Apie baltus ir baltas dėmes
Žodis įteikiant Vytauto Kubiliaus premiją Vigmantui Butkui
Šiandien džiugi diena ne tik laureatui, bet ir Latvijai, ir latvistikai, ir literatūrai, ir visiems baltistams. Nepaisant renginio nuotolinio pobūdžio, jaučiame tautų, literatūrų, disciplinų ir mokslininkų suartėjimus, tas prasmines jungtis, kurios tarsi pratęsia prieš kelias dienas minėtą Latvijos nepriklausomybės dieną.
Vytauto Kubiliaus premija, mecenuojama jo šeimos ir teikiama Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, mokslo kuluaruose neoficialiai vadinama kritikos premija, tad galėtų kilti klausimas, kuo šiųmetis laureatas Vigmantas Butkus nusipelnęs kritikos procesui. Kritikos premija Butkui puikiai tinka, turint galvoje jo nepriklausomą laikyseną, žinant, koks jis kritiškas savojo miesto – Šiaulių – kultūrinei aplinkai, koks reiklus sau ir kitiems, kiek daug tikisi iš akademinės literatūrologijos. Su Kubiliumi jį vienija tyrimų aprėptis, akumuliuotojo ir grupuotojo talentas, atsakingas literatūros istoriko žvilgsnis, aktyvi pilietinė pozicija, poleminė drąsa, darbštumas ir sveikas (savi)kriticizmas.
Jau nuo pat 1997 m. apgintos daktaro disertacijos „Neoromantinė baltų dramaturgija: individas ir tauta“ Butkus savo latvių literatūros vertimais ir vertinimais dėmesio centre išlaiko latviškumą kaip svarbų asmeninės ir akademinės lokalizacijos matmenį. Butkaus recenzijos, latvių literatūros paskaitos Šiaulių universitete ir moksliniai tyrimai kryptingai baltocentriniai, orientuoti į latvistiką ir literatūros komparatyvistiką. Jo moksliniai interesai rodo pastangą „subaltinti“ literatūros mokslą, kad jame būtų kuo mažiau baltų̃ dėmių ir kuo daugiau báltų dėmių.
Greta Kęstučio Nastopkos, Silvestro Gaižiūno Butkus yra esmingai prisidėjęs prie literatūrologinės baltistikos centravimo ir įcentrinimo. Savo programinės mokslo monografijos „Literatūrinė baltistika: samprata, raida, perspektyvos“ centrifugoje Butkus atskyrė literatūrinės baltistikos suspensiją nuo tradiciškai su baltistika tapatinamos lingvistikos ir baltų filologijos medžiagos. Savo knygoje jis išžvalgė viską, ką įmanoma ir net, mano požiūriu, neįmanoma, – ne tik baltistinius akademinius tyrimus, bet ir informacinius, apžvalginius straipsnius, interviu, recenzijas, net su Latvija ir latviškais motyvais susijusią poeziją ir prozą. Ši monografija – tai absoliučiai savarankiškų aspiracijų tyrimas ir įspūdingas duomenų bankas, pagrindžiantis literatūrinės baltistikos autonomiškumą.
Negana to, Butkus institucionalizavo literatūrinę baltistiką kaip literatūros mokslo discipliną, 2012 m. įkurdamas tyrimų grupę Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Ilgą laiką „Litbalt“ reiškė maisto prekių firmos, o „Baltlit“ – baldų gamybos įmonės prekių ženklus. Vigmanto dėka įvedę interneto paieškos laukelyje „litbalt“ patenkame į Literatūrinės baltistikos grupės tinklalapį, kurį jis pats sukūrė ir administruoja. Man imponuoja Butkaus požiūris: jeigu nėra nuoseklios strategijos – pasidaryk pats, jeigu literatūrinė baltistika nevertinama – pagrįsk jos reikalingumą savo darbais ir pavyzdžiu, jeigu trūksta pajėgų – išsiugdyk. Šiemet disertaciją „Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje“ apgynė Butkaus doktorantė Viktorija Jonkutė.
Asmeniniu požiūriu Vigmantą vertinu kaip mentorių, kuris man visada buvo mokslinis autoritetas ir literatūrinės baltistikos svorio centras. Nors pats ne kartą yra kvestionavęs bet kokio centro svorį – ir savo regioniniais tyrimais, ir nekonvencine provokacija, ypač savo pilietinėje, politinėje eseistikoje, kurios sklaidos laukas dabar persikėlė į socialinius tinklus ir išsilieja kibiais, kritiškais pasisakymais feisbuke. Turbūt ne visi žino, kad Butkus „įrašė“ baltistiką ne tik į mokslą, bet ir į kultūrą keliomis publicistikos knygomis: „Šiauliai: provincijos miestas palatvėje“ (2005), „Šiaulių auto/topografija“ (2011), kuriose ryškėja autentiškas ryšys su vieta, regionu ir platesne prasme baltiškuoju pasauliu, mąstymas koncentriniais, vis besiplečiančiais ratais, kai nuo savojo pasaulio refleksijų einama tolyn vis plečiant savasties ribas, kol ir baltiškasis kultūros pasaulis tampa savas.
Taigi, be stipraus teorinio, Butkus turi ir visuomeninio angažuotumo, reflektuoja tai, kas nūdien opiausia kūrybiškai mąstančiam humanitarui ir intelektualui. Literatūros kritiką pratęsia į visuomenės kritiką.
Iš Butkaus pavyzdžio išmokau, kad centras ir periferija yra mūsų sąmonės dariniai, kad mes esame maži tik tol, kol save tokiais laikome, o surėmę pečius tarpusavyje ir su latviais galime būti stipresni; kad nereikia didžiulių komandų norint nuveikti didelius darbus, kiekybiškai mažos pajėgos kaip tik suteikia atkaklumo ir ryžto. Ir nors literatūrologinės (literatūrinės) baltistikos vieta baltistikos mokslo visumoje vis dar išlieka periferinė, labai tikiuosi, kad Vytauto Kubiliaus premija stumtels literatūrinę baltistiką iš baltų filologijos pakraščių arčiau centro ir prisidės įteisinant literatūrinės baltistikos kaip paradigmos statusą greta slavistikos, skandinavistikos, balkanistikos, germanistikos ir pan.
Ir Vytautui Kubiliui, ir Vigmantui Butkui galime padėkoti už substancialumo pamokas ir visapusiškai centruojančią įtaką. Lauksime kito Butkaus suplanuoto darbo – monografijos apie Lietuvą ir lietuvius latvių literatūroje.
2020 m. lapkričio 23 d.
