Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

 

„Stebint mūsų žiniasklaidą ima atrodyti, jog sovietmetis yra [...] liga“, – „Bernardinai.lt“ rašė istorikas Valdemaras Klumbys. Nuo šios taiklios ir kandžios kritikos pralėkė dešimtmetis, tačiau ji išlieka nė kiek nepasenusi: lapkričio mėnesį etiška, lėta ir įtraukiančia žurnalistika užsiimantis portalas NARA publikavo fotografės Neringos Rekašiūtės ir Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorės Danutės Gailienės pokalbį „Pirma pripažinti, tada išgyti. Apie Lietuvos kolektyvinę traumą – su profesore Danute Gailiene“. Kol kas atrodo, kad savotiška visuomenių psichoanalizė išlieka gaji tyrimų ir pokalbių kryptis tiek akademiniame dramblio kaulo bokšte, tiek viešojoje erdvėje. Šiam sovietmečio ir jo pasekmių kaip trauminės patirties perskaitymui retai keliami klausimai, jo šalininkai retai kviečiami kritiško dialogo. O klausimų galėtų būti daug, pradedant psichologijos sąvokų taikymu kolektyvams, baigiant traumos naratyvų santykiu su istorijos, sociologijos ar ekonomikos tyrimais. Tačiau šįkart trumpam priimkime kolektyvinę Lietuvos psichoanalizę tokią, kokia ji yra.

Taigi, kas toji kolektyvinė, kultūrinė trauma? Interviu teigiama, kad ji prasideda įvykiais, iš pagrindų pakeičiančiais visuomenės sanklodą. Kitaip tariant, kolektyvinė trauma apibrėžiama pasakojimais, kuriais remdamiesi visuomenės grupės nariai įprasmina vieną ar kitą įvykį kaip pažeidusį jų kolektyvinę savimonę. O kur esama traumos, reikia ir terapijos, šiuo atveju – tylos apie patirtą smurtą ir žalą nutraukimo, įvykių iškėlimo į viešąją erdvę, kalbėjimo apie juos, atminties vietų kūrimo, minėjimų, restitucijos ir reparacijų. Tokia atminties terapija svarbi ne tik savimonės žaizdų užgydymui, harmoningesnio santykio su savo praeitimi ir kolektyviniu savimi atradimui: jai neišvengiamai priskiriama ir moralinė atsakomybė, ji tampa kelrodžiu priimant ateities politinius sprendimus. Taigi, sovietmečio kaip kolektyvinės traumos perskaitymo tikslai atrodo šviesūs, geri ir teisingi. Tokie jie yra tol, kol siekiant vienų gijimo nepaminami kiti, šiandien gyvenantys ir praeitin pamažu grimztantys. Ir būtent šiuo atžvilgiu sovietmečio kaip trauminės patirties pasakojimai bei gijimo receptai tampa problemiški.

 

Traumuota valstybė ir įtraukumo (inclusivity) fikcijos

 

Traumai suformuoti reikia kaltininko ir aukos, reikia žinoti, kas tie „jie“ ir „mes“ pokalbyje minimos D. Gailienės knygos „Ką jie mums padarė“ pavadinime. Kaltininko identifikacija čia itin paprasta, skaičių pavidalu prasidedanti jau pirmosiose interviu eilutėse. Žinia, 1940–1953 m. Lietuva neteko 1,2 mln. gyventojų. Žinia, jie buvo ištremti, nuteisti mirti, įkalinti, nužudyti politiniais sumetimais, priversti emigruoti. Šią statistiką lydi teiginių apie totalitarinę valstybę virtinė, neminint karo, nacių okupacijos ar kitų istorinių niuansų ir kontradikcijų, taip kuždant mintį, kad būtent toji totalitarinė valstybė ir yra atsakinga už visas šias gyvybes ir gyvenimus. Taigi, kaltininkas aiškus – tai Sovietų Sąjunga.

Aukos nustatymas yra kiek vingresnis. Bandant išvengti siaurakakčio tautinio nacionalizmo spąstų, siūloma platesnė nuo traumos nukentėjusiojo formuluotė: trauma ištiko ne lietuvių tautą, bet Lietuvos valstybę, visus joje gyvenusius. Įdomu, kad įtraukumo beieškant tarsi pamirštamas žodžio „Lietuva“ žodžių derinyje „Lietuvos valstybė“ vaidmuo. Tai ne žydų, ne lenkų, ne totorių, ne romų ir ne rusų valstybė. Interviu tėkmėje nepavyksta nusipurtyti įtarimo, kad, nepaisant deklaruojamo noro reprezentuoti visus čia gyvenančius, tie „mes“, turintys atpažinti savo skriaudas, „mes“, turintys atitaisyti savo klaidas, yra būtent lietuviai.

