Laisvė – sėkmingiausia visų laikų afera

 

The idea of freedom is inspiring. But what does it mean? If you are free in a political sense but have no food, what’s that? The freedom to starve?

Angela Davis

 

Laisvės kelias, Laisvės TV, Laisvės angelas, Laisvės kovos, Laisvės gatvė, Laisvės sąjunga, Laisvės aikštė, Laisvės piknikas, Laisvė ir teisingumas, Laisvės alėja, Laisvės statula, Laisvės kaina, Laisvės prospektas, Laisvės karys, Laisvės partija…

 

Lyg gyventume veidrodžių karalystėje, kurioje į savo atvaizdą įmanoma pažvelgti tik per terorizuojantį žodį „laisvė“. Nesuskaičiuojama daugybė beveik vienarūšių variacijų nenuslepiamai byloja, kad viešpataujančiai ideologijai išsilaikyti ir išlikti yra būtini nesibaigiantys priminimai, šantažuojančiai nurodantys, kuo mums reikia tikėti.

 

Kaip įkyrūs telefono programėlių pranešimai, verčiantys mus sugrįžti į srautą ir jam atsiduoti, taip ir „laisvė“, „tėvynė“, „tauta“ ar bet kokia kita panaši abstrakcija jau seniai tapo (ir todėl atrodo, kad taip nepajudinamai buvo visados) neatsiginamu palydovu, šturmuojančiu tave iš už kiekvieno kampo ir ekrano. Aplinką naršantis Laisvės dronas nusitaiko į mūsų pakaušius atokiausiuose užkaboriuose.

 

Veikiausiai nebūtų klaidinga teigti, kad, bent jau mūsų nuvargusioje šalyje, dar niekada ši skambi sąvoka nebuvo dėvima taip intensyviai ir aršiai – ypač kalbant apie politiką, iki vienodumo įvairūs ir skirtingi laisvės apibrėžimai figūruoja beveik visur. Aišku, iš esmės bet kokią politiką nuo seno galime apibūdinti kaip tam tikrą kovą už besimainančias laisvės formas: konservatoriai pasisako už laisvę tautiečiams, socialistai siekia laisvės darbuotojams, o liberalai – laisvės verslui. Būtent pastaroji reikšmė, pradedant etimologija ir baigiant bendra istorine kapitalizmo įtaka, nusipelno daugiausia dėmesio ir aptarimo.

 

„Čia juk laisva šalis!“

 

Lietuvoje laisvės koncepcija it mazgotė tampoma ir gręžiama nuo pat Sąjūdžio laikų patoso – bent jau tuo laiku tam įgautas legitimesnis pagreitis, ir per tris dešimtmečius iš šios laisvai sklandančios sąvokos buvo nukaldintas magiškas burtažodis, kuriantis primygtinę būtinybę ir forsuojantį imperatyvą jį vartoti. Laisvė tapo bet kur ir bet kaip atkišamu argumentu, virstančiu antiteze praeičiai, – privalai jaustis laisvas, antraip esi „sovietinis retrogradas“ ar koks nors parazituojantis balvonas.

 

Tokios „lietuviškos“ laisvės, keliaujančios kartu su demokratijos ir nepriklausomybės šventažodžių vilkstine, ginklanešys yra nacionalizmas – niekas jo geriau neiliustruoja, kaip garsieji Eurikos Masytės „Laisvės“ priedainio žodžiai „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje“ (klasika – valstybei „atiduodi“ dalį savo laisvių mainais į saugumą, su tuo gaudamas ir kontrolę). Panašus mazochistinio patriotiško pasiaukojimo motyvas dar juokingiau atsikartojo prie prezidentūros pastatytoje „modernizuotoje“ žodžio „laisvė“ versijoje, prie kurios, kaip dabar įprasta, puikavosi grotažymė: taip ir suprask – laisvė už grotų.

 

Seniau, sekant šalyje anuomet nutiestomis šiomis nacionalizmo ir laisvosios rinkos trajektorijos gairėmis, laisvė glaudžiau siejosi su atgauta valstybės nepriklausomybe, kaip nacionaliniu suverenitetu, kurį ekonomiškai „užpildo“ individuali galimybė veikti, dabar toji laisvė, atrodo, politiškai gali reikšti arba to paties tęsimą, arba nieko. Arba ir tai, ir tai – būtent šis dialektinis variantas peršasi labiausiai: kai laisve krikštijama viskas iš eilės, tačiau kartu išlaikomas agresyviai ideologizuotas turinys, turime banalią tiesą, jog laisvė čia reiškia tiek absoliučiai viską, tiek visiškai nieko.

 

Šį nelemtą konceptą, pučiant palankiems ideologiniams vėjams, galima stumdyti ir kaitalioti bet kurion pusėn ir kryptin. Dėl to šią sąvoką ir prisireikia permąstyti kategoriškai, siekiant į ją pažvelgti kaip į dar vieną paklausią ir geidžiamą manipuliaciją, kurios apgaulę didelė dalis žmonių puikiai perpranta ir suvokia, tačiau ir toliau trokšta likti mulkinami šiuo žodžiu – suryja, suvirškina ir kaulija dar.

 

Tai liudija, kad, nors ir tokiu tuščiu laisvės turiniu vis dar masiškai (pasi)tikima, pati dominuojanti ideologija, kad ir kokia būtų stipri, išgyvena ir patiria ganėtinai keistų bei neįprastų plyšių ir nuokrypių atsivėrimą – jei prisireikia šitiekos laisvės signifikantų, vadinasi, su pačia laisve kažkas negerai.

 

Tokiam laisvės supratimui diegti ir užtikrinti ideologija visuomet iškels supaprastintas opozicijas, tokias kaip gėris–blogis, demokratija–diktatūra, tiesa–melas, krikščionybė–islamas, respublikonai–demokratai, Rytai–Vakarai, civilizacija–laukiniai ir taip toliau, tačiau tikrojo prieštaravimo / kontradikcijos reikia ieškoti pačioje laisvės sąvokoje.

