Šv. Andriejaus diena ir mergavimas

Žvejys Andriejus gimė Betsaidoje, Tiberiados ežero šiauriniame krante, buvo Jėzaus „pirmasis pašauktasis“ mokinys, vėliau apaštalas, šventasis. Anot istoriko Eusebijo Cezarėjiečio, naująjį tikėjimą skelbė Mažojoje Azijoje ir pietų Rusijoje, vėliau Patruose, kur, pasak legendinio pobūdžio padavimo, apie 60 m. lapkričio 30 d. buvo nukryžiuotas žemyn galva ant X formos kryžiaus – toks kryžius vėliau imtas vadinti Andriejaus kryžiumi. Lietuvių liaudiško pamaldumo tradicijoje Andriejaus diena siejama su advento, kalėdinio laikotarpio, tikrosios žiemos, tamsiojo metų laiko ir archajiškojo baltų Saulės grįžtuvių laukimo pradžia.

Kalėdinis metas dar ir XX a. pirmojoje pusėje buvo laikomas ūkinių metų pabaigtuvėmis ir Naujųjų metų sutiktuvėmis. Tai Andriejaus dienai suteikdavo šventumo, kuris, kaip manyta, tinkamas įvairiems spėjimams, maginiams veiksmams, kuriais galima numatyti ateitį, atlikti. Šios dienos būrimų spektras daug siauresnis nei kitu šventu laikytu laiku, pavyzdžiui, per Kūčias, per vasaros saulėgrįžą (Jonines). Ši data pirmiausia skirta merginų vedybinėms svajonėms, nuojautoms pildytis. Būrimais nesiekiama paveikti įvykių baigties, o tik norima sužinoti, ar artimiausiais metais sutiks būsimąjį gyvenimo partnerį, ar dar teks palaukti. Kadangi retai užsimenama apie panašią vaikinų siekiamybę pranašauti vedybinę sėkmę, šv. Andriejų galima laikyti dangiškuoju netekėjusių merginų meilės reikalų patikėtiniu.

Pranašavimo būdų – daugybė: dažniausiai tai veiksmai, paskatinantys reaguoti paslaptingas jėgas ir suteikti reikalingų žinių, pavyzdžiui: „Va ir Andriejaus sulaukėm – mergų dziena… Daugybį burtų mergos su Andriejaus padėjimu praveda. Nu va paimi sietų, kur sėji, ir žyrklas, katrom avis kerpa. Kap yra medzinis sieto išlankimas, sieto šoni, inkiši žyrklių smaigalį, paimi žyrklas rankon (sietas turi laikycis an žyrklių) ir klausi: „Sietai, sietai, ar aš šiemet apsiženysiu?“ Jei apsiženysi, tai sietas pasisuka, o jei neapsiženysi iki kito Andriejaus, tai sietas stovi vieton“ (Kašėtų k., Varėnos r.). Daug tada esama ir burtų, panašių į Kūčių vakaro spėjimus: šunų klausymas, malkų nešimas, tvoros virbų skaičiavimas. Vis dėlto Andriejaus dienos būrimai dažniausiai siejami su pranašiškais sapnais. Sapnas – karalystė, kurioje gali išsipildyti slapčiausi žmogaus troškimai. Merginos negalėjo nepasinaudoti joms palankaus šventojo galiomis, todėl tam tikrais veiksmais, daiktais, žodinėmis formulėmis stengėsi paruošti kuo geresnes sąlygas stebuklingajam sapnui, padėsiančiam išvysti būsimą gyvenimą: „Prieš Andriejaus dieną reikia nieko nevalgyt ir išvakarėse atsigulti miegoti ant pliko suolelio. Ką naktį sapnuosi, toks ir gyvenimas bus“ (Klabinių k., Utenos r.). Arba: „Sudedi abiejų rankų pirštais šulnelį ir inspaudi padušlelėn, an katras miegosi, ir sapnu ateis tava vyras“ (Švenčionys). Šio meto sapnų aiškinimas apima platesnę nei paprastas būrimas ateities erdvę – sapne galima sužinoti būsimojo partnerio vardą, socialinę padėtį, jausmus. „Jis buvo užsimovęs lapinę kepurę ir rankoj laikė šmaikštų kančiūką. Galu lovos atsistojo. Nekalba, bet akys tokios piktos, tokios piktos… Lyg ir iš matymo pažįstamas Adolfas…“ (Darsūniškis).

