Eilės
Pirmasis Nobelio literatūros premija (1933) apdovanotas rusų autorius Ivanas Buninas gimė 1870 m. Voroneže, 1920 m. emigravo iš sovietų Rusijos ir iki pat mirties (1953) gyveno Prancūzijoje. Pirmuosius du savo kūrybinės veiklos dešimtmečius literatūros bendruomenei jis buvo žinomas kaip poetas. Vėliau buvo sukurti vienas už kitą puikesni prozos kūriniai. Ir Nobelio premija jis apdovanotas būtent už klasikinės rusų prozos tradicijų puoselėjimą. Tačiau Buninas niekada nesiliovė savęs laikęs poetu, eiles kūrė visą gyvenimą. Ankstyvojoje autoriaus lyrikoje daug dėmesio skiriama subtiliam tėvynės gamtos grožiui.
●
Pražilo virš manęs dangus,
Giria plačiai atsilapojus
Ir purvas proskynoj glitus
Geltony lapų vėl juoduoja.
Viršūnės ūžauja šalčiu,
Prie žemės – žolės tykiai glemba…
Kol jaunas, man klajoti lemta
Ir guostis draugija minčių!
1889
●
Lyg šydas, gaubęs tolius pusę valandos,
Staigus lietus stipriom srovelėm žemę čaižė, –
Bet plyti vėl beribės jūros žydrumos
Virš atjaunėjusių giraičių.
Taip žvilga, malonu. Pakvipo medumi,
Siūruoja saulėje kviečiai lyg aksominiai.
Žaliuojančiuos beržuos, kur auga pabary,
Vėl čiauška volungės kaimynės.
Suklego ir giria. Vėjelis tarp beržų
Meilingai dvelkteli, ir nuo liaunų šakelių
Pažyra deimantai jų ašarų tylių,
Kai nusišypso mums medeliai.
1889
●
Jau balandžio vakaras užgeso.
Užgulė laukus pilka vėsa.
Miega paukščiai; net vandens šniokštimą
Paslaptingai glemžiasi tamsa.
Bet gaiviau želmenimis pakvipo
Juodžemis, sužvarbęs naktyje.
Virš laukų ryškiau ligi pat ryto
Žvaigždės lieja šviesą tyloje.
Spindesį jų žemės atkartoja
Snaudžiantis duobutėse vanduo,
O aukštybėj plaukia, kleketuoja
Gervės, susirūpinę kažko.
Ir klajos Pavasaris po girią,
Vėlei žalią, laukdamas aušros:
Paklausys medelių šlamant tyliai,
Žvelgs į tamsą, plytinčią laukuos.
1892
Vertė Nora Jazbutytė