 

Klasikinio liberalizmo preliudija

 

Žinoma, bepigu tarstelėti, kad laisvė yra dar viena nieko konkretaus ne(be)reiškianti sąvoka – tą supranta daugelis, bet būtent dėl to ji yra ne tik kai kuriems itin parankus žaisliukas, bet ir pavojingas bei grėsmingas ginklas, mistifikuojantis politiškumą: laisvė dažniausiai aidi politikos kontekste, ir ji nuo seno buvo kone centrinis politinės filosofijos objektas.

 

Galbūt tai ir lėmė, kodėl laisvės projektas taip artimai tapatinamas su liberalizmu (pačios doktrinos pavadinime užkoduota „laisvės“ šaknis – liberty, liberté, libertas…) – daugybė klasikinio liberalizmo mąstytojų, pavyzdžiui, Johnas Locke’as, Adamas Smithas, iš vėlesniųjų – Isaiah Berlinas arba Johnas Rawlsas, populiarioje politinėje mintyje „išskleidė“ būtent liberalųjį laisvės apibrėžimą.

 

Viena vertus, tokių pažiūrų laisvės apibūdinimas gali reikšti individualaus subjekto pasirinkimą ir teisę spręsti, kita vertus, jau žvelgiant iš ekonominių apkasų, laisvė suvedama su laisve veikti – laissez faire terminas, prancūzų kalboje tą ir reiškiantis (jei tiksliau – „leiskite daryti“), nurodo į verslo / privataus sektoriaus pajėgumo skatinimą, pasireiškiantį per kuo mažesnį valstybės kišimąsi į ekonomiką.

 

Valstybė tokioje paplitusioje liberalioje sąmonėje dažniausiai įsisteigia kaip laisvės opozicija, o toji laisvė čia tampa suvokiama kaip laisvė nuo valstybės. Į tokios mąstysenos plėtrą ir šiandien dedama labai daug pastangų, dėl ko, kaip galime pastebėti, net ir nemaža dalis darbininkų visomis išgalėmis keikia valstybę, nors neretai jos suteikiami saugikliai yra vienintelis būdas jiems pragyventi ir išsilaikyti (nors tokiomis rinkos sąlygomis vienintelė tikra darbuotojo (-os) laisvė yra viso labo pasirinkti, kam parduoti savo darbo jėgą, – jokios kitos valios ir kontrolės savo gyvenimuose jie neturi).

 

Anksčiau, to paties klasikinio liberalizmo laikais, valstybė dar laikyta bendro saugumo garantu (valstybė kaip „naktinis sargas“, nesikišantis į prekybą), vėlesnioji neoliberalistinė retorika visiškai to atsisako, nes, na, „piliečiai susitars“, o valstybė juk „biurokratinis paternalizmas“ – panašus voliuntarizmas vis dar itin populiarus, savo kilmę randantis tokiuose teiginiuose kaip antai: „Geriau pavojinga laisvė nei saugi vergovė“ (Jean-Jacques Rousseau).

 

Šv. Laisvė ir Jos Didenybė Rinka

 

Tokia liberalizmo filosofijos tradicija, nuo Apšvietos epochos idealų XX a. spartoje mutavusi į šiuolaikinį neoliberalizmą, laisvės sampratą dar labiau sugretinanti su apribojimų galingiesiems naikinimu, labai svariai prisidėjo (jei ne apskritai tai nulėmė) prie to, kad daug kas laisvę šiandien mąsto ir įsivaizduoja būtent tokiais „rinka viską nuspręs“ kriterijais: nevaržomi rinkos ritualai, „kiekvienas (-a) turi teisę pasirinkti“, „turtas pasiskirstys savaime“, kuo mažiau reguliacijų ir panašiai.

 

Laisvė elitui ir turtingiesiems (kaip laisvė išnaudoti – nusavinti darb(uotoj)o kuriamą vertę) imama suvokti kaip laisvė visiems – toks nuolydis yra vienas pagrindinių svarmenų, dėl kurių taip sunku nuimti šį klaidinantį šydą, jog laisvė laisvei nelygu. Ypač kai tokį maustymą įgyvendinanti kapitalistinė ideologija, kaip žinoma, yra padengta galybe prasminių sluoksnių ir savo įminimui ar perpratimui (bet tai anaiptol nereiškia jos įveikos) „reikalaujanti“ kritinių žinių.

 

Kadangi (neo)liberalizmas, persismelkęs mūsų kalboje, veikia tokiu neregimu būdu, neturi apčiuopiamo centro, veido, ikonų, vaizdinio, tampa labai paranku vykdyti šią ideologiją tęsiančią ir reprodukuojančią politiką, kuri užsiima ne tik jos (at)gaminimu, bet ir plėtimu, auginimu, modifikavimu (neoliberalizmas = genetiškai modifikuotas klasikinis liberalizmas) – net ir tada, kai, atrodo, kapitalizmui geografiškai jau nebėra kur plėstis, sistema gali puikiai išgyventi ir transformuotis viduje. Panašiai kaip ir visata – plečiasi ne į šonus, bet iš vidaus.

 

Būtent dėl šios priežasties kartais keblu apibrėžti dabartinį (tragikomiška – besitęsiantį jau apie keturiasdešimt metų) status quo, įgrisusiai vadinamą neoliberalizmu: ši sąvoka, pavyzdžiui, reiganomikos laikais reiškė viena, šiandien ji signifikuoja visai ką kita. Neoliberalizmas, tarsi atsigręždamas prieš savo paties genezę, puikiai susigyvena su stipriu ir sutelktu valstybės aparatu, jam talkinančiais tautiniais mitais, tradicionalizmu ir kitais elementais, kitados „ant popieriaus“ laikytais (ir kai kur tebelaikomais) šios ekonominės epochos priešingybėmis.

 

Visgi, kas šiame liberalizme kvadratu pakito gana menkai ir minimaliai, tai laisvės sąvokos prezervacija galios veikti lygmenyje, ir ta galia būtinai turi būti susaistyta su individu, kuris dar ir veikia priešpriešoje su valstybe – kaip romantizmo paveiksluose vienišas kankinys leisdavosi į akistatą su nepalenkiama stichija, taip čia biznierius atsitrenkia į valstybę. Bet šalimais iškyla vienas iš (šiuolaikinio) kapitalizmo paradoksų – kad ir kaip jo apologetai deklaruotų privataus sektoriaus autonomijos siekį, šis yra visiškai neįmanomas be valstybinio palaikymo ir viešosios sferos, ką kaskart mums įrodinėja finansų krizės.

 

Kraštutiniu atveju galų gale tik valstybė, dažniausiai dėl militaristinių intervencijų, užtikrina būtinąją rinkų plėtrą ir kapitalo judėjimą – kai kitą kartą išgirsite apie dar vieną „kovą su terorizmu“ kur nors vadinamuosiuose Artimuosiuose Rytuose (arba „kovą prieš diktatūrą“), atminkite, kad tas reiškia neįveikiamą poreikį atverti naujas rinkas kapitalo judėjimui.

 

415 237-oji kritika Laisvės partijai

 

Taigi, tokių tendencijų sūkuryje laisvė tapo sunkiai atklijuojama nuo laisvosios rinkos politikos, laisvę tautologiškai apibrėžiančios laisve rinkai, o ypač, kad ir kaip šabloniškai skambėtų, korporacijoms, t. y. stambiajam kapitalui.

 

Tiksliai tokiam nusakymui „spalvingai“ atstovauja ir vietinė Laisvės partija, apie kurią jau, ir iš kritiškos perspektyvos, nemažai prirašyta, tačiau, nagrinėjant būtent šiosios pavadinimo sąvoką, privalu pridurti, kad šis politinis darinys siekia, būtent tokia liberalizmo prasme, laisvės laisvei – nieko iš esmės nekeisti, tik dar labiau įgalinti verslininkus ir pašalinti jiems trukdančius saugiklius.

 

Aišku, jie apie tai labai balsingai ir skardžiai nekalba, nes čia juk „tiesiog laisvės“ partija. Kitaip tariant, visos jų siūlomos ir išties gražiai skambančios žmogaus teisės yra naujų vartotojų įtraukos projekcija – atitinkami subjektai bus juridiškai išlaisvinti tam, kad galėtų tapti ne visaverčiais piliečiais ar visuomeninio gyvenimo dalyviais, bet šviežiai iškeptais kapitalo taikiniais.

 

Marichuanos legalizavimas (tiesa, dabar jau, kaip dažna, retorika švelninama iki dekriminalizacijos – netrukus bus „primiršta“ ir kova už mažumas) šiems „ateities politikams“ rūpi tik tiek, kiek tai sukurs naują rinką, leisiančią užsidirbti, – būtų kraupiai naivu manyti, jog, kaip internetuose šiuo metu taikliai vadinama, socialinį darvinizmą propaguojantiems libertarams nuoširdžiai rūpi jauni asmenys, gaunantys baudžiaką už kasiaką.

 

Nekyla abejonių, kad absoliuti dauguma šios partijos rinkėjų, ypač jaunimo, nėra susipažinę su ideologinėmis jos prielaidomis. Viena to priežasčių yra ta, jog šios sėkmingai maskuojamos kolosaliai galingo žodžio „laisvė“ – pripažinkime, gali suskambėti solidžiau nei senosios tradicinių šalies politinių jėgų partijos, dar ir sukompromituotos pavienių veikėjų ar ankstesnėse kadencijose atliktų sprendimų, ką jau kalbėti apie likusius marginalius judėjimus, kurių galiojimo laikas prilygintinas vienadienei musei.

 

Prie „laisvės“ pridėkime šūkį „Norintiems džiaugtis“ ir turėsime pagaulią apeliaciją į kvaziapolitišką (nors menamas apolitiškumas mūsų laikais iš esmės reiškia tą patį liberalizmą – „šiek tiek to, šiek tiek ano“ centrą) personą, galbūt menkai tenutuokiančią apie ekonomiką ir kapitalizmo pavojus, užtat tikrai trokštančią įžvelgti kažką teigiamo ir žavaus šiame temstančiame pasaulyje.

 

Labai tikėtina, kad Laisvės partijos sėkmė jaunuomenės gretose yra apatijos ekonominiams klausimams pasekmė (dėl panašios priežasties – nenuovokos, kad, kaip kažkas sykį rašė, ekonomika yra politikos alfa ir omega, – šiandien verda gan idiotiškos diskusijos apie tai, kas yra „ekonominė kairė“, o kas yra „kultūrinė kairė“), kaip ir nesusigaudymas, jog nuo šio politinio darinio iki Laisvosios rinkos instituto arba jo eksprezidento Žilvino Šilėno kraugerystės – tik sprindis, susitraukiantis lig milimetro.

 

Todėl nieko nuostabaus, kad narkotizuojančiomis šypsenomis puošniai apsiginklavęs Aušrinės Armonaitės ir Remigijaus Šimašiaus tandemas užburia savo tiesiama „pagalbos ranka“ – o šiame kontekste tai yra viena iš priežasčių, ypač po netikėtos ir neprognozuotos partijos sėkmės (tai tik paantrina, kokia neįtikimai stipriai pažengusi yra ideologinė mašinerija, kuriai talkina mediatizuoti ir skaitmenizuoti komunikatyvūs viešieji ryšiai, lėmę ir Darbo partijos fenikso skrydį), laisvė bus daugelio sąmonėse dar labiau pradėta sieti su linksmai nusiteikusiais neolibais, debatuose vietoj tiesioginių idėjinių konfrontacijų ir atsižvelgtinos argumentacijos siūlančiais pokštų prisodrintą išsisukinėjimą ir kikenimą su skaidrėmis.