Panašių sapnų, burtų vedybine tema fiksuota daugybė, bet šįkart apžvelgsiu tas pranašystes, kurias etnologė Regina Merkienė sieja su merginų iniciacijomis, t. y. su apeigomis, padedančiomis mergaitėms pereiti iš vaikų socialinės bendrijos į jaunimo. „Per Andriejų merginų atliekami apeiginiai veiksmai buvo: 1 – informacinė priemonė, skelbianti merginos vedybinę brandą ir pasiruošimą tekėti; 2 – psichologinio poveikio priemonė, padedanti patenkinti fiziškai ir psichologiškai pasiruošusios tekėti merginos poreikį įtikėti, kad jos laukia vedybinė sėkmė, suformuoti visuomenės nuomonę apie neišvengiamas būsimąsias vedybas ir sudaryti santuoką su sapne ar kitaip pamatytu vieninteliu skirtuoju“ („Apaštalo Andriejaus šventės papročių savitumai. Baltų ir slavų merginų iniciacijų XIX a.–XX a. pirmojoje pusėje pėdsakais“, Lituanistica, 2001, Nr. 4 (48). Pabandykime tai pailiustruoti autentiškais prisiminimais. XX a. pirmojoje pusėje visoje Lietuvoje buvo žinomas, o pietryčių Lietuvoje dar ir praktikuotas spėjimas – vyšnios šakelės merkimas. „Reikia švento Andriejaus vakarą tamsoje, tylomis nueiti į sodą, nusilaužti vyšnios šakelę ir parsinešus ją pamerkti. Jeigu ji tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužydės, tai lauk savo vestuvių“ (Batakių k., Tauragės r.). „Mergaitės, advents stoje, merkit vyšnios šakels, jei pražydės ant Kūčių, ti ateinančiais metais ištekėsit. Šakelių lėkdavo parsinešti iš dvaro sodo, savo neturėjo. Kad nesumaišytų, kur kieno šakelė, užrišdavo spalvotus siūliukus. Pražydusiom šakelėm džiaugdavos ir puošdavo Kūčių stalą“ (Rozalimas, Pakruojo r.). „Žiedas pražydės, tai jau ištekėsi… Ma sesuva buvo už mani keturiais metais vyresnė, tai užsiminėjo burtais. Sėjo kanapes. Ir mes anksčiau an Andriejaus būrėm. Prie kapų buvo vyšnių, tai mes slaptai iš namų išbėgam, nusiskinam ir vėl bėgam be kalbos. Parbėgi nė žodzio neištarus. Pasgamini ąsotėlį, kur insodysi vyšnios šakelį. Pastatai kur šiltai ir lauki, ar an Kalėdų pražydės, tai jau tuos metus ištekėsi. Mes vieną kartą trys draugės sodinom. Mano ir vienos mano draugės pražydo, o kitos cik lapeliai… Mes abi tuos metus ištekėjom, o kita draugė galėc už dešimt metų išej“ (Stasė Čeikauskienė, g. 1926 m., Panošiškių k., Trakų r.).

