DAINA OPOLSKAITĖ

Čia yra šuo

 

Kad Paulius namo parvyksta autobusu, netikėtai sužinojau iš savo antros eilės tetos užvakar vakare. Tai buvo retas, atsitiktinis mano skambutis labiau iš pareigos jausmo, kada suvoki, jog seniai nieko nežinai apie tai, kaip gyvena tavo kad ir tolimi giminės, antros ar trečios eilės pusbroliai. Apie Paulių taip pat nieko nebuvau girdėjusi mažne dešimt metų, o gal ir daugiau, žodžiu, nebuvo likę jokių ryšių nuo pat mudviejų – mano ir jo – vaikystės. Tiesą sakant, net nelabai įsivaizdavau, kaip jis galėtų atrodyti, nebent iš pastaraisiais metais probėgšmais matytos vienos kitos nuotraukos socialiniuose tinkluose ar kokiame tinklalapyje – nebepamenu. Rodos, jis tapo garsiu fotografu. Artimiau mudu nebendravome, būdų tam irgi neieškojome, nebuvo jokių žinučių, kad ir retų, pokalbių, žodžiu, jokio ryšio, nors jis vis dėlto mano antros eilės pusbrolis. Visus tuos metus apie jį mane pasiekdavo tik labai bendro pobūdžio žinios: sėkmingai baigė mokyklą, studijas, išvyko į užsienį, atidarė studiją, gyvena Anglijoje ar Škotijoje. Pati prisimindavau jį irgi retai, nes tų prisiminimų nebuvo daug, nieko reikšmingo, vos keli vaikystės žaidimų epizodai, iš kurių labiausiai įstrigęs tik tas vienas, su šuniu.

Tuula Lehtinen. Paklodė. 1985

Tuula Lehtinen. Paklodė. 1985

Telefonu teta lyg tarp kitko užsiminė, jog iš stoties Paulius ketinąs imti taksi, kad parsigautų iki namų. Pasisiūliau paimti jį. Pokalbio metu man tai pasirodė logiška – juk bus pavargęs po kelionės, juk nesimatėme dievažin kiek metų, juk taip kur kas patogiau. „Ar bepažinsit vienas kitą?“ – pokalbio pabaigoje lyg juokais, lyg rimtai suabejojo teta, kas irgi buvo visiškai logiška, bet aš nuraminau ją, kad tokie dalykai įvyksta intuityviai, tiesiog jauti savą žmogų ir tas pojūtis padeda atskirti jį iš šimto.

Laukti buvo likę nedaug, teturėjau vos vieną dieną, bet lūkuriuodama mūsų susitikimo ir užsiimdama atsitiktiniais darbais – gėlių persodinimu ir vonios šveitimu – ėmiau galvoti apie tuos metus, kai buvome vaikai, ir daug kas – nuotaikos, pojūčiai, ištarti žodžiai, – mano nuostabai, lengvai atgijo ir grįžo sujudindami ramų atsiminimų vandenį.

Kartais Paulius svečiuodavosi ir net nakvodavo mūsų namuose. Retomis progomis, kad ir neilgam, suaugusieji mudu palikdavo vienus žaisti. Tokiais ypatingais vakarais, jei pasitaikydavo proga išeiti į teatrą ar į koncertą, namo jie grįždavo itin vėlai, jau arti pusiaunakčio, ir mudu praleisdavome tris ar keturias magiškas vėlyvo vakaro valandas vienudu susigalvodami įvairiausių žaidimų. Nakčiai Pauliui ir tetai būdavo paklota dvigulė išlankstoma sofa gretimame kambaryje. Rytojaus dieną jie atsisveikindavo ir išvažiuodavo. Tokios viešnagės nebuvo dažnos, visgi periodiškai pasikartojančios, tad vienos jų metu pasitaikė ir tas nutikimas su šuniu.

Ar tai dėl jo jau iš pat ryto jaučiu keistą apgailestavimą, kad pasisiūliau paimti Paulių? Ar dėl to nerandu tinkamų drabužių ir automobilio rakteliai kaip šalti slidūs driežiukai nyra iš rankų ir krinta čia pat prie kojų? Į stotį važiuoju ne viena, kartu vežuosi Daliją, vaikas visada padeda išlaikyti sveiką protą ir nepasiduoti nevaldomoms emocijoms, bet ar vien dėl to? Gerai pati nežinau. Tikriausiai nenoriu jo pasitikti viena, vieniša, be to, praėjo tiek metų, Dalijos jis netgi nėra nė karto matęs, kažin ar iš viso nutuokia, kad turiu dukterį, taigi turėtų būti bent jau paprasčiausiai smalsu. O gal tai tėra vien nieko verti pasiteisinimai, gal pagaliau reikėtų prisipažinti, kad iš tikrųjų dangstau visai ką kita? Labai greitai turėčiau tai sužinoti.