 

Nes akistata su realiais įsitikinimais neretai yra skausminga (dėl to ir patogiau viską susemti po „centro dešinės“ ir „centro kairės“ miražais), ir čia opioidiniu anestetiku tampa tiek linksniuojamas „džiaugsmas“, tiek krykštaujama „laisvė“ (o kaip to papildinys greta mėgsta atsidurti toks pat tuščias, bet smagus žodelis „laimė“), kas nūnai tampa pūliuojančiu simboliniu pertekliumi, trinančiu įsitikinimų ir pažiūrų skirtumus. „Ateitis yra liberali“, – prideda A. Armonaitė, taip tarytum leisdama suprasti, kad dabartis (dar) nėra liberali, todėl mums ją reikia… liberalizuoti. Taigi, laisvei reikalinga laisvė, o liberalizmui – liberalizmas.

 

Lai$vė – populizmo sugulovė

 

Būtent taip galima apibūdinti neoneoliberalios Laisvės partijos darbotvarkę: tas pats, tik dar daugiau. Dar vienas kelioninis magnetukas ant auksinio šaldytuvo arba – puikiais vieno draugo žodžiais – šios partijos politika yra ledai, kurie stokoja pabarstukų.

 

Bet palinkėkime šiam egzaltuotam susivienijimui kuo didžiausios nesėkmės ir kryčio, o pereikime prie kur kas svarbesnio dėmens – tokioms idėjoms prijaučiančio (-ios) rinkėjo (-os), kuri (-i) nebūtinai suvokia, už ką balsuoja ir už ką iš tikrųjų pasisako neoliberalai, dažniausiai, beje, labai nemėgstantys ir kaip velnias kryžiaus vengiantys šio žodžio, nes puikiai supranta visas jo neigiamas konotacijas ir semantinį bagažą.

 

Neoliberalų-vampyrų česnakas yra pati neoliberalizmo sąvoka, neleidžianti vykdyti „tiesiog politikos“, kapitalizmo vadinti „tiesiog ekonomika“, o laisvės nepasivarginti apsakyti laisve kaip tokia. Ne kieno laisvė, nuo ko laisvė ir kam gi toji laisvė, o tiesiog, na, laisvė. Geriausiu atveju – laisvė žmogui. Todėl populizmas yra geriausias dabartmečio ekonomikos draugas, nes visa sterili „mes už (paprastą) žmogų“ painiava, nepalengvinama pramoginių ir ceremonizuotų debatų, sklandžiai sutampa su neoliberalizmui būtinu neapibrėžtumu, atomizuojančiu pasipriešinti (arba apskritai kažką padaryti) galinčias jėgas.

 

(Neo)liberalizmą, dažniausiai to neįsąmonindamas (nes neturi tam reikalingų sąvokų), palaikantis asmuo pasitenkina tokia transcendentine laisvės fantazija, kurios migloje politikai vietoj pateikto konkretaus plano tau mojuoja „ei, bičiuli, nusišypsok“. Kad ir kaip ji abstrakčiai skambėtų ir, atrodytų, pulsuotų sapningu beribiškumu, iš tiesų ši „laisvė“ yra vienas smurtingiausių įmanomų fenomenų: kapitalizmo proponuojama laisvė, savo pavidalą įgaunanti liberaliojoje demokratijoje (kurioje demokratija dažniausiai galioja, siurprizas, liberalams!), yra griežtas, barbariškas ir brutalus imperatyvas, iš tikrųjų nepasiūlantis tau jokio pasirinkimo; nebent, žinoma, nusileisti ir paklusti šiam įsakymui arba dvėsti badu laikysime pasirinkimu.

 

Mūsų (iš)gyvenamomis sąlygomis suteikiama „pasirinkimo laisvė“, šmėkščiojanti demoniškais kerais, yra su prievartine išlyga, kad pasirinksi teisingai. Čia susiduriame su gana žinomu tokios tvarkos paradoksu: laisvė suteikiama tiek, kiek tu ja nepasinaudosi. Tad, taip, gali būti (o tiksliau – jaustis) laisvas tol, kol tavo laisvė susitapatina su, šiuo atveju, kapitalo arba rinkos tikslais. Tam oponuojanti laisvė būtų peržengti ir įveikti tokią verslaus verslo nupintą liniją, kas reikštų nuožmų trūkį pačios sistemos tinkle.

 

Juridinės utopijos viršugalis

 

Prieš tai rašyta apie pozityvų liberalios laisvės apibrėžimą – laisvę veikti, o kaip tą patį įvardyti negatyviai? Čia jau įdomiau, nes ideologija mėgsta suformuoti šiokį tokį paranoidinį solipsizmą, skatinantį kone kiekvieną individą arba struktūrą traktuoti kaip mano laisvės apribojimą, eo ipso, kitas yra artimas ir draugas tiek, kiek jis nesikiša į tavo „asmeninę erdvę“ ir jos nepažeidžia.

 

Būtent tokiu principu veikia liberalusis-individualistinis žmogaus teisių diskursas, kurio vienas iš įtakingiausių teorinių formuotojų yra, pavyzdžiui, jau minėtas J. Rawlsas, mėgstamas skaityti ir Lietuvoje, daugiausia TSPMI veisiamų dešiniųjų botų rateliuose ir panašiai. Panagrinėjus kelerius jo raštus, atsiskleidžia tipinė formulė, iš pirmų lūpų (taip tampa įmanomas dar vienas „ideologija savo gryniausiu pavidalu“ apibrėžimas) įduodanti mums šiame tekste išsakomą laisvės apibrėžimą: autorius tą atlieka užsiiminėdamas maksimaliai nuobodžia liberaliąja metapolitika, aiškinančia veikiau ne politikos turinį, o formą.

