Viščiukus skaičiuoja rudenį
Tomas Petrulis. Sterili. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 102 p.
Lietuvių poezijoje sekso (ir ypač – pornografijos) mažai, tad autorius intuityviai nujaučia, kad čia jis pionierius. Ne visai jauku, kad tiek pat reikšmės teikiama ir dievo (turbūt iš mažosios) temai, nes jau kai šios dvi eina išvien, lauk „Raganos ir lietaus“. Religinė laikysena – tarp agnosticizmo ir ateizmo, religiniai personažai suvokiami kaip ideologijos teatras. Kodėl tiek daug apie seksą? Net poetiškų naujadarų prikonstruota (pvz., „pismas“). Bet kai įkerti absurdo dagerotipijos mechanizmą, gali pasidaryti kiek nuobodu – įgrysta hermetiškumas ir infantilo kaukė. Visgi pagarba už karnavališkumą, šventvagystę, smagų antausį gyvūnų teisėms („koala“, p. 25).
Kita vertus, kalbančiojo ironija yra saugi ir ji atsiriboja nuo bet kokių problemų vertinimo, atsisako dalyvauti sprendimų priėmime. Subjektas tarsi gudresnis už visą pasaulį, besiplėšantį dėl vieno ar kito žaislelio. Turbūt tai ir yra juokdario kostiumas.
Mantas Balakauskas. Apmaudas. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 63 p.
Antroji Manto Balakausko poezijos knyga, sklidina gana bedaikčių eilėraščių: ir pavadinimas toks – ne apie daiktus. Perskaičiusi mintyse ilgai konstravau teoriją, kad trisdešimtmečiai, leisdamiesi antrąją knygą, joje regresuoja į vaikystę. Vėlesnėse dažniausiai jau ne. Pavyzdžių daugiau nei keli. „Iš stebėjimų ir monologų I“ (p. 19) būtų galima laikyti pagrindiniu knygos eilėraščiu, kuriame nevykėlio mokinio ir neįkertamos vokiečių kalbos paralelė žymi bendresnę poeto ir neiššifruojamos pasaulio semantikos metaforą.
Jolita Skablauskaitė. Lapai iš dienoraščio. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 320 p.
Malonaus formato ir popieriaus knyga, subtilus dailininkės Deimantės Rybakovienės darbas. Poezijoje (nors gal ir prozoje) Jolita Skablauskaitė su žodžiais elgiasi kaip muzikė – jie turi savo akustiką, vartojama retesnė leksika. Skaitant atrodo, kad parašyta lengvai – daug kaimo vaizdinių, gamtos. Net trieiliuose (kurių lietuvių poezijoje itin nemėgstu) kažkokiu mistiniu būdu beveik išvengta banalybių – kai kurie tokie keisti, kad kone nesuprantami: „Ant kiekvieno piršto / Po aukso karūnėlę / Ir kiekvienas pirštas šiltas šiltas“ (p. 157).
Dainius Dirgėla. 2D ir kiti formatai. Poezija. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 111 p.
2D, pasirodo, yra Dainiaus Dirgėlos inicialai. Šioje knygoje – daug žmonos, abiejų dukrų, taip pat daug atminties – senelio, močiutės, promočiutės. Daug apie santykius ir kiek per daug įprastybės, kurios jau nebeišsklaido dirgėliškas paradoksas. Per daug smulkių buities detalių: „google žemėlapis pataria kad automobiliu per olandus / nuo rasų iki saltoniškių 9,6 kilometro ir ratuotas užtruktum / tik 14 minučių jei nėra kamščių“ („lėtas laikas*: retro(per)spektyva“, p. 33). Kai kurie tekstai įdomūs („festivalinis“, p. 63), bet jie konstruojami gana aiškiu reklamos principu: paprasta, šmaikštu, atraktyvu – tik tiek, kad be intencijos parduoti. Kai kur redaguočiau, pvz., braukčiau paskutinę strofą („kanarėlės“, p. 96).