Pastangos atrasti įtraukesnį, šiandienos politines tendencijas labiau atliepiantį trauminio naratyvo variantą veda prie idėjos, kad šios traumos kažkuriuo lygmeniu yra tolygios. Tačiau ar išties nesvarbu, kad teksto įžangoje minima bendra statistinė Lietuvos valstybėje nukentėjusiųjų suma įtraukia daug skirtingų tautybių bendruomenių, identitetų ir istorinių įvykių? Į šį skaičių įeina ir 30 000 sovietų valdžios sprendimu ištremtų lietuvių, ir 140 000 pabėgėlių iš Mėmelio, ir 200 000 nužudytų žydų. Potencialiai trauminiai įvykiai, ištikę šias grupes, yra skirtingi. Tikėtina, skirtingos ir jų patirtys, ir jiems priskirtos prasmės, ir gijimo scenarijai. Ir jie kartais konfliktuoja būdais, kurių „valstybinės traumos“ idėja negali aprėpti. Pavyzdys gali būti interviu plėtojama idėja, kad nacių ir komunistų režimai turėtų būti traktuojami kaip vienodai nusikalstami, kad toks pripažinimas būtų naudingas Lietuvos valstybės traumos pripažinimui. Holokaustą išgyvenusio Nobelio premijos laureato Elie Wieselio suburtos komisijos Holokaustui Rumunijoje įvertinti nuomone, tokie bandymai subanalintų Holokaustą ir žydų patirtį. Koks bendrasis vardiklis galėtų išspręsti šį gijimo scenarijų konfliktą?

Viena šio konflikto šaknų glūdi pačioje kolektyvinės traumos teorijoje: ji apibrėžiama per konkretaus kolektyvo savivoką. Kiek šį interviu šiandien skaitančių išties jaučia, kad XX a. perversmai juos traumavo būtent kaip įtraukios, daugiatautės, įvairialypės Lietuvos valstybės piliečius? Dar svarbiau: kuo remiantis galima teigti, kad XX a. katastrofų kontekste žydai ir lietuviai, lenkai ir rusai, Lietuvos komunistai ir nacionalistai, žemdirbiai ir Kauno intelektualai pirmiausia tapatinosi su Lietuvos valstybe – ir dėl to prisimena ir patiria šias traumas pirmiausia kaip šios valstybės piliečiai? Ar vis dėlto čia, beieškant progresyvesnio kolektyvinės traumos pasakojimo, istorinės realijos ir patirtys pakeliui yra paaukojamos šiandienos tikslams?

 

 

Traumos vertieji ir nuvertintieji

 

Trauminių pasakojimų apie sovietmetį ir jo pasekmes pretenzijoms į įtraukumą pagalius į ratus vis kiša ir tendencingai konstruojamos moralinės hierarchijos. Šiuo atveju šis procesas prasideda tyrimais, kaip teigiama, rodančiais, kad represijas patyrusių šeimų palikuonys yra psichologiškai atsparesni nei šių represijų nepatyrusių. Tokie teiginiai yra radikalūs ir šaukiasi įdėmesnio žvilgsnio į tyrimo anatomiją. Žvilgsnio, kuris dėl proziškų apimties reikalavimų lieka už šios refleksijos ribų. Tačiau šios hipotetinės tendencijos priežastys pateiktos aiškiai – tikinama, kad represijas patyrusiųjų palikuonys atsparesni, nes ištremtos šeimos buvo pačios geriausios, šviesiausios, padoriausios. Šitaip suręstos moralinės svarstyklės, kad ir kaip būtų keista, priešpriešina represijas patyrusiuosius ne su SSRS, bet su kitais minėtos Lietuvos valstybės piliečiais. Reductio ad absurdum, kai kurie jų gal ir neblogi žmonės būtų buvę, jei tik kas būtų juos ištrėmęs.

Panašios metaforiniu homo sovieticus apibrėžimu atsiduodančios tendencijos iškyla ir bandant paaiškinti posovietinį laikotarpį. Knygos „Ką jie mums padarė?“ puslapiuose teigiama, kad pereinamuoju laikotarpiu drastiškai išaugęs mirtingumas bei paplitę destruktyvūs elgesio modeliai taip pat yra glaudžiai susiję su sovietmečio patirtimi. Totalitarizmo transformuoti žmonės nesugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų: jie „stokojo iniciatyvos, savarankiškumo, psichologinio atsparumo, todėl į iššūkius, į pokyčių sukeltą stresą daugelis reagavo destruktyviai“. Palyginti su žmonių individualiomis nuostatomis, įgūdžiais ir iniciatyvumu, po SSRS griūties pasirinktiems privatizacijos būdams, šoko terapijai, drastiškai apkarpytai socialinės apsaugos sistemai suteikiama gana mažai aiškinamojo svorio. Neigiamų dešimtojo dešimtmečio reiškinių priežasčių ir sprendimų linkstama ieškoti komunizmo patirties šešėliuose.