 

Kitaip tariant, čia – politika apie politiką, aprašinėjama teisiniais terminais, besisukančiais mistinio universalaus subjekto (suprask – lyg visi a priori būtume lygūs ir turėtume vienodas galimybes), neperkopiančio „baltojo“ ir anglosaksiškojo pasaulio, matricoje. Iš panašios operos reverberuojantis Carlas Schmittas tokią J. Rawlso mąstyseną veikiausiai menkinamai pavadintų pozityviąja teise: ta, kuri bemaž ignoruoja socialines, ekonomines ir kitas kintamąsias aplinkybes. Teisė, kaip griaučiai be mėsos.

 

Todėl, numanoma, pastarojo teoretiko mintis ir yra tokia paveiki bei įtakinga – politika ir galimos jos formos iškastruojamos iki plyno teisių diskurso ir jo reguliacinių detalių, skirtų apginti sakralizuotai „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė“ (ir vice versa) tezei, laisvę skatinančiai suvokti kaip individualizmo sinonimą, po „balansu“, „harmonija“, „ekvilibriumu“ ir kitais eufemizmais slepiantį netolygius ir atskirties kupinus socialinius santykius. Čia galima kalambūriškai perfrazuoti šv. Joną: vietoj „Tiesa jus išlaisvins“ – „Teisės jus išlaisvins“.

 

Tokia laisvės samprata, kuri, kaip žinome, šiandien yra gajausia, savo subjektą įsivaizduoja kaip jau ginamą teisės, t. y. kad teisinis tinklas iš anksto užtikrina jam galimybes rinktis ir panašiai – reikia tik pasirūpinti svertais, išsaugosiančiais privilegijas. Lietuvoje tokį skeletišką ir siaurą (tiksliau – labai trumparegišką, gal labiau netgi pusaklį) politikos interpretavimą iškart nuneigia, pavyzdžiui, Konstitucijoje neegzistuojantis translyčių asmenų apsaugos mechanizmas, ką jau kalbėti apie viešojoje erdvėje kur kas dažniau aptarinėjamas seksualinių mažumų teises apskritai.

 

Institucinis rasizmas, pasirinkimo iliuzija

 

Vis dėlto tokie kaip J. Rawlsas galėtų sakyti, kad štai įtraukime LGBT+ teises į aparatą, ir jie nuoširdžiai tikės, kad to pakanka – esą sausas taisyklių karkasas savaime užtikrins laisvę ir gerovę tam tikrai visuomenės grupei. Į daug kur mėgstamą vartoti „reikia teisių“ dera šnairuoti įtartinai, nes teisė yra pavaldi giliau įsišaknijusioms socialinėms įtampoms.

 

Vienas iš suprantamiausių pavyzdžių, kodėl teisė negalioja ir tokioje visuomenėje negali galioti visiems vienodai, yra institucinis rasizmas: nors ir Lietuvoje tą pastebėti sunkiau, bet prisiminkime populiarų ir palankiai įvertintą „Netflix“ platformos serialą „When They See Us“ („Kai jie mus mato“), pristatantį JAV institucinio rasizmo problemą, sumegztą su tikrų tikriausia Temidės neregyste.

 

Serialas įtaigiai ir grafiškai pasakoja realią istoriją apie juodaodžių vaikinų grupę, neteisingai apkaltintą moters išprievartavimu ir itin sunkiu kūno sužalojimu, – Niujorko teisėsauga vietoj nuodugnaus nusikaltimo tyrimo selektyviai vadovavosi iki šiol dažnais rasiniais stereotipais, juodaodžius laikančiais linkusiais nusikalsti ir smurtauti. Taigi, labai panašiai, kaip ir dabartinė laisvės sąvoka yra išgryninta nuo svarbių konjunktūrinių prezumpcijų (sociumas, ekonomika, kultūra ir taip toliau), taip ir teisė čia uždaroma į „yra taip ir taip“ dėžutę, dar ir skirtą ginti vieną sluoksnį, o kitą įkalinti.

 

Būtų galima daug plėstis apie dirbtinį nusikalstamumo palaikymą JAV, kaip ir apie būtinybę užpildyti privačias kalinimo įstaigas pigia darbo jėga (apie tokią situaciją nemažai rašo pačioje pradžioje cituota A. Davis), tačiau minėtieji pavyzdžiai tik parodo, kad kokti liberali dogma, esą mūsų laisvė yra laisvė paklusti įstatymams, kuriuos patys priėmėme (socialinio kontrakto / visuomeninės sutarties teorijos atoaidžiai), yra paprasčiausia machinacija, mums į akis drebiama žodžiais „visi lygūs prieš įstatymą“.

 

Tokia teisės apybraiža – tos pačios laisvės fantazijos dalis. Ši yra tokia efektyvi, kad save laisvais ima vadinti žmonės, kurie neturi nieko (bet ir toliau gina teisę į privačią nuosavybę), dėl ko apskritai egzistuoja tokia laisvė: turto, kapitalo ir panašiai, todėl jų laisvė ir pasirinkimas labiausiai sietinas išskirtinai su vartojimu.

 

Panašus motyvas gerai iliustruojamas ir rinkimuose: absurdiška teigti, kad, pavyzdžiui, konservatoriai versus „valstiečiai“ yra orus pasirinkimas, ką galima prilyginti Donaldo Trumpo ir Joe Bideno perskyrai – galybė JAV gyventojų, nė iš tolo nepritariančių J. Bideno politikai, balsuoja ne už jį, o prieš dabartinį prezidentą.

