Poezijos vertimai

 

Foruk Farochzad (1934–1967) – Irano poetė ir režisierė, laikoma viena talentingiausių ir įtakingiausių XX a. persų literatūros atstovių. Pirmieji trys jos eilėraščių rinkiniai „Belaisvė“ (1953), „Siena“ (1956) ir „Maištas“ (1958) sulaukė daug neigiamų vertinimų ir dėl itin atviros poetės laikysenos, ir dėl socialinės kritikos motyvų (šešiolikmetė ištekėjusi už dvigubai vyresnio satyriko Parvizo Šapūro, ji po trejų metų išsiskyrė ir prarado teisę matytis su sūnumi). 1958 m. įsidarbino asistente Golestano kino studijoje, 1962 m. Tabrizo raupsuotųjų kolonijoje nufilmavo dokumentinį filmą „Namas yra juodas“ (po metų šis laimėjo pagrindinį prizą Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje). Visuotinio pripažinimo sulaukė 1964 m. išleistas poezijos rinkinys „Atgimimas“, kurį pati Farochzad laikė tikrąja savo poezijos pradžia. 1967 m. poetė žuvo autoavarijoje. Rinkinys „Patikėkime šaltojo metlaikio pradžia“ išėjo po jos mirties. Publikuojame eilėraščių iš paskutinių dviejų rinkinių.

 

Vėjas mus nusineš

 

mano mažutę naktį ak

vėjas pasimatė su medžių lapais

mano mažutę naktį baugu griūties

 

klausyk

tamsos dvelksmą girdi?

aš baugščiai žvelgiu į šią laimę

esu pripratusi prie nevilties

 

klausyk

tamsos dvelksmą girdi?

kaip tik šiąnakt kažkas praeina

raudonas mėnuo nerimastingas

o virš šio stogo gresiančio įgriūt kas mirksnį

tiršti debesys tartum gedėtojai

laukia mirksnio pratrūkti liūtimi

 

mirksnis o paskui nieko

už šio lango virpa naktis

ir žemė

užsimiršusi suktis

už šio lango kažkas nepažįstamas

žvelgia į mane ir tave

 

ei tu žaliasai žalutėli

rankas lyg tvilkantį prisiminimą

į mano mylinčius delnus sudėk

lūpas lyg būties sušildytą jausmą

mano mylinčių lūpų glamonei patikėk

vėjas mus su savim nusineš

vėjas mus su savim nusineš

 

 

Atgimimas

 

visa mano būtis posmas tamsos

tave savyje kartojantis                    

į amžino žydėjimo aušrą jis tave nuskraidins                           

šiame posme atsidusau tavimi ak

šiame posme tave                                          

įskiepijau į medį vandenį ir ugnį

 

gal gyvenimas                   

ilga gatvė kuria kasdien

praeina moteris su pintine              

gal gyvenimas

virvė kuria vyras pasikabina ant medžio šakos

gal gyvenimas iš mokyklos grįžtantis vaikas

 

gal gyvenimas cigaretė pridegta dviejų glamonių atokvėpy

ar išsiblaškęs praeivis kuris

kilsteli skrybėlę ir

su beprasme šypsena palabina kitą praeivį

 

gal gyvenimas toji akimirka užsklęsta

mano žvilgsniui sugūrant tavo lėliukėse

ar šis jausmas

jį supinsiu su mėnulio įspūdžiu tamsos suvokimu

kambary kuris didumu prilygsta vienatvei

mano širdis

didumu prilygstanti meilei

žvelgia į paprasčiausias laimės dingstis

dailią gėlių žūtį vazoje

tavo sodintą medelį prie mūsų namo

ir kanarėles

traukiančias giesmę didumu prilygstančią langui

 

ak

tai mano dalia

tai mano dalia

mano dalia

dangus kurį išplėšia pakabinta užuolaida

mano dalia lipti apleistais laiptais žemyn link kažko

                                               tarsi trūnijimo tarsi tremties

mano dalia liūdesingai klajot po prisiminimų sodą

dvasią išleist sielvarte balso sakančio –

myliu tavo rankas –

 

pasodinsiu savo rankas sodely

sužaliuosiu žinau žinau aš žinau

ir rašaluotų mano pirštų įdubose

kregždės sudės kiaušinius

į ausis įsisegsiu vyšnias dvynes

du raudonus auskarus       

apsiklijuosiu nagus jurgino žiedlapiais

 

yra skersgatvis

ten kadais mane įsimylėję berniukai vis dar

taip pat sutaršytais plaukais tokie pat ilgakakliai laibakojai

galvoja apie tyrą šypsnį mergaičiukės kurią

vienąnakt nusinešė vėjas

yra skersgatvis jį pasivogė mano širdis

iš vaikystės kvartalų

 

forma keliaujanti laiko gija

šią sausą laiko liniją apvaisina

forma kuri suvokia vaizdą

sugrįžtantį iš veidrodžio puotos                    

 

