Mū, mū, Mūkutė

 

2017 m. pasirodė Latvijos 100-mečiui skirta originali latvių prozininko Paulo Bankovskio (1973–2020) knyga „Kur dingo šeimininkas? Pasakojimai apie mūsų istoriją“ (Kur pazuda saimnieks? Stāsti par mūsu vēsturi). Tai vaikams skirti pasakojimai apie Latvijos istoriją – beletristiniai tekstai su nedideliais, kontekstą pristatančiais komentarais.

 

Obelėlė sudegė, kriaušelė sudegė su visais pumpurais. Pumpurėliai subiro į baltą sniegelį. Nebus nei lapelių, nei žiedelių, nei raudonšonių gardžių obuoliukų, nei saldžių kaip medus kriaušyčių. Bitelės sudegė su visais avilėliais.

Mėnesėlis švietė apvalus ir baltas. Žvaigždelių pilna padangė.

Tvartelis sudegė su visomis ėdžiomis, visu šieneliu, su gardeliais. Su kiaulytėm ir paršiukais, avytėm, ėriukais, buliukais, karvytėm. Oi, kaip jie visi bliovė, kaip žviegė, graudžiais balseliais šaukė!

Tik aš viena ištrūkau, ačiū Dievuliui. Išlėkiau per sniegelį. Glaudžiuosi lauke. Prie pušelių, eglelių, mažųjų krūmelių, su miško žvėreliais.

Kur šuneliai, katytės, kur visos peliukės – dievaži, nežinau. Oi, oi, oi!

Daržinėlė sudegė ugnele skaisčiausia. Ten pašaro buvo iki pat gegužės.

Stainelė sudegė su visais žirgeliais, puikiaisiais ristūnėliais gauruotom kojelėm, švelnutėm akelėm. Vai, vai!

Ratinė sudegė su visom uorėm, rogėm, su visais vežimaičiais.

Klėtelė sudegė su grūdų pūreliais, rūsys užvirto – bulveles užbėrė, morkeles užbėrė, kopūstėlius užbėrė, ridikus, ropes, viską viską užbėrė.

Dvarelis sudegė iki pamatų.

Ugnelė skriejo dangop, stikleliai byrėjo, čerpelės skilinėjo, sietynų krištolėliai skambėjo, vazelės, puodukai, lėkštutės sproginėjo, parketo lentelės šoko, pianinėlis pats skambino, lovelės pajuodo, staleliai sukrypo, kėdutės apvirto, lubelės įgriuvo, kibirkštėlės mirgėjo tarp dangaus žvaigždelių, sniegelis krito nuo skujelių, akelės ašarų pilnos, bet aš išsigelbėjau, ačiū Dievuliui.

Atgalios dairiausi, akimirką stabtelėjau, visas kiemelis nušvitęs kaip saulėtą dieną. O tenai, kur šviesumėlis baigiasi, kur tamselė prasideda, ten mūsų žmogeliai, mielieji žemdirbėliai, uolieji dvaro darbininkėliai, laukų artojėliai, gyvulių šėrėjėliai, smuklelės gėrėjėliai, degtukėlių degėjėliai, didžių eibių krėtėjėliai, dar visai neseniai tokie džiugūs klegėjėliai.

Akelės jų dabar žvelgė rimtos, skruosteliai balę perbalę, matyt, per dūmus giltinėlę pajuto.

Aš tik lėkiau pirmyn, girelėn, toliau nuo pražūties, ten, kur saugu.

Ir stoviu štai melsvoj sutemėlėj, iki pilvo sniegely, eglelių užuovėjoj.

O saulelė jau spalvina dangų. Kas mane pašers, kas ankstų rytelį pamelš?

Žiū, kas ten eina, kas per sniegelį tipena?

Kiškelis? Sveikas, kiškeli! Dabar aš su jumis gyvensiu.

Tvartelis sudegė, daržinėlė sudegė, stainelė, ratinė, klėtelė sudegė. Visas, visas didysis dvarelis supleškėjo. Tik viena aš ištrūkau, ačiū Dievuliui.

