Kodėl globalizuotis? 1989-ieji Rytų Europoje ir istorijos politika
Šiame Zoltáno Ginelli parengtame, iššifruotame ir suredaguotame trijų dalių interviu istorijos profesorius JAMESAS MARKAS kalba apie savo naujausią knygą.
III dalis
– Jau aptarėme, kodėl po 1989-ųjų įvykusį perėjimą prie neoliberalizmo doktrinos reikėtų permąstyti iš pasaulinės istorijos perspektyvos, apžvelgėme ir alternatyvias globalizacijos kryptis, sietinas su socialistinio pobūdžio globalizacija. Taip pat aptarėme, kodėl Rytų Europos posocialistinės transformacijos pobūdis aiškintinas regiono pozicija „kažkur tarp“ – ar buvimu pusiau periferija – pasaulinės ekonomikos kontekste, atsižvelgiant į koloniališkumą (coloniality), rasių problematiką ir migraciją. Dabar pakalbėkime apie konkretesnį šių dalykų poveikį dabartiniams politiniams procesams ir globalizacijos raidą posocialistiniu laikotarpiu – po 1989-ųjų.
Galbūt buvo populiaru manyti, kad Rytų Europoje neliberalių pažiūrų dešiniesiems populistams paimti valdžią į savo rankas pavyks tik retkarčiais, tačiau aiškiai matome, kad [dabartinė situacija regione] tampa pasaulinių tendencijų dalimi. Žvelgiant globaliai, reikėtų paminėti ir tai, kad dešiniojo populizmo elementų rasime ne tik iki devintojo dešimtmečio pradžios besiformavusioje vakarietiškojo neoliberalizmo doktrinoje, bet ir – kaip ir pačią neliberalumo sąvoką – besivystančiose autoritarinėse-kapitalistinėse Rytų Azijos šalyse (pvz., Singapūre).
Įdomu ir tai, kokiais būdais dešinieji populistai stengiasi kontroliuoti ir savo poreikiams išnaudoti su rasių, baltumo ir koloniališkumo problematika susijusią istorinę patirtį ir jau anksčiau paplitusius atitinkamus diskursus. Pradėjome, kaip minėjote, nuo posakio „kolonijų neturėjome ir nesame atsakingi už kolonizacijos ir imperializmo pasekmes“. Antivakarietiškame diskurse pastarasis peraugo į šūkį „Briuselis – tai naujoji Maskva“. Šis sietinas su tuo, kad Rytų Europa sovietiniu laikotarpiu buvo suprantama kaip Sovietų Sąjungos kolonija. Tokio pobūdžio kolonijinis diskursas mobilizuojamas, siekiant apsaugoti „laisvę branginančių“ tautų suverenitetą ir konservatyvias kultūras nuo „žlugusio“ neoliberalizmo projekto ir vakarietiškosios globalizacijos negandų. Štai Viktoras Orbánas 2010-uosius netgi vadino nauju sisteminiu virsmu – konservatyviąja revoliucija, esą galėsiančia įgyvendinti „tikruosius“ 1989-ųjų pažadus. Tad čia turime jau du sisteminius virsmus. Kur, jūsų nuomone, reikėtų ieškoti šių populistinių diskursų, kilusių reaguojant į sisteminio 1989-ųjų virsmo liberalųjį paveldą, sėkmės priežasčių?
– Ši populistinė revoliucija turi įvairių atspalvių. Ryškiausi iš jų – dešiniųjų jėgų. Vengrija tikriausiai būtų viena iš toliausiai šiuo keliu nužygiavusių šalių. Lenkija šiek tiek atsilieka, bet atstumas tarp jų mažėja. Tačiau nereikėtų pamiršti ir politinės kairės – pavyzdžiui, Rumunijos socialdemokratų vyriausybės. Tad, mano manymu, šio Rytų Europos reiškinio vieta politiniame spektre nėra iki galo aiški. Tačiau visas šias politines grupes vienija priešprieša vadinamojo pereinamojo laikotarpio paradigmai: neprivalome būtinai supanašėti su Vakarais ir nebeprivalome savęs suvokti pagal vakarietiškas nuostatas.
