Joe Bidenas kaip blyškios visuomeninės būklės simptomas
Post-election analysis in the last thirty years really has come to resemble black box research after a plane crash. „The People“ as a massive aviation disaster.
Anton Jäger
Back to the (hyper)normal?
Šįmet turbūt ne sykį teko išgirsti arba susimąstyti apie nepakeliamai troškų poreikį sugrįžti į senąjį „normalumą“ – kad ir kokia toji dar visai netolima praeitis galėjo būti slegianti ir karti, ji vis vien dažnam atrodo pranašesnė už nelemtus 2020-uosius. Viešumoje neretai buvo ir tebėra užduodami paikoki klausimai: „Kada gyvensime taip kaip seniau?“, „Kada sugrįšime į priešpandeminių laikų padėtį?“ arba, jei pesimistiškiau, „Ar dar sugrįšime į ankstesnius laikus?“
Bet ne tik virusas skatino taip gana naiviai svarstyti – pažvelkime dar atgalios. Jungtinės Amerikos Valstijos 2016 m. galėjo pasirinkti savąjį politinį normalumą, saugiai žadėtą Hillary Clinton, kuri veikiausiai būtų sava vaga tęsusi demokratiškomis bombomis nusėtą Baracko Obamos liniją, tačiau, kaip puikiai žinome, visą „politinę logiką“ ir „sveiką protą“ sugriovė Donaldas Trumpas – nors užsienio politiką išlaikė bemaž tokią pat, smarkiai perstruktūravo vidaus.
Šį vakarą, prieš pradedant barbenti šį tekstą, po kelių dienų balsų skaičiavimo karštligės pagaliau paaiškėjo, kad ketveri jo gana chaotiško ir šizoidiško prezidentavimo metai jau baigėsi – postą perima nykus, bet normalus Joe Bidenas, šitaip, bent jau iš preliminarios pažiūros, sugrąžindamas JAV į Obamos nubrėžtą kryptį, tik pratęsdamas nuo Trumpo atsimušančią gerontokratiją, t. y. senių lyderystę. Žinoma, kol kas nė kiek neaišku, ar naujai išrinktam vadovui pavyks įvykdyti kokį nors „kompensuojantį“ posūkį – bent jau agresyvi užsienio politika privalo išlikti tokia pati, nes tai yra būtinoji sąlyga egzistuoti tokiai šaliai, kokią ją matome ir suvokiame su visų „didybę“ (at)kuriančių mitų paketais.
Neužsivedančios laiko mašinos
Tačiau šie empiriniai-politologiniai dirsčiojimai čia nėra tokie svarbūs, o veikiau reikalingi kaip įvestis į tai, kad Bidenas yra kur kas platesnės ir sudėtingesnės konsteliacijos išspjautas produktas (tiksliau – produkto produktas), kuris tampa labiau priežastimi, nukovusia savo pačios pasekmę, – Trumpo pergalė yra nelaiminga reakcija į sistemos švytuoklių judesius, kurių, be abejo, nesugebėjo užglaistyti anuomet rinkėjams siūlyta įprastos tvarkos tąsa.
O šįkart pažymėtinai netvirtą ir trapią Bideno sėkmę lėmė pats laikmetis ir jo, kaip madinga sakyti, grimasos: viena jų yra keistas (į)tikėjimas, kad įmanoma politinė kelionė laiku, grąžinsianti mus į pasaulį prieš. Prieš Trumpą, prieš 2016-uosius, prieš „Brexitą“, prieš koroną, prieš 2020-uosius, prieš krizę, netgi prieš populizmą. Kitaip tariant – prieš „visas šitas nesąmones“, trikdančias mūsų „racionalią ir nuosaikią“ politiką. Lyg koks nors politinis sprendimas ar asmuo įstengtų atsukti laiką atgal, taip „nuvalydamas nuo paletės“ jau esančias žymes.
