Poezijos vertimai
Jarosławas Mikołajewskis gimė 1960 m. Varšuvoje. Poetas, vaikų rašytojas, eseistas, italų literatūros vertėjas, žurnalistas. Dėstė Varšuvos universiteto Italistikos katedroje, dirbo dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, vadovavo Lenkijos institutui Romoje. Penkiolikos poezijos rinkinių autorius, apdovanotas K. Iłłakowiczównos, K. I. Gałczyńskio ir daugeliu kitų lenkų literatūros premijų, pelnė ir Italijos valstybinių apdovanojimų. Parašė keletą knygų vaikams, esė apie italų kultūrą, reportažų. Jo eilėraščių išversta į daugiau kaip dešimt kalbų. Išvertė Dantės, Petrarcos, G. Leopardi, E. Montalės, G. Ungaretti, C. Pavesės, P. P. Pasolini ir kitų italų autorių poezijos, C. Collodi ir G. Rodari knygų vaikams. 2016 m. „Panevėžio literatūrinės žiemos“ ir 2019 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ svečias.
puta
kažkas dvokia
pasakiau kai parėjom namo
kažkas tikrai dvokia
pritarė dukra kai likome trise
(jaunėlė nuėjo į virtuvę)
nagi kažkas neįtikėtinai dvokia
patvirtinau kai dviese užlipom aukštyn
(vidurinioji liko svetainėje)
bet ir imk tu taip pamaniau
likęs vienas
apsiuosčiau rankas
apsižvalgiau kojas
iššniukštinėjau kertes
niekas kita negalėjo dvokti tik aš
išsiprausiau po dušu
liko geltona puta
išsimaudžiau vonioje
vėl puta
venera buvo iš putos
tiršta puta iš manęs
nusiskalaudamas
stovėjau vonioje virš putos
prisisunkė vandens ir plyšo
tada pamačiau kad stoviu virš savęs
sunkdamasi į vamzdį vartė akis
šiepė burną
nenorėjo nutekėti
skysti mano griaučiai buvo prie mano kojų
Labai senas poetas
Ėjau susitikti
su labai senu poetu
tokiu senu kad jei būtų ąžuolas
dabar jam būtų tūkstantis metų
atsimintų brolius
virtusius staklių šaudykle
prisimintų
kad galėjo tapti spinta
arba šventuoju Sebastijonu
viduriniame arba šoniniame altoriuje
kad apatinė jo dalis
galėjo tapti kirvio kalade
(šiandien viduramžių kankinimų muziejuje)
o viršutinė
šimtais tūkstančių degtukų
(šiandien laužų pelenuose po Beščadų šlaitus)
Ėjau pas labai seną poetą
turėjau tai skaitytis su tuo kad irzlus
tai kad išsiblaškęs
būčiau nė nepastebėjęs
o jo jau nebebūtų
būčiau nė nesusizgribęs
o jau būtų nuleidęs mane nuo laiptų
turėjau būti lyg tas žvejys
apglėbęs sireną
Ėjau pas poetą
galėjusį būti ąžuolu
per parką pro medžius
jie buvo lyg kaukės
žvalgiausi po dreves
be voverių ir paukščių
liečiau žievę lyg akių vokus
sulipintus akmeninių sakų srovelių
Ėjau pas labai seną poetą
tarp medžių lyg tarp šarvų
nuleistais antveidžiais
Kai atėjau į namus pas labai seną poetą
laiptai kuriais būtų galėjęs tapti
jei būtų ąžuolas
atsiliepė matiniu, negyvu girgždesiu
Kai užėjau į butą
pasitiko mane stovėdamas
tūkstantmečiais pirštais gniaužė lazdelę kuri
galėjo būti jis pats jei būtų ąžuolas
ir sverdamas delne likimą ąžuolo kuriuo
galėjo būti nors ir nebuvo
padarė tai ko joks ąžuolas nepadarytų
net būdamas tūkstančio ar dviejų tūkstančių metų
žengė žingsnį
paklusdamas savajai ąžuolo valiai
ir sušlamėjo lapais
jaunais tarsi žemė
Betliejus
ne tai kad save pamilčiau
tačiau laikui bėgant matau
kad mano žvėriškumas
ir gyvuliškumas mano
atranda sau vietą
savo orumą ir rangą
kai julka ateina
naktį pasišildyti
kaip kadaise marysia sakydama
krosnelė tu
o zosia subesdama šaltus pirštus į kaklą
tad manausi nesąs
vien tiktai kiaulė
nes esu savo dukroms
tai kas jėzui buvo
jaučio alsavimas
avinėlio juokas
dvelksmas iš asilo šnervių
o berniūkščiams ant šieno melžiamos karvės šiltumas
arba iš didelio jos pasturgalio šiltas mėšlas
nerimas
kiekviena greitoji važiuoja pas mano dukras
kiekvienam telkiny vanduo siekia joms gerklę
kiekvienas žandaras daužo jų duris
kiekvienas šernas atknisa begalę kūnų
kiekvienas piktadarys tyko mano brolio
kiekviena osteoporozė kiurdo mamos kaulus
kiekviena kulka nušauna schulzą
kiekvienas trombas nupjauna rysiekui koją
kiekvienas niežulys išgraužia mano kalės kailį
kiekviena ranka šauna hemingwayui į galvą
niekas netyko manęs
Vertė Vytas Dekšnys