Tai laikyčiau dalimi platesnio sukilimo pasauliniu lygmeniu prieš XX amžiaus pabaigos permainas ir vyravusias politines paradigmas. Tiek Lotynų Amerikoje, tiek Pietų Europoje, Pietų Afrikoje ir kitur bedama pirštu į pereinamojo laikotarpio ideologijų trūkumus ir prieš juos kovojama skirtingais būdais ir iš skirtingų politinių atskaitos taškų.
Pavyzdžiui, pernykščiai įvykiai Čilės Respublikoje parodė, kaip svarbu grįžti prie neįvykdytų demokratizacijos pažadų: iš esmės nebuvo atsikratyta Pinocheto konstitucijos ir nesipriešinta diktatūros laikų ekonominės nuosavybės santykiams, o tai lėmė korupcijos plitimą ir ekonominės nelygybės didėjimą. Pietų Afrikos Respublikos Afrikos nacionalinio kongreso jaunesniosios ir radikalesnės kartos atstovai ėmė itin kritiškai vertinti apartheido užbaigimo priemones, Tiesos ir santaikos komisijos veiksmus laikydami labai prastu pakaitalu ekonominio teisingumo kūrimui, žemės nuosavybės reformoms ir t. t. – šiais veiksmais, pasak jų, milžiniška nelygybė įtvirtinta tik dar labiau. Tokio pobūdžio kritika suponuoja naujas galimybes: tapatintis su šia esą neišvengiamo perėjimo prie kapitalo rinkos ir neoliberalizmo būtinybės ideologija anaiptol neprivalome.
Rytų Europoje šio vaidmens imasi daugiausia dešinieji. Taip nutiko iš dalies todėl, kad kairieji itin vangiai reagavo į finansų krizės padarinius. Ši vangi reakcija iš dalies aiškintina tam tikrų idėjų sklaida tarp tuometinių reformatorių dar prieš 1989-uosius ir jų tąsa jau po Berlyno sienos griūties. Būtent todėl buvę komunistai netruko tapti centro kairės partijomis, aktyviai propaguojančiomis „trečiojo kelio“ rinkos kapitalizmą ir globalizaciją. Atėjus krizei, šia kryptimi jie buvo nužygiavę labai toli ir kelio atgal jau nebuvo. Alternatyvus dešiniųjų naratyvas jau buvo įleidęs šaknis ir jie netruko perimti valdžią į savo rankas.
Tačiau, kaip ir minėjote, norint suprasti šiuos politinius judėjimus ir jų patrauklumą būtina į regioną žvelgti iš platesnės, pasaulinės kolonializmo ir antikolonializmo istorijos perspektyvos, nes jo šalių istorinė patirtis šiuose procesuose atlieka svarbų vaidmenį.
Antikolonialistinių sentimentų tąsa ikikomunistiniu, komunistų valdymo ir pokomunistiniu laikotarpiais labai ryški ir tampa naujųjų populistinių judėjimų politikos formavimo pagrindu. Antikolonijinis įniršis adresuojamas galbūt ir kitiems – imperinės galios centru, kuriam būtina priešintis, tampa Briuselis, o ne Maskva, Roma ar Berlynas, – tačiau tautinė savimonė ir toliau formuojama išorės priešų pagrindu.
Tam tikrų komunizmo paveldo apraiškų taip pat galime įžvelgti ir dabartiniame nepasitenkinime „pasileidusiais“ Vakarais: komunistams kadaise skundusis Vakaruose įsigalėjusiais imperializmu ir rasizmu, šių dienų populistai kritikos strėles laido į sukarikatūrintą liberalią, daugiakultūrę, islamą remiančią ir „lyčių klausimų apsėstą“ Vakarų Europą, negebančią ginti konservatyvios, krikščioniškosios baltųjų Europos vizijos.