Deja, įtikinamiau atrodo, kad tai yra taškai, iš kurių (taip pat ir į kuriuos: laiko dimensijos neišvengiamai susimaišo) niekaip nesugrįžtama. Taip, Trumpas pasitraukia iš vaizdo, tačiau, pavyzdžiui, visas jo išplėtotas berluskonizmas (vadintinas įžymybių autoritarizmu) ir bendras krizinis sąstovis – nė velnio. O kaip dar vienas „deja“ mus moko taip pat niekur neatsitraukiantis fukujamizmas – istorija jau trisdešimt metų „pasibaigusi“, bet visgi, ypač šiemet, galėjome paliudyti šiokius tokius blykstelėjimus, esą mes vėl gyvename, vėl esame, vėl vykstame ir vėl patiriame ženklią istorinę kaitą su savaisiais tektoniniais lūžiais, procesais, apsivertimais, tikrais pokyčiais. Kaip ir kiekviena krizė, ši irgi netruko būti normalizuota bei sukasdieninta – įtraukta į dienotvarkę kaip jau ten buvęs skirsnis.
Pabaigos pabaiga ir duomenų spiečiai
Skausmingai sudėvėta „istorijos pabaigos“ tezė vis dar įdomi ir aktuali tuo, kad, nepaisant jos begalinio banalumo ir (nu)valkiojimo (o šis tekstas taip pat prie to prisideda), po kiekvienos tokios normalizacijos ir rutinizacijos šis avantiūriškas Francio Fukuyamos leptelėjimas atgimsta – kai kurie įkyriai mals, kad „iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas“, bet prasmingiau būtų teigti, kad pati pabaiga turi vis naują ir vis kitą savo pabaigą. Kiekviena diena yra pabaiga ir tam… nesimato pabaigos, kas ir neleidžia istorijai išties pasibaigti, nes šiuo laikotarpiu vis iškyla tą įrodančių neramumų – ypač politinių.
Viena vertus, pastarieji teikia vilties – šansai menki, tačiau kiekviena didesnė įtampa ir judresnis svyravimas gali atverti potencialą realiam Įvykiui. Kita vertus – tokie kartkartiniai sudrebėjimai yra greitai numalšinami represijomis arba pašalinami iš eterio tam, kad tyliai tęstųsi už mūsų akių, kaip pastaruoju metu nutiko su JAV protestais dėl rasizmo arba Baltarusija; tokie reiškiniai virsta naujienų spiečiumi, turinčiu savo aktualumo galiojimo laiką arba tą ribą, kuomet medija produkuoja daugiau, nei mes pajėgiame suvartoti. Mūsų percepcija už tai moka savo perviršio kainą, išperinčią norą atsijungti ir mąžtančią laiko nuovoką: praeitis kupina simuliakrų, dabartis efemeriška, o bliūkštanti ateitis kaišoma nepatikimomis ir aptemusiomis vizijomis.
Būtent tokio pavidalo temporalus skaidymasis (vis mažiau tęstinumo ir nuoseklumo, vis daugiau fragmentuotos betvarkės) yra vienas nebylių, bet efektyvių mūsų gyvenamosios epochos simbolių: nebepatiriame laiko kaip darnios visumos ir koherentiškos istorijos, o verčiau esame priversti blaškytis tarp smulkučių atminties atomų, kurių nesukondensuoja net ir šiųmetinė „stagnacija“. Netgi atvirkščiai: skaidoma dar smarkiau – dabar dominuojanti žyma yra 40 min. „Zoom“ pokalbio trukmė. Tokios laikiškosios fraktalizacijos priežasčių yra nemažai: nuo vis intensyvėjančio ekonominio ir darbinio nestabilumo iki mutantiško pastišo bei koliažiškumo pritvinkusios kultūros, ypač praeitį pavertusios gausiai siurbiamu gręžiniu. Tik vietoj spindinčio lobyno – senkantys resursai.
