(Ne)matoma moteris II: profesinės veiklos kontrolė

2018 m. gegužės 24 d. „The Economist“ pasirodė straipsnis, kuriame rašoma, kad milijonams moterų visame pasaulyje draudžiama pasirinkti vieną ar kitą profesiją. Jame pateikiamame pasaulio žemėlapyje galime matyti šalis, kuriose galioja bent vienas įstatymas, ribojantis moterų teises renkantis profesiją. Kaip pavyzdį galime paminėti Rusiją, kur moterims draudžiama tapti traukinių mašinistėmis ir kur galioja dar kiti 455 profesiniai draudimai (2019 m. nuspręsta leisti moterims dirbti požeminių traukinių mašinistėmis, joms galima pradėti mokytis amato ir nuo 2021 m. žadama jas įdarbinti). Argentinoje moterims draudžiama distiliuoti ir pardavinėti alkoholį, Bangladeše – dirbti po vandeniu, o štai Moldovoje – vairuoti autobusą, turintį daugiau nei keturiolika vietų. Šie draudimai pateisinami tuo, kad tokios profesijos moterims yra pavojingos, todėl įstatymų tikslas – apsaugoti „silpnąją lytį“. Draudimai dažnai susiję su fiziniu darbu anglių kasyklose ar statybose, dar kiti – su saugumu. Pavyzdžiui, Mumbajuje moterims parduotuvių pardavėjoms negalima vėlai dirbti, todėl jos priverstos parduotuves uždaryti anksčiau negu tas, kuriose dirba vyrai. Keturiose pasaulio šalyse moterys vis dar negali užregistruoti verslo, o aštuoniolikoje šalių vyras turi teisę uždrausti sutuoktinei dirbti. Prancūzų istorikas Paulis Veyne’as teigia, kad antikos pasaulyje moteris buvo „amžina paauglė“, neturėjusi politinių teisių, pasirinkimo laisvės, priklausoma nuo vyro: tėvo, brolio, sutuoktinio ar sūnaus. Regis, kai kuriose pasaulio šalyse moteris vis dar priversta taip jaustis.

●

Moterys, dirbančios prie staklių. Lekitas. 550–530 pr. Kr. Iš: ww.metmuseum.org

Istorikai senovės graikes viešojoje erdvėje dažnai sieja su laisvo elgesio ar prastos reputacijos moterimis. Susidaro įspūdis, kad geros reputacijos gerbiamos miestietės likdavo namuose. Atėniečių politiko Ksenofonto (450–354 m. pr. Kr.) nuomone, moterys turėtų likti namuose, kur joms ir vieta (šiandien vis dar atsiranda mąstančių kaip Ksenofontas…). Kalbėdamas apie Isomako namus traktate „Namų ūkis“ (362 m. pr. Kr.), atėnietis rašo, kad moteriai labiau pritinka būti namuose, o vyrui – rūpintis reikalais už namų ribų. Šiame traktate Ksenofontas niekada nemini Isomako žmonos vardo, o tai istorikų interpretuojama kaip vienas iš veiksnių, parodančių, kad laisvosios senovės graikės, miesto piliečių žmonos, likdavo vyro šešėlyje rūpintis namų ūkiu, jų net vardai neturėjo reikšmės. O štai Atėnų oratorius Demostenas (384–322 m. pr. Kr.) teigė, kad moterų darbas buvo gėdingas. Kalboje „Prieš Eubulą“ Demosteno klientas Euksitėjas, išbrauktas iš piliečių sąrašo, gina savo teisę būti visaverčiu miestiečiu ir nesutinka su kaltinimu, kad jo motina dirbo. Susidaro įspūdis, kad miesto piliečio žmona neturėtų dirbti, kad jai tai nepridera, todėl Euksitėjas negali pretenduoti į miesto piliečio statusą. Tačiau jis pažymi, kad atėniečiai, tarp jų ir moterys, priversti dirbti dėl skurdo. Toks išankstinis Demosteno nusistatymas, regis, atspindi tik paties rašytojo požiūrį, o šis neatitiko istorinės realybės, kuri taip pat skyrėsi nuo tos, kokią mums siūlo Ksenofontas. Jeigu pasidomėsime epigrafiniais šaltiniais, pavyzdžiui, epitafijomis, pamatysime, kad jose minimos senovės Atėnų moterys, turinčios tam tikras profesijas. Nekalbėsime apie profesijas, susijusias su kūno malonumais ar pasilinksminimais, susikoncentruosime į laisvąsias moteris ar Atėnuose klasikiniu laikotarpiu gyvenusias svetimšales, kurios, regis, užsiėmė įvairiais amatais.