Čia galime prisiminti ir disidentų pozicijas. Vidurio Europos idėja anaiptol ne visada rėmėsi natūraliai vakarietiškos orientacijos demonstravimu: kai kurie Šaltojo karo laikų disidentai siekė regiono tapatybę atskirti tiek nuo Rytų, tiek nuo Vakarų. Dalis lenkų opozicijos įpusėjus devintajam dešimtmečiui pasisakė už „Vidurio ir rytų europiečių bendruomenę“ su bendra ekonomika ir pasais – atskirą ir nuo Rytų, ir nuo Vakarų bei galinčią nuo jų apsiginti ir užtikrinti regiono nepriklausomybę, taiką ir klestėjimą. Šios naujosios Europos idėjos „surasinimas“ tuo metu irgi jau buvo įvykęs faktas, kaip minėjau anksčiau.
Tačiau esate teisus, pažymėdamas, kad už visų šių pozicijų slypi Rytų Europos kolonijinės praeities neigimas. Pabrėžiama, kad „mes kitokie“: turime atskirą kultūrinę erdvę ir skiriamės nuo likusios Europos tuo, kad mūsų tautos niekad nevaldė imperijų už Europos ribų. Kartu konstatuojamas ir rasinis bei tautinis regiono tyrumas jau šių dienų kontekste: galime būti krikščioniškosios baltųjų Europos sergėtojai, nes mums, priešingai nei vakarų europiečiams, nereikia užsiimti baltųjų kaltės jausmo malšinimu – imperinė praeitis mūsų sąžinės negraužia, pokolonijinės migracijos tradicijų neturime, todėl pokolonijinė atsakomybė mums visiškai netaikytina.
Ignoruojamas daugelio aptartas regiono dalyvavimas naujakurių kolonijų kūrime visame pasaulyje ir Rytų Europos populiacijos „perviršis“, kuriam teko kraustytis į Lotynų Ameriką, Šiaurės Afriką ir kitus kolonijinio ir pokolonijinio pasaulio kraštus. Ignoruojamas faktas, kad Rytų Europa visuomet buvo daug platesnės Europos kolonijinės kultūros dalimi, ją vartojo.
Tai reiškėsi įvairių fantazijų ir ilgesio pavidalais: prisiminkime kolonijinę literatūrą, meninius pasirodymus, parodas – visa tai galėjome rasti tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje, kaip savo darbuose pažymi Irina Novikova ir kiti istorikai. Koloniališkumas buvo bendra patirtis: net jei Rytų Europos šalys nevaldė kolonijų, europiečių kolonistų vaizduotė ir mąstymas joms nebuvo svetimi. Pavyzdžiui, tarpukariu populiariausias vengrų rašytojas Jenő Rejtő (dar žinomas P. Howardo slapyvardžiu) rytų europiečius vaizdavo besidarbuojančius Vakarų Europos kolonijose ir ten randančius laisvę kaip nuotykių ieškotojai ar kolonistų kariuomenės legionieriai.
Tam tikra prasme visa tai taip pat buvo politinės vaizduotės dalis. Nemaža dalis kai kurių šalių elito – ypač Lenkijos, Vengrijos ir tuometinės Čekoslovakijos – po Pirmojo pasaulinio karo troško savų kolonijų tam, kad taptų visaverčiais europiečiais ir užsitikrintų tautos išlikimui reikalingą materialiąją bazę.
Komunistų siekį svarbesnio vaidmens pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo jungiantis į antikolonistų gretas skatino ilgos ir karčios periferijos patirties sąlygota ambicija įgyti tokių pačių judėjimo laisvės ir įtakos privilegijų, kokias imperijos statusas suteikė vakarų europiečiams. Tačiau šiandien visus šiuos dalykus gaubia politiškai itin naudinga amnezija.