– Mama, tavo antakiai virpčioja.

Dalijai dar tik septyneri, bet ji atidi ir labai įžvalgi, nuo jos nedaug ką paslėpsi, o apgauti nė nemėgink. Todėl nusišypsau jai į priešais esantį veidrodėlį:

– Aš truputį jaudinuosi ir nerimauju.

Atsakydama ji taip pat man nusišypso.

Į autobusų stotį mudvi atvykstame gerokai per anksti, Pauliaus autobuso teks laukti dar beveik pusvalandį. Tačiau stotyje dirba kavinukė, ganėtinai jauki, todėl aš paimu Daliją už rankos ir mudvi pasukame link jos.

– Nori kapučino?

– Aha. Ir daug daug putų ant viršaus.

Paprašau vieną juodos kavos ir kapučino su grietinėle. Dalija panardina nosį į putas ir džiaugsmingai krykšteli. Putos staigiai šokteli iš puodelio jai ant palaidinės, ji išsigąsta ir kaipmat susitvardo. Tada siurbia tyliai, lėtai, pasimėgaudama, net prisimerkusi, bet puodelis labai greitai ištuštėja, belieka tik nulaižyti paskutines likusias putas nuo medinio pagaliuko. Nusisukusi į langą aš geriu kavą, o Dalija atsitūpusi greta, prie pat mano kojų, apčiulptu mediniu pagaliuku braižo ant grindų tik jai vienai suvokiamus pavidalus, piešia linijas ir apskritimus. Laukiamoji salė apytuštė, tik kiek tolėliau, palei sieną, pusbalsiu šnekučiuojasi kelios moterėlės ir orus garbaus amžiaus ponas žilut žilutėliais plaukais skaito laikraštį. Aš ir vėl galiu grįžti pas Paulių, ten, kur jį palikau paskutinį kartą.

– Klausyk, čia yra didelis šuo. Labai labai didelis ir piktas.

 

– Kur?

– Viršuje. Girdi, kaip urzgia.

Jis minutei sulaiko savo vaikišką kvėpavimą. Nervingai gniaužo mažus pirštus.

– Negirdžiu. Tu meluoji. Jo nėra.

– Kvailiuk, aišku, kad yra! Jo akys juodos ir žvilga tamsoje. Kailis tankus ir gauruotas, o dantys balti ir aštrūs… Paklausyk…

Karštas kavos gurkšnis nudegina man gomurį. Autobusai atvažiuoja ir išvažiuoja. Aš seku juos akimis tarsi užhipnotizuota, nesuvokdama jų maršrutų, neįsidėmėdama jų krypčių, o kavos puodelis virpa mano rankoje kaip Pauliaus marškinėlių apykaklė. Ir užuodžiu čia pat ne sodrų kavos pupelių aromatą, o vaiko kvapą – truputį dulkių, namų, lauko ir daug daug baimės, o taip, užuodžiu jos jaudinantį kvapą kaip šuo, seku juo, geriu jį!

Man reikia, kad jis bijotų, noriu, kad jį pavergtų baimė, ir labiausiai dėl to, vien dėl to, kad galėčiau įsitikinti, jog sugebu tai padaryti, tai išbandymas, skirtas man pačiai. Pauliui, atrodo, vos šešeri, o man dešimt ir aš jau sugebu greitai pasimatuoti bejėgiškumo lygį – aha, tu jaunesnis, mažesnis, silpnesnis, tu bijai labiau negu aš – ir esu linkusi tuo begėdiškai pasinaudoti. Be to, man padeda temstantis vakaras ir namų tyla – mano, ne jo, namų tyla ir visi atsitiktiniai garsai – vėjas, šaldytuvo urzgimas, net skalbinių šlamėjimas balkone. Visi koziriai mano rankose, aš tai jaučiu. Galiu daryti kokius noriu ėjimus, pasitikrinti savo įtaką ir galią. Netgi negailestingai sukurti baisų šunį, nors man gerai žinoma, jog vos prieš metus prie pat namų Paulių iš tikrųjų baisiai sukandžiojo šuo – jeigu tiesa, ką buvau girdėjusi tėvus kalbant, laikė apžiojęs pusę veido, Pauliaus akiduobė buvusi nasruose, taigi ir akis – karščiu garuojančioje šuns gerklėje, stebuklas, kad veidas liko nepaliestas, kai atplėšė. Iš tiesų šuo spėjo tik įkąsti į šoną ir iškabino blauzdos gabalą, tačiau Pauliaus patirtas siaubas ilgai neleido jam užmigti naktimis, o užmigęs jis šlapindavosi į lovą. Visi randai liko po drabužiais, tik štai ausies spenelio – to nepaslėpsi, kabo lyg perkirptas pusiau, tilindžiuoja man prieš akis kaip koks pakabutis. Gal tai kaip tik jis mane masina išbandyti dar neregėtą niekšybę?