Autentiškiausiai atrodo egzistenciniai, mirtį reflektuojantys tekstai („dabar esu pirmas“, p. 43), nors jie ir liūdni: „prašau trečios paskolos / klausia ką šį kartą įkeisiu // sielą sakau išrašykite / hipotekos lakštą sielai“ („paskolos“, p. 70). 2D koncepcija koreliuoja su kitais parametrais: „įsivaizdavau save / dauginamą 3D spausdintuvu pagal Viešpaties atvaizdą // meldžiau Spausdintuvo / neužsikirsk“ („3D“, p. 51).
Poezija yra toks šiek tiek tinginių žanras – kai įsivažiuoji, apima produktyvumas. Bet, žvelgiant bent kiek labiau ontologiškai, nėra jokios prasmės reprodukuoti kiekvieną savo sielos krustelėjimą. Mes nesame tokie svarbūs, kad tai turėtų išliekamąją vertę. Kas pristabdo poezijos knygų rašymą ir leidybą?.. Sako, verta pasiimti rašymo stipendiją kitam žanrui. Aišku, rašyti visiškai nesinorės, bet šiek tiek prisivertus sveika.
Vytautas Rubavičius. Smilgos šešėlis: vidurnaktis. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 136 p.
Politinis autoriaus kontekstas šiek tiek trukdė skaityti be išankstinių nuostatų. Ir vis dėlto knyga pranoko lūkesčius – vykę meilės eilėraščiai. Kai kuriuose iš jų tarsi susidvejinama, kalbama ir iš moters pozicijų (pvz., „Sugundyti“, p. 72). Esama ir ne visoms skaitytojoms malonaus seksizmo: „Vėjau / Katedros aikštę pašventinęs / pavasariniais lašais / pakelk sijonėlio taurę / viliokės praeivės – / gal dar spėsime / susidaužt“ („Atsisveikinu su Pauliumi“, p. 25). Ką gi, poezija neprivalo būti politiškai korektiška, bet ji konstruoja santykį.
Laura Kromalcaitė. Mūsų čia niekad nebuvo. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 75 p.
Lakoniška ir konceptuali poezijos knyga. Pakankamai naratyvi, eilėraščiai veikia ne po vieną, o kaip visuma. Nieko per daug, nors jei ir užkabinama kokia įdomesnė detalė („[...] pakelia sijoną / berniūkštis / dar visai vaikas / parodyk ką turi kurva / pabėga [...]“, „Su pavasariu“, p. 29), apie viską šnabždama puse lūpų, ne daugiau. Gaila, neradau nieko (nei ironiško, nei autoironiško, nei nuoširdaus) iš mados pasaulio. Vietoj Kukučio veikia kažkoks Timis (nors gal jis ir reprezentuoja modelio gyvenimą?).
Ieva Toleikytė. Raudonas slidus rūmas. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 69 p.
Visada nudžiungu, neradusi knygos viršelyje kito poeto (autoriteto subordinacijos tvarka) pagiriamosios murmelės. Bet džiaugtis verta ne vien dėl to. Knygoje jautriai (ne deklaratyviai) apmąstoma žmogaus ir kitų gyvų būtybių ekologinė pusiausvyra – visgi reta tema egocentriškoje lietuvių poezijoje. Šiek tiek eksperimentuojama forma (į tekstą įterpiamos natos, skaitant eilėraštį rėkiama ir pan.). Perskaičiusi maniau, kad raudonas slidus rūmas – kūno, organizmo metafora, bet paklausta autorė to nei patvirtino, nei paneigė.
Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 120 p.