– Po „sugrįžimo į Europą“ ir į Vakarus orientuoto politinio persigrupavimo „pereinamuoju laikotarpiu“ Rytų Europos šalys dėl 2008-ųjų finansų krizės išgyveno dar vieną persigrupavimą: iš dalies dėl nusivylimo neoliberalizmo ideologijos persmelktu laikotarpiu jos ėmėsi atkurti ryšius su ne Vakarų šalimis ir atitinkamai keisti užsienio politiką, siekdamos sumažinti priklausomybę nuo Vakarų – ar bent jau kažkuo ją paįvairinti. Pavyzdžiui, Viktoras Orbánas po 2010-ųjų skelbėsi šalį „atveriantis pasauliui“, atkūrė santykius ir prekybos saitus su ne viena Afrikos ir Azijos šalimi – santykius, kurie devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, t. y. „sugrįžimo į Europą“ laikotarpiu, buvo nutraukti.
Kaip būtų galima paaiškinti šį naują jėgų persigrupavimą iš jūsų istorinės perspektyvos, kuri socializmo istoriją supranta kaip skirtingų globalizacijos formų priešpriešą? Ar galime brėžti istorinę sąsają tarp šio naujo atsivėrimo pasauliui ir ankstesnių globalios integracijos formų [...]?
– Knygoje argumentuojame, kad pačios Rytų Europos idėjos pamatas – tai regiono buvimas „kažkur tarp“: kartais dairomasi į Vakarus, kartais kitur – į Rytus, į Pietus, o neretai ir keliomis kryptimis vienu metu. Esama ir tarpusavyje konkuruojančių politinių ir kultūrinių darinių, kritikuojančių regiono geopolitinę padėtį. Nors idėja nėra nauja, tačiau projekte „Socialism Goes Global“ į šį buvimą „kažkur tarp“ žvelgiame iš XX amžiaus pasaulinių imperijų žlugimo perspektyvos.
Nagrinėjame, kaip įtakingi regiono veikėjai atsidūrė kryžkelėje, trokšdami būti į Vakarus žvelgiančiais europiečiais kolonistais, bet kartu būdami antikolonistai, savo tautų išsilaisvinimą iš imperijos priespaudos grindžiantys sąjunga su kitomis Azijos ir Afrikos šalimis, turinčiomis panašios pokolonijinės patirties.
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje žlugus liberaliajai pasaulio tvarkai, dėl grėsmės iš pašonėje esančios nacistinės Vokietijos ir Mussolini Italijos kai kam Rytų Europoje antikolonistinė laikysena ėmė atrodyti vis patrauklesnė, įsitraukiant į platesnę, pasaulinę kovą su imperializmu. Tai matome, pavyzdžiui, iš ypač aktyviai reikštos Rytų Europos paramos Abisinijai kovoje su italų imperializmu. Tad antikolonializmo apraiškų būta dar iki komunizmo laikų, o okupacijos patirtys Antrojo pasaulinio karo metu ir išlaisvinimas iš nacių režimo jas sustiprino. Vėliau, jau valdant komunistams, antikolinistinės nuotaikos tampa politinės kasdienybės dalimi ir galiausiai institucionalizuojamos, solidarizuojantis su naujomis Afrikos ir Azijos valstybėmis.
Tačiau nereikėtų pamiršti ir nuogąstavimo – kad ir visada sulaukusio kritikos, – jog buvimas pernelyg arti Vakarų reikš nuolatinį atsilikusios periferijos statusą, todėl, siekiant jo išvengti, atsisukta į Rytus ir Pietus. Vėliau, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos, buvo vis stiprėjančios vesternizacijos laikotarpis, kulminaciją pasiekęs 1989-aisiais, pereinamojo laikotarpio ideologijos pavidalu – ji tęsėsi galbūt iki finansų krizės, t. y. 2008–2010 metų. Po jos matome tarsi hibridinę situaciją, tačiau dauguma Rytų Europos šalių nelinkusios nuo Vakarų visiškai nusisukti – na, bent jau nė viena iš jų nenori palikti ES. Bet reikia paminėti ir tai, kad kai kuriose šalyse gausu skepticizmo ES atžvilgiu – pavyzdžiui, Čekijos Respublikoje, kur Václavas Klausas aktyviai siekia čekiškojo „Brexito“.
