10 vaikų auklėjimo taisyklių pagal Tolstojų

 

Rusų rašytojas Levas Tolstojus (1828–1910) į istoriją įėjo ne tik kaip pasaulinės literatūros klasikas, bet ir kaip pedagogas. 1859 m. gimtojoje Jasnaja Polianoje jis įkūrė mokyklą, kurioje savo paties novatoriška metodika nemokamai lavino valstiečių vaikus. Minėdami Pasaulinę vaikų dieną ir 110-ąsias Tolstojaus mirties metines (rašytojas mirė lapkričio 20-ąją) siūlome Marijos Solovjovos parengtą pagrindinių Tolstojaus propaguotų vaikų auklėjimo ir ugdymo principų apžvalgą.

 

 

Negadinti auklėjimu

 

Tolstojus sakė: vaikystė – tai harmonijos provaizdis, kuris gadinamas ir naikinamas. Pasak klasiko, bet koks auklėjimas yra bandymas įsprausti vaiką į rėmus, pajungti suaugusiųjų pasaulio taisyklėms ir dėsniams. Visų geriausia atsisakyti tikslingo auklėjimo. Tai nereiškia, kad vaikais nereikia užsiimti, tačiau dera ugdyti tai, ką jie jau turi, ir branginti „pirmapradį grožį“. „Kiekvienas žmogus gyvena tik tam, kad išreikštų savo individualumą. Auklėjimas jį ištrina“, – rašė Tolstojus.

 

Mes tokie tikri savimi, taip svajingai atsidavę apgaulingam suaugusiųjų tobulybės idealui, [...] taip menkai tesuprantam ir tevertinam pirmapradį vaiko grožį, kad kuo greičiau, kuo greičiausiai užpučiam, užglaistom į akis krintančius netaisyklingumus, taisome, auklėjame vaiką. Mūsų idealas užpakaly, o ne prieky. Auklėjimas gadina, o ne gerina žmones.

 

Iš L. Tolstojaus straipsnio „Kam iš ko mokytis rašyti: mums iš valstiečių vaikų ar valstiečių vaikams iš mūsų?“

 

 

Nebausti

 

Tolstojus buvo karštas prievartos priešininkas: jis kategoriškai skelbė, jog mokykloje nėra vietos rykštėms, o mokinio nevalia bausti už neišmoktas pamokas. Bet kokių bausmių atsisakymas Jasnaja Polianos mokykloje XIX a. buvo novatoriškas dalykas. Amžininkai abejojo, ar tokia metodika gali būti veiksminga, ir tvirtino: „Visa tai labai teisinga, bet sutikite, kad be rykštės kartais neįmanoma ir kad reikia kartais versti mokytis mintinai.“

 

Mokymas apie bausmės teisėtumą ne tik neprisidėjo ir neprisideda prie geresnio vaikų auklėjimo, neprisideda prie geresnės visuomeninės santvarkos ir doros visų žmonių, tikinčių pomirtiniu atpildu, bet ir sukėlė bei sukelia nesuskaičiuojamas nelaimes: jis niršina vaikus, silpnina visuomeninius žmonių ryšius ir tvirkina žmones pragaro pažadu, naikindamas esminį dorybės pagrindą. 

Iš L. Tolstojaus knygos „Gyvenimo kelias“

 

 

Neslėpti savo trūkumų

 

Klasikas buvo įsitikinęs: vaikai žymiai įžvalgesni už suaugusiuosius, todėl patarė tėvams pirmiausia išsiaiškinti savo silpnybes. Antraip vaikai prikaišios veidmainystę ir neklausys vyresniųjų nuomonės.

 

Pateikčiau dvi auklėjimo taisykles: pačiam ne tik gyventi gražiai, bet ir dirbti su savimi, nuolat tobulėti ir nieko savo gyvenime neslėpti nuo vaikų. Geriau, kad vaikai žinotų apie savo tėvų silpnybes, nei kad jaustų, jog esti nuo jų slepiamo tėvų gyvenimo ir parodomojo gyvenimo. Visi auklėjimo sunkumai kyla iš to, kad tėvai, ne tik neatsikratydami trūkumų, bet netgi savęs pateisinimo tikslu nelaikydami jų trūkumais, nenori jų matyti savo vaikuose. [...] O kad nebūtų baisu vaikams atskleisti visą savo gyvenimo tiesą, būtina savo gyvenimą padaryti gražų ar bent ne tokį blogą. 

Iš L. Tolstojaus laiško [rašytojui] Fiodorui Želtovui (1895 m. gruodžio 18 d.)

 

 

Mokyti naudingų dalykų

 

Tolstojus kritiškai vertino XIX a. Rusijos švietimo sistemą. Jis piktinosi, kad moksleiviui dėl atestato tenka kalti teoriją, kurios vėliau neįmanoma pritaikyti profesijoje. Lotynų kalba, filosofija, Bažnyčios mokslai rašytojui atrodė archajiški. Jo nuomone, daug svarbesnės žinios, kurios bus naudingos gyvenime, o mokiniai turi teisę savarankiškai pasirinkti, ką studijuoti.

 

Mokykla neturi nei vieno mokslo, nei viso mokslų rinkinio laikyti privalomu, o turi perduoti tas žinias, kurių turi, palikdama besimokantiems teisę priimti jas arba ne. Mokyklos sąranga ir programos turi remtis ne teorinėmis pažiūromis, ne įsitikinimu vienų ar kitų mokslų privalomumu, o vienui viena galimybe, t. y. mokytojų žiniomis.

 

Iš L. Tolstojaus straipsnio „Auklėjimas ir lavinimas“

 

 

Ugdyti savarankiškumą

 

Tolstojus teigė, kad žmonės iš liaudies – nelavinti gimnazijose ir universitetuose – yra „žvalesni, stipresni, pajėgesni, savarankiškesni, teisingesni, žmoniškesni ir – svarbiausia – reikalingesni už žmones, kad ir kaip išsilavinusius“. Štai kodėl vienas iš svarbiausių priesakų jo Jasnaja Polianos mokykloje buvo toks: ne versti vaikus laikytis griežtų taisyklių, o auklėti laisvai ir mokyti savarankiškumo.

 

Jeigu mokinys mokykloje nieko neišmoks kurti pats, tai ir gyvenime jis visą laiką tik mėgdžios, kopijuos, nes maža tokių, kurie, išmokę kopijuoti, mokėtų žinias savarankiškai taikyti praktikoje.

 

Iš L. Tolstojaus leisto pedagoginio žurnalo „Jasnaja Poliana“

 

 

Leisti nepasitenkinimą

 

Jasnaja Polianos mokykloje, be pamokų, dažnai vykdavo pokalbiai. Šiuose susitikimuose mokytojai ir mokiniai aptarinėdavo viską, kas jiems atrodė svarbu: mokslo klausimus, naujienas, mokymo procesą. Moksleiviai galėjo dėstyti savo požiūrį ir net kritikuoti mokytojus. Laisvas auklėjimas, kurį aukštino Tolstojus, apėmė ir sąžiningą bei atvirą pokalbį.

 

Besilavinančiajam turi būti valia reikšti savo nepasitenkinimą ar bent jau išvengti tokio lavinimo, kuris instinktyviai jo netenkina, taigi pedagogikos kriterijus yra tiktai vienas – laisvė.

 

Iš L. Tolstojaus straipsnio „Apie liaudies lavinimą“

 

 

Lavinti vaizduotę

 

Auklėjimas ir švietimas – tai ne vien vadovėlinis mokymasis. Rašytojas pažymėjo, kad vaiko asmenybės formavimuisi įtaką daro visa aplinka: „vaikų žaidimai, kančios, tėvų bausmės, knygos, darbai, prievartinis ir laisvas mokymas, menai, mokslai, gyvenimas – visa kas veikia“. Pažindamas pasaulį vaikas lavina vaizduotę ir kūrybiškumo galias. Didžiule klaida Tolstojus laikė mokymą pagal tikslią metodiką, užuot vien kreipus vaiką tyrinėti pasaulį ir jo įvairialypiškumą.