Ne, ne, kiškeli, nereikės tau manęs šerti, nereikės tau manęs milžti. Niekam nenoriu būti našta.

Trauksiu gilyn į girelę, gal rasiu kas duos man šienelio, o už tai norės gauti šviežio šilto pienelio.

Ir dar kad kas man nuo kelelio nukastų į pusnis susnigusį sniegelį.

Aure kažkas jau ir kasa, kažkas jau ir atklampoja.

Lapute, čia tu? Labą rytelį, lapute! Dabar aš gyvensiu miške pas jus.

Tvartelis sudegė, daržinėlė sudegė, stainelė, ratinė, klėtelė sudegė. Visas didysis dvarelis sudegė. Tik aš viena išsprukau, ačiū Dievuliui.

Ne, ne, lapute, nereikės tau manęs ganyti, nereikės tau manęs milžti. Niekam nenoriu būti našta.

Trauksiu gilyn į girelę, gal rasiu kas įpils man gėralo, o už tai norės gauti šviežios grietinėlės ir geltono geltono sviestelio.

Ir dar kad kas už menką pinigėlį pastatytų šiltą tvartelį.

Ei, ar tik kažkas ten nestato sienojų, ar tik nedengia stogelio?

Lūšyte, čia tu! Labą dieną, lūšyte! Dabar aš gyvensiu miške su jumis.

Tvartelis sudegė, daržinėlė sudegė, stainelė, ratinė, klėtelė sudegė. Visas didysis dvarelis sudegė. Tik aš viena išsigelbėjau, ačiū Dievuliui.

Ne, ne, lūšyte, nereikės tau manęs ganyti, nereikės tau manęs milžti. Niekam nenoriu būti našta.

Trauksiu gilyn į girelę, gal rasiu kas milš mano pienelį, o už tai norės gauti minkštos, kurpėm tinkamos odelės.

Ir dar kad kas būtų toks pat didelis ir mane per šaltį šildytų.

Oi, ant ko gi čia užmyniau?

Lokeli, prašau dovanoti! Sudrumsčiau tau saldų miegelį, netyčia ant tavo namelių užlipau. Dabar aš gyvensiu miške pas jus.

Tvartelis sudegė, daržinėlė sudegė, stainelė, ratinė, klėtelė sudegė. Visas didysis dvarelis sudegė. Tik aš viena tokion tolybėn atsibasčiau, ačiū Dievuliui.

Šeimininkai? Kokie šeimininkai? Jie dabar visiškas niekas, priešai. Dabar kiekvienas pats sau būsiąs šeimininkas.

Ne, ne, lokeli, nereikės tau manęs ganyti, nereikės tau manęs milžti. Niekam nenoriu būti našta. Ir nemanyk – nelaikau tavęs per prastu.

Visi mes dabar broliai ir seserys, jau nebesvarbi kailio spalva.

Mano balti rageliai, tavo aštrūs nageliai dabar bendra nuosavybė. Nuo šiol visas mano primilžis teks tam, kas labiau išalkęs. Kiškutėliams, lapiukėliams, vilkeliukams, lūšelyčiams ir, žinoma, lokeliukams.

Saulutė šildys, paukšteliai giedos, lapeliai sprogs, žolytė augs.

Gegužėlė į naują gyvenimą šauks.

Pienelio ir mėselės tada reikės daug!

 

●

 

1905 metais latviai savo valstybės dar neturėjo, dabartinė Latvijos teritorija buvo Rusijos imperijos dalis, o diduma žemių priklausė vokiečių dvarininkams. Kilus protestams prieš jų valdžią ir Rusijos valdininkų griežtumą, būsimosios Latvijos teritorijoje buvo visiškai sudeginti 449 dvarai; iš viso liepsnojo maždaug 900 dvarų – pleškėjo klėtys, daržinės, kiti ūkiniai pastatai. 

 

Vertė Audrius Musteikis