Tačiau dabar integraciją į Vakarus papildo nauji saitai su Kinija, Rusija ar Turkija – taip yra ne tik Lenkijos, Vengrijos ar Čekijos Respublikos atvejais, bet ir Vakarų Balkanuose, kur nusivylimas stojimo į ES perspektyva atvėrė duris platesniam geopolitinių pozicijų spektrui. Tą rodo vis glaudesni regiono santykiai su Kinija. Ši vykdo savąją 16+1 politiką, Europą dalijančią į „Pirmąją Europą“ ir „Antrąją Europą“ ir taip iš esmės atmetančią Europos koncepciją pagal ES; vietoj to į Europos rinką siekiama patekti per Balkanų, Vidurio ir Rytų Europos šalis ar buvusias socialistines valstybes už Europos ribų.
Šiais atvejais dažnai iš naujo atrandami anksčiau turėti santykiai: Rytų Europoje rasite socialistinių laikų santykių atkūrimo pavyzdžių, iš naujo atrastų draugysčių, grįstų tarpusavio supratimu iš ankstesnių laikų. Tarkime, pastarojo dešimtmečio Rusijos užsienio politikos Afrikoje pavyzdys, kur iš dalies remiamasi ankstesnėmis, socialistinio internacionalo laikų draugystėmis. Šie saitai dabar aiškiai sukonkretinami, siekiant naujų investicijų ir ekonominio bendradarbiavimo. Na, o apie panašius dalykus Vengrijoje jūs, ko gero, žinote daugiau nei aš.
– Vengrijos valdžia aktyviai remiasi buvusiais santykiais su, pavyzdžiui, Azija, Kinija ar Vidurio Azija. Atsisukama į orientalizmą ar tarpukario laikų turanizmą – ideologiją, teigusią, kad vengrų tautos šaknų reikėtų ieškoti būtent Azijoje. Tačiau socializmo eros santykiai taip pat pasisavinami. Pasitelkiant juos kuriamas jūsų minėtas „neapsisprendusio regiono“ (swing region) įvaizdis, kurį aš vadinčiau „pusiau periferijos“ statusu. Tačiau šiais socialistinės eros ryšiais remiamasi tyliai, juos maskuojant simboliškai antikomunistine, antimigracine, tautiniu identitetu paremta politika. Pastarąją, beje, irgi siekiama maskuoti, nes opozicija nusiteikusi provakarietiškai ir europocentristiškai bei smerkia Vengrijos užsienio politiką Kinijoje kaip dar vieną paramos autoritariniams režimams ar krikščioniškoms organizacijoms pavyzdį vietoj investicijų į vengrų ir visos Europos ateitį.
Tačiau taip pat brėžčiau sąsają su Rytų Europos šalių siekiu po 1989-ųjų ieškoti naujų globalinių ideologijų, kurių pagrindu ryšius su šiomis šalimis būtų galima atkurti. Neliberalizmas (illiberalism) būtų viena iš jų (Vengrijos ryšiai su Turkija, Rusija, Brazilija ir Rytų Azijos šalimis), tačiau ne mažiau svarbų vaidmenį pasaulinėje diplomatijoje atlieka ir krikščionybė, nes daugelis šių ne Europos šalių – nepaisant Vakarų bandymų primesti antiislamizmą – yra iš esmės krikščioniškos, pokolonijinės valstybės. Pavyzdžiui, Užsachario Afrikos šalys, Lotynų Amerika, Artimieji Rytai, Filipinai ar netgi Kinija, kur krikščionybė plinta vis sparčiau. Tad randasi naujos, globalinės ideologijos, kurios užima socialistinio internacionalo vietą formuojant naujus pasaulinius ryšius.
