Ruduo

Lenkijos žydas Bruno Schulzas (1892–1942) – visame pasaulyje žinomas rašytojas, grafikas, išleidęs du apsakymų rinkinius „Cinamoninės krautuvės“ (1933) ir „Klepsidros sanatorija“ (1937) (lietuviškai išleisti viena knyga „Cinamoninės krautuvės“ (2000, vertė Leonija Malakauskienė). 1936 m. periodinėje spaudoje pasirodęs „Ruduo“ („Jesień“) dėl nežinomų priežasčių į „Klepsidros sanatoriją“ nepateko, bet bent jau paaiškina joje esančio „Antrojo rudens“ pavadinimą.

Bruno Schulz. Sūnėno Ludwiko Hoffmano portretas (metai nežinomi)

Žinote tą metą, kai vasara, dar neseniai tokia siautulinga ir kupina užsidegimo, vasara, universali, savo plačia sfera apimanti viską, apie ką tik įmanoma pagalvoti, – žmones, nutikimus, daiktus, – vieną dieną vos pastebimai įtrūksta. Saulės spinduliai krinta dar intensyviai ir gausiai, peizaže dar įžvelgiamas prakilnus klasikinis gestas, kurį šiam metų laikui testamentu paliko Poussino genijus, bet – keistas dalykas – iš rytinio pasivaikščiojimo grįžtame keistai nuobodžiaujantys ir bergždi: negi kažko gėdijamės? Jaučiamės šiek tiek nesavi ir vengiame vieni kitų žvilgsnių – kodėl? Žinome, kad sutemus sutrikusiai šypsodamiesi ir vienas, ir kitas eisime pabelsti į nuošalų vasaros kampą, pabelsti į sieną, ar tonas vis dar pakankamai sodrus, stiprus. Šiame patikrinime slypi klastinga išdavystės, demaskavimo smagybė, lengvas skandalo šiurpuliukas. Bet oficialiai vis dar esame kupini pagarbos, kupini lojalumo: tokia solidi firma, tokia patikima firma… Ir vis dėlto, kitą dieną pasklidus žiniai apie konkursą, tai jau yra užvakarykštė naujiena ir nebėra sprogstamosios skandalo jėgos. Ir tuomet, kai varžytinės įgauna blaivią, gyvą eigą, išniekinti apartamentai ištuštėja, apsinuogina ir prisipildo aiškaus, guvaus aido – tai nepažadina nei gailesčio, nei sentimentų: visa ši vasaros likvidacija alsuoja kažin kokiu susivėlinusio, įsiritusio į Pelenų dieną karnavalo lengvumu, lėtumu ir nereikšmingumu.

Bet vis dėlto gal per anksti nusiminti. Dar vyksta derybos, dar vasaros rezervai neišeikvoti, dar įmanoma restitucija… Tačiau sąmoningumas ir šaltas protas nebūdingi vasarotojams. Net viešbutininkai, iki ausų pasinėrę į vasaros veiklą viešbutininkai, – kapituliuoja. Ne! Toks menkas lojalumas ir atsidavimas ištikimam sąjungininkui neliudija didingo pirkliško stiliaus! Tai vertelgos – maži, bailūs žmonės, nemąstantys apie tolesnę ateitį. Visi jie glaudžia prie pilvo apdriskusį pinigų kapšą. Ciniškai nusimetę mandagumo kaukes, nusivelka smokingus. Iš visų lenda buvęs padavėjas…

Ir mes kraunamės lagaminus. Esu penkiolikos ir manęs neslegia nė viena gyvenimiškos praktikos prievolė. Kadangi iki išvykimo dar liko valanda, dar sykį išlekiu atsisveikinti su vasarviete, revizuoti šiemečių vasaros darbų, pažiūrėti, ką galima pasiimti, o ką jau reikia amžiams palikti šiame sunaikinimui pasmerktame mieste. Bet parko mažoje apskritoje aikštelėje, dabar tuščioje ir šviesioje nuo popiečio saulės, prie Mickevičiaus paminklo mano sielą nutvieskia visa tiesa apie vasaros krizę. Nuo šio apreiškimo apimtas euforijos stojuosi per du paminklo laiptus, žvilgsniu ir rankomis brėžiu platų lanką, tarsi kreipčiausi į visą vasarvietę, ir tariu: sudie, Vasara! Buvai labai graži ir turtinga. Jokia kita vasara neprilygsta Tau. Šiandien tai pripažįstu, nors nesyk buvau per Tave labai nelaimingas ir liūdnas. Palieku Tau prisiminimui visus savo nuotykius, pasėtus parke, gatvėse, soduose. Negaliu pasiimti savo 15 metų, jie jau liks čia amžiams. Be to, vilos, kurioje gyvenau, verandoje į tarpą tarp rąstų įkišau piešinį, kurį nupiešiau Tau atminimui. Dabar Tu leidiesi į šešėlį. Visas šis vilų ir sodų miestas drauge su Tavimi nusileis į šešėlių šalį. Jūs neturite palikuonių. Tu ir šis miestas mirštate, paskutiniai giminės atstovai.

