Tunelis
RUSSELL EDSON
(1935–2014)
Aprašymas
Sode išdygo toks seniokas, sėdintis krėsle.
Iš pradžių iš žemės, lyg koks odinis kiaušinis, prasikalė jo nuplikęs viršugalvis. Palaipsniui, diena po dienos, išlindo antakiai ir nemirksinčios akys… Žili plaukai, žemių pilnos ausys, nosis, žeme aplipę nosies plaukai; paskui pečiai, pečius apsiautęs šalikas, krėslo atkaltė, inkrustuota žeme ir vabalais.
Mėnesienoje – seniokas, įkastas į žemę. Apyaušriu – vyras, sėdintis seklioje miglos jūroje.
Kai visiškai iškilo, ant batų ir nagų pasimatė žalias pelėsis.
Vieną vakarą pastebėjom jį žiovaujant. Jis atsistojo ir ramiai pasišalino.
Jo krėslas jau kuris laikas grimzta žemėn. Spėliojame, ar nebus tai koks mirusiųjų liftas.
Šio pasaulio
Tas senis neabejotinai turi sparnus. Pamatai juos, kai tinkamas apšvietimas. Jie pritvirtinti prie išblukusio apsiausto, kurio ankstesnis melsvumas runda.
Tie sparnai tokie gležni, tokie permatomi, kad neatrodo kaip seno žmogaus. Tikėtumeisi drūtų, sumedėjusių sparnų.
Vis dėlto seniokas tebegeidauja karšto viralo ir sėdėti prie židinio bei trinti vieną į kitą šio pasaulio rankas, sudrūtėjusias ir sugrubusias, justi šio pasaulio kraują jose.
Kai sėsdamas prie židinio nusivelka apsiaustą, stebiu, ar sparnai vis ten pat. Tai aišku, kad ne. Dabar jie prisitvirtinę prie jo seno megztinio. Ūmai juos išvysti, plykstelėjus ugniai. Jie svyra nuo megztinio, karo nuo kėdės, galiukai ant grindų mažumėlę susiglamžę.
Spoksodamas į ugnį senis trina rankas. Kaip jis mėgaujasi šio pasaulio ugnim…
Miške
Šukavau ilgus plaukus, dryksančius iš medžio…
Buvau užmatęs ilgus plaukus, dryksančius iš medžio, ir šukas ant žemės prie to paties medžio pašaknių.
Plaukai ir šukos atrodė neperskiriami. Nepasakysi, kad plaukai prašėsi šukų, bet tas šukų, braukiamų per juos, suraminimas…
Aš stovėjau niaurioje tyloje, kokia būna daugelyje miškų literatūros puslapiuose, ir šukavau vešlius moteriškus plaukus, žinduoliško šiltumo plaukus; net ir tada, kai vakaras iš lėto nugramzdino mišką į naktį…
Antimedžiaga
Kitoje veidrodžio pusėje esti išvirkščias pasaulis, kur beprotybė protėja, kur kaulai ropščiasi iš žemės ir prasmenga pirmojoje meilės pliurzėje.
Ir tiktai vakare kyla saulė.
Įsimylėjėliai verkia, nes diena pajaunėjo ir vaikystė netrukus paveržia iš jų malonumą.
Šiokiame pasaulyje daug liūdesio, kuris, žinoma, yra džiaugsmas…
Taksi
Vieną naktį tamsoje skambinu taksi. Kaipmat taksi automobilis įgriūva kiaurai sieną; nesvarbu, kad mano kambarys trečiame aukšte ar kad geltonasis vairuotojas iš tikrųjų – vairuotojo pavidalo plazdenantis kanarėlių tuntas, kuris pilasi pro taksi langus geltonais fontanais…
Suvokdamas, jog atsidūriau kažin kokios įstabybės epicentre, griebiu telefoną ir atšaukiu taksi: visos kanarėlės vėl suskrenda atgal į mašiną ir susispiečia žmogaus pavidalu. Taksi per sieną lenda atgal, siena užsitaiso…
Vis dėlto ne mano valioje sustabdyti šį vyksmą, jau vėl tiesiu ranką prie telefono kviesti taksi, kuris štai jau griaunasi per sieną su savo geltonuoju taksistu, jau pradedančiu sklaidytis…
Užtrukusi iškyla
Kažkoks dokumentas plaikstosi miške tarp medžių virš iškylautojų galvų.
Vasaros pabaiga, tad belieka laukti tik sniego. Žlunga fotosintetinis pasaulis.
Visą vasarą miške iškylavusieji pamato, kad jų maistas sušvinkęs. Gervuogių uogienė virtusi degutu, iškylų krepšiai pilni į senus laikraščius suvyniotų kaulų.
Jaunuolis atsisuka į savo širdies draugę. O ši – žilagalvė senė; galva kratosi ant pečių.
Iškylautojai bando sugauti virš galvų sklendžiantį dokumentą.
Tačiau vėjas jį nupučia šalin.
O jame parašyta, kad „vasara baigėsi“.
O Dieve, niekada neparsirasiu namo
Kelyje žmogui atitrūko kūno dalis. Jis pakėlė ją ir įsidėjo į kišenę.
Kai pasilenkė pakelti dar vienos kūno dalies, perlūžo per liemenį. Apatinė jo pusė tebestovėjo. Žmogus prikepėstavo alkūnėmis, įsistvėrė kelnių sėdynės ir paliepė: kojos, namo.
Bet šitaip toliau bekeliaujant nusirito galva. Galvai užklykus, kojos sustojo.
O tada atitrūko vienas kelis. Iš torso netrukus iškrito širdis.
