Apie knygą, kuri yra šventė

Lina Simutytė. Miesto šventė. Apsakymai. K.: Kauko laiptai, 2020. 176 p.

Pirmą kartą išgirdau Liną, kai prieš keletą metų kartu dalyvavom „Filologų rudenyje“. Tiesą sakant, nebuvau jos tekstų skaičiusi ir pirma suklusau dėl itin palankių komisijos komentarų. Galvojau – čia, matyt, gali būti tikrai įdomu. Tada – skaitymai. Lina užhipnotizavo savąja „Miesto švente“ ir jaučiausi atradusi naują perspektyvų balsą. Šiandien – knyga, dėl kurios džiaugiuosi, nes tokio žvilgsnio, formos, įtaigos mūsų kultūros laukui labai reikėjo.

Autorės kūrybinis braižas – sugebėjimas subtiliai, bet raiškiai artikuliuoti buitį ir būtį, kaip slankiai susiliejančias, pereinančias viena į kitą per talentingai suaustas apsakymų struktūrų siūles. Populiariosios kultūros elementai, gyvenamasis subjektų pasaulis, jų kasdienybė neniveliuoja prasmės, o veikiau padeda ją kurti, atskleidžia svarbius ir svarius dalykus apie veikėjų pasaulėjautą. „Maximos“ kasas, televizijos laidų foną autorė sugeba išnaudoti taip, kad banalusis veikėjų gyvenimas per buitį bylotų apie būtį. Ir tas televizoriaus ekranas, kuris dažnai mūsų kultūroje suvokiamas kaip atribojimas nuo pasaulio, kaip nuotolis, knygoje neretai traktuojamas ir kaip jungtis, sąsaja, tam tikros kartos buvimo būdo liudijimas: „Miške ekranas su virtualiu žemėlapiu būdavo vienintelis mane su pasauliu jungiantis objektas“ („Jis tiek daug visko turėjo“, p. 19). Šie populiariosios kultūros elementai, tam tikros kartos gyvenimo aplinkybių liudijimai, pasirenkami įvaizdžiai kuria tirštą, detalią, atpažįstamą atmosferą (ypač minėtini apsakymai „Viskas, ko neišmokau iš TV“, „STAR WARS“). Lina yra atradusi savitą, net, sakyčiau, lietuvių literatūros kontekste unikalų būdą, leidžiantį sujungti įvairius kultūrinius elementus ir intertekstus – nuo „Gelbėtojų“ iki Škėmos, nuo „Maximos“ iki „Black Sabbath“, nuo Basanavičiaus gatvės iki „Žmogaus be savybių“. Ir šie kontekstai nė viename knygos tekste nesudaro kratinio įspūdžio – viskas tiksliai pamatuota ir tinkamai dozuojama. Beje, per knygos pristatymą įstrigo Mariaus Buroko taiklus knygos stilistikos palyginimas su dabartine amerikiečių proza. Skaitydama jaučiau tą „užjūrio kvapą“.

Kaip jau minėta, Linos tekstus traktavau ir kaip kartos liudijimą, su daug kuo galėjau tapatintis. Kita vertus, jos tekstai pranoksta kartos kategorijas, nes šie (daugiausia) jaunų žmonių išgyvenimai galėtų būti atpažįstami daugelio skaitytojų vidinėse struktūrose. Labai ryškus egzistencinis Linos prozos dėmuo – veikėjų vienatvės, svetimumo, santykių, išdavysčių, ribinių situacijų prisotinti apsakymų gelmenys. Ypač išsiskiria tapatybės formavimosi krizės, nepritapimas, savivokos sunkis, komplikuotos savasties paieškos: „Įsikūnydavau į programuotoją, moksliuką, filologą, tačiau niekada nebuvau įsikūnijęs į save patį – savo versiją, kuria būdamas nuolatos nesijausčiau svetimas. [...] Labiausiai dėl to, kad būdamas tarp žmonių nuolat jaučiau, kaip prarandu save“ („Jis tiek daug visko turėjo“, p. 18–19). Labai įstrigo atskalūniški, psichikos sutrikimų turintys veikėjai. Tai ir savižudis, ir šizofrenijos kamuojamas Dovydas, ir peršviečiamą būtybę matantis elektros specialistas Gofmanas. Knygoje įtaigiai atskleidžiami sudėtingi, įvairių aplinkybių, tarp jų ir transgeneracinių traumų, nulemti veikėjų mąstymo ir elgsenos modeliai. Tai ypač aktualu apsakymuose „When you reach more speed“ ir „288–289“.