Iniciacijų apeigoms, be kita ko, būdingi ir tam tikri išbandymai, kurie yra neišvengiami atliekant ką tik aprašytą „vyšnios sodinimo“ burtą. Vyšnios šakelė turėjo būti iš svetimo sodo. Ne visada sodai buvo kiekvienoje sodyboje – kadaise jie dažnai augo tik prie dvarų, t.  y. toliau nuo namų. Šakeles reikia skinti tamsoje, nuo medžio viršaus, nieko nekalbėti, nevalgyti… „Nieko nevalgius mergos bėga vogt vyšnių. Negali nieko sutikt, su niekuo nekalbėt. Pasodini šakutį butelin, aplipdai duonos minkštimu ir užkiši, kad niekas jos nejudyt, kad ji iki Kalėdų spakainiai išstovėtų. Jei per Kalėdas pražydės, tai merga ištekės“ (Ricielių k., Lazdijų r.). Tai ir yra savęs išbandymas, reikalingas užtikrinti perėjimo virsmą iš vienos socialinės grupės į kitą. Su baime, rizika susiję veiksmai rodo mergaitės apsisprendimą pradėti kitą gyvenimo etapą. Jos elgesys, pareikalavęs fizinių ir dvasinių pastangų, turėjo garantuoti palankų rezultatą – pranešimą apie galimas vedybas. Šio tikėjimo esmė – ne visada žinia apie vedybas per metus, o tiesiog laimingos ateities ženklas. Gilią žiemą, ilgiausią metų naktį, prasiskleidęs žiedas, kaip ir stebuklingas Joninių paparčio pražydėjimas, – vilčių ir svajonių išsipildymo simbolis. „Per Andriejų reikia nuskinti vyšnios šakelę ir pamerkti kamaroje. Ik Kalėdų turi pražydėti. Tada išsipildo visos svajonės ir norai. Jei Andriejaus dienoj pamerkta vyšnios šakelė išdžiūvo – svajonės ir norai neišsipildys“ (Šeduva). Ne paslaptis, kad mergaitiškos viltys ir svajonės neatsiejamos nuo meilės ir sėkmingų vedybų. Vestuvės dar ne taip seniai tradicinėje kaimo bendruomenėje buvo vienintelė galimybė sėkmingai integruotis į visuomenę. „An Andriejaus merkiau vyšnios šakelį, sudzūvo visai, apjuodo… Neištekėjau ir pravargau visų gyvenimų prieg marcios“ (Pavarėnio k., Varėnos r.).

Dar praėjusio amžiaus pradžioje dauguma burtų buvo atliekami vienumoje, tai viena iš pagrindinių jų išsipildymo sąlygų. Po vieną buvo einama laužti vyšnios šakelės, po vieną atlikdavo ir dar vieną tik Andriejaus dienos vakarui būdingą burtą – kanapių, aguonų, sėmenų sėjimą apie šulinį. R. Merkienės nuomone, sėjimo veiksmai (kaip ir vyšnios šakelės laužimas) – ne burtas, o sakraliniai su merginų iniciacijomis susiję veiksmai, kurie keičiantis pasaulio suvokimui suiro į atskirus elementus, kartais iki spėliojimų, žaidimų lygio. Apeiginiai, maginiai sėjimo veiksmai taip pat siejosi su merginos brandos išbandymais. Tai – badavimas, tylėjimas, išbandymas tamsa, svetima erdvė. „Nevalgau nuo ryto. Sutemsta, tai aš pati lipdavau ant pirkios viršaus kanapių sėklos. Aš nuvejau prie ciocės šulnio su sauja sėklų ir sėjau. Pasėjau prie šito, tada reikia apeic aplink visus kaimo šulinius. Visus šulnius ir apeit, ir barstyt kanapes aplinkui šulinį. Sėju kairi ranku ir sakau gudiškai: „Sieju kanapelki na Andreiko. Dai, Bože, znat, s kem budu vek viekavat?