Celanui – 100

 

PAUL CELAN

(1920–1970)

Iš rinkinio „Niekieno rožė“ (Die Niemandsrose, 1963)

 

 

●

 

Žodis apie kelią gelmėn,

kurį mes perskaitėm.

Metai, žodžiai nuo tol.

Mes tebeesam.

 

Žinai, erdvė yra begalinė,

žinai, tau nereikia skristi,

žinai, kas įsirėžė tavo aky,

tik pagilina gelmę.

 

 

●

 

Nebylūs rudenio kvapai. Per

tavo atmintį skaistažiedė perėjo,

nepalinkus, tarp gimtinės

ir prarajos.

 

Svetima netektis tarsi

kūnas prisilytėjo, tu

kone

gyvenai.

 

 

Popietė su cirku ir citadele

 

Breste, kur aplink arenų ugnys mainos,

palapinėj su tigro šuoliais narve,

ten išgirdau, baigiamybe, tavo dainą,

ten, Mandelštamai, išvydau tave.

 

Dangus žemai virš reido kybojo,

žuvėdra kybojo virš krano ties krantu.

Dainavo baigtybė, nekintamoji, –

tu, kanoniere, vadinais „Baobabu“.

 

Aš pagerbiau trispalvę širdingai

vieninteliu rusišku žodžiu –

kas dingęs, tas yra Nepradingęs

tvirtovėje drąsių širdžių.

 

 

Iškarūnuotas

 

Iškarūnuotas,

išspjautas į naktį.

 

Ir su kokiom

žvaigždėm! Vien

pilkai nukaldintas širdkūjinis sidabras. Ir

Berenikės plaukus, net čionai, – aš supyniau,

supašiau,

aš pinu ir pašau.

Aš pinu.

 

Žydras slėni, į tave

aš auksą varau. Ir su juo,

kekšėm ir šliundrom iššvaistytu,

aš einu, ateinu. Pas tave,

mylimoji.

 

Ir su keiksmu ir malda. Ir su

kiekvienu virš manęs

prašvilpiančiu vėzdu: jie irgi

susiliejo į viena, jie irgi

lyg falas pririšti prie tavęs,

gabana-ir-žodis.

 

Su vardais, kiekvienoj

tremtyje išmirkytais.

Su vardais ir grūdais,

su vardais, panardintais

į kiekvieną

taurę, sklidiną tavo

karališko kraujo, žmogau, – į

kiekvieną taurę

tos didžiosios geto rožės,

iš kurios į mus žvelgi, nemirtingas

po tiek mirčių ant rytmečio takų.

 

(Ir mes dainavom „Varšuvietę“.

Užnendrėjusiom lūpom, Petrarka.

Į tundros ausis, Petrarka.)

 

Ir žemė pakyla, mūsiškė,

šitoji.

Ir nesiunčiam

nė vieno iš mūsų žemyn,

pas tave,

Babele.

 

 

 

Iš rinkinio „Alsavimo krypsnis“ (Atemwende, 1967)

 

 

●

 

Tu gali mane ramiai

sniegu pavaišinti:

kassyk, kai aš petys petin

su šilkmedžiu traukiau per vasarą,

šaukė jo jauniausias

lapas.

 

 

●

 

Su žemėn įgiedotais stiebais

dangolaužos plaukia.

 

Į šią medingiesmę

tu tvirtai įsikandi dantim.

 

Tu esi tvirtagiesmis

vėlūkas.

 

 

●

 

Kartą

aš jį išgirdau,

jis plovė pasaulį,

nematomas, ilganaktis,

tikras.

 

Vienas ir begalinis,

sunaikintas,

inta.

 

Buvo šviesa. Išganymas.

 

 

 

Iš rinkinio „Gijų saulės“ (Fadensonnen, 1968)

 

 

●

 

Sapnalaužos, pleištai,

į Niekur įvaryti:

mes liekam tvirti,

apvaliažvaigždė,

kurią apvairuojam,

pritaria mums.

 

 

●

 

Buvai tu mano mirtis:

tik tave suturėjau,

kai viskas išslydo man.

 

 

 

Iš rinkinio „Šviesovara“ (Lichtzwang, 1970)

 

●

 

Mes jau gulėjom

giliai makijoj, kai tu

galiausiai atšliaužei.

Bet mes negalėjom

nutamsuoti link tavęs:

viską valdė

šviesovara.

 

 

 

Iš rinkinio „Sniego vaidmuo“ (Schneepart, 1971)

 

 

●

 

Neįskaitomas šis

pasaulis. Viskas dvejopa.

 

Patikimi laikrodžiai

patvirtina skeltą valandą,

dusliai.

 

Tu, savo gelmėse suspaustas,

išlipi amžiams

iš savęs.

 

 

●

 

Lapas, bemedis,

Bertoltui Brechtui:

 

Kas per laikai,

jei pokalbis

yra beveik nusikaltimas,

nes jis talpina savyje

tiek visko, kas pasakyta?

 

 

Pastaba. Tai poetinis Celano atsakas Bertoltui Brechtui į šio eilėraštį „Palikuonims“ (An die Nachgeborenen), kuriame yra tokios eilutės:

Kas per laikai, jei

pokalbis apie medžius yra kone nusikaltimas,

nes jis nutyli tiek daug piktadarybių!

 

 

 

Iš rinkinio „Laiko sodyba“ (Zeitgehöft, 1976)

 

 

●

 

Migdolėtoji, kalbėjusi tik puse lūpų,

bet virpulio perverta nuo šerdies,

tau

aš leidau laukti,

tau.

 

Ir vis dar

nebuvo tai

iš-duobta,

dar ne-išspygliuota žvaigždijoj

giesmės, kurios pradžia:

Hachnissini*.

 

 

Iš neįtrauktų į rinktines eilėraščių

 

 

●

 

Neįsirašyki

tarp pasaulių,

 

sukilki prieš

daugiaprasmybes,

 

tikėki ašarų žymėm

ir išmoki gyventi.

 

 

●

 

Į eiles, iš eilių:

čia spalvos ateina

link beginklio,

laisvakakčio

žydo.

Čia levituoja

sunkuma.

Čia aš esu.

Vertė Lanis Breilis