Malvinos suknelė

 

Ji buvo dar šilta. Užkrito taip tyliai apgobdama, kad valandėlę jis stovėjo ant bedugnės krašto, nedrįsdamas nei kvėpuoti, nei vyriškai nubloškęs drovesį žengti dar vieną, lemtingąjį, žingsnį. Ta šiluma, suprantama, nebauginanti, turėjo kažkokį laimės kvapą – tai galėjo būti koklinės krosnies, saulėje įkaitusio, vėjo šiaušiamo katės kailio, tamsoje smilkinius švelniai ir atsargiai liečiančių moters delnų kvapas, ji buvo jam suprantama, užtat ir nebaugino.

Tai nebuvo atviros ugnies alsavimo tvoksmas ar gniuždanti gaisro liepsnos galybė, tai nebuvo cigaretės smaigalio kaitra, kuria žaismingai nusiteikęs Pablo Picasso meilužėms degindavo krūtų spenelius, nei aukštojo pilotažo laužo šokis, kviečiantis mirtino viduramžių dueto nekaltąją Žaną d’Ark. Tai nebuvo iš niekur nieko siaubo kambary plykstelėjęs erotiškos ugnies fontanas, nuo kurio gali prišlapinti kelnes, nei meksikietiškam antros rūšies restorane ant mėsos patiekalo per klaidą be saiko užberti Chalapos paprikų milteliai. Dar kažkas, dar kažkas kitas.

Aiškiai juto kietasiūles klostes – tai galėjo būti antklodė, sofos užvalkalas, galbūt ir parašiutas, nors Kristis niekad ir niekur nebuvo skridęs. Nemėgo lėktuvų, kalnų, nors paauglystės kambarys, net ir lubos, buvo išklijuotas spalvotom pusnuogių išsvajotų stiuardesių nuotraukomis. Jo sąmonė perkošė visų prisimenamų audeklų rūšis ir pavadinimus; pats nustebo, kad tiek atmena ir kad tokioj situacijoj dar galima kažką atsiminti. Mamos mezginiai, močiutės lovatiesė, megztinis, velvetinis paauglystės švarkas, violetinis japoniškas gryno šilko tėvo kaklaraištis, Miros suknelė, geltona, paskui ta su žaliais moliuskais, tvarsčiai žaizdoms, begalė tvarsčių žaizdoms – slidinėdamas pernai Slovakijoje jis buvo susilaužęs koją, – užuolaidos, užvalkalai. Tiesa, dar vąšeliu nertos servetėlės, kaklaskarės, milijonai visokių smulkmenų, kurių šiaip, net ir kamuojamas, nebūtų prisiminęs,

Suvystytas kaip šlampantis kokonas – ką tik buvo pradėję lynoti – jis nusižiovavo. Iš lėto keldamas rankas pasijuto kaip išlekiantis ieškoti grobio grifas, periferiniu matymu atsisveikinantis su lizde liekančiais jaunikliais. Lietus nestiprėjo, tačiau ir nesiliovė. Jis girdėjo atsargų caksėjimą į neaiškią jį užkritusią medžiagą ir pagalvojo, kad pasisekė, jog nesugalvojo išnešti šiukšlių, nes nubloškęs tai, kas ant jo čia užkrito – parašiutas, palapinė, automobilio sėdynės užvalkalas ar dar velniaižin kas, – būtų išpylęs kibirą ant žemės ir dabar būtų tekę visa tai surinkti. Jau įsivaizdavo, kaip renka sutežusius vakarykščius laikraščius, iškilių parlamento neliečiamųjų portretus, sulietus kefyro likučiais ir pagardintus silkių galvom su rudais kiaušinių lukštais. Juose dar gailestingai būtų palikta šiek tiek teliūskuojančio gleivėto baltymo, o kažkur pačiame dugne turbūt tūnotų ir krienų indelis. Gal net su prilipintu mažytėlaičiu geltonu plastmasiniu šaukšteliu.

– Alio, alio, – išgirdo nerimastingą balsą ir kažkieno rankos atsargiai ėmė traukti šalin tą užkritusį apvalkalą.

