Žiedai, rudens lapai ir japonai

Kvapnesnė, nei gali pasirodyti iš paveikslėlio. Kvapnioji alyva. Autoriaus nuotr.

Galbūt seniai nužydėjus vyšnioms ir net nuskynus vėlyviausius obuolius mažumėlę per vėlu ir egzotiška kalbėti apie žiedus. Tačiau nepaisant metų laikų čia, Kiote, priešingai nei Lietuvoje, vis yra ištaikančių pražysti žiedų – kamelijos, rožės… Su spalio viduriu atkeliauja man bene mieliausias metų laikas, kai po miestus ir miestelius sklando japoninių alyvų kvapas, o įsibėgėjus lapkričiui ir naktimis temperatūrai nebepakylant aukščiau nei dešimt laipsnių, raudonai užsidega miniatiūriniai japoninių klevų lapai. Rankraščiui pasiekus redakciją, būtent klevų spalvos liudys apie vis šaltėjančias naktis ir nuosaikėjančią rudens saulę. Tad šįkart – apie botaniką ir simbolizmą su kultūrinės antropologijos atspalviu.

Iš anksto noriu pridurti, kad nesu etnologas, tad nepriimkite visko už gryną pinigą. Galiu tik užtikrinti, kad meluoti nei mėgstu, nei moku, – išskyrus balandžio 1-ąją. Vis dėlto drąsiai galiu teigti, jog japoniškasis simbolizmas sukte sukasi aplink mūsų vyšnaitės giminaitę sakurą. Šis baltai arba švelnia rožine spalva žydintis medelis kaip joks kitas augalas, na gal išskyrus savotišką antipodę chrizantemą, yra palikęs ryškų įspaudą japonų literatūroje ir simboliniame mąstyme. Mūsų tautosakoje ir literatūroje panašiu dažnumu minimi obelų, vyšnių žiedai, bijūnai, rūtos, o japonų bene neabejotinai visus nurungia sakuros. Nors būtent anksčiau minėtos chrizantemos yra valstybės simbolis, visų pirma išimtinai sietinas su imperatoriškąja šeima ir ilgaamžiškumu.

O ko gali pamokyti sakura? Ji kaip tik ragina mus susimąstyti apie grožio trapumą ir laikinumą, mokėti džiaugtis akimirka, kartu suvokiant ir galbūt net priimant viso to laikinumą. Net ir norėdamas nesupriešinsi – kas japonams yra sakuros, mums, lietuviams, gali būti ir alyvos, ir tos pačios vyšnios, ir obelys. Ar ir mes nelaukiame šių artėjančios vasaros pranašių žydėjimo? O štai japonai taip laukia pražystant savų vyšnių, kad net uolesni kalendorių susidaro – vadinamąjį vyšnių žydėjimo frontą. Kalendoriuje nurodytas vyšnių žiedų slinkimas iš pietų į šiaurę. Prasidėjus metams pagal vakarietiškąjį kalendorių jos suskuba pražysti pačiuose pietuose – Okinavoje, kai ten gaiviausi orai. Štai šiemet pagrindinėje Okinavos saloje vyšnių žydėjimas fiksuotas dar sausio 6-ąją. Iki kovo vidurio frontas pasiekia Kiūšiū salą bei Honšiū saloje esančią sostinę Tokiją, vėliau ir likusią salos dalį, įskaitant senąją sostinę Kiotą. Paskutiniai sakuromis džiaugiasi Hokaido salos gyventojai – šaltesnėse vietovėse šie medžiai paprastai žydi net vėliau nei Vilniuje. Šiemet sakuros Kiote žydėjo per pačią koroniadą, burtasi vangiau, bent jau Kiote, tačiau paprastai japonai leidžia sau atsipūsti ir renkasi iškylauti po medžiais, kur gurkšnoja arbatėlę, o neretai ir ką nors šiek tiek stipresnio, užkandžiauja onigiriais (į džiovintas jūržoles susuktais ryžių kukulaičiais, kartais įdarytais žuvimi, daržovėmis arba mėsa) ir sumuštiniais, šnekučiuojasi.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti šiokią tokią ereziją – prieš pat pražystant vyšnioms pražysta ir slyvos, tik daug ryškesne spalva. Man jos nė kiek ne prastesnės estetikos. Spėkite, ar labai kas į jas kreipia dėmesį? Nebent turistai, bet ir šie nesuteikia grakštiems slyvų žiedams bent dešimtadalio tos šlovės, kuri tenka sakuroms. Nors slyvos veda dar ir slyvukus, kuriuos japonai mielai fermentuoja ir gamina silpną, bet saldų slyvų likerį. Arba pasūdo ir marinuoja kaip nepigų užsieniečių veidus kraipantį rūgštų delikatesą umeboši.