“ Arba – „nočku načievat“. Va taip! Sapnuoji, kas bus tavo vyras“ (Skraičionių k., Šalčininkų r.). Kai kuriais atvejais minima trejetas, o kartais net devynetas šulinių, nuogumas ir kitokia rizika. R. Merkienė atskleidė tokių išbandymų prasmę: „Merginos kelionė buvo pilna pavojų. Buvo baisu, kad pakeliui galima sutikti sakmėse minimus naktimis besibastančius grėsmingus vaiduoklius. Baugino mintis, kad gali pamatyti, atpažinti ir užkalbinti to paties ar kito kaimo pažįstami žmonės, nes dingtų sakralios apeigos slaptumas, galėtų būti sulaužytas apeiginis tylėjimas, nueiti perniek visos dienos askezė ar apimti gėda. Ši stresinė būsena bene labiausiai atitinka pirmykščių iniciacijų neofitui keliamus reikalavimus, kai jis ryžtasi visokioms kančioms, kad išgyvenęs ritualinę mirtį atgimtų turėdamas visas savo lyčiai būdingas subrendusio žmogaus savybes, leidžiančias sukurti šeimą. Sugebėjimas dėl siekiamo tikslo pakęsti alkį ir troškulį, nugalėti baimę atsiskleidžia kaip valios ugdymo rezultatas, reikšmingas ištekėjusios moters gyvenime, kai ji turi mokėti atsisakyti asmeninių poreikių dėl bendrų šeimos interesų.“ Lemtingą sapną suponuoja vanduo / šulinys ir dar keletas jokia logika nepagrįstų, absurdiškų veiksnių – sėjimas žiemą, tamsiuoju paros metu, neįprastoje erdvėje, atvirkščia ranka. Ar nebus visa tai nulemta stebuklo tikimybės? „Lietuvių kalbos žodyne“ stebuklas aiškinamas kaip religiniuose ir mitologiniuose vaizdiniuose aptinkamas gamtos dėsniams prieštaraujantis reiškinys, įvykstantis įsikišus antgamtinėms jėgoms. Jonas Jablonskis yra sakęs, kad Dievas stebuklus rodo tik tiems, kurie jais tiki. Absurdiški merginų veiksmai rodo stebuklo siekimą. Šiuo atveju stebuklas – galimybė išvysti labai rūpimą žmogų, padėsiantį nugyventi gyvenimą: „Andriejau, Andriejau, kanapes sėju – duok, Dieve, žinoti, su kuo gyvenimą nugyvensiu“ (Kašėtų k., Varėnos r.). Tam, kad išsipildytų pranašiškas sapnas (stebuklas), nepakenktų tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, juo ir tampa šv. Andriejus. Gali būti, kad kreipimosi į šį šventąjį formulė galėjo pakeisti senesnį žodinį maginio veiksmo galios įtvirtinimo kodą. Gal tai galėjo būti kreipinys į kurią nors iš sudvasintų gamtos stichijų. Tai patvirtintų užrašytas tikėjimas: „Sėja kanapes ir taip sako: „Vėjau, pūsk ir pasakyk, iš kur bus vyras“ (Ubenių k., Kaišiadorių r.).

Kalbant apie galinčius numatyti ateitį sapnus atkreiptinas dėmesys į miegą kaip mirties sinonimą. Etnologai, tyrinėję iniciacijų ritualus, yra užsiminę, kad asmuo, pereinantis iš vienos socialinės grupės į kitą, priverstas tarsi laikinai numirti, kad „atmiręs“ taptų kitu žmogumi. Ar negali aptariamuose būrimuose naudojamos aguonos, kanapės (netiesiogiai) per miegą / mirtį apeiginius veiksmus atliekančiam asmeniui padėti jei ne virsmo ritualuose, tai bent regint ateitį? Juk nuo seniausių laikų žinota apie šių kultūrų haliucinacines savybes. Jiezno apylinkėse užrašytas paprotys patvirtina tikėjimą kanapės galiomis: „Pradedant Andriejaus diena ir baigiant Kūčių vakaru tiek jaunimas, tiek suaugusieji puldavo prie burtų. Ir kaip čia nebursi, juk reikia žinoti, ką tau atneš Naujieji metai. Bet daugiausia burdavo mergaitės. Jos paimdavo saują kanapių, eidavo aplink šulinį ir barstydavo, o žiūrėdamos į vandenį kalbėdavo: Andriejau, Andriejau, kanapes sėjau, parodyk manąjį. Andriejus buvo laikomas mergelių globėju, ir jis galėjo „pasukti“ mergelei jaunikį. Mergaitės sutrindavo piestoje ar terlyčioje (moliniame inde) kanapes ir gerdavo per visą adventą jų pieną. O Kūčių vakarą paberdavo keletą kanapių grūdų po pagalve ir užmigdavo. Jų išsvajotasis ar Andriejaus „pasuktasis“ turėdavo prisisapnuoti. Ir sapnai dažnai neapvildavo“ (Pranas Juozapavičius, Dzindzakės žemei prabilus. Vėžionys, Vilnius: Petro ofsetas, 2009, p. 132).