– Ar negirdi? Bute, viršuje, štai ten… – bedu smiliumi į lubas. – Jis ten gyvena, jį ten laiko… Didžiulis ir labai piktas…

Mudu akimirką tylime, bet mūsų žvilgsniai negailestingai kandžiojasi: aš arba tu, tu arba aš. Ir tada Paulius ima garsiai juoktis. Jis juokiasi! Akimirką mane pritrenkia jo reakcija, aš pastebimai nirštu ir pykstu, o jis dar vaiposi mėgdžiodamas mano nustebimą. Tada mane galutinai užvaldo baisus įniršis, sugriebiu jį už apykaklės ir tempiu į tamsią, purviną laiptinę. Jis priešinasi man pakeliui vis įsispirdamas į sienas ir grindis, kur pakliūva, kovodamas su manim iš visų savo vaikiškų jėgų, lyg nuo to priklausytų jo gyvybė. Aš nepaleidžiu jo net tada, kai jis pats kaip koks pasiutęs šuo man įkanda į ranką, velku jį už marškinėlių, ant kurių tamsiai mėlynomis raidėmis man prieš akis šokčioja Turbo logotipas, žiūriu į raides, kad susitelkčiau, stengiuosi žiūrėti į jas, vien tik į jas. Paulius jau rėkia ir mušasi, spardo mane, ir akimirką pajuntu, kad jis bijo, siaubingai bijo! Jis spiegia ir klykia, kiek turi sveikatos. Pagaliau mudu pasiekiame duris antrame aukšte, čia aš jį paleidžiu ir jis sukniumba tiesiog ant patiesto prie durų kilimėlio. Jis netekęs jėgų, aš taip pat, jo veidas šlapias nuo ašarų, o iš nosies snarglys nutįsęs per lūpas. Daugiau nebeklykia ir nesipriešina, tik įsitempusiu žvilgsniu seka, ką darysiu toliau. Aš laimėjau. Jis kiūti susirietęs prie durų ir purtomas baimės. Inkščia, snargliojasi. Aš laimėjau!

– Gerai, čia nėra jokio šuns, nėra, aš pamelavau! – pasigailiu jo. – Nėra ir niekad nebuvo!

Jis žiūri į mane nepatikliai, žvilgsnis vis dar kupinas baimės. Jis ir vėl netiki. Bet viskas baigta, man daugiau nebeįdomus šis žaidimas, noriu jį kuo greičiau baigti. Mudu kažkaip nulipame žemyn, grįžtame, Paulius išsekęs krinta ant sofos, kurį laiką dar kūkčioja ir krūpčioja, kol pagaliau užmiega. Viskas, ką dar pamenu, – mėlynos Turbo raidės, susirangiusios ant jo krūtinės.

Kavos puodelis jau beveik tuščias, aš atitokstu ir čia pat negaliu patikėti savo akimis, nes prieš mane ant grindų driekiasi ryškūs šuns letenų pėdsakai, nesunku atpažinti iš šlapios pagalvėlių dėlionės ir nagų brūkšnių! Ne vilkšunis, bet pakankamai didelis. Iš kur jo čia būta?

– Dalija, ar čia yra šuo? – klausiu greitai ir turbūt kiek per aštriai iš staigaus nerimo, nes dukra nustoja piešti ant plytelių ir sunerimusi žvelgia į mane.