šitaip

kai kas miršta

o kai kas lieka

 

varganame upeliūkštyje krintančiame į griovį joks žvejys neieškos perlų

 

aš

undinėlę liūdną pažįstu                   

vandenyno gelmėj gyvena

ir medine dūdele tylutėliai

groja savo širdį

undinėlę liūdną kuri

kasnakt numiršta nuo bučinio

                                      ir kasryt iš bučinio užgimsta

 

 

Mano širdis aprauda sodelį

 

niekas negalvoja apie gėles

niekas negalvoja apie žuveles

niekas nenori patikėti 

jog sodelis miršta

jog sodelio širdis išpurto saulėkaitoj

jog sodelio protą pamaži pamaži

apleidžia žalumos prisiminimai 

jog sodelio jausmas vienas pats atplėštas

trūnija kamputyje

 

mūsų namo kiemas vienišas

mūsų namo kiemas

žiovauja

laukdamas lietaus iš nežinomo debesies

mūsų namo tvenkinys tuščias

mažulytės naivios žvaigždelės

byra nuo medžių viršūnių ant žemės            

o pro išblukusius langus iš žuvelių namų

naktimis girdėt kosulys

mūsų namo kiemas vienišas

 

tėvas sako –

man jau vėlu

man jau vėlu

savo naštą pakėliau

savo darbus nudirbau –

ir nuo paryčių iki išnaktų savo kambary

skaito Šahnamė

arba istorijos kronikas*

tėvas sako mamai –

velniop visos žuvelės ir paukščiai

jeigu jau mirsiu

kas man darbo yra sodelis

ar sodelio nėra

man pakanka pensijos – 

 

mama visą gyvenimą

lyg maldos kilimėlis

ištiestas pragaro baimės prieangy

mama kiekvieno daikto gelmėj

nuolat ieško nuodėmės

įsitikinusi jog sodelį subjaurojo

vieno augalo šventvagystė

mama visą dieną meldžiasi

mama nusidėjėlė iš prigimties

ir pučia į kiekvieną gėlę**

ir pučia į kiekvieną žuvį

ir pučia į save

mama laukia pasaulio pabaigos

ir malonės iš aukštybių

 

brolis vadina sodelį kapinėmis

brolis juokiasi iš piktžolių maišto

skaičiuoja žuvelių kūnus

yrančius

po ligota vandens oda

brolis pratęs filosofuoti

broliui gelbėti sodelį

tolygu sunaikinti sodelį

pasigėręs jis

kumščiuoja duris ir sienas

skelbiasi

nuliūdęs pavargęs nusivylęs

neviltį savo

nešasi į gatvę ir turgų

kartu su pasu kalendoriumi nosine žiebtuvėliu rašikliu

toji neviltis

tokia mažutė

brolis ją kasnakt pameta barų sūkuryje

 

o sesuo kadaise geriausia gėlių draugė

mamos apkulta būdavo

patiki naivius širdies žodžius

žuvelių draugijai švelniai ir tyliai

kartais pakviečia jų šeimyną

į saulės ir saldėsių puotą

ji dabar gyvena kitame miesto gale

savo dirbtiniame name

su dirbtinėmis žuvelėmis

dirbtine sutuoktinio meile

po dirbtinėmis obelų šakomis

dainuoja dirbtines dainas

ir tiekia tikrus vaikus

ji

atėjusi mūsų aplankyti kaskart

išsipurvina sijono palanką sodelio skurdu

ir nusiprausia odekolonu

ji

atėjusi mūsų aplankyti kaskart

laukiasi

 

mūsų namo kiemas vienišas

 

mūsų namo kiemas vienišas

kasdien

už durų girdėti sprogimai

ir griūtys

mūsų kaimynai sodeliuose vietoj gėlių

sodina sviedinius ir kulkosvaidžius

mūsų kaimynai

plytelėmis aptaisytus baseinėlius uždangsto

ir prieš jų valią paverčia

slaptais parako sandėliais

mūsų gatvės vaikų

portfeliai prikimšti

sprogmenų sprogmenėlių

 

mūsų namo kiemas apkvaitęs

aš bijau šio meto

praradusio širdį

bijau įsivaizduoti visas tas bergždžias rankas

tuos susvetimėjusius veidus

vieniša

tarsi mokinukas

beprotiškai mėgstantis geometrijos uždavinius

vis galvoju gal nugabenti sodelį ligoninėn

aš galvoju

aš galvoju

aš galvoju

o sodelio širdis išpurto saulėkaitoj

o sodelio protą pamaži pamaži

apleidžia žalumos prisiminimai 

 

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Vertimą remia Vilniaus miesto savivaldybė