Rečiau ir, be abejonės, vėlyvesniuose sėjimo tikėjimuose atsirado akivaizdžiai vyriški javai – avižos, miežiai ir kiti – užuomina į laukiamą javo kirtėją. „Advente sėjo kanapes, aguonas ar avižas apie krosnį ir užklausia: koks bus mylimo vardas? Tikisi jį pamatyti sapne. Užklausi ir daugiau nieko negalima kalbėti“ (Vydenių k., Varėnos r.). „Pabarstydavo po pagalve avižų, kas per sapną ateis jų pjauti, už to ištekėsi“ (Siratavo k., Zarasų r.). „Per šventą Andriejų varažina dėl bernų. Visokius grūdus sėja. Lovon sėja dėl bernų, kad ištekėt… Visokių grūdų – miežių, avižų prisneša…“ (Arciūnų k., Alytaus r.).

Žemaitijoje jau retai fiksuojami Andriejaus dienos spėjimai, bet tai, kad jie buvo žinomi, rodo 1932 m. gimusios moters papasakotas burtas, kuriame lemtingą sapną, be kita ko, padeda „iškviesti“ žirniai: „Vo kitą kartą dar yr toks: švintą Indriejaus naktį rek pasiimti žirnių. Išet į laukų, susiskaityt žvaigždžių, kap žvaigždėtas naktys jau yr, ir suskaičiuoji tų žvaigždžių, ir pasiimi tų žirnių saujį – teik, keik žvaigždžių, teik tų žirnių ded jau į tų sauji. Pareini, po puoduškuos tus žirnius pasipili ir užsirašinieji teik vardų, kuokių bernų nuori pasapnuot tų naktį, nu ir užmingi. Nu, jeigu jau nepasapnouji nieka, tad nežinau, kas ten dedas, nieks, musintais, į tavi neveiz. Kartas pasapnouji kuokį nevykielį, – ot jouks būn susiejus visoms. Ir dar, pareini su tas žėrnias, žvaigždes suskaičiavus ir vardus surašius, – ni žuodeli nešnekeities rek. Ni su kou nešnekėti. Bou drauge muona tuokia atejus, prisirinko tų žirnių ir išsipylė į kišenę. Ana turiej suknelę tuokė su kišeniem – susipylė į kišenę. Ana pas muni nakvuos: tata jau tuoli parait bova. Suskaičiavau tas žvaigždes, susirašiau vardus, pasikėšau po puoduškas, viskun, vo ana susikėš tus raštelius po puoduškas, vo tiej žirniai – kišenie. Ana užsimiršo, i tų sukne kap vėlka – vėsė žėrnia džyn unt žemes, – vo jouka! Ir išej vėskas parniek“ (Brievikių k., Mažeikių r., užrašė S. Valiulytė ir J. Šemetaitė). Dar vienas kitas su Andriejaus diena siejamų burtų, kai merginos, atlikdamos tam tikrus veiksmus tam tikroje vietoje, bando savo valią, drąsą ir viliasi pamatyti išrinktąjį – taip psichologiškai ruošiasi būsimoms vedyboms: „Aidavom Andriejaus vakarų iš trijų darželių rūtų parsinešc. Aini, kad jau niekas nemacyt, rūtos turi būt pavogtos iš svecimo darželio. Iš kiekvieno darželio po šakutį nusiskini, parsineši, savo skarytėn rūtelas suriši ir padedi po padušku. Raikia, kad skarytė būt nerišėta. Arba rūtos dedas naujon