Visgi, grįžtant prie 1989-ųjų, galbūt galėtumėte plačiau aptarti to laikotarpio poveikį pasaulio mastu ir tapimą savotiška globaline ideologija? Be abejo, 1989-ieji atliko pagrindinį vaidmenį Rytų Europos kaip regiono istorijoje; savo vietą šis laikotarpis turi ir atskirų šalių, tautų ir europocentrizmo istorijose. Tačiau taip pat minėjote, kad pati 1989-ųjų idėja ir ją supantis liberalusis naratyvas buvo mobilizuoti 2011-ųjų Arabų pavasario metu (ir kitur Artimuosiuose Rytuose), siekiant skleisti Rytų Europos pavyzdį kaip grupės šalių, pasiekusių laisvę ir nepriklausomybę bei sėkmingai einančių liberalios demokratijos keliu.
– Viena tokio ryškaus 1989-ųjų simbolizmo priežasčių yra ta, kad pasibaigus Šaltajam karui šis laikotarpis tapo Vakarų koncepcijos pagrindu, visiškai normalizuodamas liberalios demokratijos ir rinkos kapitalizmo samplaiką, Vakarų atneštą į regioną, kuris ją dauguma atvejų priėmė išskėstomis rankomis. Iki pat 1989-ųjų ši samplaika neatrodė labai tikėtina, tačiau įvykiams pakrypus šia linkme ji buvo nedelsiant mobilizuota Vakarų lyderyste paremtos globalizacijos reikmėms.
Jau minėjau, kad Afrikos kairieji 1989-uosius laikė tragedija, nes jau artimiausiais metais, siekdamos skolų grąžinimo terminų peržiūrėjimo ir galimybių gauti kitas paskolas, Afrikos šalys buvo priverstos sutikti su ekonominės restruktūrizacijos ir „gero valdymo“ reikalavimais.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje kai kurios Afrikos šalys jautė pagiežą Rytų Europai, nes dėl šios vidinių procesų Afrikos valstybėms – ypač turinčioms skolų – buvo primestos reformos, kurios anaiptol ne visada atitiko jų tuometinę kultūrinę ir politinę sandarą.
1989-ųjų simbolizmą taip pat pasitelkė liberalai ir neokonservatoriai, ragindami įvertinti naujus iššūkius kapitalistinei Vakarų civilizacijai. Po Rugsėjo 11-osios išpuolių JAV prezidentas George’as W. Bushas Berlyno sienos griūties jubiliejų paskelbė Pasauline laisvės diena. Pasak neokonservatorių, jei Vakarai gebėtų išlaikyti vėlyvojo Šaltojo karo laikų antikomunistinių kovų sustiprintą ryžtą, galbūt tuomet pavyktų „laisvę“ atnešti ir į Artimuosius Rytus.
Rytų Europos revoliucionierių karta dar iki praėjusio dešimtmečio pradžios tokią 1989-ųjų interpretaciją noriai skleidė, aktyviai remdama vakarietiškos, rinkos ekonomika grįstos demokratijos eksportą.
Po JAV invazijos į Iraką Lenkijos šoko terapijos architektas Leszekas Balcerowiczius irakiečius konsultavo ekonomikos privatizacijos klausimais. „Solidarumo“ judėjimo herojus ir pokomunistinės Lenkijos prezidentas Lechas Wałęsa lankėsi Tunise Arabų pavasario metu ir patarinėjo, kaip derybų būdu pasiekti taikų valdžios perdavimą 2011-aisiais. Tačiau Arabų pavasariui demokratizacijos taip ir neįgyvendinus ir Rytų Europoje pasirodžius naujajai prieš liberalizmą nusiteikusių politikų kartai parodomųjų žygių „1989-ieji visiems!“ nebematome.