Bet nesi be kaltės, Vasara. Pasakysiu, kuo Tu prasikaltai. Nenorėjai, o Vasara, apsiriboti tikrove. Jokia realybė Tavęs netenkino. Neišsitekdavai jokiame įkūnijime. Nepasotinta tikrovės, kūrei antstatus iš metaforų ir poetinių figūrų. Per daiktus ėjai asociacijomis, aliuzijomis, imponderabilijomis. Kiekvienas daiktas siųsdavo pas kitą daiktą, o tas pasitelkdavo tolesnį, ir taip be galo. Pagaliau Tavo gražbylystė nuskendo. Jai nusibodo suptis ant begalinės frazeologijos bangų. Taip, frazeologijos – atleisk už šį žodį. Tai paaiškėjo, kai šen bei ten daugybėje sielų ėmė busti esmingumo ilgesys. Būtent tada tu pralaimėjai. Išryškėjo Tavo universalumo ribos, Tavo aukštasis stilius, Tavo dailusis barokas, kuris Tavo gerais laikais buvo adekvatus tikrovei, dabar pasirodė besąs manierizmas. Tavo saldybės ir Tavo pamąstymai turėjo jaunatviškos egzaltacijos dėmę. Tavo naktys buvo didžiulės, begalinės nelyginant megalomaniškas įsimylėjėlių užsidegimas arba jos buvo regėjimų knibždėlynas nelyginant haliucinuojančiųjų kliedesiai. Tavo kvapai buvo perdėti, žmogui neįmanomi pasimėgauti. Po Tavo magiško prisilietimo dematerializavosi bet koks daiktas, pasiekdavo kitą, vis aukštesnę formą. Valgydami Tavo obuolius svajojome apie rojaus sodo vaisius, o Tavo persikai žadino mintis apie eterinius vaisius, vartojamus vien uosle. Tavo paletę sudarė tik aukščiausi spalvų registrai, nepažinojai tamsios, žemėtos, riebios rūdos sotumo ir stiprumo. Ruduo – tai žmogiškosios sielos troškimas materialumo, esmingumo, ribotumo. Kai dėl neištirtų priežasčių žmonių metaforos, projektai, svajos ima geisti įgyvendinimo, ateina metas rudeniui. Fantomai, kurie iki šiol išsibarstę po tolimiausias žmogiškojo kosmoso erdves dabino jo aukščiausius skliautus savo šmėklomis, dabar leidžiasi pas žmogų, ieško jo alsavimo šilumos, jo ankšto, jaukaus būsto prieglobsčio, nišos, kurioje stovi jo lova. Žmogaus namas tampa, kaip Betliejaus tvartelis, branduoliu, aplink kurį spiečiasi visi demonai, visos aukštutinių ir žemutinių sferų dvasios. Baigėsi gražiųjų klasikinių gestų, lotyniškos frazeologijos, pietietiško aptakaus teatrališkumo laikas. Ruduo ieško tvirtumo, prasčiokiškos diurerių ir breigelių jėgos. Ši forma nuo materijos perviršio trūkinėja, kietėja į mazgus ir gumbus, griebia ji materiją savo žandikauliais ir žnyplėmis, spaudžia ją, prievartauja, gniaužia ir, palikusi kovos pėdsakus, išleidžia iš savo rankų pusiau tašytus rąstus su nepaprasto gyvenimo grimasomis, įspaustomis jų mediniuose veiduose.

Tokius ir kitokius dalykus kalbėjau tuščiam parko pusračiui, kuris tarytum nuo manęs traukėsi. Išleidau tik kai kuriuos šio monologo žodžius, nes arba negalėjau rasti tinkamų žodžių, arba tik imitavau kalbą, kai kuriuos žodžius pakeisdamas gestais. Rodžiau riešutus, klasikinius rudens vaisius, giminingus kambario baldams, maistingus, skanius ir atsparius. Prisiminiau kaštonus, tuos poliruotus vaisių modelius, vaikams žaisti pagamintas bilbokė, rudeninius obuolius, nuraudusius geru, naminiu, prozišku raudoniu namų languose.