drobėn. Jau kap parsineši rūtas ir jau ainanc nieko negali kalbėc. Su niekuo negalima nei žodeliu persimest. Negalima nei valgyc, nei gerc. Susdedzi kuo graicau viskų po galvu ir turi kuo graicau migc“ (Pavarėnio k., Varėnos r.). Tokiuose tikėjimuose lemtingą sapną provokuoja vestuvinė atributika – rūtos, skarelė, nauja drobė. Dar vienas retas, Joninių būrimą primenantis tikėjimas: „Andriejun, ne Kūcion, metė rūtas beržan. Varažino, kap mes sakom. Tadu tabūnas mergų susrenka. Seniau visas kaimas eidavo, pirma mergelių pylnas kaimas buvo – po tris kiekvienon pirkion. Taigi aina šitan, mūs galan. Aina galaūlyčin ir tadu beržo ieško. Mergos suskina rūtas, sudeda pundelin, susižymi, katros katris pundelis. Rūtas skynė kur papuolė, tadu meta beržan. Inmeta rūtas beržan ir vis baido, krecia. Vis krecia, kad nukrist. Katros rūta išgrius, tai toj ištekės. Katros liks, tai toj ir liks neištekėjus. Svarbu, katros rūta pirmucinė iškris. Paskui katra iškris, tai nesvarbu, ale svarbiausia pirmucinė. Vajezau, atsimenu, ogi juoko, ogi visos juokiasi…“ (Mištūnų k., Šalčininkų r.). Tikėtina, kad prasmingi apeiginiai veiksmai, seniau atliekami laikantis tam tikrų sąlygų (pasninkavimas, tyla, tamsa, vogimas, vienišumas), pamažu keičiasi į jaunų merginų pramoginius suėjimus. Vis dėlto ir būryje atliekami burtai, juokavimai nesumenkina pranašavimo galios: „Rūtų vainikucus ar ty bukietukus medzin meta. Keliose ajo, dėl juoko. Sako, aisim varažyc, ar šiemet apsiženysim. Ty vienai tep ir buvo. Atrodė nepanašu, kad tep pasves, ale toj ir apsiženino… Cikėjo, cikėjo… Varažina ir laukia, ar tep bus, kų išvaražino. Būna, būna…“ (Naniškių k., Varėnos r.).

Tik Andriejaus dienai priskiriama mergiškų burtų grupė – akėčių deginimas. Šis burtas Valkininkų apylinkėse (Varėnos r.) buvo atliekamas dar praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje. „Mergos viso kaimo sueina ir šitas medzines akėcias nupintas tempia per visų kaimų. Ir būtinai an kryžkelės, kai tep kelias sueina, sudegina tas akėcias. Visiškai sudegina ir sako būk tai, jei jau kuolas iššoka, tai jau merga ištekės. Mergai reikia, kad būt kuolas… Kad jau kuolas iššoka, tai ištekės. Nu, tai šoka apie tas akėčias, degina ir šoka. Bet ir tįsia akėčias, kad, išeina, ištekės. Ieško ir randa tas akėčias. Gale lauko būna senos. Kap akėja žmonės, tai senas netįsia namo ir palienka. Tai mergos apžiūri ir randa kur laukuose paliktas. Dabojo, kad būtų senos ir kad būtų pintos, visos medzinės, be geležinių kuolų. Tai tep“ (Mištūnų k., Šalčininkų r.).

Iš kai kurių užsilikusių tikėjimų galima numanyti, kad akėčių deginimas ar kokie kiti su akėčiomis siejami veiksmai buvo žinomi ir kitose Lietuvos vietovėse: „Akėčias degindavo, jeigu jos pasenusios, darbui netinkamos. Išmesti arba palikti lauke akėčių negalima, nes to kiemo ar to kaimo mergaitės neištekės“ (Tauragė). „Ont tavės akėčios pastatytos. Nebeeik į vakarošks – pasene i nieks nebešokdions“ (Šeduva). „Pasėjus rugius negalima palikti akėčių, nes per metus nė viena to kaimo mergaitė neištekės“ (Pelesa, Vievis). Kodėl gi akėčios? Tai akėjimo padargas. Dirvoninės ir pūdyminės žemdirbystės sąlygomis atsirado pintinės akėčios, padirbtos iš eglių ar lazdynų šakų, surištų susuktomis karklų vytelėmis. Surišimuose buvo įkalami ąžuoliniai kuoliukai – akėtvirbaliai. Prieš sėją akėčiomis dirva buvo supurenama ir išlyginama, pasėjus užverčiamas pasėlis, naikinamos piktžolės ir ardoma susidariusi dirvos pluta. Ne vienas posakis tvirtina, kad tai labai svarbus padargas: „Akėčiom laukų gerai neapvažinėsi, duonos neturėsi.“ Tai vyrų įrankis: „Akėčios, vežėčios – vyrų darbai, ratai, kalvaratai – moterų darbai.“ Neliko nepastebėta ir akėčių išvaizda. Mįslėje akėčios užmenamos ir taip: „Suraizgyta, sumazgyta, gale lauko pastatyta.“ Arba: „Girioj tankiom šakom šakoja, dirvoj grumstus bedžioja.“ Tikėjimuose tai, kas sumazgyta, suraizgyta, dažnai priskiriama neaiškių mitinių jėgų sferai. Kodėl to nepanaudojus burtams? Svarbiausia akėčių dalis – įkypai įtvirtinti kuoliukai (akėtvirbaliai), kuriais ne tik supurenama dirva, bet ir užverčiama javo sėkla, kad žemėje dygtų ir vešėtų. Taigi akėčios siejasi su vaisingumu. Meilės burtuose dažnai pasitelkiama panašumo magija, o akėčių kuoliukai – tinkamiausia priemonė nustatyti tikrą vyrą. Apeiginiais veiksmais su akėčiomis provokuojama ir kontaktinės magijos principu: „Šventan Andriejun degina akėcas an kryžkelės. Raikia, kad akėcos būtų rastos. Randa kur paliktas – stvera ir nešas. Kožna stengias palaikyc už akėcų kuolo“ (Naniškių k., Varėnos r.).

Ir šie burtai labai panašūs į merginų iniciacijų ritualų nuotrupas. Išbandymas fiziniais ir dvasiniais sunkumais buvęs ne iš lengvųjų: žiemos pradžia, tamsa, nuošalė, purvas arba viską uždengęs sniegas, sunkus, dažniausiai įmirkęs padargas, laužas ant kryžkelės (vietoje, kur kryžiuojasi keliai, knibžda nenuspėjamų dvasių, vaiduoklių, prašaliečių), laukimas, kol viskas sudegs. „Per Andriejų degino akėcias. Kadaise žmonės kap ūkininkai buvo, turėjo medzines akėcias, tokias pintas, medziniais kuolais. Nueina mergos, prisižiūro, pavagia, prisneša akėcių daug ir ant kryžiaukelės uždega. Ir susdeda kelios, eina, daug susneša. Ir katros greičiausiai sudega, nu, dėl to ta greičiausiai ištekės. Cik mergos, cik mergos degino. Jau cia tik per Andriejų nešdavo. Per Kūcias – ne, tik per Andriejų visųlaik“ (Mištūnų k., Šalčininkų r.). Akėčios turi būti svetimos, vogtos, todėl baisu būti užtiktoms, nubaustoms ar išjuoktoms: „Dar nuvejom, Jeronimo Radzio malkos pavogėm. Kad suskūrėm laužų! Tas akėčias uždėjom. Kad uždabojo Jeronimas ty, Bazys, kad iškrikdė mus… Visas vargas ir baimės dėl vieno žemiško tikslo – ant kryžkelės degina, kad iš visų pusių ūlyčion svotai važiuotų, kad visos mergos išeitų“ (Mištūnų k., Šalčininkų r.). Su išėjimu, sudeginus akėčias, tiesiogiai asocijuojasi ir jų gremėzdiška, raizgalota, grotuotą narvą primenanti forma. Sunki žmogaus dalia, nelaisvė nusakoma taip: „Gyvenu kaip lapė po akėčiomis“, „Už akėčių pasodintas“ ir kt. Ugnis, sudeginimas galėtų reikšti auką dangiškoms ar labai šiuo ribiniu metu žemiškoms (vėlėms, dvasioms) galybėms, kad išpildytų merginų vedybinius lūkesčius, kad išlaisvintų iš šeimos vyresniųjų priklausomybės – pervestų į tekėti tinkamų merginų luomą. Juolab kad akėčių sudeginimo ritualas turi ryškių sąsajų su Dzūkijoje žinomu vestuvių papročiu: „Vyresnė sesuva teka, tai in veseilios pagynų jaunesnei seseriai laužia kašikų. Bernai susiieško kašikų ir an šipulių sudarbuja. Sako, Anula, tau čėsas išlįsc iš po kašiko. Būna, kad kašikų ir sudegina… Jau, skaitos, dar tau laikas mergauc, bernų pasgauc“ (Daržininkų k., Varėnos r.). Yra ir dar tiesmukesnių pasakymų: „Dvidešimt penkių metų, tai jau merga suaugus, jei trisdešimties metų – sena merga. Jei tokios ateina an šokių ar veseilion, tai jom sako, jau an jūs daikto akėcos pastacytos. Akėcos tavo vieton. Arba gimsta mergaitė kolieka, jau su kokiu trūkumu, tai va jau tau akėcos, sako. Jau tau akėcos, jau tu neištekėsi“ (Naniškių k., Varėnos r.).

