Apie ką tėvo pranciškono pamokslas?
Čia Amerika, lietuvių išeivija. „Pamokslininkauja T. Pranciškonas“, – užrašas kitoje nuotraukos pusėje. Profesionalas fotografas, matosi iš kadro. Daryta spaudai, „Šv. Pranciškaus varpeliui“ ar dienraščiui „Darbininkas“. Pranciškonai redagavo tuos leidinius. Atpažįstu vienuolyno namus, iki šiol stovinčius mažame kurortiniame miestelyje prie Atlanto vandenyno. Tiudorų stiliaus dvaras, kažkada buvęs pilnas prabangos. Šeimininkai pardavė pranciškonams pusvelčiui su visu inventoriumi ir žeme. Po karo maišėsi gyvenimas ir likimai. Paskui ten kūrė ar leido atostogas garsiausi išeivijos dailininkai. V. K. Jonynas suprojektavo įspūdingą koplyčią. Vitražai, skulptūros, metalo plastika, tekstilė. Yra kur paganyti akis. Kryžiaus kelio stotys po visą parką. Berniukų gimnazija, veikusi dešimt metų. Reikėjo surinkti baisius pinigus, kad visa tai atsirastų. Ir rinko. Elgetavimas – vienuolių duona. Vasaromis ten vykdavo grandiozinės lietuvių šventės, suvažiuodavo tūkstančiai žmonių. Matyt, ir ši nuotrauka iš tokio renginio. Minia nepateko į kadrą, tik keli altoriaus tarnai ir būrys mergaičių, vadinamųjų adorančių. Atrodo lyg rojaus sodas, tos girliandos iš lapų ir baltos suknelės įsaulyje, apskritai visa nuotaika, supanti liturgiją.
Bet paveikslėlis nostalgiškas. Didžiosios katalikiškos fiestos išeivijoje užgesusios. Vienuoliai ir vienuolės pamažu tirpo ir sutirpo. Mergaičių adorančių nelikę nė vardo. Pranciškonų vadovaujama berniukų gimnazija likviduota, nedavusi per dešimtmetį nė vieno dvasinio pašaukimo. O jei ir būtų davusi, altoriaus tarnai šiandien nesnūduriuotų po girliandomis ramūs ir patenkinti savimi. Vatikanas viešina dvasininkų nuodėmes, renka įkalčius ir verčia iš kojų pačius aukščiausius hierarchus. Popiežius Pranciškus, tarsi rūstus apokaliptinis angelas, iškėlęs teisingumo kardą, įsisuko į savadarbį rojaus sodą ir skelbia sunkius laikus ištvirkėlei Babelei.
Nostalgiška ir pamokslaujančio pranciškono figūra. Pridėjęs ranką prie širdies, grakščiai atmesta koja. Lyg iš barokinės šventųjų galerijos. Įdomu būtų išgirsti, ką jis šneka, atsisukęs į saulę. Tai tėvas Juvenalis. Į Kretingos vienuolyną įstojo dar paauglys, todėl ir gavo Juvenalio, jaunučio, vardą. Pažinojau jį, kai prieš ketvirtį amžiaus klebonavo mažoje Kanados lietuvių parapijoje. Vis keikdavo airių vyskupus, kenkusius mūsų pabėgėliams, dipukams. O per pamokslus mėgdavo kartoti, jog Dievas neriasi iš kailio, kad išgelbėtų kiekvieną žmogų. Jei koks sunkumas, jis liepdavo nedelsiant bėgti prie mãmos (taip vadindavo Mergelę Mariją). Sekmadieniais, parėjus po pamaldų, klebonijoje senoviškai šūkčiodavo, kad Agutė, gaspadinė, neštų greičiau pietus. Paskui – ligos, demencija, buvo parvežtas atgal į namus po girliandomis. Ten ir pasimirė. Kur nors vis užtinku kokią išeivių poezijos knygelę su jo parašu. Ir padraugaudavo jis su poetais. Dar kartais vykdavo medžioti į Kanados šiaurę. Buvo pats sau prisiekęs, kad nė vienas parapijietis nemirs be paskutinio patepimo. Vykdė tą pažadą.
Greičiausiai ir šis jo pamokslas – apie Dievą, besineriantį iš kailio. Deja, atrodo, kad niekas negirdi pamokslautojo. Vyskupas ir kitas solidus dvasininkas, sėdintys šalimais, matyt, svetimtaučiai kviestiniai svečiai, jie nesupranta nė žodžio. Mergaitės adorantės – iš lietuviškų šeimų. Jas prižiūrinti sesuo vienuolė irgi pateko į kadrą, kairiajame kampe matosi pusė galvos su vienuolišku gobtūru. Suskaičiavau keturiolika mergaičių. Dviejų jų veidukus užstoja girliandos, tai tik balti bateliai kyšo. Jos puikiai atlieka savo vaidmenį. Adoruoja liturgijos paslaptis, ir to gana. Stebėtis, kad nė viena mergaitė nesiklauso kunigo? Kad kunigas nesugeba paliesti vaiko širdies? Bet šv. Pranciškus sakydavo pamokslus paukščiams, o Antanas Paduvietis – žuvims. Ir dėl žuvų su paukščiais išganymo Dievas neriasi iš kailio, ne tik dėl kiekvieno žmogaus.
Suprantu griežtą, rūstų planą, kad Bažnyčia apsivalytų ir pradėtų iš naujo. Popiežius be paliovos šlovino Dievo gailestingumą, o čia reikia būti kietam ir negailestingam. Nėra paprasta. Gal padeda Jėzaus pavyzdys, nes ir jis, rodos, nė sykio nepasigailėjo Rašto aiškintojų ir fariziejų. Specifinė religijos atstovų kategorija ir specifiniai nusikaltimai. Ne tik gašlumas. Melas, klasta, besotis valdžios ir turtų troškimas, nebaudžiamumas, puikybė ir t. t. Metų metus tęsėsi. Nėra kito būdo padėti Dievo tautai kaip tik ši operacija. Sukandi dantis ir tiki, jog po skandalų ateis Bažnyčiai pavasaris. Yra taip buvę istorijoje.
Keturiolika mergaičių, susodintų palei kunigų kojas, nė negali, ir neturi, nutuokti, kas čia dedasi. Vienuolė mokė jas, kaip pamaldžiai atrodyti, nusilenkti, priklaupti, barstyti gėles procesijoje. Bet balti drabužiai – juk irgi iš Apokalipsės, kaip ir grūmojantys angelai ar Babelės griūtis. Dėl to baltumo Dievas išsinėrė iš savo kailio. Šventuose paveikslėliuose, kurie skirti Dievo karalystei, nusikaltimo ir bausmės dėsnis kažin koks sujauktas, modifikuotas. Sprūstantis iš rankų.
Kardinolas Henrykas Gulbinowiczius, vilnietis savo kilme, Vatikano nubaustas ir pažemintas už blogų darbų ir apgavysčių virtinę, mirė po kelių dienų, eidamas 98-uosius metus. Buvo lapkričio 16-oji, Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, iškilmė. Ak, galėjo ši istorija likti kaip žemiško teisingumo triumfas, bet ir vėl viskas tarsi krypteli nežinia kur.