Bet po reveranso sakurai sugrįžkime į rudenį.

Spalio viduryje nuoširdžiai laukiu pražystant kinmokusei, japoninių alyvų. Ne tiek dėl smulkių oranžinių žiedlapėlių, kurių praeidamas gali nė nepastebėsi žiedų margumyne, bet dėl nuostabaus kvapo. Pirmąkart jų saldų aromatą užuodžiau gyvendamas Tokijuje 2012 metais. Nors vietos ir aplinkybių nebepamenu, šis kvapas kaip joks kitas įstrigo atmintin. Buvau laimingas kaip vaikas, kai po šešerių metų visai netikėtai mano šnerves vėl pasiekė saldus ir raminantis japoninių alyvų kvapas. Tiesa, patys japonai taip alyvų nesureikšmina, bent jau neteko girdėti, kad tuo būtų žaidžiama kaip turizmo korta. Juo geriau dėl to vakariečiui individualistui. Saugu ir per pandemiją uosti žiedelius. Matyt, čia išsiskyrė japonų ir kinų nuomonės, kai pastarųjų civilizacija kadaise buvo skleidžiama Japonijoje. Štai Kinijoje šį augalą naudoja ir virtuvėje, ir kaip vaistą; o labiau puritoniniais sumetimais dar visai neseniai – ir kaip eufemizmą.

Nešaltą japonišką rudenį akis pakeri daugiausia ryškiai raudona spalva nusidažantys klevai. Šis jų liepsnojimas, tiesa, trunka gerokai ilgiau nei daugumos augalų žydėjimas, tad ištisą lapkritį galima grožėtis rudens spalvų gama. Didžiojoje Japonijos dalyje intensyviausios lapų spalvos pačioje lapkričio pabaigoje. Nors santūriau nei per vyšnių žydėjimą, keliaujantiesiems primenama, kad ryškūs klevų lapai yra gražu, ir raginama nepražiopsoti šio įstabaus reginio. Šiuo laikotarpiu ypač kalnai (tie, kurie ne patys aukščiausi) aplimpa žmonėmis, vis traukiančiais pasigrožėti rudens vaizdais. Beje, čia galima nusistebėti, kad maršrutuose dominuoja pensininkai, net aštuoniasdešimtmečiai, paprastai daug energingiau įveikiantys trasą už tinkančią į anūkus kartą. Japonai – sveika ir ilgaamžė tauta. Kodėl taip – vieno atsakymo nėra, matyt, subalansuotai besimaitinusių tėvų ir senelių dėka. Pokariu gimusios kartos mitybos tradicijos pasikeitusios, ir tikrai ne į gera, tad atrodo, kad pasenus gimusiems per pastaruosius penkiasdešimt metų vargu ar bus pagrįstas stereotipas apie sveikiausią pasaulio tautą japonus. Tačiau 2020 metais jauniems vakariečiams, taip pat ir patiems japonams yra ko pasimokyti iš sveikų ir energingų japonų senolių.