Jau pats pirmasis rinkinio eilėraštis „Gentis“ (p. 11) punktyriškai žymi bendruomenę: su ja jaučiamasi tvirčiau, bet prie jos nepritampama. Sonetų cikle ryški Dievo tema („Blyksniai (speigo saulėto)“, p. 15), kaip ir ankstesnėse knygose, išlaikomas ryšys su vadaviete („Ne iš žmogaus“, p. 27). Rimvydo Stankevičiaus stilistika – nuoširdus autobiografiškas rašymas. Retkarčiais ligi juokingumo banalus: „Kartą naktį į mano vaikystę / Buvo atskridusi / Labai graži / Nuoga teta ant šluotos [...]“ (CV, p. 35). Krikščioniškasis pasaulėvaizdis tampa stipria atrama, net steigiant poezijos, ne prozos, viršenybę: „Ar ne apaštalas Jonas bus pirmasis supratęs, / Kad ne siužetai šiame pasaulyje yra svarbūs, / O tik meilės promilių žaismė / Mūsų kraujyje?“ („Epizodiniai“, p. 33). Visgi šio autoriaus poezija man įdomi turiniu, ne forma; šioje knygoje dar kartą, kaip ir ankstesnėse, referuojama kolektyvinės pasąmonės idėja („Senovinės minklės“, p. 48). Ir tai atliekama meistriškai.
Nojus Saulytis. SMS gėlytė. Eilėraščiai. V.: Kitos knygos, 2020. 80 p.
Netikėtai šviežia knyga – autorius, rodos, suvedinėja sąskaitas su tėvų kartos skaitytojais (irgi taip dariau!). Jo pozicijos infantilios, bet gan įdomios. Tarp temų – biseksualumas, daug jauno erotizmo, gausus psichotropijos vartojimas (nelabai nusimanau apie narkotikus, bet minimos kone visos rūšys). Nuoširdus, sąmoningai neintelektualus kalbėjimas kartais užgriozdina poetiką – pvz., žodį „užloopink“ buvo galima ir išversti. Man gražu, kaip autorius supranta ir interpretuoja krikščionybę („vesica pisces“, p. 56; „noriu į bažnyčią“, p. 30). Bet esama ir tekstų, kuriais tarsi nelabai aišku, kas norima pasakyti (be to, kad jie pašokiruotų simbolinius tėvus).
Marytė Kontrimaitė. Kalbėti aukštyn. Lyrika, straipsniai, laiškai, dienoraščiai. V.: Homo liber, 2020. 312 p.
Su Maryte Kontrimaite 2009 m. susipažinau „Poezijos pavasario“ išvykoje į Pilotiškes. Kelionės metu intensyviai pasakojo man savo biografiją – sukrėtė jos, aštuonmetės mergaitės, ne visai legali kelionė iš Sibiro su svetimais žmonėmis. Skaitant šią knygą, visa tai atsivėrė dar nuožmiau, ir eilėraščius perskaičiau visai kitaip. Nors leidinys sudarytas kaip hibridas – visi žanrai: poezija, proza, vertimai, laiškai, nuotraukos, dokumentų faksimilės, piešiniai, – didžiausią krūvį turi atsiminimai, pasakojimas apie vaikystę, ligų įveikimą, meilę armėnų kultūrai. Perskaičiau susidomėjusi ir apgailėjau, kad literatūros vertėjų iš armėnų kalbos daugiau nebeturime.
Antanas A. Jonynas. Naujieji sonetai. V.: Tyto alba, 2020. 53 p.
Grakšti estetika ir rimo amatas: gražiausieji eilėraščiai – „Sodas“ (p. 25) ir „Avarija“ (p. 49). Daug mąstymo apie mirtį, bet dar daugiau – apie gyvenimą. Šmėkšteli romanso vaizdiniai – griaučiai, skeletai spintoje, atvirukinės rožės, taurė vyno, kapinės – dramatizmą abstrahuoja ironija. Kontrastų principas (raudona / žalia), viršelyje naudojamas dailininkės Deimantės Rybakovienės, poezijoje taip pat išnyra kaip jausmo / racionalumo, gamtos / kultūros paralelės.