Dingtelėjo, kad tas balsas priklauso vienai iš tų moterų, užtvindančių nesuskaičiuojamus, dieną naktį rajone veikiančius vietinius grožio salonus. Tokios po visų kosmetinių džiaugsmų, laimingos nelyg ką tik oran paleistos kosminės raketos, dažnai stabdo žaliaakius taksi ir nežinia kur be paliovos važiuoja. Gal iš vieno salono į kitą, kur pedikiūrą daro manikiūrininkės, dar pagalvodavo.

Nukritus paskutiniam dangalo sluoksniui atsivėrė scena tarytum pakilus uždangai ir jis išvydo jauną moterį, žvelgiančią į jį su neslepiamu gailesčiu. Taip žiūrima į apgailėtiną maro ar karo auką, ką tik aptiktą palaikų duobėje su mirusiaisiais. Auką, kuri pramerkia akis.

– Jūs turite man atleisti.

Susmegęs parašiutas gulėjo greta tarsi suniokotas milžiniškas grybas ar mirtinai nusigėręs aktorius, kuriam nepavyko generalinė repeticija, ir dėl to jį paliko ne tik režisierius, bet ir žmona, jaunutė aktorė. Premjeros nebus. Savo grimo kambarį nuo pirmadienio teks atiduoti kitam.

– Ar labai užsigavote?

Jau temo ir nieko gero nežadančios klevų, augančių palei gatvę, šakos, sąmoksliškai neskubėdamos ėmė lietis į vientisą tamsos audeklą, pritardamos grėsmingai artėjančiai nakčiai.

– Viso labo bandžiau pasivaikščioti. Ir…

– Žinau, žinau, – nervingai nutraukė moteris. – Bet supraskite ir mane. Aš jam nieko negaliu padaryti. Po to, kai Karlas, mūsų sūnus, išsikraustė į Berlyną, jis tiesiog pasiuto.

– Atsiprašau, aš turėčiau eiti. Manęs laukia.

– Palaukite. Jūs turite suprasti, atrodote inteligentiškas žmogus. Aš viską paaiškinsiu. Jūs suprasite. Jūs turite suprasti. Aš visaip bandžiau su juo. Aš negaliu palikti teatro. Rudolfas man to niekada neatleistų. Jis ne tik režisierius, bet ir direktorius. Tai siaubinga, du blogiai viename kūne – gamta tikrai šį kartą persistengė. Be to, jie neturi Malvinos dublerės. Mergaitės gražuolės su žydriausios žydrumos plaukais. Olga visai tam netinkama, nors ir Rudolfo meilužė. Rudolfas, juk žinote, koks jis. Juo negali pasitikėti. Jis vakar vėl pametė mašinos raktelius, o jo žmona mano, jog tai aš Rudolfo meilužė. Kartais ji paskambina man vidurnaktį ir keletą minučių švogždžia, kad aš esu kalė. Malvina paskutinis jo šansas. Mes repetuojame dieną naktį. Rudolfas sako, kad mes niekuo nesiskiriame nuo šikšnosparnių – esame prilipę prie scenos, dvokiame grimu, teatro dažais, dulkėm, amžinai užsikemšančiais teatro tualetais, repeticijų siaubu, generalinių ekstaze, fantazijų, lūkesčių ir ambicijų mišiniu, jis taip ir sakė – mišiniu, ir, be to, taip sakė Rudolfas, kai iš pat ryto vakar girtas kaip pėdas atėjo į „Hedos Gabler“ repeticiją, mes nepaliaujamai medžiojam teatro peles. Ką tai reiškia, nežinau, bet ir neturiu, juk aš – Malvina, mano galva porcelianinė, o kūnas prikimštas vatos. Norit paliesti? Norit?

Ji priėjo taip arti, kad jis pajuto ne tik jos kvepalų, prakaito, bet ir lengvą burnos ertmės kvapą, kuriame be vargo galėjai užuosti seilių ir alkoholio mišinį.

Kristis atsitraukė atatupstas, nes Malvina jau buvo pradėjusi jį pavergti, paleisdama moteriškumo vyliaus ir nuodų hipnozę, per kelias minutes įviliojusi į savo pinkles. Dar neatsipeikėjęs po parašiuto atakos jis sunerimęs stebėjo puolančią naują nematomą grėsmę, besitaikančią riboti jo laisvę.

