Žiūrėjimas į debesis
Debesys yra benamiai. Tai viena iš dviejų pačių artimiausių mano širdžiai jų savybių. Ir kai prisimenu frazę iš Šventojo Rašto, kad Žmogaus Sūnus neturės kur galvos priglausti, kažkodėl pirmiausia pagalvoju ne apie žmones, bet apie debesis. Iš tikrųjų: kur debesims priglausti savo galvas?
Tiesa, literatūroje, ypač poezijoje, debesys dažniau pristatinėjami ne kaip benamiai, o kaip nomadai. Pavyzdžiui, senas senas Michailas Lermontovas: Тучки небесные, вечные странники. Arba visai dar nesenas Charlesas Wrightas: And now the clouds come on, the same clouds that Turner saw. Nemanau, kad benamystė ir nomadystė – vienas ir tas pat. Tačiau kad jiedvi sieja ganėtinai artimos (kraujo?) giminystės ryšiai – vargu ar galima būtų nuneigti.
Su tam tikro tipo (tiksliau – gana tikro tipo) benamyste susidūriau vaikystėje. Mat tuoj po karo neturėjome savo namų ir gyvenome pas svetimus žmones. Kai dabar galvoju, jausmas turėjo būti gana sapniškas: aplink viskas ranka pasiekiama, bet beveik viskas – ne tavo. Motina nuolat perspėdavo: „Vaikai, tik nieko nepaimkit neatsiklausę. Ba mus iškraustys!“ Sunkiausia būdavo vasarai einant į galą šeimininkų sode: vos tik pakeldavau galvą, norėdamas pasižiūrėti į kamuolinius debesis, išsyk pamatydavau jau beveik nunokusius alyvinius obuolius. Bet juk jų nebuvo galima nusiskinti neatsiklausus! Aišku, kad nusiskindavau. Bet po to ilgai iš paskos vilkdavosi, nelyg koksai sluoksninis debesis, kaltės jausmas. Gal tai ir buvo viena iš priežasčių, lėmusių, kad, kiek save pamenu, man labiau už sluoksninius patinka kamuoliniai debesys.
Vėliau manoji benamystės samprata pamažėle siaurėjo ir gryninosi. Kai, jau po universitetų, nuomojausi kambarėlį Žirmūnuose, išvydau dar aiškesnę bei švaresnę josios (ir benamystės sampratos, o ir pačios benamystės) struktūrą: šeimininkas buvo griežtas, tad grįžti privalėjau iki dvyliktos valandos vakaro; jei nespėdavau – tiesiog neįsileisdavo. Todėl ne sykį ir ne du, parsiradęs, tarkime, pirmą ar antrą nakties, laukdavau, kol šeimininkai kelsis (paprastai – apie šeštą), kiurksodamas ant medinio suolelio, stovinčio palei namą. Raktas kišenėje buvo absoliučiai bevertis: duris užsklęsdavo iš vidaus. Atspėjote: maždaug nuo ketvirtos pradėdavau žiūrėti į debesis. Buvo vasara. Jei oras pasitaikydavo gražus, matydavau, kaip ima po truputį rausti kamuoliniai rytuose anapus Neries. Ak, vaizdelis! Užtat nieko gero nežadėjo sluoksniniai: iš jų būtinai imdavo kristi dulksna, tad aš, būdamas be miego, dar ir sušlapdavau…
Ne, ne. Čia dar nėra tobula benamystė. Daug daug vėliau, lankydamasis Londone, žingsniuodavau į centrą ir atgal iš jo per parką. Būtent tuomet pamačiau, kaip, vakarėjant, benamiai klojasi ant suoliukų storas laikraščių „paltis“, užsiimdami sau vietas nakčiai. Aišku, kad pagalvodavau: ar jie paryčiais žiūrės į debesis? Juk virš Temzės galėjo (nebūtinai, bet) telktis the same clouds that Turner saw. Tačiau su jau tikrai tobulu benamystės modeliu susidūriau dar truputį vėliau, Vašingtone. Vieną vakarą, regis, CNN transliavo reportažą apie benamių gyvenimą. Buvo teigiama, kad nemažai jų nakvoja metro požemiuose. Galop gan dailios išvaizdos reporterė paskelbė, jog, jiems ten miegant, kai kurių galvos guli tik keliasdešimties centimetrų atstu nuo geležinkelio bėgių… Esu dėkingas Vašingtonui ir už baigiamuosius tobulo benamio portreto štrichus. Būtent šiame mieste man teko (aišku, kad metro stotyje) ir palytėti benamį. Įspūdis buvo stiprus. Bet labiausiai sukrėsta liko ne manoji lytos sąmonė. Ir ne regos. Tiesiog blokšte prisibloškė mano uoslė: benamio kvapas dešimtis kartų pranoko visų Vašingtono magnolijų kvaptis; jis toli aplenkė ir gerai pažįstamą lietuviškų geležinkelio žuolių (paauglystėje, keliolika sekundžių pavėlavęs į traukinį, verkiau juos apsikabinęs) kvapą; ir visų mano lig tol sutiktų smarkiai prisikvepalavusių mergaičių (viena jų, beje, šiek tiek panėšėjo į minėtąją reporterę) aromatus… Tai buvo (turiu galvoje benamį) kvapas!
O paskui benamystės samprata pajudėjo į kitą pusę: užuot siaurėjusi, ėmė platėti, aprėpdama vis daugiau įvairiausių fenomenų. Viskas prasidėjo gan netikėtai. Mane (jau buvo praėję keleri nepriklausomos Lietuvos metai) kažkur savo automobiliu pavėžėjo pažįstamas archeologas. Lėtai slinkdami siaura Vilniaus gatvele, prie konteinerių pamatėme juose besirausiantį benamį. Tuomet pas mus tai dar buvo naujiena. „Žiūrėk!“ – šūktelėjau bičiuliui. Tasai žvilgtelėjęs ramiai tarė: „Žinai, jis daro tą patį ką ir aš: juk ir aš rausiuosi žemėje, ieškodamas ko nors gero.“ Nežinau, kokie laideliai susijungė mano sąmonėje ar pasąmonėje, bet nuo tos frazės būtent benamystės samprata (sąvoka?) mano galvoje ėmė plėste plėstis, apauginėti ir naujom tiesioginėm, ir senom perkeltinėm prasmėm, o lig tol gana griežti josios kontūrai skydo ir blausėsi… Ir kai 2008 metais rašiau „Rudeninį pasivaikščiojimą“, šiuo atžvilgiu buvau pasistūmėjęs jau taip toli, kad vadinau benamiais ne tik glaudžiančias prie šaligatvio savąsias galvas rūkalių numestas nuorūkas ar ką tik žvejo ištrauktus iš velėnos sliekus, bet net vakarinės saulės spindulius ant bažnyčios bokšto smailės…
Taip, taip, taip. Iš esmės (t. y. jei žvilgtelsime šiek tiek už laiko horizonto) – visi mes esame benamiai. Tik – skirtingais pavidalais. Tik – arba tai suvokdami, arba nenorėdami (nepajėgdami) suvokti. Tik – tai grąžydami dėl šito rankas, tai atvirkščiai – ramiai sukryžiuodami jas sau ant krūtinių. Ir tie, kurie miegame metro požemiuose, padėję galvas per keliasdešimt centimetrų nuo bėgių, ir tie, kurių miegelį minkštučiukuos pataluos jųjų nuosavose vilose budriai saugo vaizdo kameros bei pečiuiti vyrukai. „Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu. / Ir nieko neturėsiu savo“, kaip deklaravo Algimantas Mackus. Juo labiau – savo namučių namų…
Bet grįžkime prie debesų. Prozoje bene didžiausią įspūdį man yra padaręs debesis iš Michailo (vėl Michailas) Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“: Солнце исчезло, не дойдя до моря, в котором тонуло ежевечерне. Поглотив его, по небу с запада поднималась грозно и неуклонно грозовая туча. Края ее уже вскипали белой пеной, черное дымное брюхо отсвечивало желтым. Туча ворчала, и из нее время от времени вываливались огненные нити. Tuo tarpu lietuvių tapyboje mane žavi trys baltučiukai debesėliai virš kaliausės galvos Povilo Ričardo Vaitiekūno paveiksle „Piligrimas“. Spėju, kad abiejų autorių (slavo ir balto) darbuose tie debesys yra kamuoliniai… Tad dabar turiu gerą progą pereiti prie antrosios man labai svarbios debesų savybės.