Kalbant apie moterų darbą klasikiniame graikų pasaulyje, reikėtų skirti du tipus: moterų darbą privačioje erdvėje, kur jos rūpindavosi namų ruoša, maisto atsargomis, rūbų siuvimu, vaikų auklėjimu, ir veiklą už oikos ribų, kuri duodavo finansinės naudos. Kad moters darbas buvo gerbiamas, matome iš antkapių epitafijų. Kaip pavyzdį galime paminėti atėniečio meteko (atvykėlio iš kito graikų miesto, neturinčio piliečio teisių), turėjusio atleidimo nuo mokesčių privilegiją, dukrą vardu Melita, kurios epitafijoje minima, kad ji buvo žindyvė. Toks profesijos paminėjimas ant paminklo, skirto atminti moters būtį, rodo, kad jos darbas negalėjo būti gėdingas.

Kai kurių profesijų moterys paminimos dažniau, pavyzdžiui, tos, kurios užsiėmė prekyba. Visų pirma moterys dominavo maisto produktų prekyboje, galima paminėti keletą pavyzdžių, žinomų iš epigrafinių šaltinių: druskos pardavėja Melita, sezamų sėklų pardavėja Onesimė, daržovių pardavėja Menitės ar medaus pardavėja Filumena, Frygija, kuri užsiimdavo duonos kepimu ir pardavimu, ar moteris vardu Elefantis, kuri pardavinėjo savo pačios pasiūtus apsiaustus. Aristofano komedijoje „Vapsvos“ (422 m. pr. Kr.) duonos pardavėja Mirtija skundžiasi, kad Filokleonas, grįždamas girtas iš puotos, apvertė jos duonos prekystalį ir ją persekiojo su deglu (1388–1412). Mirtijos parduotuvėlė turėjo būti po atviru dangumi, kaip ir dauguma agoros prekyviečių. Reikia paminėti, kad įvairios prekyvietės buvo įsikūrusios ne tik turgaus aikštėje, bet ir kitose miesto zonose, pavyzdžiui, Atėnų Kerameiko kvartale būta vyno parduotuvės, o kai kurie atėniečių demai turėjo savas agoras, kur vykdavo prekyba.

Kita svarbi moterų veikla, kurią šiandienos terminais būtų galima pavadinti paslaugų sfera, – žindyvės ir auklės. Jos dažnai rūpindavosi vaiku iki brandos, šių moterų profesija dažnai minima joms skirtose epitafijose. Klasikiniuose Atėnuose taip pat būta moterų akušerių, kaip pavyzdį galime paminėti filosofo Sokrato motiną. Iš įdomesnių profesijų reikėtų išskirti batsiuvystę: žinome, kad atėnietės Aristomenė ir Tėja siūdavo batus. Moterys taip pat užsiimdavo ir prabangių daiktų gamyba, pavyzdžiui, Artemisija, Dionisijo žmona, buvo auksakalė (žr. Marie-Laure Sronek, „Des femmes invisibles dans l’Athènes classique? Les effets du travail pour une redéfinition de la place des femmes dans la vie publique“, Archimède: archéologie et histoire ancienne, 2018, Nr. 5, p. 134–144).

Moterys neturėjo politinių teisių, todėl negalėjo eiti politinių pareigų. Būta dar kelių profesijų, kurių moterys, regis, nesiimdavo. Ferekratas, antikinės komedijos rašytojas ir Aristofano pirmtakas (V a. pr. Kr.), teigė, kad jokia moteris nebuvo tapusi žuvų prekeive ar mėsininke. Sunku pasakyti, kodėl tokios išimtys. Istorikai pateikia tokią interpretaciją: žuvys buvo gana brangios, o moterys negalėjo manipuliuoti didelėmis pinigų sumomis. Mėsininko pareigos susijusios su gyvulio aukojimu religinių ritualų metu. Istoriko Marcelio Detienne’o teigimu, aukojimas ir po jo vykdavusi ritualinė puota buvo vienintelis momentas, kai senovės graikai galėjo valgyti mėsą. Mageiros, arba mėsininkas, buvo vyrų profesija, moterys negalėjo laikyti rankose aukojimo peilio ir pralieti kraujo.

Įvairios moterų atėniečių profesijos parodo, kad jos buvo miesto ekonominio gyvenimo dalyvės, o tai reiškia, kad nebuvo atskirtos nuo viešosios erdvės, kaip dažnai mėginama įteigti. Moterys aktyviai užsiėmė prekyba. Prekiaudamos agoroje, prisidėdavo prie miesto aprūpinimo ir taikos bei pusiausvyros užtikrinimo, tačiau, skirtingai nei vyrai, jos nedrįsdavo imtis didmeninės prekybos, kuri būtų vertusi keliauti į kitus, nuo Atėnų nutolusius miestus. Kelionės baimė ir pavojus, prisirišimas prie miesto ir jame gyvenančios šeimos galėjo lemti moterų nedrąsą užsiimti tokia prekyba, nepaisant to, jos investuodavo į produkciją ir gamybą miesto lygmeniu. Apie tai galime spręsti iš pardavinėjamų produktų: moterys pačios negalėjo pagaminti nei smilkalų, nei druskos. Tokios moterys buvo įsiliejusios į Atėnų prekybos tinklą, kur turėjo tam tikrą vaidmenį: prekybininkė juk turi pasiūlyti geriausią kainą, kad gautų didžiausią naudą iš verslo. Ji turi derėtis ir varžytis su kitais prekeiviais, žinoma, ir su vyrais. Tad ši moteris ne tik išeidavo už oikos sienų, bet ir užimdavo tam tikrą vietą viešajame miesto gyvenime. Šio atėniečių moterų gyvenimo aspekto negalėtume pamatyti skaitydami Ksenofontą ar Demosteną.

Daug kas norėtų ginčytis, kad atėnietė moteris gyveno atskirta nuo išorinio pasaulio. Aristotelis rašė, kad neįmanoma uždrausti vargšų žmonoms išeiti į lauką kada panorėjusioms („Politika“, 1300a 6–7). Galime tik paminėti, kad senovės graikų literatūroje minimos moterys, kurios lanko viena kitą, skolina pinigus ar suteikia tarpusavio pagalbą. Dirbdama moteris įsiliedavo į viešąsias miesto erdves ir kūrė bendruomeniškumą klasikiniame Atėnų mieste.

Bandėme parodyti, kad senovės Atėnuose moterys nebuvo vien tik namuose uždarytos namų šeimininkės, koks įspūdis kartais gali susidaryti skaitant antikinius autorius ar tyrinėjant antikinių vazų ikonografiją, kur moteris dažnai vaizduojama tarp namų sienų. Tačiau vienas faktas liko nepaminėtas: senovės graikės privalėjo turėti globėją vyrą, ar tai būtų sutuoktinis ar tėvas. Istorikai nedaug turi informacijos apie tai, kaip šios dirbančios moterys, ypač prekeivės, kurios manipuliavo pinigais, išsiversdavo, nes įvairiems aktams ir sprendimams buvo būtinas vyro sutikimas. Iš šaltinių žinome, kad jau minėtos Elefantis veikla buvo prižiūrima jos globėjo kyrios, kuriam atitekdavo pelnas.

Pabaigoje norėtųsi tik priminti, kad tokia moters profesinės veiklos (ir ne tik) kontrolė gyvavo iki pat XX a. vidurio. Pateiksiu Prancūzijos pavyzdį: 1965 m. priimtas įstatymas, pagal kurį moterims leidžiama dirbti ir atidaryti banko sąskaitą be vyro leidimo. Iki tol, norėdamos dirbti ar pasirašyti čekį, moterys privalėjo gauti sutuoktinio sutikimą. Praėjo tik 55 metai, kai prancūzės gali būti laisvos ir nepriklausomos nuo vyrų, tačiau ar tokios yra iš tikrųjų? Pasaulio žemėlapis vis dar išmargintas įvairiais draudimais, kurie nukreipti prieš moterų pasirinkimo laisvę.