– Šitą krinolino suknelę aš atsivežiau vakar. – Malvina švelniai paspyrė gulintį ant žemės parašiutą ir pasilenkusi jį pakėlė. – Ji ką tik pasiūta. Rudolfas dėl jos važiavo net į Taliną. Ten geriausi Europoje teatriniai siuvėjai, o Markuso rankos auksinės, patyriau. Jis iš oro galėtų pasiūti parašiutą, jei tik Jums jo reikėtų. Jei ketintumėte leistis virš šios „varganos ir niekingos dilgėlių ir sutrešusių rūtų šalies“, kaip sakoma mano pjesėje. Man nereikia, man nieko nereikia, net jo. Pernai jis net čia buvo atvažiavęs. Nereikėjo jam čia važiuoti. Sakiau jam. Sakiau, įkalbinėjau, bet nieko negalėjau padaryti. Deima jį išplūdo ir jis net nenakvojo Vilniuje. Deimos pavydas kosminis. Pernai po užsiėmimo Profsąjungų rūmuose, ten vedu būrelį jauniesiems aktoriams, prie manęs priėjo vienos mergaitės tėvas ir pasakė, kad jis pasamdytas mane sekti. Privati seklių agentūra. Mano vyras nusamdė, Deima. Supratau, kad juokinga, bet nesijuokiau. Nuėjom su sekliu į artimiausią barą ir prisigėrėm. Kitą rytą pirmą kartą nepasirodžiau „Hedos Gabler“ repeticijoje.

– Aš tikrai turėčiau eiti. Manęs laukia.

Ji atsitraukė toliau, dar tebelaikydama parašiutą, tačiau po sekundės jį paleido ir suėmė jo dešinę ranką aukščiau alkūnės.

– Manęs visą gyvenimą kažkas laukė. Ir nesulaukė. Ir net ne lauke, už durų. Deima pasakė, kad jeigu iš teatro negrįšiu namo iki vienuolikos, tai rasiu užrakintas duris. Ir smogė į veidą. Pirmą sykį smogė. To atleisti jam negaliu, ar suprantate? Net ir po visko, kas tarp mūsų buvo, negaliu. Simonas, mano kolega scenografas, pavėžėjo mane po repeticijos, o Deima žiūrėjo per užuolaidų tarpą, kaip išlipu iš mašinos, ir kai įėjau, trenkė kumščiu. „Tu miegi su tuo žydu“, – stumtelėjo, nusispjovė ir nuėjo į virtuvę. Niekad nebuvo bute spjaudęsis.

Kristis žvelgė į ją kaip į lėtai jūros horizonte judantį laivą. Nebematė nieko, išskyrus susiliejantį abstraktų rudens vaizdą. Atsipeikėjo išvydęs atsišliejusią į klevo kamieną verkiančią moterį, kurioje jau nebuvo likę nė krislo vulgarumo.

Ir ūmai šmėkštelėjo, kad visa šita parašiuto istorija yra ne kas kita, kaip tik dar vienas nevykęs jo sapnas, kur viskas griūva, tęžta, nyksta be paliovos taip, kad nubudęs nelabai supranti, kas kam yra skolingas – tu sapnui ar jis tau. Be atvangos jį persekiodavo tas klausimas, kai gyvenime nieko nevykdavo, o sapnai būdavo sklidini katastrofinių nuojautų, spalvų, garsų, įvykių ir judesių, kuriuos atlikdavo nematomas dirigentas su ne mažiau nematomu orkestru. Prabudęs jis nežinia kodėl jausdavosi laimingas.

– Vakar aš vėl grįžau vėlai. Jis sėdėjo prie stalo. Gėrė. Degtinę. Jis visada geria tik degtinę. Po repeticijos buvau išvargusi. Labai išvargusi. Malvinos suknelė, brangiausias krinolinas, gulėjo IKEA didmaišyje. Laikiau dešinėje rankoje. Labai norėjau į tualetą, spaudė pūslę. Velniškai spaudė, nors jūs žinote, kad moterys gali kentėti ilgiau negu vyrai. Deima nieko nesakė. Iš pradžių tylėjo, žiūrėjo į mane kaip į automobilio partrenktą katę, paskui griebė man iš rankų maišą, išlupo iš jo suknelę ir sviedė per balkoną. Laimei, į nieką nepataikė. Šįvakar jam pavyko.

Paspyriau parašiutą ir nuėjau. Niekada nemėgau skristi. Net ir sapnuose.