Daiva Kairevičiūtė. Kaukolinis debesis. 2020
Debesys neturi savasties. Šiaip jau tos savasties tai niekas neturi. Budizmas moko: visos dharmos yra tuščios. Tai reiškia, kad visi reiškiniai neturi nieko, kas būtų nelaikina ir sudarytų nekintančią jų „esmę“, taip sakant – jų savastį. Žinoma, krikščionybė užėmusi kitokias pozicijas: kas gi galėtų būti siela, jei ne amžina ir nekintanti kiekvieno žmogaus savastis? Bet, kaip jau esu ne sykį minėjęs, buvau parašytas taip, kad mane trauktų budizmas. Tai ir dabar nemanau spirtis tai traukai. Bet… Jei savasties neturi niekas, tai kodėl aš čia dabar telkiuosi į debesis? Atsakymas be galo paprastas: juose tasai nesavastingumas, manyčiau, regisi itin akivaizdžiai.
Kadangi vasaromis būnu Mančiagirės kaime, tai debesų prisižiūriu į valias. Ir štai kokie tų mano meteorologinių stebėjimų rezultatai (šiuo atveju – susiję su savasties klausimu, be abejo). Pirmasis: debesys (net ir mano favoritai kamuoliniai) neturi nuosavos stabilios formos. Dieve, kiek sykių teko regėti, kaip, pavyzdžiui, primenantis didingą viduramžių pilį padangių „galiūnas“ neilgtrukus tapdavo paprasčiausia sukežusia valtimi, o debesinė karaliaus mantija transformuodavosi į elementarią pašluostę! Arba baltavilniai avinėliai persimainydavo į tęžtančias pavasarines ledo lytukes. Arba… Neturi jie ir nuosavos spalvos. Tas pats, kuris neseniai dar buvo baltut baltas, pakliuvęs į besileidžiančios saulės zoną būtinai taps raudonas. O kitas, ką tik gąsdinęs niūriu violetu, išsilijęs ir nutoldamas kaip niekur nieko persimainys į banaliausią pilkį. Ką jau kalbėti apie charakterį ir valią! Ar jums teko susidurti su debesiu, kuris, nepaisydamas vėjo stiprumo ir krypties, vien savo valios pastangomis (kaip koks Italo Calvino herojus) nukaktų, tarkim, iš Marcinkonių į Varėną? Taigi čia tik apie dvidešimt kilometrų… Ką tuomet kalbėti apie didesnius atstumus? Sakykim, nuo Maskvos iki Berlyno ar nuo Aixen-Provence’o iki Mardasavo? Šneka, kad didelis debesis atsineša su savimi ir savo vėją. Nieko panašaus. Jį tiesiog stumia kitas vėjas (juk danguje jų esama ne vieno), ir tiek. Kitaip tariant, debesys, neturėdami nei nuosavos formos, nei spalvos, nei valios anei charakterio, drauge neturi nė mažiausios galimybės elgtis savo nuožiūra, taip sakant, manipuliuoti pačiais savimi. Tai kur tuomet toji jųjų savastis? Bet dar stabtelkime prie manipuliavimo klausimo. Kas jais tokiu atveju manipuliuoja? Tik vėjai? Norėtumėte! Nes juk ir jie (tie vėjai) tėra pastumdėliai, vėjai irgi pučia ne ten, kur patys susigalvojo. Jais taipogi manipuliuojama. Kaip, beje, ir mumis visais. O kas tai daro, gražiai nusako Wallace’as Stevensas: The cloud rose upward like a heavy stone / That lost its heaviness through that same will, / Which changed light green to olive then to blue. Kaip dieną aišku, kad neapskundžiama visa ko manipuliatorė ir yra that same will…
Ir dar truputį apie debesų nesavastingumą. Užvakar atslinko nuo Marcinkonių violetinės karališkos mantijos pavidalo debesis. Iš jo smagiai nulijo. O jis, jau suskudurėjęs, nušliaužė sau Žiūrų pusėn. Šiandien matau, kad darže labai ūgtelėjo agurkai. Nusiskinu vieną didėlesnį ir kandu. Staiga mane persmelkia mintis: taigi aš dabar valgau ir tą debesį, kuris užvakar čia buvo apsilankęs…
Benamystė, nesavastingumas… Nežinau, kaip tokios idėjos veikia kitus. Ypač, Kunderos žodžiais, raktų savininkus. Mane, tenka prisipažinti, jos ramina ir guodžia. Nustatęs savyje šią bangą (o tai padaryti sekasi toli gražu ne visuomet), jaučiuosi kosmoso, visatos dalimi. O iš visatos, kaip esu pats kadaise formulavęs, neiškrisi. Debesys, debesys… Juo labiau persiimu benamystės ir nesavastingumo idėja, juo labiau tampu panašus į (kamuolinį?) debesį…