Kai grįžau į pensioną, prietema jau buvo pradėjusi smalkinti orą. Kieme jau stovėjo du dideli mums išvykti skirti fajetonai. Iškinkyti arkliai prunkštė galvas sukišę į abrako maišus. Visos durys buvo atlapotos, mūsų kambaryje ant stalo degančios žvakės be perstojo mirgėjo. Tos staiga užklumpančios sutemos, tie žmonės, kurie prietemoje tapo beveidžiai ir galvotrūkčiais nešė lagaminus, netvarka atvirame, išprievartautame kambaryje, visa tai kėlė kažin kokios skubančios, liūdnos, vėluojančios panikos, kažin kokios beviltiškos, sutrikdytos katastrofos įspūdį. Pagaliau užėmėme vietas giliuose ekipažuose ir pajudėjome. Į mus plūstelėjo tamsus, gilus, drūtas laukų oras. Vežikai iš šio svaigaus oro ilgais botagais gaudė sultingus pliaukšmus ir uoliai vienodino žirgų ritmą. Švelniai plakant uodegoms, nuostabūs galingi karčiai atsiplėšdami žvilgėjo tamsoje. Taip per vienišą naktinį bežvaigždį, bešviesį kraštovaizdį vienas paskui kitą lėkė šie du arklių, bildančių dėžių ir dūsaujančių odinių krepšių konglomeratai. Retkarčiais jie iširdavo, išsilakstydavo, kaip išsisklaidantys krabai. Tuomet vežikai stipriau suimdavo vadžias ir surinkdavo į krūvą pakrikusį kanopų trypimą, sudėdavo į drausmingus, reguliarius kadrus. Nuo uždegtų žibintų į nakties gilumą krito ilgi šešėliai, tįso ir atitrūkę dideliais šuoliais rūko į laukinę tuštumą. Spruko vogčiomis ant pirštų galiukų, kad kažin kur toli palei mišką pašaipiais gestais tyčiotųsi iš vežikų. Vežikai į jų pusę plačiai pliauškino botagais ir nesileido išmušami iš vėžių. Kai privažiavome pirmuosius namus, miestas jau miegojo. Šen bei ten tuščiose gatvėse degė žibintai, tarytum sukurti vien tik tam, kad apšviestų kokį nors namą su pusaukščiu, balkoną arba atmintyje įrėžtų numerį virš uždarų vartų. Tokiu vėlyvu metu staiga užtiktos, aklinai uždarytos krautuvėlės, vartai nugludintais slenksčiais, nakties vėjo plaikstomos iškabos liudijo beviltišką apleistumą, vienišų paliktų daiktų, žmonių pamirštų daiktų gilią našlaitystę. Sesers ekipažas nusuko į šalutinę gatvę, o mes vykome į turgaus aikštę. Kai įvažiavome į sodrų jos šešėlį, žirgai pakeitė žingsnių ritmą. Basas kepėjas ant atviros priemenės slenksčio pervėrė mus juodų akių žvilgsniu, vaistinės langas, dar budintis, ištiesė ir atitraukė didelį stiklainį aviečių balzamo. Grindinys po žirgų kanopomis stiro, iš trypimo raizgalynės išsiskyrė pavieniai ir sudvejinti pasagų žvangtelėjimai, kaskart vis retesni ir aiškesni, ir mūsų namas apdriskusiu fasadu lėtai išniro iš tamsos ir sustojo priešais ekipažą. Tarnaitė atvėrė mums vartus, rankoje laikė žibalinę lempą su atšvaitu. Ant laiptų augo mūsų didžiuliai šešėliai, lūždami net laiptinės skliautuose. Dabar bute švietė vien tik žvakė, kurios liepsna svyravo nuo atviro lango dvelksmo. Tamsius sienų apmušalus apaugo daugybės ligotų kartų graužaties ir kartėlio pelėsis. Seni baldai, pažadinti iš miego, ištraukti iš ilgai trukusios vienatvės, tarsi žinodami skaudžią tiesą, išmintingai kantriai stebėjo grįžtančiuosius. Nepaspruksit nuo mūsų, – tarsi sakė, – galų gale vis tiek grįšite į mūsų magijos ratą, nes iš anksto tarpusavyje pasidalinome visus jūsų judesius ir gestus, stojimus ir sėdimus ir visas jūsų praėjusias dienas ir naktis. Mes laukiame, mes žinome… Didžiulės, gilios lovos, apkrautos keliais aukštais šaltų patalų, laukė mūsų kūnų. Nakties šliuzai jau girgždėjo spaudžiami tamsių miego masių, tirštos lavos, kuri rengėsi prasilaužti, išsilieti pro uždorį, pro duris, iš senų spintų, iš krosnių, kuriose dūsčioja vėjas.

Vertė Rimvydas Strielkūnas

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba