Iš ispanų poezijos
LUIS DE LEÓN
(1527–1591)
Aukso amžiaus (Renesanso) ispanų poetas, mistikas, augustijonas, teologijos profesorius, biblinių, religinių, literatūrinių tekstų vertėjas iš hebrajų, graikų, lotynų kalbų, jų komentatorius. Konkuruojančio dominikonų ordino įskųstas inkvizicijai dėl Giesmių giesmės vertimo ir komentarų, taip pat – Vulgatos kritikos, 1572–1576 m. kalintas, bet paskui reabilituotas. Šiuo metu labiausiai vertinamas dėl lyrinių eilėraščių, kurie buvo išleisti tik po autoriaus mirties.
Kalėjimą palikus
Piktų žmonių pavydas ir apgaulė
Mane ilgam uždarė į belangę.
Laimingas tas išminčius, kurs įstengia
Pabėgęs nuo šio priešiško pasaulio
Rast ramią vietą po padange.
Ir ten jis, visame kame saikingas,
Atsižadėjęs žemiškųjų ydų,
Vienam tik Dievui esti atsakingas
Ir taip gyvena pats sau šeimininkas,
Nekeldamas, nejausdamas pavydo.
FRANCISCO DE QUEVEDO
(1580–1645)
Ispanų rašytojas, dvariškis, diplomatas. Vienas būdingiausių baroko literatūros atstovų. Savo kūriniuose kritikavo anuometinę Ispanijos visuomenę, pesimistiškai vertino žmogaus prigimtį. Už satyrinius eilėraščius ir pamfletus valdžios ir inkvizicijos persekiotas, 1639–1643 m. – kalintas. Svarbiausi veikalai: „Dievo politika, Kristaus valdžia ir Šėtono tironija“ (1626), „Perėjūno dono Pablo gyvenimo istorija“ (1626), „Sapnai“ (1627) ir kt.
Apie tai, kaip viskas liudija mirtį
Tėvynės mūrus apžvelgiau aplinkui:
Stovėjo jie kadais tvirti ir tiesūs,
Bet su laiku pavirto jie griuvėsiais,
O jų šaunumas ir šlovė pradingo.
Už jų išvydau, kaip negailestingai
Sugėrė saulė pievoj versmę vėsią,
Kaip kalnu skundžias bandos netoliese,
Nes jo šešėlis greit ant jų užslinko.
Grįžau į namą: bet ir jis pasenęs,
O jo rakandai dūla daugel metų;
Rūdija kardas, ant grindų parvirtęs;
Kampe lazda, jau savo atgyvenus,
Ir kur tik mano akys žvilgsnį meta,
Ten viskas liudija joms apie mirtį.
MIGUEL HERNÁNDEZ
(1910–1942)
Ispanų poetas, dramaturgas. Dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare. 1939 m. frankistų nuteistas 30 metų kalėti. Sunkiai susirgęs, mirė kalėjime. Poezijai būdingi socialiniai pilietiniai motyvai, tragizmas, raiškūs ir konkretūs vaizdai, simbolika. Eilės iš rinkinio „Išsiskyrimo dainos ir romansai“ (parašytas 1938–1941 m., išleistas 1958 m.).
●
Juodos akys, ak, juodos.
Pasaulio griūva sienos,
kai žvilga juodas sodas
po tavosiom blakstienom.
Žvilgsnio mirksnis auksinis.
Pasaulio kyla sienos,
kai ašaros drėkina
tavo juodas blakstienas.
●
Žmogaus gilumoje –
šaltinis gyvasis.
Tyriausiam vandeny –
gyvybė gal rasis.
Žmogaus gilumoje –
šaltinis gyvasis.
Tyriausiam vandeny –
šešėlis bedvasis.
Žmogaus gilumoje
šaltinis gyvasis.
●
Širdis – skaidrus šaltinis,
dainuojantis, glostantis, kerintis.
Širdis – tai platūs vartai,
atsidarantys, užsidarantys.
Širdis – skaidrus šaltinis,
siūbuojantis, judantis,
sūkuriuojantis, žudantis.
●
Žemė. Išsiskyrimas –
visados agonija žiauri.
Vakar mes visi išsiskyrėm.
Vakar agoniją patyrėm.
Žeme, mes mirę
tavo vidury.
●
Kadais šioj pievoj
plytėjo jūra.
Kada nors ji sugrįš.
Jei kada nors bent lašelis
pievą palies, ji suvirpės
prisiminusi tą jūrą.
Kada nors ji sugrįš.
●
Seni kaimai ištuštėję.
Širdis – lyg juoda vienuolė.
Meilė viena vaikštinėja.
Juodvarniai, dulkės ir žolės.
O jaunystė, kur jinai?
Miega kapuose seniai.
Obelis – sausa, sulinkus.
Vieniša našlė lyg medis
Tįso lovoje sustingus.
Kerštas – tamsus ir bežadis.
O jaunystė, kur jinai?
Miega kapuose seniai.
●
Liepsna, bet kam?
Liepsna, kažkam.
Per tamsą ji nubėga
Ir nenušviečia nieko.
Vertė Lanis Breilis
