išsiuntė iš SSRS. Kūrinys apie komunistinę ateities Maskvą išleistas 1986 m. Romanas parašytas pirmuoju asmeniu, pagrindinio veikėjo prototipas – pats autorius. Siužetas: iš rašytojo bei žmogaus teisių aktyvisto Vitalijaus Karcevo už valdžios kritiką atimamas partinis bilietas, jis išvyksta į Vakarų Vokietiją. Užsienyje rašytojas sužino, kad vokiečiai išrado laiko mašiną ir rengia turistines keliones į ateitį. Karcevas nukeliauja į 2042-ųjų Maskvą. Herojus rašo: „Aš pasakoju tai, ką mačiau savo akimis. Arba girdėjau savo ausimis. [...] Kiekvienas, bent jau paviršutiniškai susipažinęs su reliatyvumo teorija, žino, kad niekas yra kažko atmaina, o kažkas yra tai, iš ko galime šį tą išgauti.“ Karcevą sutinka kaip nacionalinį didvyrį.

Ateities Maskvoje viešpatauja komunizmas. Šalį valdo Genialisimas – šio titulo pavadinimas sudarytas iš generalisimo, generalinio sekretoriaus ir genijaus. Jis – ir Bažnyčios galva, kai kurių piliečių laikomas Dievu. Šalyje nėra jokio valdžios pasidalijimo, vadovaujamas vaidmuo tekęs specialiosioms tarnyboms. Miestas izoliuotas nuo provincijos, o sostinės gyventojus nuo provincialų skiria minų laukai, spygliuotų vielų tvoros ir sienos. Kiekvieno piliečio pareiga – pranešinėti apie „sąmokslus ir neteisėtas mintis“. Šalis gyvena skurdžiai, o elitui išrastas nemirtingumo gėrimas, idant viršūnės galėtų ilgiau valdyti.

Vieno iš veikėjų paveikslu Voinovičius įkūnijo Aleksandrą Solženicyną. Dauguma 2042-ųjų Maskvos gyventojų nekentė komunizmo ir palaikė Simą Simyčių Karnavalovą, rašytoją disidentą ir režimo priešininką. Kūrinio pabaigoje vieną diktatūrą pakeičia kita: Karnavalovas su kardu ant balto žirgo įjoja į Rusiją ir apsiskelbia caru. Tai buvo žymaus disidento Aleksandro Solženicyno, kuris rengėsi ateityje grįžti į tėvynę ir siekti pakeisti politinį režimą, satyra. Voinovičiaus ironiją kritikavo daugelis žmogaus teisių aktyvistų. Tarkim, [rašytoja, disidentė] Lidija Čiukovskaja 1987 m. rugpjūčio 8 d. rašė: „Didžiulis liūdesys: per radiją klausiausi Voinovičiaus skyriaus apie Solženicyną. Geriau būčiau negirdėjusi! Seklu, netaktiška, net netalentinga… Satyra, virstanti paskviliu. „Skaitančioji Rusija“ [...] širdimi dar neperskaitė „Archipelago“, „Dešiniosios plaštakos“, o jai jau pateikiama satyra apie didį autorių, kuris pernelyg aukštai nešasi.“

1990 m. Voinovičiui grąžino Sovietų Sąjungos pilietybę. Vis dėlto romanas „2042-ųjų Maskva“ buvo išleistas tik 1991 m., jau subyrėjus SSRS.

 

www.culture.ru

Vertė A. P.