 

Amerikiečių pasirinkimo laisvė apima galbūt demencija sergantį ir vis sunkiau sakinį rezgantį dėdulę bei ketverius metus įvairias ribas maniakiškai bandžiusį pajacą, kuris nėra dabartinės politikos anomalija, o jos simptomas. Bet net ir toks užtektinai lengvai perskaitomas personažas sugeba išdurti saują vietinių „impresionistų“, palaikymo dėlei neseniai užsiropštusių ant yrančios sostinės kalvos ir manančių, kad D. Trumpas yra Lietuvai palanki figūra.

 

Tačiau šįkart akcentas labiau dėtinas tarp mums tokių rinkimų metu suteikiamų dichotomijų ir perskyrų, kurios neva turėtų simbolizuoti įvairovę – anokia čia laisvė, ypač kairiųjų pažiūrų žmonėms, beveik kiekviena proga balsuoti ne už toms pačioms pažiūroms atstovaujantį kandidatą, kuriuo galima pasitikėti kaip reprezentantu valdžioje, o už „labiausiai atitinkantį“ arba, kaip jau minėta, prieš kažką. Todėl daugumos mūsų skausmingai patiriamą laisvę puikiai įkūnija „mažiausios blogybės“ principas – nesvarbu, ką pasirinksi, turėsi sugerti ir atlaikyti neigiamus to padarinius.

 

Laisvės ir neapykantos tango

 

Ką tik išsakytas teiginys prisideda prie atvirkštinio laisvės efekto, būdingo dabarčiai: gauname ne išsilaisvinimą ir pasirinkimą, o laisvę kančiai, laisvę kentėti. Ką, norint tam atsispirti, galime atlikti, ir ganėtinai retai, tai nebent tokios agonijos laipsnio ir kiekio sumažinimą.

 

Užsiminta, jog laisvė, kaip signifikantas, dangsto milžinišką prievartą ir simbolinį smurtą – čia galima prisiminti nuvalkiotus, tačiau svarbius ir iškalbingus filosofo Slavojaus Žižeko žodžius: jaučiamės laisvi, nes stokojame kalbos, kuria galėtume artikuliuoti savo nelaisvę. Šią frazę galima performuluoti ir kitaip: kuo mažiau žinai, tuo laisvesnis jautiesi. Arba – esi laisvas tiek, kiek tau leidžia žodžiai. Mes, savo ruožtu, negalime pasiekti jokios kalbos anapusybės (išeiti iš / už kalbos), todėl ir ideologijos.

 

Tad, kalbant apie laisvės ideologiją, mus fundamentaliai paverčiančią nelaisvais (laisvė nelaisvei, arba, standartine ištarme, mažumos laisvė yra daugumos nelaisvė), nevalia pamiršti, kad tą su mumis daro kalba kaip tokia – ideologija veikia būtent per ją. Tokiam statusui išlaikyti sufabrikuojama daugybė įvairių įvairiausių laisvės rūšių, kurioms atstovauja, pavyzdžiui, Visuotinių žmogaus teisių deklaracija ir kiti panašūs dokumentai su „mes visi vienoje valtyje“ štampu, funkcionuojančiu kaip konvencinis nominalas, atitrauktas nuo materialios tikrovės, kurioje „pamatines teises ir laisves“ kasdien į vienus vartus triuškina socialinės realijos.

 

Vienas regimiausių atvejų yra žodžio laisvė (freedom of speech), kažkaip „įtartinai“ galiojanti tik „išrinktiesiems“ ir „geradariams“ – apskritai šio koncepto gyvavimas nuolat disonuoja su materialaus gyvenimo sąlygomis, kurias grindžia kai kurių pozicijų nesutaikomumas ir nelygiavertiškumas. Paprastai tariant, vieni šią laisvę turi ir ją uoliai eksploatuoja, o kitų atžvilgiu kalbos laisvė yra varžoma, baudžiama, malšinama – jokio socialinio užnugario neturintis arba „į natą nepataikantis“ žmogus bus nubaustas nepalyginamai skaudžiau. Tačiau tokia įtampa vyksta ne tik materialiai, bet ir, be abejo, ideologiškai – kuomet pasakoma tai, ko niekas nenori girdėti: arba kažkas išties „pro šalį“, arba kai užklausiama pati tikėjimo kuo nors šerdis, branduolys, pamatas.

 

Prisiminkime, tarkime, Algirdą Paleckį ir jo kvailokai provokatyvius pasisakymus apie Sausio tryliktąją, už kuriuos jis tapo persona non grata, kol tuo tarpu koks nors Andrius Tapinas gali netrukdomai socialiniuose tinkluose skleisti ganėtinai eksplicitišką rasizmą (epizodas apie Vilniaus taborą „Laisvės TV“), o vedamose televizijos laidose (kaip „Auksinis protas“) – kasdienį seksizmą.

 

Be abejo, kitoje – tamsiojoje – žodžio laisvės pusėje įsitaiso neapykantos kalba (hate speech), kuri galingųjų taip pat taikoma kaip panorėjus – jei „skleidžiama neapykanta“ ar „įžeidžiami jausmai“ tiesiog neatitinka vyraujančios ideologijos, neapykantos kalbos korta netrunkama pasinaudoti, kol vėlgi kokie nors homofobai už savo ištaras yra veik nebaudžiami. Tas pats taikytina neapykantos nusikaltimams (hate crime) – Lietuvoje LGBT+ aktyvistai turi nukeliauti kryžiaus žygius, kad teisėsauga smurto prieš juos aktus pripažintų neapykantos motyvuotu veiksmu.