Antanas A. Jonynas. Skambanti ABC. V.: Tyto alba, 2020. 64 p.
Išmani poezijos knyga vaikams – atsisiuntus programėlę, raidyną išdainuoja Sigutė Trimakaitė. Žaidimas raidėmis diktuoja leksiką: rimuose atsiranda retesnių žodžių, bet susitvarkoma profesionaliai, be banalybių. „Surikatos“, „opšrus“, „musinukės ir meletos“, „čiurliai ir pečialindos“ – skaitytojams teks vartyti gamtos žinyną.
Violeta Palčinskaitė. Ką padarė šokių salė. Eilėraščiai. V.: Tyto alba, 2020. 88 p.
Su nostalgija atsimenu Violetos Palčinskaitės eilėraščius ir pjeses, skaitytus vaikystėje. Naujoji knyga pradedama itin realistiškai: lyrinei subjektei naktį paskambina leidėja ir ragina rašyti ką nors „nemokantiems pailsėti vaikams“. „Tas tempas, / Tos klimato kaitos, / Patyčios…“ (p. 8). Nepaisant pardavimų demagogijos, iš poezijos vaikams tikrai nesitikiu aktualumo. Juolab skaito ją dažniausiai ne vaikai, o mano kartos tėvai ir mokytojai.
Benediktas Januševičius. Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis. Konkrečioji poezija. V.: Žiemos žodžiai, 2019. 120 p.
Net ir norėdama nepacituočiau nė vieno eilėraščio – šioje knygoje jie visi vizualiniai. Itin mieli, jaukūs, ironiški, politiški, kartais – apgaulingi (pvz., „Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis pučia muilo burbulus“, p. 92). Skaičiau kaip intelektualų komiksą, konceptualiosios poezijos naujieną. Vaizdo semantika tekste veikia ne vien išradingumu, bet ir verbalinių ribų peržengimu, savotišku poezijos „nužodinimu“.
Kęstutis Navakas. Šeši šeši. Eilėraščiai. V.: Apostrofa, 2020. 91 p.
Paskutinė poezijos trilogijos dalis (ankstesnės dalys – „100 du“ (2013) ir „Net ne“ (2018). Regis, ir pačiam Kęstučiui Navakui buvo aišku, kad tai paskutinė jo knyga. Kaip tik dėl to sunki, tarsi girdėtum atminties dar neištrintą skaitymą 2019 m. „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Ir visgi knygos vientisumui trukdo bičiulių Alfonso Andriuškevičiaus ir Giedros Radvilavičiūtės palydimieji žodžiai (kad ir kokie subtilūs jie būtų).
Valdas Daškevičius. Budėtojas. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2019. 168 p.
Kartais norisi skaityti poezijos knygą ir visiškai nerasti joje autoriaus pažiūrų, intensyviai transliuojamų tikrovėje ar feisbuke. Retkarčiais taip atsitinka. Deja, deja… Net ir poezijoje (o gal – natūralu, kad ir poezijoje) autorius turi kažkokio pykčio pasauliui, nuoskaudų, skolininkų („siuvėja“, p. 36). Su akla pagarba šnekama nebent apie senokai mirusius, o ir tikrovėje veikiausiai nelabai pažintus autoritetus („mėsinių gatvė“, p. 13). Prasiveržia ir baisiai nemalonus seksizmas: „tavo antroji pusė / geriau pasirengė kovai / kai buvo laikas / reikėjo dulkinti kad net cyptų“ („laimėjome bylą“, p. 62).
Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 155 p.
Kas metai po knygą – sudėtinga išeiti iš tokio tempo, kai tuo gyveni, kvėpuoji, profesionaliai konstruoji savo paties atrastą poetiką ir įtvirtintą stilių. Kaip džiaugčiausi, jeigu Aidas Marčėnas rašytų, pvz., literatūros kritiką. Juk net eilėraščius paverčia minirecenzijomis („Protingiausiai“, p. 26; „Likę – su tavimi“, p. 27). Perjungtų registrą, kuriam laikui pakeistų atskaitos tašką. Nors, jaučiu, jam pačiam tai atrodo laiko švaistymas (man atrodo atvirkščiai).
