Iš bloknoto (18)
Šiandien suvokti teatrą, sekti jo kelius ir klystkelius, o dar labiau – rašyti apie teatrą yra tikrai nelengva. Nes teatras linkęs nuo mūsų slapstytis įvairiausiais būdais – dėtis nematomas kaukes, apsimetinėti, skolintis kitų menų raiškos būdus, lįsti į tokias erdves, kurios jį daro sunkiai atpažįstamą; nesibaigiantys remontai ir koronavirusas privertė teatrą glaustis tuščiuose kambariuose, nuogose aikštėse, svetimuose kiemuose, buvusiame kalėjime, garsiųjų Kirtimų kino klasteryje ir dar kitur. Nemanau, kad tos svetimos erdvės, svetima atmosfera padeda gimti visaverčiam kūriniui. (Bet teatrų vis daugėja.)
Kodėl visa tai vyksta? Priežasčių, be abejo, daug ir mes jų visų dar nežinom, nesuvokiam. Viena iš jų, bene svarbiausia, yra ta, kad keičiasi laikai, keičiasi kartos, jų skonių ir poreikių paletė. Nauji gyvenimo reiškiniai, nauji ritmai skatina kitonišką požiūrį, to požiūrio mutacijas – vis kitokius prisitaikymo prie pablūdusio pasaulio būdus. Kita priežastis gali būti kur kas paprastesnė: smuktelėjo profesinio parengimo lygis, kinta požiūris į pačią pedagogiką, auditorijose vis rečiau besimato neginčijami autoritetai, o profesūra tarsi susmulkėjo. Visi užsiėmę, dirbantys keliose įstaigose, kaip ir daugelis teatro aktorių, tarnauja keliems dievams, todėl, natūralu, susitraukė atsakomybės, atsidavimo darbui zona. Beje, ir darbo sąlygos teatralams skirtuose Sluškų rūmuose-pusiau griuvėsiuose šiandieniniu požiūriu – nebeįmanomos nei dėstytojams, nei studentams. (Tai po karo galėjom mokytis nepritaikytose, netvarkomose, nekūrenamose patalpose…) Ten užsieniečių nevedžioja. Valdžia Muzikos ir teatro akademijai vis žada naujus, modernius rūmus ne itin patogioje vietoje. Bet pažadais, sako liaudis, pragaras grįstas.
Mūsų palyginti jaunas teatras maždaug nuo XX a. septintojo dešimtmečio, pusšimtį metų, laikėsi tvirtai ir garbingai garsino pasaulyje (pradžioj tik Sovietų Sąjungos teritorijoje) Lietuvos vardą, o atskiri jo kūrėjai net taikėsi į Europos teatrų olimpą. Bet vyresnioji karta pastaruoju metu jau kone visa yra besitraukianti, o vidurinioji, apsupta gan tankaus jaunų „bandytojų“ rato, irgi atrodo beprarandanti savo buvusį blizgesį. Mes, vyriausioji žiūrovų ir teatralų karta, turim ko ilgėtis ir esam laimingi matę Lietuvos teatrą kylant ir klestint, pasiekusį brandą. Kiek būta geros režisūros, kokia aktorystė – abipusio ryšio su žiūrovais triumfas! O kiekviename festivalyje tavęs laukdavo netikėtumai, teatro atsivėrimo ir bendro išgyvenimo džiaugsmas Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Todėl ypač sunku prisitaikyti prie dabartinės pasiūlos.
Štai kad ir andai laukiamas „Sirenų“ festivalis. Šįkart jis telkė tik savų režisierių darbus. Lyg iš miglos ateina susibūrusi grupė, jau nebeatstovaujanti jokiam teatrui, kažką padaro – instaliaciją, performansą ar daugmaž tradicinį vaidinimą – ir vėl išeina į miglą. Kas jie? Priklauso kokiam kolektyvui ar yra pavieniai bandytojai, sukūrę finansuotą „projektą“? Kartais jų afišose aptinki ir žinomų menininkų – scenografų, kompozitorių, aktorių – pavardes: Gintaras Sodeika, Darius Gumauskas, Marius Jacovskis ir kt., bet nuo to ne lengviau. Panašiai yra ir Amerikoj: susiburia trupė ir vaidina tol, kol jų spektaklis yra paklausus, o po to išsiskirsto. Bet čia svarbiausia – kokybė! Kuo aukščiau iškelta kartelė – tuo ilgiau gyvuoja spektaklis. O mūsuose šiandien kokybės klausimas tapo labai opus: retas vaidinimas yra išbaigtas, įprasmintas, jo ingredientai suderinti. Retame patiri susitikimo su aktoriais džiaugsmą. Paklausai režisieriaus, per radiją prisistatančio. Atrodo, jis tikrai žada kažką įdomaus, o ateini žiūrėti ir nematai, kad tas sumanymas būtų įkūnytas. Toks buvo kompozitoriaus ir režisieriaus Arturo Bumšteino „Urbančičiaus metodas“ pagal Thomo Bernhardo romaną „Kalkverkas“, kuriame bandyta įsigilinti į žmogaus klausą, muzikiniu garsu atverti žodį, bet spektaklis taip ir liko eksperimentu, nes garsas gožė žodį, o meditatyvinis vyksmas neatvėrė turinio.