 

Reifikuota laisvė vs. politikos ideacija

 

Šie atvejai dar labiau parodo, kad globaliame kapitalistinės „laisvės“ projekte yra gausybė spragų ir skylių, leidžiančių mums susivokti, kad privalome į šį žodį tokiomis sąlygomis visad žvelgti įtariai: tai, kad reikalinga tokia grandiozinė dozė „laisvės“ visur ir viskam, įtikinamai demonstruoja, kad laisvės mes nepatiriame – ar tai būtų darbo klasė, ar valdantieji; ekonominiai santykiai baudžia ir atidaužo visus be išimčių, nors ir, be abejonės, skirtingais mastais. Niekas nesijaučia laisvas (-a) – laisvė tokioje terpėje susmunka, žlunga ir pasilaidoja.

 

Kairysis teoretikas Davidas Harvey neseniai labai paprastai įvardijo liberaliosios laisvės problemą: „Laisvė nieko nereiškia, jei tu neturi ko valgyti, jei tau nesuteikta prieiga prie adekvačios sveikatos apsaugos, namų, transporto, švietimo ir panašiai.“

 

Taigi, išsiaiškinta, kad po visomis slėpiningomis klostėmis, demarkuotomis „optimizacija“, administravimu, depolitizacija (kaip laisvė nuo politikos) ir gausiu reiškinių mitologizavimu apskritai, šiais laikais įtakingiausias tokios laisvos laisvės apibrėžimas – laisvė rinkai, laisvė verslui, laisvė kapitalui, laisvė privačiai iniciatyvai, laisvė elitui, laisvė turtingiesiems, laisvė individui, laisvė nuo valstybės, laisvė nuo biurokratijos, laisvė nuo mokesčių, laisvė nuo reguliavimo ir taip toliau. Viską galima suformuoti į masalą „Kuo laisvesnė rinka, tuo laisvesni žmonės“.

 

Verta pridurti, kad šitoks laisvės misticizmas veikia pajėgiai dar ir dėl reifikacijos (sudaiktinimo) proceso, nulemiančio epistemologinę slinktį – kuomet žmonių ir jų santykių dariniai, kaip abstrakcijos ir socialinės konvencijos (arba, populiariau, socialiniai konstruktai), imami vertinti kaip objektyvūs, nešališki, prekuperuoti, natūralūs, įgimti, pirmapradiški, autentiški veiksniai, tarytum esantys ir buvę čia amžinai, nepriklausomai nuo kintančios visuomeninės būklės. Čia, per tokią retroaktyvią prasmių gamybą, laisvė suspurda kaip suprekinta conditio humana, tuo pat „padovanojama“ mums kaip nomotetika – vietoj kontingentiško šios sąvokos mąstymo su savais dinamiškais modalumais esame verčiami ją traktuoti kaip fiksuotą dėsnį.

 

Laisvė neturi būti verslo pietų meniu, korektiškumo šou, rinkos numelžiami lašai arba nenutrūkstamas keitimasis nuomonėmis, kai tų nuomonių koordinatės ir ribos yra iš anksto seniausiai nustatytos. Tai, kas populiariai vadinama laisve, tėra predeterminuotų, bet, svarbiausia, nematomų taisyklių, nurodymų, įsakymų, draudimų, suvaržymų rinkinys, kurio apibrėžtose ribose turime operuoti.

 

Kapitalistinis ir liberalus laisvės apibrėžimas neišsiverčia be tam tikros ezoterikos, netgi kosmogonijos, ir tai tik išryškina „laisvės“ atotrūkį nuo politikos kaip etinio akto, kuris turi žengti anapus teisių diskurse įkalintos laisvės ir kitapus laisvės kaip susitarimo ir konsensuso – politika turėtų atskleisti ir knežinti „pasirinkimo spektro“ fiktyvumą. Politika, siūlanti pokytį, yra tai, dėl ko nesitariama, kas nesankcionuota, nenumatyta, kas netgi neracionalizuojama, sykiais nepamąstoma. Arba tai, kas iš pradžių atrodė kaip neįsivaizduojama, o vėliau pasirodo kaip neišvengiama.

 

Šioje neoliberalios laisvės juodligėje ir jos kuruojamose apeigose nepakanka įminti ideologijos mįsles ir sukurti mus emancipuojančią kalbą ir žodyną, plečiantį mąstymo zonas. Tikroji – būtinybės lauką paliekanti už nugaros – laisvė užtikrinama tik ir tik materialiai.

 

Addendum: kairės „akla višta“ ir normalumo kapsulė

 

Politics means uniting around a political vision that escapes the mental hold of the state.

Alain Badiou

 

Norimą laisvę ir politiką, kaip kažką radikaliai kito(kio), postuluoti yra lengva, tačiau konkretų to pavidalą įvardyti, kaip ir apskritai įžvelgti, yra jei ne komplikuota, tai, bent jau kol kas Lietuvoje, kone neįmanoma. Visgi sykiais atsiranda reta proga viešiau iškelti klausimus, kurie paprastai lindi „pogrindyje“, bet net ir tokie šansai neišsuka virš slogios centristinės orbitos.

 

Neseniai NARA tinklalaidė paskelbė epizodą „Beieškant kairės“, kuriame svarstytos socialdemokratų nesėkmės priežastys, kelti klausimai dėl klaidingų „valstiečių“ kaip „centro kairės“ apibūdinimų ir mėginta artikuliuoti kairiosios politikos definiciją. Temos – reikšmingai plačios ir daugiasluoksnės, bet pasikviestas neįtikėtinai siauras pašnekovų ratelis: LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas, partijos narys ir kandidatas į Seimo narius Liutauras Gudžinskas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė Lidija Šabajevaitė ir žmogaus teisių aktyvistė Lina Žigelytė.

 

Pastaroji, beje, balsavo už… Laisvės partiją, o laidoje tai mėginta pateisinti. Kad ir kokia moraline gimnastika būtų užsiiminėjama, politiškumą apibrėžia asmens veiksmai, tad balso atidavimas dešiniajai partijai niekaip neleidžia savęs pavadinti kairiųjų pažiūrų persona, ką, pavyzdžiui, atkakliai darė režisierius Romas Zabarauskas.