Lietuviams vis dar (per) mažai pažįstami japonai anaiptol nėra nei tokia filosofiška, nei meniška tauta, kokią mes ją galbūt norėtume įsivaizduoti. Kaip ne kiekvienas lietuvis moka dainuoti sutartinę ar sušokti liaudišką šokį, taip ir Japonijoje ne „kiekviename kampe“ rasi arbatos gėrimo ceremonijos žinovą ar bent padoriai nutuokiantįjį apie bonsus ar ikebaną. Galbūt drąsi įžvalga, tačiau dauguma japonų (išskyrus kaimo vietovėse gyvenančią mažumą) daug labiau nutolę nuo gamtos nei lietuviai. Tai lėmė jų palyginti ankstyvas kėlimasis į miestus. O pas mus gi yra posakis – trečia, ketvirta karta nuo žagrės. Susvetimėjimą su gamta geriausiai iliustruoja vaizdelis, kai persimonai, figos, mandarinai, kiti citrusiniai vaisiai taip ir paliekami visiškai nepaliesti, nors auga kažkieno kiemuose. Japonai mieliau nueina į parduotuvę jų nusipirkti ir už tai sumoka nemažus pinigus, nes vaisiai Japonijoje itin brangūs. Reikėtų paminėti ir žaliųjų erdvių nebuvimą (ar nepakankamą buvimą) gyvenamųjų namų kvartaluose, argumentuojant tuo, kad kitaip galima sulaukti nelauktų ropojančių svečių. Negana to, pridurčiau, kad japonų požiūris į gamtą ir ypač į gyvūniją yra grynai praktiškas ir vartotojiškas, bent jau lyginant su europiečiais. Dabar nebestebina nutikimas, kai Kleboniškio miške su manimi lankydamasis japonas medžių paunksnėje išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį ir… įsijungė muziką. Nes miške, matyt, jam pasirodė neįprastai tylu (santykinės tylos japonai apskritai nemėgsta, tačiau šįkart nesiplėtosiu). Egzistuoja ir garsi japonų praktiškumą iliustruojanti patarlė: Hana jori dango („Geriau pyragaitis nei žiedai“). Vis dėlto daromi šiokie tokie kompromisai – tokie kaip gėrėjimasis sakurų žiedais, iškylos karštomis naktimis su draugais ar kolegomis grožėtis mėnuliu. Sunku nubrėžti ribą tarp meniško subtilumo ir praktiškumo kalbant apie japonų išrankumą ruošiant ir serviruojant patiekalą ar pakuojant dovanas, kai išorei skiriama ne mažiau, o kartais net ir daugiau dėmesio nei turiniui. Labai meniški japonai ir tvarkydami savo namų aplinką – retai rasi netvarką prie japonų namų, turintys sodelius kaip įmanydami puoselėja, – praeini ir gėriesi. Romantiškesni japonai mėgsta ir žvaigždėtą dangų, tačiau retas kuris turi galimybių nuvykti į nuošalesnes vietas, tarkime, kalnuose, toliau nuo miestų, kur netrikdytų šviesos. Beje, galbūt dėl to dažnam japonų keliautojui, Lietuvoje praleidžiančiam bent porą dienų, didžiausią įspūdį palieka lietuviška gamta. Galbūt jie čia atranda tai, ką Japonijoje jaučiasi praradę. Nors Japonija dėl kalnuotumo išlieka viena iš miškingiausių valstybių pasaulyje. O gal visiems žmonėms būdinga geriau pastebėti šalia esančius dalykus būnant svetur?

O kad vis dėlto iš mano apmąstymų apie rudeninius žiedus Japonijoje nesusidarytų klaidingas įspūdis, kad japonai pilka neromantiška visuomenė, užmiršusi ne tokias praktiškas savo kultūros formas, šįkart pasakojimą pabaigsiu dviem garsiausio japonų poeto Macuo Bašio haiku apie rudenį.

                         Raudonuojantis

                         Ant tofu kris lapelis

                         Blyškutis klevo

O šis man atrodo dar ir kažkiek artimas lietuviškai dvasiai:

                         O rudenį šį

                         Kodėl su metais senstam

                         Paukščiai debesys’…