Galvai užspiegus, kojos persisuko, ir išdribo liežuvis.
O Dieve, sumetė žmogus, aš niekada neparsirasiu namo.
Numirėlio gaivinimas
Numirėlis vėl grąžinamas į gyvenimą. Jį nuveža į mugę, į prancūzišką restoraną, virtinė vakarėlių iki išnaktų… Tas pradeda smirdėti.
Kelias dienas jam leidžia pailsėti lovoje.
Vėl nuveža į mugę, antras susiėjimas prancūziškam restorane, dar viena virtinė naktinių pasilinksminimų… Jokios reakcijos… Nuo jo nubraukia kirminus… Tas siaubingas dvokas!.. Bergždžias reikalas…
Kas tau yra?
…Bergždžias reikalas…
Jam plekšnoja per veidą. Žandas nuplyšta: po juo kaulai, žandikauliai ir dantys…
Dar viena vakarėlių virtinė… Nubyra pirštai… Nukrenta ausis… Taksi pameta pėdą… Bergždžias reikalas… Smarvė… Kirminų knibždėlynas!
Dar viena vakarėlių virtinė. Atitrūkusi galva nurieda grindimis. Moteris užkliūva už jos, išrieda akys. Moteris užklykia.
Bergždžias reikalas… Po numirėlio švarku kirminai ir šonkauliai, ir nieko daugiau… Bergždžias reikalas…
Avių skaičiavimas
Mokslininkas turi mėgintuvėlį, pilną avių. Jis svarsto, ar jam nepamėginus joms sumažinti ganyklos.
Avys kaip ryžių grūdeliai.
Jis svarsto, ar įmanoma ką sumažinti tiek, kad išvis nebeliktų.
Jis svarsto, ar avys suvokia savo mažumą, ar turi mastelio pojūtį. Galbūt joms atrodo, kad mėgintuvėlis – stiklinė avidė…
Jis svarsto, ką gi su jom reikėtų daryti; be abejo, iš šių avių mažiau mėsos ir vilnos nei iš įprastos avies. Ar jis sumažino prekybinę jų vertę?
Jis svarsto, ar jų nebūtų galima panaudoti kaip ryžių pakaitalo, savotiški vilnoniai ryžiai…
Jis svarsto, ar tik nevertėtų sutrinti jų pirštais į raudoną tyrę.
Jam įdomu, ar jos veisiasi, o gal kuri nudvėsė.
Mokslininkas pakiša avis po mikroskopu ir skaičiuodamas užmiega…
Istoriniai pusryčiai
Žmogus artina kavos puodelį sau prie veido, pakreipia jį ties burna. Istoriška, mąsto jis. Pasikrapšto galvą: dar vienas istorinis įvykis. Jam iš tiesų privalu pailsėti, šį rytą jis kuria baisingai daug istorijos.
Vajė, dabar ant skrudintos duonos jis tepasi sviesto, dar viena istorijos porcija.
Žmogus stebisi, kodėl jam teko dalia būti tokiam istoriškam.
Kiti greičiausiai to nesuvokia, mąsto jis, galų gale tai talentas.
Vienas iš batraiščių prašosi užrišamas, sumeta jis. Ką gi, ne už kalnų dar vienas svarbus istorinis įvykis. Jis nieko negali padaryti. Gal istorijoje jis užima per daug vietos? Bet juk jis turi gyventi, ar ne? Duoną būtina aptepti sviestu ir nevalia vaikščioti su užrišti prašančiu batraiščiu, ar ne taip?
Neabejotina tiesa, kad baigta rašyti XX amžiaus istorija iš esmės bus apie jį. Prieš vėją nepapūsi – ak, šį pasakymą cituos ateinančiais amžiais.
Drovesys? Šioks toks; ir kaip nesidrovėsi, kai šitiek dar tik gimsiančiųjų akių stebi jį iš ateities?
O ne, jis jaučia nutiksiant dar vieną istorinį įvykį… Štai, prašom, puodelis kavos jo rankos gale artėja prie veido. Jei šitai užfiksuotų kino juostoje, kiek daug tai reikštų ateičiai.
Oi, aplieja visą sterblę. Vienas iš tų istorinių incidentų, kurie turės įtakos ateinantiems tūkstančiui metų; nenuspėjamas ir išties gan nemalonus dalykas… Bet istorija niekada nebūna lengva, mintija žmogus…
Tunelis
Įnikau rausti tunelį žemėje…
Mudu su žmona, peržiūrinėdami sąrašą priežasčių, taip ir neaptikom tokį darbą pagrindžiančios.
Vis dėlto ji, kaip ir aš, pripažino, kad pasirinkta kryptis, – tarytumei troškimas, o troškimas trokštinas, – mudu kurstė abipusiškai ir traukė link savo pabaigos be paaiškinamos priežasties…
Tačiau argi pietų kryptis pačiam pačiam horizonto gale nežvelgia šiaurėn, lygiai kaip ir šiaurės kryptis paskutiniausio skliauto aukščiausiam taške argi nesvyra su nuovargiu pietų pusėn?
Tad rausiausi į žemę, tamsoje, kurią toks skverbimasis tik dar labiau tamsina, ištikimas idėjai šviesos, kuri, sako, visada turinti būti tunelių gale; galbūt dar neuždegta, bet, visatai veržiantis į susitikimą kaktomuša, turinti sužibti išbėrus paskutinį kastuvą žemių…
Iš: Russell Edson. The Tunnel: Selected Poems. Oberlin College Press, 1994
Vertė Andrius Patiomkinas