Šv. Andriejaus šventė – tik vienas iš laiko tarpsnių, kai merginos atlikdavo apeiginius veiksmus, padedančius kultūrinėmis priemonėmis psichologiškai pasiruošti būsimoms vedyboms. Advento pradžioje merginos pirmiausia sau bando įrodyti, kad yra tinkamos pereiti į pasiruošusių tekėti merginų bendriją. Tai pačių merginų apsisprendimas. Per kitą didžiąją metų šventę Velykas į suaugusiųjų statusą jas „įvesdina“ vaikinai per lalavimo apeigą. Lalautojų grupę sudaro nevedę vyrai, išskirtinį dėmesį skiriantys merginoms. Lalavimo apeiga ne tik patvirtinama, kad mergaitė pasirengusi mergauti, bet ir palaiminama sėkmingai nutekėti: „Jau aš kap mergaitė buvau ir man pirmų kartų lalynkų pridainavo, tai aš pasislėpiau. A anys žino, kad yra mergų, ir nestraukia… Aš patenkyta, kad man prigiedojo, bet ir nedrąsu. Asikaria an lungo ir ieška – va, va merga, tai jau išneš kiaušinėlių. Mergos pamaloninimas, jei neužeitų, tai kaip ir ne merga. Išneša kiaušinių, tai gražių žodžių prisako: kad tavo veideliai būtų tokie raudoni, kaip šitie kiaušinėliai, kad tu dar šiais metais porų susirastum… Va jau aš pripažinta už mergų“ (Vaiškūnų k., Švenčionių r.). Trakų apylinkėse velykinis merginos aplankymas vadinamas mergelių paauginimu: „Saulai nuslaidus sėdzim namie po langu ir laukiam lalaunykų. Ataidzinėjo Gruožnykų, Kazokiškės, Gudakiemio ir an pagynos Grendavės pulkas. „Tėvuli, pavelyk paaugyc dukrelį.“ – „Aikit, aikit savo keliais – aš neturiu dukrelės.“ Pradeda derėcis: „Mes žinom, kad turi dukrelį, kap vyšnių sodelin raibų gegulį. Mes jos neužgausime blogu žodeliu, mes jai pagiedosim, jos širdelį paveselysim…“ Nu tai tadu: „Prašau, prašau.“ Vajei kap gražiai! Kad tu ty stovėk, klausyk ir verk. An pagynos vėl gražių žodžių prisako: „Kad tu, Juzyte, ištekėtai, mus veseilion užprašytai. Kad tau Dzievulis nepagailėtų geros dalalės, mažų vaikelių…“ Ir tėvulių, ir mergos širdzis cirpsta, išneša kiaušinių ir raudonų, ir margų, ir baltų…“ (Grendavės k., Trakų r.). Tai tarsi Šv. Andriejaus dieną ,,užsukto“ mergavimo fakto išviešinimas.