Tokia „Sirenose“ man pasirodė ir instaliacija „fabrica“, ketinanti tyrinėti žmogaus kūną, pateikti mums „teatro, animacijos, erdvės, objektų bei muzikos patirties sintezę“ (oho!), tačiau, už 26 min. trunkantį reginį susimokėję 12 eurų (!), nepatyrę žadėtos sintezės malonumo, pagaliau išeinate iš Jono Meko vizualiųjų menų centro į ramią Užupio respublikos Malūnų gatvelę… Nuvylė ir aktoriaus (puikaus aktoriaus!) Dariaus Gumausko sumanymas statyti amžinai aktualius Sławomiro Mrożeko „Emigrantus“: namo pirmo aukšto lodžijos erdvėje sustumtas spektaklis – su po atviru dangum nejaukiame kieme šąlančiais žiūrovais – pasirodė kiek paviršutiniškai traktuojantis vaizduojamą „svetur“ ir „svetimo“ situaciją. Autorius nykią veikėjų būtį, jų vienišumą jautė skaudžiau, o dviejų aktorių dialogas trūkinėjo, nes Giedrius Savickas komikavo (ak, ta televizija) ir savaip trukdė labiau susikaupusiam Mariui Čižauskui.
Iš tų „smulkiųjų“ spektaklių išskirčiau dailininko Liudo Parulskio sumanytą „improvizacinį teatrinį performansą“ „Lūkesčiai ir kitos prekės“. Visi tie lūkesčiai ir kitos prekės yra sugrūsti į kioską – taip, taip, visiems mums pažįstamo pavidalo kioską iš pirmųjų mūsų laisvėjimo metų (užsiliko jų iki dabar), kuriame galėjai gauti visko, kas užeina ant seilės, – vandens, vaisių, cigarečių (net po vieną štuką), alaus, talonų, bandelių, saldainių ir t. t., ir t. t. Bet šįkart kioske, įkurdintame Rotušės aikštės viduryje, pagrindinė ir puikiausia „prekė“ – pati kiosko kasininkė, pardavėja, kurią vaidina, o gal tik nuduoda, kaip sakydavo pirmieji mūsų teatro recenzentai, nepakartojama Eglė Mikulionytė. Publika su bilietais rankose stovi aikštėje ir visi po vieną ar poromis prieina prie kiosko langelio, gali šnektelti su aktore ir paprašyti pagrindinės prekės iš kioskelio „meniu“ – suvaidinti vieną iš devynių jos žymiausių vaidmenų. Nė nemirktelėjusi aktorė šiek tiek keičia galvos apdangalą, kokią drabužio-kostiumo detalę, susikaupia ir vaidina tavo užsakytą nedidukę monologo iškarpą, scenelę, epizodą. Kioskas Rotušės aikštėje „veikia“ kelias dienas iš eilės po kelias valandas be jokių pertraukų. Juo patiki ir paprasti senamiesčio gyventojai, vildamiesi čia gauti alaus. Beje, kai vaidinama vadinamiesiems užsakovams prie langelio, kita publikos dalis tą sceną irgi mato iš toliau pro kiosko lango stiklą. Aišku, kad tai nėra teatras tikrąja prasme, greičiau tik teatro priminimas, o žiūrovams – galimybė taip savotiškai pabendrauti su žymia aktore, stebėti jos susikaupimo, „persikūnijimo“ akimirkas. Eglė – reto talento daugiaveidė aktorė, galinti suvaidinti visokio tipo moteris – nuo tarnaitės iki karalienės, ir turbūt ne tik moteris – galėtų ir patį velnią. Universali aktorė, scenoje ji būna graži ir bjauri, jauna ir sena, bet visuomet žavinga, tvirtai laikanti žiūrovų dėmesį. Kokio reikia pastabumo, noro matyti, įsižiūrėti ir suvokti aplinką bei žmogų, kaip reikia intuityviai pajusti tolimos epochos ir jos kultūros bruožus, tautinį charakterį, kad galėtum suvaidinti tokius skirtingus personažus kaip Renė de Sad, Marylė, Jauna moteris, Anuška, Džuljetos auklė, Moteris su kimono, Euridikė, Jaja ir kitos, kurių negali pamiršti…
Man labai patiko dailininko, tarpdisciplininio menininko, kaip jis pavadintas programoje, Liudo Parulskio idėja, sumanymas, kuriame girdi ir atviro aikščių teatro juoką, ir provokaciją, ir vilties bei ironijos motyvus, ir kvietimą improvizuoti drauge su aktore. Ačiū.
P. S. Gaila, negalėjau pamatyti dviejų stambiausių ir, viliuosi, mūsų teatro panoramai reikšmingų spektaklių – Krystiano Lupos „Austerlico“ pagal W. G. Sebaldo knygą ir Jono Vaitkaus režisuoto Augusto Strindbergo „Didžiojo kelio“. Ore jau sklando geri gandai. Galgi baigsis tas karantinas?