Išbandykime alternatyvų scenarijų: pasaulinės tendencijos rodo, kad daugiausia savižudybių įvyksta žemų ir vidutinių pajamų šalyse. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2016 m. net 79 % visų savižudybių pateko į šią kategoriją. Kad 1990 m. ekonominė krizė buvo sunki, žinome ir taip, bet Pasaulio bankas spėjo, kad ji galėjo būti net keletą kartų aštresnė nei legendinė Didžioji depresija JAV 1929–1933 m. Pastarąjį dešimtmetį bendrosios medicinos žurnalas „The Lancet“, kurį šiuo metu dažniau atsiverčiame ieškodami kuo patikimesnės informacijos apie COVID-19, publikuoja studijas, tyrinėjančias ryšius tarp 1990 m. transformacijos ir išaugusio (ypač vyrų) mirtingumo. Ypač įdomi kelių Rusijos industrinių miestų analizė, įtraukusi 14 000 žmonių: pastebėta, kad darbingo amžiaus vyrų mirtingumo santykis tarp staigiai privatizaciją perėjusių miestų ir miestų, kuriuose šie procesai buvo įgyvendinti palaipsniui, yra šokiruojantis – 1:13. Ir, žinoma, nė vienas aiškinimas negali remtis vienu kintamuoju, ar tai būtų skurdas, ar sovietmečio patirtis.

 

Atminties įšalas

 

Kaip suvokiama toji Sovietų Sąjunga, atnešusi visas šias negeroves? Interviu autorė N. Rekašiūtė kartoja: tai buvo totalitarinė valstybė. Tokia ji buvo ištisus 50 metų. Gyvenimas toje valstybėje, jos teigimu, „uždusino iniciatyvumą, nuslopino drąsą, įbaugino ir supriešino visuomenę“. Turint net ir labai paviršinį sovietmečio istoriografijos suvokimą, net ir šliejantis prie totalitarine paradigma remto šio istorijos tarpsnio skaitymo – geriausiu atveju būtų galima kalbėti apie tai kaip apie ketinimus, įkūnytus valstybės aparate ir valdymo technikose, o ne kaip apie įvykusius (psicho)socialinius pokyčius. Dėl daugelio priežasčių, kurių viena yra šiandien jau nuvalkiotas klausimas – jei visa buvo taip nuslopinta, uždusinta, įbauginta ir supriešinta, iš kur radosi 1989–1990 m.? „Iš sunkaus gyvenimo“ tiesiog neatrodo pakankamai svarus atsakymas.

Tačiau kaip traumos sukėlėja SSRS tepasirodo iš esmės tik kaip vientisas, stalinizmu tvoskiantis monolitas. Vienalypėje SSRS sampratoje nėra laiko tėkmės ir istorinės kaitos. Čia Archangelskas 1946 m. ir pieno krautuvė Kaune 1969 m. yra iš esmės ta pati patirtis. Čia SSRS yra amžinai užstrigusi šeštajame dešimtmetyje, susiskaldžiusi į disidentus ir „represijų nepatyrusiuosius“. Čia teritoriniai ir kultūriniai skirtumai sąjungos viduje nėra svarbūs – kas leidžia iškelti ir Lietuvos tariamai išskirtinės laisvės ir pranašumo kaimyninių valstybių kontekste tezes. Nes čia nėra svarbu, kad, pvz., Ukrainoje kalbos politika buvo daug agresyvesnė nei Lietuvoje. Kad Lietuvoje buvo išlaikytas gan stiprus teritorinis ir politinis identitetas. Kad Lietuvoje lengvoji ar maisto pramonė buvo išvystytos gerokai aukščiau nei bendras SSRS vidurkis. Čia nereikia ir paaiškinti, kuo jau taip labai skyrėsi santvarka Lietuvoje ir Čekoslovakijoje ar Rumunijoje, šiandien ne ką prasčiau besiintegravusiose į laisvą Vakarų pasaulį.

Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti. Nors tiek tokie leidiniai kaip „Juodoji komunizmo knyga“, tiek jai išreikštas itin aukšto kalibro tyrinėtojų palaikymas liudytų priešingai, vis dar jaudinamasi, kad nacizmo ir komunizmo lyginimas yra tabu. Šis stiprus noras sulyginti nacizmą ir komunizmą galiausiai atveda prie savo logiškos išvados – teiginio, kad juk „sovietmečiu antisemitizmas buvo ne ką mažesnis“. Buvo. Bet ne ką mažesnis nei kas – rasinio tyrumo teorijos ir jomis grįstos dujų kameros?

Ar visa tai – simptomas istorinių interpretacijų, siekiančių iš anksto apibrėžto tikslo – gydyti valstybines traumas? Šiaip ar taip, kol kas neatrodo, kad šie sovietmečio kaip traumos pasakojimai remtųsi istoriniu supratimu, siekiančiu nuodugnesnio ir detalesnio mūsų praeities supratimo. Liūdnai paradoksalu matyti šį tekstą vienoje progresyviausių žiniasklaidos ir analizės platformų. Paradoksalu, nes šios perspektyvos variaciją lengva įsivaizduoti viename iš politinės dešinės portalų. Liūdna, nes tai rodo, kad viešojoje erdvėje brandaus pasakojimo apie neseną istoriją – ar, dar geriau, keleto jų – dar teks palaukti.