– Ne, mama, čia nėra jokio šuns…

Atspaudai čia pat džiūsta ir nyksta ir aš jau nebegaliu įžiūrėti, ar tai tikrai šuns letenos, ar kas kita, betgi iš kur jam čia būti, salė beveik tuščia, moterėlės jau dingusios, tiktai kiek atokiau dvi paauglės kikendamos maigo telefonus ir pagyvenęs vyriškis šluostosi nosine rasojančią kaktą, neramiai žvilgčiodamas į švieslentę. Kavinukės padavėja čia pat priima naują užsakymą, kavos aparatas kriokteli pabusdamas, bet greitai rimsta, pradeda tyliai ir švelniai urgzti kaip šuo, artindamas pabaigos nuojautą. Aš baigiu gerti kavą, salėje iš garsiakalbio aidintis monotoniškas moters balsas praneša apie autobusą, atvykstantį į penktą aikštelę, sumirga švieslentė, bet tai dar ne Pauliaus autobusas, todėl aš užmetu koją ant kojos ir giliai įkvepiu. Dar trys minutės. Tada atvažiuos kitas autobusas ir iš jo išlips Paulius. Jau visai greitai, laukti liko nedaug. Viliuosi, jį lengvai atpažinsiu, jis taip pat pažins mane, mudu apsikeisime nedrąsiomis šypsenomis, juk taip turi būti.

Dalija pakėlusi galvą atidžiai stebi mane ir taip jau turbūt kurį laiką, nes užtikrintai sako:

– Tavo antakiai ir vėl trūkčioja, mama.

Šį kartą apsimetu, kad negirdžiu, nes nežinau, ką jai atsakyti, ir imu nagrinėti švieslentę. Kol skaitinėju maršrutus, paskutinės minutės netrunka išsekti. Šį kartą pasigirdęs moters balsas iš garsiakalbio kitoks – tarytum šilkinis šalikas nuslydęs ausimis jis apsiveja man aplink kaklą ir keistai dusina verždamas švelnią kilpą. Man trūksta oro. Didelis autobusas įsuka į tuščią aikštelę. Ima virsti žmonės.

Aš stveriu Daliją už rankos ir akimirksniu mudvi jau mindžikuojame lauke, nekantriai nužvelgdamos kiekvieną žmogų. Mano akys greitai stumdo jų neaiškias figūras kaip šachmatus, ieškodamos atpažįstamų bruožų ar kokios smulkmenos, kuri neleistų man apsirikti. Paulius išlipa beveik paskutinis, man pasirodo, netgi nenoriai, tarytum ketindamas pasislėpti, bet aš jį vis dėlto lengvai atpažįstu iš kaštoninių plaukų, apkritusių veidą, ir sunkios kuprinės ant peties.

– Pauliau!

Jis negirdi. Nepaleisdama Dalijos rankos metuosi link jo, kelią mums pastoja kelios nepažįstamos nugaros, bet galiausiai mudvi išsisukame jų, braunamės pro atsitiktines alkūnes bei šonus, kol atsiduriame šalia jo.

– Pauliau, palauk! Pauliau!

Mano balsas pagaliau priverčia jį atsisukti. Čia tikrai jis – tie patys antakiai ir kakta, tik suaugęs, suvyriškėjęs, skruostus dengia tamsūs šereliai. Bet akys žvelgia šaltai ir abejingai, kaip nepažįstamojo. Suraukęs kaktą, neskubėdamas ir atsainiai jis gūžteli pečiais – aiškiai nenori kalbėtis, svarsto, kaipgi kuo greičiau atsikračius taip įkyriai kimbančios moters.

– Tikriausiai jūs apsirikote… Nepažįstu jūsų.

Striukės apykaklė aukšta ir jis iki pusės jon panardina savo veidą prieš tai krestelėdamas atgalios pusilgius, gražiai pakirptus plaukus – taip, kad man prieš akis žybteli įkirptas ausies spenelis!

– Pauliau, juk pameni mane? Kaip neatpažįsti? Mes juk… daug metų praėjo, bet…

Jis sunkiai įkvepia. Su nuovargiu iškvepia orą. Tada smeigia į mane akis – tiesiai ir be užuolankų.

– Dar kartą sakau: nepažįstu jūsų. Ko jūs norit?

Ko aš noriu? Noriu dar kažką pasakyti, tačiau staiga jo akys džiaugsmingai pasigauna čia pat pasisukusį taksi, jis mosteli jam ranka ir netaręs man daugiau nė žodžio greitai įsėda, trinkteli dureles, nuvažiuoja.

Kol Dalija karštai spaudžia man ranką nepajėgdama suprasti, kas ką tik įvyko, o aš seku akimis gatvės sraute prasmengančią geltoną taksi karūnėlę, čia pat sudūlavęs didelis juodas šuo pasukęs dingsta už kampo.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.