 

Politiką, kaip ir kultūrą, nulemia ekonomika, kuri nusako ir politinių jėgų / pozicijų pasiskirstymą – reiškiamas palaikymas fanatiškiems neoliberalams niekaip nesuderinamas su kairiąja mintimi ir laikysena, ką jau bepridurti apie po pirmojo rinkimų turo pradėjusį plazdėti siaubingai blogą „kultūrinės kairės“ terminą, esą Laisvės partija kultūriniais bei socialiniais klausimais kairioji, o štai ekonominiais – dešinioji. Taip nebūna – įsitikinimus ir pakraipas visų pirma lemia požiūris į ekonomiką, ir būtent ji yra svarbiausias politinio kompaso matas (tai tikrai nereiškia, kad kultūrinė sfera nėra reikšminga, bet politika prasideda ne nuo jos).

 

Vienas iš tinklalaidės rengėjų Karolis Vyšniauskas teigė, kad epizodas skirtas tik rinkimų spektrui. Bet juk šį spektrą sudaro ir balsuojantieji (už partijas ir kandidatus), taip pat ir socialiniai / politiniai judėjimai bei organizacijos, darančios įtaką partijoms. Šiuo atveju buvo pasirinkta apie šalies kairę nediskutuoti su kairiaisiais, kurie veikia už parlamentinio vektoriaus ribų, – tokia žurnalistika, panašu, renkasi nerizikuoti (pažymėtina – NARA taip pat atsisakė publikuoti kairiojo publicisto Karolio Klimkos tekstą, kritikuojantį Laisvės partiją) ir diskursą išlaikyti saugiame inkubatoriuje, besisukančiame aplink normalumo gravitaciją.

 

Ir tai yra vienas iš daugybės mums brukamos „pasirinkimo laisvės“ atvejų – susiaurinti parinktis iki tiek, kad retorika ginkdie neperžengtų dusinančių liberaliosios demokratijos standartų. „Norisi tikros ir rimtos kairės Lietuvoje“ arba „Tai kurgi mūsų kairieji?“ girdisi jau nuo seno ir iš dešiniųjų lūpų veikiausiai dar dažniau nei iš pačių kairiųjų. Bet tai – tik tuščio simbolinio gesto projekcija, tolygi pavakarieniavus pasiūlyti sumokėti už kolegą, viliantis, jog šis (ši) atsisakys. Šitaip atliekama viršesnę sprendėjo poziciją įtvirtinanti niekinė deklaracija, toli gražu nenorint realaus išsipildymo.

 

Panašus performatyvumas vyksta ir su mūsų brangiąja laisve – ji skanduojama ir linksniuojama nelyginant vokalus priminimas sau, kad aš arba mes vis dar esame laisvi. Mosikuojama trispalvėmis, liejami monumentai, giedami himnai, kuriami laužai, kabinamasi už rankų – jei iš tiesų būtume laisvi, tokio toteminio maginio mąstymo visiškai neprireiktų. Žmonėms itin dažnai atrodo, kad jie yra visaverčiai padėties šeimininkai ir valdovai ir kad jie valingai užima poziciją, tačiau čia pozicija užima juos, o jų lūpomis prabyla ta pati ideologija, išsijuosusi triūsianti, idant puoselėtų vertybes bei Gėrį, Grožį ir Tiesą.

 

Dėl to beprasmiška įrodinėti, kad štai mes turime laisvą valią ir gebame netrukdomai rinktis – tokią nuostatą galima išgirsti ir iš populiarių neuromokslininkų, kaip Samas Harrisas (pvz., knygoje „Free Will“), tačiau tokie dėdės anaiptol nepasakys, kad laisvė yra kalbos ir politikos klausimas (nelokalizuojamas mūsų organizme, smegenyse, ląstelėse ir panašiai), o ne biocheminiai ir neurologiniai duomenys. Taip praregime, kad „objektyvusis“ mokslas yra visiškai pajungtas ideologijai, o ideologijos neatsikratysi ir jos nepanaikinsi: gali tik vieną ideologiją pakeisti kita.

 

O kol kas – visi mūsų norai ir įgeidžiai yra limituojami iki mažmožių, smulkių raminančių kąsnelių arba ribotų horizontų, kaip antai „nuvertus Lukašenką Baltarusija taps laisva“ arba esame maitinami tokiais paistalais kaip „Šimonytė yra feministė“. Tokioje tamsoje išnyra tiesa, kad nieko nėra labiau pavergiančio už tokią laisvę ir kad vienintelė misija yra išlaisvinti pačią laisvę. Reikia perlaužti tokią laisvės, kaip antsnukio, ir politikos, kaip subalansuotos plokštumos, įsivaizduojamybę, kokia yra dabar, bet be naivumo, kad kokia nors absoliuti laisvė egzistuoja (priešingai, nei manė kai kurie egzistencialistai) arba kad „esi laisvas tik tada, kai aplink tave laisvi visi“.

 

Mūsų visuomenę galima karikatūriškai pavaizduoti kaip mokyklą, kurioje visi skanduodami asmenuojame „aš laisvas, tu laisvas, mes laisvi, jūs laisvi, jie laisvi, jos laisvos“. Kas neteisingai ištaria arba suklysta asmenuodamas – iškrenta iš žaidimo ir yra išvaromas (-a) iš klasės. Kai bus atsikratyta tokios laisvės fikcijos su visu savo trivialumu, simboliniu ekshibicionizmu (kai kiekvieną kampą šuniškai „apdovanoji“ laisve), nuolatiniu Stokholmo sindromu ir kitais „aksesuarais“, galbūt pasimatys, kad ši beprotiška sistemėlė kartu su visa marga savo laisvių puokšte suteikia ir laisvę ją sunaikinti.