Sendaikčiai, negatyvumas, iškamšos
Visa tai gerokai susiję – šie JAV prezidento rinkimai irgi neišvengė tokios retromaniškos kultūrinės simptomatikos: abiejų kandidatų agitaciniai (savo sportine maniera labiau primenantys „motyvacinius“) klipai sonoriškai nukėlė į šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžią – Trumpą energingai lydėjo grupės „Linkin Park“ daina, o Bideną kovingai „įgarsino“ reperis Eminemas. Tokie kuriozai prisideda prie to, kad ima nebekelti jokios nuostabos ir taip klišėmis tampantys teiginiai, jog mūsų „ateitis atšaukta“ (nebeįmanomos radikaliai naujos kūrybinės idėjos – pati naujumo kategorija suspenduota) ir esame patologiškai įsikabinę į praėjusio laik(meči)o artefaktus ir estetiką – dabartis vis ryškiau reprezentuojama „senu, bet pamėgtu / patikrintu“, o būsimojo laiko horizontams užtikrinti iškapsėjo visas utopijų rezervuaras. Taip dėl tokio kirmijančio marinavimosi pripratome prie dienos be rytojaus.
Kartu su tuo, aišku, iš po kojų palengva slysta ir pati dabartis: esamas periodas (šie metai ar praėjęs dešimtmetis) kaip trukmė ir atkarpa nesusiformuoja į jokį apčiuopiamą identitetą arba jokią įžiūrimą formą. Nieko nesignalizuojanti, blanki ir nustekenta sausra, „pražydusi“ nevilties ir apatijos pumpuru, – todėl, jau tvirčiau grįžtant prie JAV politikos, galima nesunkiai įsivaizduoti, kodėl išvargę ir nukamuoti valstybės gyventojai rekordiškai sumetė į urną už Bideną (daugiausiai balsų per visą šalies istoriją), kuris daugelio akyse yra tragiškai apverktinas variantas, bet yra masiškai pasirenkamas tik todėl, kad ne Trumpas. Bidenas tapo prezidentu ne tam, kad kažką darytų, o tam, kad nebūtų Trumpu. Nuo didesnės katastrofos gelbsti mažesnė: Bidenas, būdamas liaudies nusivylimo prigrūsta iškamša, įkūnija negatyvią viltį, randančią savąją zoną dabartyje, – politinių pasirinkimų amplitudė apribota iki nugraužtų kaulų ir grindžiama nugalintais „na, bent jau tiek“ ir „bent jau ne tas fašistas“ atodūsiais.
Maternalizmas su akmeniu užantyje
Dabartis lyg kokia subrealybė žmonėms tapo panašiai iškreipta fikcija kaip ir tas menamas normalumas – neabejotinai žinoma, kad situacija yra apgailėtina, tačiau į ją vis vien atkakliai kabinamasi, nes „kas belieka“. Dėl to Bidenas ir yra idealus, tiesiog nepakartojamas dabartmečio simptomas – dusinanti reikmė vėl pajusti pažįstamą ir jaukų (na, bent jaukesnį), kas ir reiškia tą spaudos nuvyniotą back to normal. Tokį visiškai suprantamą įgeidį ramsto ir noras aplink matyti daugiau tvarkos bei stabilumo, kurių neva būta kitados – Bidenas yra laginanti holograma, kurios projekcijoje šmėkliškai suplevena tiek Obama, tiek Clinton, šiek tiek ir George’o Busho.
Kažkas kadaise internetuose Bideno kampaniją įvardijo šūkiu „Make America Moderate Again“: moderate nurodo į nuosaikumą, kurį galima sklandžiai prilyginti tam išsvajotam politiniam „normalumui“. Tačiau kur kas įdomiau yra tai, kad minėto šūkio abreviatūra sudaro žodį MAMA – argi tai nėra tematiškai iškalbinga? Vietoj karštakošio ir neprognozuojamo tėvo-despoto-tirono (akivaizdu – Trumpo) – raminanti ir „padėtį valdanti“ motina, guodžianti ir glaudžianti vaikus, tvėrusius ketverius metus šį šiaip jau struktūriniu požiūriu visiškai normalų kapitalizmo abscesą. Verta pridurti, kad tenka aptikti ir daugiau panašių edipinių motyvų: štai moterų, kaip partijų pirmininkių, triumfas pastaruosiuose Lietuvos parlamento rinkimuose irgi vienur įvardytas kaip „tėčius keičia mamos“. Bet ar nebus taip, kad tiems patiems politiniams ir ypač ekonominiams aktams tebus suteiktas „žmogiškas veidas“, savo manipuliatyvumu būsiantis dar pavojingesnis?