Algimantas Baltakis. Skrynelė dvigubu dugnu. Nauji eilėraščiai, posmai, virtę dainomis, kronikėlės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 167 p.
Knyga išleista pernai rudenį, minint autoriaus jubiliejų, bet tiražas jau pasibaigęs. Sudaryta įdomiu principu, panašiu į Ramutės Skučaitės, – su eseistiniais intarpais, kurie kartais įdomesni ir už pačius eilėraščius! Beje, juose pasakojama (p. 20), kaip poetė jį ir paraginusi rašyti, dirbti, net jeigu nėra įkvėpimo. Naujoje knygoje Algimantas Baltakis išlieka lakoniškas, dialogiškas, sentimentalus; kartais – juokingai seniokiškas, skeptiškas.
Kornelijus Platelis. Susitikimai prieblandoje. Poezijos rinktinė. Sudarytoja Audinga Peluritytė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020. 260 p.
Kaip gerai, kad egzistuoja Kornelijaus Platelio poezija, laviruojanti tarp klasikinės kultūros ir Oriento metaforų. Tomo Venclovos ar Kęstučio Navako eilėraščiai taip pat pasižymi ironijos ir estetikos derme, bet šių dėmenų proporcijos skiriasi – lyg vaistų ir nuodų gamyboje. Keistas efektas – ankstyvoji ganėtinai panaši į vėlyvąją, nuolat grįžtama prie mąstymo apie meilę ir mirtį. Tingintiems skaityti galima klausytis CD. Netingintiems nesutrukdys net mikroskopinis šriftas. Sako, hipsteriai prisiminė lupas.
Gintaras Grajauskas. Kaip viskas buvo. Poezijos rinktinė. Sudarytoja Virginija Cibarauskė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020. 280 p.
Nors abi rinktinės išleistos tokiu pačiu formatu ir taip pat apipavidalintos, labai skiriasi turinys ir sudarytojų įvadai. Virginijos Cibarauskės labiau sociologinis, pristatantis aktualius kontekstus, ankstyvosios Nepriklausomybės realijas. Iš visų Grajausko knygų labiausiai vertinu „Kaulinę dūdelę“, o su vėlyvesne lyrika mintyse ginčijuosi, bet pripažįstu – joje esama daug atidaus politikos ir visuomenės stebėjimo.
Alvydas Valenta. Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms. V.: Slinktys, 2020. 88 p.
Pokalbyje su Monika Baltrušaityte lrt.lt portale Alvydas Valenta kelia kiek kuriozišką hipotezę, esą Brisius galėtų būti mitologinio šuns Argo palikuonis. Ši spėlionė gerai charakterizuoja visą knygą – kaip sąmonės archeologiją, kurioje greta Antikos, mano akimis, visgi atsiranda per daug plastikinės buities, neįdomios šiuolaikybės, ne iš karto aiškių etnografijos paralelių.
Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. V.: Homo liber, 2020. 160 p.
Juliaus Kelero poezija ir fotografija supanašėja viena su kita; tekstais fotografuojama (pvz., „nesumontuotas“, p. 15), nuotraukomis (p. 151) perteikiama poetinė abstraktybė. Atrodo, rašyti jam taip pat lengva kaip fotografuoti – juk rašoma gana produktyviai. Eilėraščiuose daug melancholijos, šiek tiek Vilniaus realijų (gamta, architektūra ir kt.), saikingo sentimentalumo. Ryškūs tapybos (ne fotografijos!) kontekstai, iš jų konstruojami savarankiški naratyvai. Nuorodų į Vakarų kultūrą tiek daug, kad dar ir Antikos elementų jau per sotu.
