-js-

Laiškas iš Sibiro

 

Madona su kūdikiu. Viskas čia vienas prie vieno: veidai ir pozos, atmosfera, ištransliuotas pranešimas. Yra kažkurio iš Renesanso meistrų paveikslas, gal ir ne vienas, kur kūdikėlis Jėzus panašiai stovi, prilaikomas Mergelės Marijos. Ir šiaip kažin kur jau matyta. Senuose Vilniaus butuose? Per naktinį regėjimą? Veidrodyje?

Kitoje pusėje mamos ranka užrašiusi: „Brangiai seselei nuo Domutės ir Eimučio. Domutė.“ Nurodyta gyvenamoji vieta: „Sibiras 1952 IV 3.“ Matosi, jog ne vokiška kokybė. Fotopopierius ranka atplėštas. Nuotrauka kartu su šimtais kitų buvo paleista per internetinę prekybą. Geografinės ir istorinės aplinkybės tik nežymiai padidino jos kainą. Du eurai. Už Pirmosios komunijos vaikus Kauno Prisikėlimo parapijoje 1944-aisiais prašė dešimt. Ten irgi yra ką žiūrėti. Jei žinotum tiksliai, kuri čia Sibiro vietovė, būtų nesunku atsekti ir pavardę, kilmę, kitus šeimos narius. Išleisti keli dideli tomai su tremtinių sąrašais. Surinkta ir nuotraukų. Bet šita, rodos, tyčia dabar pasiųsta laukiant naujojo karantino ir nujaučiant daugybės motinų nerimą. Bus man kaip lapkričio ikona. Turėsiu priešais ją melsti užtarimo, kad ištvertume, kad mamos ir vaikai nepaleistų vienas kito rankos. Ir visi draugai ir draugės, mylimieji, mylimosios. Fratelli tutti, anot popiežiaus.

Mes sakome Sibiras, kietai ir žudančiai, o daiktavardis juk iš tiesų moteriškosios giminės – Sibir’. Minkštas, švelnus žodis. XIX amžiuje taip ir tardavome: Siberija. Ką jis reiškia, tikro atsakymo nėra. Esą panašus totoriškas žodis reiškia pūgą. Aišku, labai tiktų. Nepabuvus ten, pirmoji asociacija ir būna tokia – sniego plynės. Baltas, visų balčiausias peizažas, – parašė Šiaulių poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė. Iš Kazio Borutos kompanijos. Ji ten buvo.

Balčiausias peizažas prasideda ten jau spalio pradžioje. Kai per pirmąsias Vėlines Sibire ėjau lankyti miestelio kapinių, reikėjo kelis kilometrus klampoti per pusnis. Baisiai švietė saulė, ir tas akinantis baltumas buvo lyg ženklas, jog viskas ten gerai po sukrypusiais kryžiais ir žvaigždėtomis piramidėmis. Daug geriau, nei mums atrodo.

Apie žiemos speigus nepasakosiu, tiek to. Rudens Sibire tik savaitė ar dvi, o pavasaris ilgių ilgiausias. Šalčiai nurimsta, paleidžia sniegą, bet štai ir vėl ritasi nauja žiemos banga. Sykį kaip reikiant viskas pabalo birželio viduryje, jau žydint ievoms paupiuose. Irgi turiu nuotrauką. Ant šito atvaizdo pažymėta balandžio 3-iosios data. Galima įtarti pavasario šuorą. Kada vėl sukyla noras gyventi ir išgyventi. Tokia žinia ir siunčiama brangiai seselei. Be abejo, į Lietuvą. Velykos tais metais buvo po dešimties dienų, balandžio 13-ąją. Gal dabar Eimutis, papuoštas balta apykakle, švenčia savo gimtadienį. Ir dėl to mama taip meiliai suėmusi jo rankutę. Pavasarinė saulė glosto jų figūras. Moters veidas taurus, švytintis, surinkęs visa, ką turėjo pakelti jos kūnas ir siela. Šventinis megztinis, ne tik vaiko palaidinė. Drabužėliai siūti, megzti, puošti savo rankomis. Tai irgi žinia, kad gyvename. Ant taburetės pastatytam sūneliui ji sako: „Užaugsi, tau neatsitiks šiame krašte nieko pikto, esu kartu su tavimi. Matai, jau dabar tu už mane aukštesnis.“

Žiūrėdamas prisiminiau smetonišką lopšinę. Turėjo būti girdėjusi ir ši mama.

 

                     Tu užaugsi, būsi didis,

                     Narsus ir galingas.

                     Būsi kovoj priešams žiaurus,

                     Vargšams gailestingas.

 

Atrodo, kažkas iš žinomų poetų parašė žodžius. Senelė vis paniūniuodavo mums, bet jau buvome ne kūdikiai. Kas yra tie priešai, ji nemėgino vaikams aiškinti. Paskui supratau, kad lenkai. Dar po kurio laiko – kad rusai ir komunistai. Su rusiukais ketvirtoje klasėje kaudavomės iki kraujų, mat mokykla metus buvo po vienu stogu, pastate ties Jaunimo sodo kampu. Patykai prie Vilnelės vingio grįžtančių namo, su raudonais kaklaraiščiais, ir – pirmyn už tėvynę ir Gedimino pilį. Pažymių knygelė tais metais buvo pilnutėlė informacijos apie tas kovas. Gaila, neišliko. O po dešimties metų pirmą rimtą meilės laišką gavau parašytą rusų kalba. Ir antrąjį. Kaimynų berniukas Vovka išmokė paauglių žargono. Jis pats pasakydavo lietuviškai: „Kalba Vatikano radijas“ ir „Šventasis Kazimieras.“ Buvo jubiliejiniai mūsų karalaičio metai. Radijo aparatas įjungtas. Naktis, keturių valandų laiko skirtumas, laida iš Vatikano prasidėdavo gerokai po vidurnakčio. Gražūs vakarai. Kai Sibiras ima tapti moteriškosios giminės daiktavardžiu. Kaimas, kuriame viskas vyko, irgi buvo toks – Parabelė. Nors sakydavome Parabelis, su karinėmis konotacijomis. Si vis pacem para bellum. Tada jau ruošiausi į kunigus ir mokėjau lotyniškų sentencijų.

Domutė su Eimučiu turėjo sugrįžti į Lietuvą. Iki Stalino mirties, atrišusios kaliniams ir tremtiniams kelius namo, likę mažiau nei metai. Nenustebčiau, jeigu baltapūkis Eimutis yra gyvas, stovėjo Sąjūdžio mitinguose, gauna politinio tremtinio pensiją ir nespėjo įgyti rusiško akcento. Tai ne vienam sugrįžusiam Sibiro vaikui aptemdė gyvenimą. Juos pašiepdavo, pravardžiuodavo ruskiais. Kelmėje rodė gatvę šalia bažnyčios, iki šiol vadinamą Sibirka, nes ten buvo apgyvendintos tremtinių šeimos. Sako, engė juos ir valdžia, ir dalis kaimynų. Yra buvę, kad sugrįžusieji neištverdavo ir keliaudavo atgal. Išsitremdavo patys.

Parabelyje prirašiau į visas puses šimtus laiškų. O dabar jaučiuosi, lyg pats būčiau gavęs laišką iš Sibiro. Motina su vaiku praneša, kad jie gyvi. Sukūrę namus. Sulaukę pavasario. Surišti meilės. Kol rašiau jiems šį atsakymą, virtuvėje virė sriuba. Irgi atsakymas. Draugui pietų pertrauka, užėjo ir ragauja. 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.