Kitas tekstus vienijantis rodiklis – jauno žmogaus iniciacijos ir jų sudėtingumas, artumo poreikis, o kartu baimė suartėti, fiksuojama škėmiška tuštuma, izoliacija (salos, iš abiejų pusių skalaujamos vandens, įvaizdis), pažeidžiamumas, trapumas, nusivylimas. Tai Linos apsakymuose dažnai daroma per santykio, draugystės ir besiskleidžiančio seksualumo prizmę. Pavyzdžiui, apsakyme „Miesto šventė“ Augustė atranda savo kūną, užgintą malonumą, o kartu patiria išdavystę, atstūmimą, į jį atsakydama maištu, perversiška branda, nuskaistinančia ugnimi. Kito galią, po išsiskyrimo patiriamą kančią, santykio projekcijas regime ir tekste „Krioklys, Niagara“. Vienišumas, atskirtis, užsisklendusio veikėjo pastangos, kliuviniai bei perversijos artėjant link kito vaizduojami apsakyme „STAR WARS“. Čia gražiai atskleidžiamas bipoliškumas, savasties klausimas, išlindimo iš savo kiauto žavesys ir pavojai, keliamas esminis klausimas – ar „ryto žmogui“ būtina tapti „vakaro žmogumi“: „Jaučiausi ypatingas, nes turėjau išskirtinę savybę – sugebėjau vienas būti nostalgiškuose ūkuose. Laukti traukinių, bet ne žmonių, pasitinkančių keleivius. Kai buvau ryto žmogus, man nereikėjo žmogaus, kuris mane apkabintų tuose beprasmiškuose ūkuose. Regis, visa prasmė tik ir skendėjo toje beprasmybėje ir darė mane nenumaldomai išskirtinį dėl noro likti neišskirtiniam ir nesensacingam. Aš nenorėjau išsikalbėti, bet mane privertė“ (p. 47).

Svarbūs Linos tekstams ir naujai aktualizuojami, savitai interpretuojami  vandens, ugnies archetipai. Ugnis naikina ir skaistina, paskatina veikėjų iniciacijų plėtotę – kad gimtų nauja, sena turi mirti. Apsakymuose „Elektros energija“, „Vanduo yra veidmainis“ įdomiai išsiskleidžia Mirceos Eliadės analizuotas vandens ambivalentiškumas – paviršinis skaidrumas, nuskaistinimas, atnaša gyvybei ir paslaptinga dugno tamsa, užgrobimas, baugus slaptingumas: „Bet vanduo buvo veidmainis: jis tik apsimesdavo skaidriu, o iš tiesų dugne visada susidrumsdavo. Vanduo yra veidmainis, nes nežinai, kas jame pasikeičia: objektas, į kurį žiūri, ar tavo paties pasaulio suvokimas, kuriame peilis ir šaukštas tampa neišskiriamu vieniu. Jis ir maitina, ir pjausto tuo pat metu“ („Vanduo yra veidmainis“, p. 160).

Mindaugas Nastaravičius, apibūdindamas knygą „Miesto šventė“, akcentuoja „sklandžią apsakymų dramaturgiją“. Skaitydama pastebėjau net keliuose apsakymuose figūruojantį konstrukcijos dėmenį, įvaizdžius. Pavyzdžiui, apsakyme „Jis tiek daug visko turėjo“ minimi „žmonės, sukonstruoti tvirčiau nei aš“ (p. 19), „Miesto šventėje“ akcentuojamas „banko pastato jausmas“ (p. 62), „Hablo dėsnio“ motyvas – statybos, o „Santuokų rūmuose“ vidiniai veikėjų kambariai apstatomi baldais, „STAR WARS“ operuojama žaidimo sąvoka, dėlionės motyvais. Apskritai galima konstatuoti, kad konstrukcija, kūrimas, savikūra yra kertiniai vidiniai ir išoriniai knygos elementai. Veikėjų pasaulio ir teksto struktūros kūrimas atliekamas kūrybiškai, pagaviai, kokybiškai. Galvojant apie patį rašymo būdą, pirmiausia norisi akcentuoti percepciją – objektų, aplinkos fiksavimą, išrašymą, jų siejimą su vidiniais veikėjų išgyvenimais („Miesto šventė“, p. 66, 73). Pasitelkiami įvaizdžiai tame pačiame apsakyme dažnai pasikartoja, kuriama žiedinė kompozicija, susiejanti tekstų pradžią ir pabaigą. Minėtini motyvai – dėlionė, baldai, dėvėti drabužiai, supakuoti plastikiniuose maišeliuose, fotoaparato ekranas ir kt. Svarbus apsakymų bruožas – pasitelkiama išmoninga vaizduotė, kuriamas netikėtumo motyvas. Išmoningiausi man atrodo apsakymai „Santuokų rūmai“, „Elektros energija“, derinantys realybę ir maginės tikrovės elementus.

Pabaigoje išvada: Linos tekstai sukuria šventę – mėgstantiems išmoningą siužetą, skvarbumą, detalumą, pasakojimo sklandumą ir gylį. Visiems, kuriems svarbi kalba. Visiems, kurie nori pažinti ankstesnius ar dabartinius save. Ak, tie mamų automobiliai, prasilenkiantys su išsiilgusių vaikų žvilgsniais, tie maginiai ir sunkūs žodžiai, kurių šiukštu nevalia pasakyti („Žilvine, Žilvinėli“), tų išdavysčių sunkis ir gyvenimų „Monopolis“, kurio niekaip nesugebi laimėti.