Mažosios Lietuvos tautodailės formos
Spalio 26–28 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejus surengė nuotolinį seminarą „Mažosios Lietuvos tautodailės bruožai: senos formos – nauji pavidalai“. Tiesa, iš pradžių buvo numatyta visus besidominčius sukviesti į muziejų, deja, dėl pandemijos teko bendrauti nuotoliniu būdu, nors dauguma paskaitininkų, lektorių, tautodailininkų paskaitas ir praktinius užsiėmimus vedė atvykę į renginio iniciatorių būstinę. Seminaras, kuriuo buvo siekiama įdėmiau pažvelgti į savito ir mažiausio Lietuvos etnografinio regiono – Mažosios Lietuvos – liaudies meno, tautodailės specifiką, supažindinti su artefaktų simbolika, raštais ir būdingomis spalvomis, buvo skirtas Tautodailės metams ir surengtas laimėjus finansavimo konkursą ir iš dalies remiant Lietuvos kultūros tarybai bei Šilutės rajono savivaldybei. Renginiui dalykiškai vadovavo muziejininkė Asta Bartkevičiūtė.
Etnologas dr. Vytautas Tumėnas, pateikdamas gausią iliustracinę medžiagą, taip pat pasitelkdamas kaimyninių šalių, pirmiausia Latvijos, juostų audimo tradicijų kontekstą, kalbėjo apie lietuvininkų šimtaraščių ir išrašytų austinių juostų ypatybes ir savitumus. Savaip pratęsdama išsakytas mintis Gargždų „Minijos“ progimnazijos mokytoja Ramunė Našlėnienė galimas diskusijas perkėlė į praktinį užsiėmimą „Šimtaraščių juostelių audimas skieteliu“.
Daug straipsnių paskelbęs ir solidžių mokslinių monografijų apie Mažosios Lietuvos kaimų raidą išleidęs architektas dr. Martynas Purvinas pristatė įdomų pranešimą „Tradicinis lietuvininkų namas, jo puošyba bei interjeras iki XX a. vidurio“. Profesionaliai ir intriguojančiai pateiktas išsamus istorinis lietuvininkų namų puošybos kontekstas, taip pat gausi iliustracinė medžiaga, senosios namų fotografijos.
Tautodailininkė Birutė Servienė per praktinį užsiėmimą „Užuolaidėlių reikšmė lietuvininko gyvenime“ supažindino su užuolaidėlių karpymo istorija, taip pat praktiškai parodė, kaip jas pasigaminti iš popieriaus. Tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai pristatė praktinį užsiėmimą „Mergvakario sietynai“, kuriame Lietuvoje žinomas medžio dirbinių meistras ir baldžius, pakalbėjęs apie mergvakario sietynų, būdingų Mažosios Lietuvos etnografinei sričiai, specifiką, puošybą (daug kam priimtiną ir estetišką paukščių, išsiskiriančių rūšine įvairove, motyvą), mokė, kaip iš medžio išsidrožti, išskaptuoti paukščių figūrėles. Pridurtina, kad 2016 m. Lietuvos nacionalinis muziejus publikavo serijos „Tradicijos ir dabartis“ kūrybos albumą-katalogą „Liaudies meistrai Angelė ir Vytautas Raukčiai“, be to, spalio mėnesį Klaipėdos etnokultūros centre veikė įspūdinga šių tautodailės meistrų 45 metų kūrybinės veiklos sukakčiai skirta paroda „Link šviesos. Sietynai“.
Spalio 27 d. seminaras pradėtas kauniškės tekstilininkės, muziejininkės Rasmos Noreikytės paskaita „Pintiniai kiauraraščiai pinikai“, ją lydėjo praktinis užsiėmimas, kuriame būtent ir buvo mokoma pinti pinikus. Tautodailininkė Idalija Ragelienė rodė Mažajai Lietuvai būdingus siuvinėjimo raštus, atkreipė dėmesį, kaip dekoruojami lietuvininkų marškiniai, pristatė ir aiškino, kuo skiriasi įvairūs jų siuvinėjimo būdai. Menotyrininkė, etnologė dr. Elena Matulionienė pateikė išsamų pranešimą „Mažosios Lietuvos delmonai: autentika ir kūrybinės variacijos“. Ji kalbėjo apie Mažosios Lietuvos delmonų specifiką, dominuojančius dekoro motyvus (pavyzdžiui, jiems naudojamus gėlių, augalų ornamentus), taip pat papasakojo, kaip delmonus interpretuoja ir aktualizuoja šių dienų tautodailininkės. Kaip paskaitos tąsa virtualiai buvo pristatoma Šilutės Hugo Šojaus muziejuje eksponuojama kilnojama E. Matulionienės ir jos dukros Ievos Matulionytės autentiškų delmonų rekonstrukcijų paroda „Mažosios Lietuvos delmonai“.
Spalio 28 d. Rambyno regioninio parko lankytojų centro vyr. specialistė Ingrida Kuperskienė skaitė pranešimą „Kaltinės tvorelės ir kryžiai Mažojoje Lietuvoje“ ir pateikdama gausią iliustracinę medžiagą apžvelgė senąsias kapines (nemaža jų dalis – neveikiančios). Be kita ko, kalbėtoja supažindino su keleriose kapinaitėse (Bitėnuose, Nidoje ir kitur) išlikusiomis laidojimų vietomis su reliktiniais baltų kultūros ženklais – mediniais krikštais. Įdomu, kad mirus moterims krikštuose iš medžio būdavo išdrožiami simboliniai paukščių, dažnai gegutės, atvaizdai, o mirus vyrui – žirgo.
Seminarą užbaigė itin įdomi ir turininga Kintų Vydūno etninės kultūros centro direktorės Ritos Tarvydienės parengta paskaita „Kuršmarių vėtrungės-vėliukai. Istorinė raida, ženklai ir simboliai“. Kaip žinoma, Kuršių mariose nuo seno buvo žvejojama pagal žvejybos būdą ir naudojamus tinklus įvairiai pavadintomis tuščiavidurėmis medinėmis valtimis. Jų stiebą dėl vokiečių valdžios įvestų reikalavimų dažnai puošdavo „karūna“ – iš medžio lentelės išpjaustinėta ir įvairiomis spalvomis (dominavo raudona, juoda, vėliau atsirado mėlyna) nudažytomis vėtrungėmis, kurios vadintos ir vėliukais.
Renginys sulaukė didelio tautodailininkų, muziejininkų, kultūros darbuotojų susidomėjimo (dalyvavo apie penkiasdešimt klausytojų, tarp jų itin gausiai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus). A. Bartkevičiūtė vylėsi, kad ir kitais metais pavyks surengti panašų seminarą ar stovyklą, kur bus siekiama visus besidominčius supažindinti su Mažosios Lietuvos liaudies meno turtais.