Bene tas pats taikytina pirmąja moterimi JAV viceprezidente tapusios juodaodės Kamalos Harris atvejui: liberalios feministės džiūgauja vien dėl to, kad moteris ir person of color, tačiau Harris lig tol užimta juridinė ir ideologinė pozicija, palaikiusi represyvias galios struktūras (paprastai tariant – policiją), nėra niekaip suderinama su socialine emancipacija klasiniu požiūriu. Be abejo, galbūt dalis čia dėstytų išvadų yra kiek skubotos, bet, kalbant apie Bideną, nė trupučio nesvarbu, ar šis įgyvendins tokį visur klijuojamą „ištaisykime žalą“ (po Trumpo) vaidmenį, – pats visuomenės pasirinkimas ir dar neregėta mobilizacija (sukąstais dantimis suvienijusi netgi nemažai radikalių kairuolių) pakelti užpakalį ir balsuoti rodo gedulingą tendenciją atkurti prarastąjį, kad ir kokį brokuotą bei netobulą, objektą, iš kurio tik galbūt išsivystys kažkas geresnio. Pats balsavimas, kaip dažnai nutinka, čia tapo ir fetišu, dangstančiu politinę impotenciją, paženklintą „reikia balsuoti, kad nebūtų blogiau“.
Mieguista atminties korozija
Kitas itin iliustratyvus egzempliorius yra spekuliuojama ir spėjama Bideno senatvinė demencija: beveik nė viena ką tik išrinkto prezidento kalba kampanijos metu neišvengė sporadiško užuomaršumo, verbalinių užsikirtimų, nejaukaus sintaksės trūkinėjimo, neįprastų riktų, žodžių ir vardų painiojimo (pavyzdžiui, vietoj Obamos įvardijamas Bushas), statistinių duomenų jovalo. Nors Bideno klaidos ir netikslumai dėl skaičių (nurodyta ne tiek tūkstančių ir panašiai) kelia absurdišką įspūdį, nejau mes patys vienaip ar kitaip nepatiriame painiavos ir maišaties dėl duomenų? Ypač 2020-aisiais, kai įvairios kilmės statistika mus terorizuoja diena iš dienos, taip fenomenologiškai užpildydama mūsų patirtį ir išstumdama kitus galimus turinius, vėliau nesikristalizuojančius į atsiminimus, – pavyzdžiui, turbūt ne veltui keliskart teko išklausyti tokius nuogąstavimus kaip „nieko nepamenu, ką veikiau šią vasarą“.
Gyvuojame interpasyvioje mašinoje, kurioje prisimenama ir skaičiuojama už mus. Tokiame kontekste jau socialiniuose tinkluose spėjusi išjuokiamai pagarsėti Trumpo frazė „Stop counting“ („Nustokite skaičiuoti“), skirta „stabdyti“ rinkimų balsų skaičiavimą, nuskamba kaip informacinės perkrovos nulemtas desperatiškas šūksnis, nutaikytas į visa ko fiksavimo, kaupimo ir apdorojimo bedugnę. Būtent bedugne, kaip kiauryme ir tuščia erdve, galima pavadinti ir naująjį JAV lyderį. Bidenas yra beprecedentis politinės retorikos agentas – jam ne tik nebebūtina pasakyti nieko „protingo“ (nuo to dėl viso postpolitinio populizmo ir kenčia politinis kalbėjimas), jis apskritai gali sau leisti tiesiog kalbėti, net ir su akivaizdžiai deterioruojančia atmintimi, nes visas palaikymas jam yra negatyvus, skirtas tik tam, kad paprasčiausiai kažkuo būtų pakeistas Trumpas.