Galime paminėti ir Kinijos reakciją, kuriai 1989-ųjų įvykiai svarbūs kiek mažiau nei Sovietų Sąjungos žlugimas 1991-aisiais. Pastarasis suvokiamas kaip XX amžiaus pabaigos pasaulinio masto tragedija, kuri niekada, jokiu būdu negali pasikartoti Kinijoje. Nuodugnus Michailo Gorbačiovo padarytų klaidų aptarimas – neatsiejama politinio elito mokymo programų dalis: tokios paskaitos partinėse mokyklose, karo akademijose ir t. t. vyksta iki šiol. Vos atėjęs į valdžią praėjusio dešimtmečio pradžioje, Xi Jinpingas Centro komitetui įsakė žiūrėti vaizdo įrašus apie Gorbačiovo valdymo nesėkmes.
Dabar stebime Kinijos jautrią reakciją į 1989-ųjų scenarijaus grėsmę Honkonge. Honkongo protestuotojų ideologija ir repertuaras kupini aliuzijų ne tik į Tiananmeno aikštės kovas ir demokratijos siekį, bet ir į devintojo dešimtmečio pabaigos Rytų Europos kovą su komunizmu. 1989-ųjų Baltijos kelią Honkongo protestuotojai atkartojo lygiai po trisdešimties metų, 2019-ųjų rugpjūčio 23 dieną, sustodami į „Honkongo gyvąją grandinę“. Kaip kadaise estai, latviai ir lietuviai, siekdami nepriklausomybės nuo Maskvos, susikibo rankomis į grandinę, kirtusią šių valstybių sienas, taip ir Honkongo gyventojai, siekdami išsaugoti „vienos šalies, dviejų sistemų“ principą, nutiesė 30 mylių grandinę palei Honkongo pakrantes. Naują pavidalą įgyja ir vadinamosios „Lennono sienos“, devintajame dešimtmetyje aprašinėtos čekoslovakų paramos žinutėmis disidentams: lipnūs lapeliai su panašiomis žinutėmis dabar klijuojami ant Honkongo metro stočių sienų. Kovoje dėl salos suvereniteto su teisinius ginklus pasitelkusia paskutine komunistine supervalstybe 1989-ieji išlieka aktualūs.
Tačiau, 1989-ųjų pobūdžio pasipriešinimui, siekiančiam apsaugoti Honkongo teisinę autonomiją nuo Pekino kišimosi, palaipsniui, regis, žlungant, Vakarų didžiosios jėgos ėmė reikšti paramą, tačiau tai daroma itin šališkai. Donaldas Trumpas neseniai pasirašė Žmogaus teisių ir demokratijos įstatymą (The Human Rights and Democracy Act), kurio pagrindu bus vykdomi kasmetiniai Honkongo autonomijos lygio vertinimai ir taip ginamos honkongiečių laisvės ir teisės. Visgi pažymėtina, kad įstatymas pasirašytas JAV prekybos karo su Kinija kontekste ir ignoruojant pačios JAV imperialistinių intervencijų istoriją. „Brexito“ iššūkių kontekste kai kurie britų dešinieji siūlo kiek kitokio pobūdžio paramos modelį nei tą, kurio rytų europiečiai sulaukė devintojo dešimtmečio pabaigoje: vietoj demokratiniams judėjimams skiriamos besąlygiškos paramos siūloma įkurti specialaus statuso miestą (charter city) su žemais mokesčiais ir be jokio ekonominio reguliavimo, skirtą į Jungtinę Karalystę atvykusiems pabėgėliams iš Honkongo. Tad pagaliau išmušė ir „Singapūro prie Temzės“ valanda.
www.criticatac.ro
Vertė Marius Jakštas