 

Visi aukštesnieji gebėjimai – vaizduotė, kūryba, nuovoka – užleidžia vietą kitiems pusgyvuliniams gebėjimams: tarti garsus, atsietus nuo įsivaizdavimo, vardyti skaičius iš eilės: 1, 2, 3, 4, 5, įsisavinti žodžius, neleidžiant vaizduotei priskirti jiems jokių vaizdinių; vienu žodžiu, gebėjimas užgniaužti savyje visus aukštesniuosius gebėjimus, idant būtų lavinami tiktai tie, kurie sutampa su mokyklos pozicija.

Iš L. Tolstojaus straipsnio „Apie liaudies lavinimą“

 

 

Mokyti suprantamai

 

Laisve paremtas švietimas buvo nepriimtinas XIX a. gimnazijoms ar universitetams, kur moksleivius varu, neretai gąsdinant fizinėmis bausmėmis, vertė kalti pamokas. Tolstojus diegė neprievartinį ugdymo procesą ir stengėsi mokyti taip, kad vaikas jaustų pasitenkinimą. Pagrindinius patarimus pedagogams rašytojas surinko į brošiūrą „Bendrosios pastabos mokytojui“, joje rekomendavo įdėmiai stebėti dvasinę ir fizinę mokinių būklę, o vietoj sausų terminų vaikams teikti įspūdžių.

 

Kad mokiniui būtų suprantama ir įdomu tai, ko jį moko, venkite dviejų kraštutinumų: nekalbėkite mokiniui apie tai, ko šis negali žinoti ir suprasti, ir nekalbėkite apie tai, ką jisai žino ne blogiau, o kai kada ir geriau už mokytoją. [...] Norėdami, kad jis patikėtų geografija ir istorija, suteikite jam geografinių ir istorinių įspūdžių. Su iškilniu išsamumu pasakokite mokiniui apie tas šalis, kurias pažįstate, ir apie tuos istorinius įvykius, kuriuos gerai išmanote.

 

Iš L. Tolstojaus „Bendrųjų pastabų mokytojui“

 

 

Būti žmoniškesniems

 

„Ir vaikai į auklėtoją žiūri ne kaip į protą, bet kaip į žmogų“, – rašė Tolstojus. Žinios, taisyklės, mokslas – tai mažiausia, ko vaiką gali išmokyti suaugęs žmogus. Stebėdami tėvus ir mokytojus, vaikai daro išvadas, ką reiškia būti geru žmogumi, kaip elgtis visuomenėje ir pagal kokius įstatymus gyventi. Vaikų įžvalgumo nenuslopinsi nei žiniomis, nei teisėmis.

 

Bet vaikų neapgausi, jie protingesni už mus. Norime įrodyti jiems, kad esame protingi, o jiems tai visai neįdomu, jiems rūpi, ar mes dori, ar teisingi, ar geri, gailestingi, ar turime sąžinės, ir, mūsų nelaimei, mato, kad už mūsų pastangų tik atrodyti nepriekaištingai protingiems daugiau nieko nėra.

 

Iš L. Tolstojaus laiško [dukrai] Aleksandrai Tolstajai

 

 

Pačiam gyventi gražiai

 

Anot Tolstojaus, vaikai – iš prigimties tyri, nekalti ir be nuodėmės. Augdami pasaulį jie pažįsta, orientuodamiesi pirmiausia į tėvų ir artimų žmonių elgesį. Todėl pagrindinis visos tolstojiškos pedagogikos priesakas – visų pirma rūpintis ne jaunosios kartos ugdymu, o savęs paties tobulinimu.

 

Man atrodo, kad auklėjimo esmė – tai pačiam gyventi gražiai, t. y. pačiam judėti, augti, tik šitaip žmonės daro įtaką kitiems, ugdo juos. Ir juo labiau vaikams, su kuriais susaistyti. Būti teisingam ir sąžiningam su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas dedasi sieloje, – tai vienintelis auklėjimas.

 

Iš L. Tolstojaus „Minčių apie auklėjimą“ (1895–1902 m. laiškų ir dienoraščio)

 

www.culture.ru

Vertė A. P.