Tad nieko stebėtino, kad šio buksuojančio niekio rinkimų kampanija buvo tokia vangi (dabar aišku, iš ko mokosi mūsų socialdemokratai), o debatuose naujasis prezidentas iš tikrųjų atitiko Trumpo reguliariai vartotą įžeidimą Sleepy Joe (Mieguistas Džo), tačiau tai labiau ne paties Joe kaltė, o pačios dabartinės debatų eigos – visi suvokia, kad aktyviai kovoja tik Trumpas, kol Bidenas yra pasyvi prezencija, kurią sugebėjo išstenėti Demokratų partija tam, kad būtų oponentas anti-. Galop, prieš tai vardyti numanomos Bideno demencijos požymiai yra ne tik zeitgeist alinančio post-truth papildinys (jam tokios būklės leidžiama kandidatuoti – juk šiandien nieko nekeičia, kalbės jis tiesą ir faktus, ar ne), bet ir šiandieninės kultūros indikacija, beje, jau besitęsianti kone visą XXI amžių: prasmės ir reikšmės beprotiškai trypia pašėlusį šokį, kurio keliamose dulkėse išsitrina tapatybiniai vientisumai, produkcija zombiškai tęsia tą patį postmoderno brikoliažą, o laiko pajauta dalijama į nesusisiejančius infotrupinius.
Subtilus kvaitulys ir beistoriškumo personifikacija
Taigi, kaip kažkas sykį įtaigiai tarė – vienintelis progresyvus Bideno elementas yra jo demencija. Bet mūsų atmintis irgi savaip kenčia nuo tam tikros erozijos, miglos ir dezorientacijos, kurią vietiniu lygmeniu sustiprina ir „atminties karai“ (dėl paminklų, lentų, pavadinimų ir kitų paviršutiniškų atminimo įamžinimų), o globalesniu – į vieną katilą gamybiškai metamos ir ten sunykstančios erų skirtys bei niveliuojami, persukami ar supinami (arba dar baisiau – ištirpinami) istoriniai naratyvai. Tokioje anemiškoje pseudodabartyje viskas bandoma lopyti „normalumu“ ir racionalizuoti, tačiau ši kvailystė yra pernelyg protinga. Vis dėlto toji minimaliai jaudinanti nežinia, apimanti nutikus „naujiems“ įvykiams, dar sugeba suteikti kruopelę azarto, nes visad smalsu stebėti, kokios bus „pagirios“ – morning after efektas neretai kur kas labiau masinantis nei pats įvykis kaip toks.
Galbūt net nebus nuo ko blaivytis, nes Bidenas yra išsivadėjusi kartotė su nuliu laipsnių; jei ką jo pergalė ir apsvaigino, tai nebent skęstančius liberalios demokratijos normalybės šlapiame sapne. Vis dėlto galima pastebėti, kad į Bideną žvelgiama kaip į investiciją, kuri turi pasiteisinti, tačiau itin abejotina, ar ponas Joe kažką iš tiesų sugrąžins (be tokių niekingų popierizmų kaip Paryžiaus susitarimas ar įstatymų eilučių korekcijos) tokiame hipernormalizuotame politiniame klimate su siurrealiu menedžmentu. Įsivyravusį laikiškąjį ir istoriškąjį gedulą (dėl galbūt prarastos Politikos, Tiesos, Idėjos ir pan.) greičiausiai pakeis melancholija, kurioje pats praradimas yra prarastas, dėl ko tampa dar kebliau (jei ne apskritai neįmanoma) atsekti priežastingumą ir iš tikrųjų suvokti geidžiamą objektą ar idealą. Kokios politikos mums reikia?
O kol kas – gan bukas ir infantilus džiugesys, kad „laimėjo demokratija“. Pasitraukus Trumpui, nei populizmas, nei fašizmas, nei apskritai kraštutinės dešinės idėjos niekur nedings, ir dar neaišku, ar ši šalis apskritai pasuks kur nors kitur. Pastarųjų metų, jei ne dešimtmečių politikos radaras rodo, kad nėra kam perimti vairo ar šturvalo, kai niekas nevairuoja – Bidenas tik patvirtina, jog prezidentai tampa nematomais, tuščiais, kiaurais, nuliniais ir beveidžiais aplinkybių įkaitais, ką atspindi ir Gitanas Nausėda arba Emmanuelis Macronas. Visi jie įsodinti į suklerusius amerikietiškųjų kalnelių vagonėlius, bet įsitverti nėra į ką.
