Eilės
Nebe
Nebepažįstu aš žmonių, kuriuos pažįstu,
nebejaučiu skausmų, kuriuos jaučiu,
galvoju mintimis jau sugalvotom
ir ašarom jau išverktom verkiu.
Sukrito kalnas tas, kurį įkopęs
buvau, esu, bet nebebūsiu
tarytum mitologijoje prūsų –
lyg gyvas dar, bet lyg ir ne
it amžinam lemties karantine.
Nebeskaičiuoju laiko suskaičiuoto,
nebeturiu net to, kas nuo vaikystės duota:
akim svajonių nebmatau, ausis maldos negirdi,
tik širdį – dygios abejonės smelkia širdį.
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Vyskupas Valančius messengeriu
Ties Varniais, prieš Lūksto ramų
vandeninį veidą sustingo grafikas dienų,
vargų slogi našta, nešta ir pamesta,
po kojom vyskupo Valančiaus gulė,
paaugusių žmonių, vaikų, dar angelėlių
balsais giedojo mikės melagėliai
populiarioj telelaidoj, o chrestomatijų
primygtas mokinys nebesuprato žodžių,
kad duszes ira szwęntas, jeigu jos danguj,
kuris atsispindėjo telefono ekrane,
kai siuntė išrišimą tau, žmogau,
ganytojas žemaičių messengerio žinele.
Prigimtinė kultūra
Daugiabučio prigimtinė (rusė) kaimynė,
prigimtinis RIMI (nesunokęs) bananas,
Užupio prigimtinė (hipsteryno) kavinė,
Prigimtinis (guvus) youtube kanalas.
Proto balsas pakeltu savim
Pasenau, nupezau,
kalbos šiuolaikiškos
nemoku ir šokt galiu
tik taip, kaip šoku.
O šoku
tarytum nuo stogo
savo paties,
važiuojančio link praeities.
Vien proto balsas
pakeltu savim kantriai moko:
žiū – šokio ritmas nebe tas,
o ir tu pats jau kitas.
Kioskų kapitalizmas
Aš nežinojau, kas ir ką,
už kiek parduoti teikia,
bet man paaiškino daug ką,
kaip veikia tas, kam reikia.
O kam nereikia – tam nebus,
pridūrė prisiviję,
devymtrečiais visus visus
nekramtę – gūkt – prarijo.
Ir kioskų pribėrė ranka
pirmykščio kapitalo,
nušovus Lenino raštus
kulipkomis sidabro – spalvotojo metalo.
Stebuklas kvepiantis medum
Iš laisvės alėjos vitrinų
minutei pradingo
cackai pacackai,
kai pro jas ėjo
laisvi alėjų
gintarai patackai.
Eilėraščiais biro
laisvės liepų žiedai –
po kauno dangum
pasklido poezijos žodžiai.
Kvepėjo medum.
Ant angelo kojų
Švytruoja į dangų pamerktos
angelo kojos, ant kurių smagus
per dienas naktis tabaluojuos:
aukštyn žemyn,
žemyn aukštyn.
Ir balsu dievagojuos:
ar aukštyn – Dievo gojuos,
ar žemyn – vargų kloniuos,
vis viena smagybė gyventi tokia,
kad gana jos nebus niekada.
Per rugsėjo bulvienojus
Ties žemės lopiniu palinkęs tėvas
jį arė, sėjo, pjovė, dar akėjo,
vis prisimindamas vaikystės pievas,
kai pãskui savo laiką pėsčias spėjo.
Vėliau – merginos, smuklės, plėšiniai,
kolchoze prasigėrę giminės, lėktuvai,
trobos statyba ir kiti šeimos darbai,
trankiausius sovietmaršus groję VEF imtuvai.
Šiandien – dievobaimybės įkvėptas rytojus,
išsirgtos ilgos valandos trumpų ligų,
ėjimas lėtas per rugsėjo bulvienojus
link tų laukų, kurie užsislenka už šių.
