Kodėl globalizuotis? 1989-ieji Rytų Europoje ir istorijos politika

 

Šiame Zoltáno Ginelli parengtame, iššifruotame ir suredaguotame trijų dalių interviu istorijos profesorius JAMESAS MARKAS kalba apie savo naujausią knygą.

II dalis. Nešvarios 1989-ųjų paslaptys: viešosios skolos, migracija ir rasė (po)kolonijinės pasaulinės istorijos požiūriu

 

– Jau aptarėme, kaip platesnė, pasaulinės istorijos perspektyva gali padėti kritiškai įvertinti vyraujantį Vakarų naratyvą apie sisteminius pokyčius 1989-aisiais. Dabar pabandykime apžvelgti socialistinės globalizacijos raidą jai konkuruojant su kitomis globalizacijos formomis.

Viename jūsų knygos „Alternative Globalizations“ skyriuje, kurį rašėte drauge su Yakovu Feyginu, teigiama, kad socialistinis pasaulis buvo suvokiamas kaip pagrindinis vakarietiškos globalizacijos varžovas, kad būta rimtų bandymų sukurti alternatyvią pasaulio ekonomikos sistemą, tačiau dėl naftos krizės akivaizdoje išaugusios Vakarų finansinių institucijų įtakos (financialisation) socialistai tiesiog neturėjo galimybių šią konkurencinę kovą laimėti¹.

– Aštuntajame dešimtmetyje Rytų bloko elitui prasidėjo sunkūs laikai, nes tos srities žinių jie apskritai neturėjo. Septintajame dešimtmetyje Rytų blokas atliko svarbų vaidmenį pasauliniame kontekste, nes tai buvo plėtros ekonomikos ir paramos įvairioms nacionalinėms revoliucijoms ar pokyčiams laikai – tokios patirties ir žinių bloko elitas turėjo nuo tarpukario laikų ir dar anksčiau. Tačiau jiems buvo labai sunku rasti atsaką į naujas Vakarų finansinių institucijų įtakos formas ir technologijų revoliucijas. Transporto ir kompiuterių pramonėje vykstant milžiniškiems technologiniams pokyčiams, miniatiūrizacijai, Rytų blokas neabejotinai susidūrė su rimtais išbandymais – tai savo neseniai pasirodžiusiose knygose aptaria Peteris Svikas ir Viktoras Petrovas².

Tačiau, kalbant apie naujas Vakarų finansinių institucijų įtakos formas ir viešąsias skolas aštuntajame dešimtmetyje, Budapešto ir Maskvos institutų ekonomistai apskritai nežinojo, kaip į jas reaguoti. Jie reflektuoja kontrolės praradimą ir akivaizdų trūkumą patirties bei žinių, reikalingų siekiant suvaldyti naujo pobūdžio pasaulinę finansų ekonomikos ir jos kapitalo srautų įtaką. Galiausiai, siekdamos susitvarkyti su viešosiomis skolomis, Lenkija ir Vengrija neturi kitos išeities nei prisijungti prie TVF, o tai devintajame dešimtmetyje lemia dar gilesnį kapitalistinės globalizacijos formos įsišaknijimą Rytų Europos reformatorių elito mąstyme.

– Itin sparčiai išaugusi Vakarų finansinių institucijų įtaka didžiąja dalimi lėmė pasaulinių įsiskolinimo ryšių formavimąsi, tad savo projektuose skiriate dėmesį su Rytų Europa susijusiai pasaulinei įsiskolinimo istorijai. Kaip pasauliniai įsiskolinimo ryšiai veikė socialistinę globalizaciją ir link 1989-ųjų vedusius procesus?

– Viešosios skolos buvo itin svarbus veiksnys silpnėjant socialistinei globalizacijos formai ir integracijai, iš esmės keitęs vėlyvojo socializmo progresyviojo elito mąstymą ir pratinęs jį prie nūdienos pasaulinio kapitalizmo.

Puikiai žinoma, kad valstybės įsiskolino, norėdamos modernizuoti pramonę, turėjusią gaminti eksportui skirtas aukštos kokybės prekes³. Rytų Europos šalys – tiesa, ne visos – po naftos krizės puolė pigiai skolintis naftos dolerius (petrodollars) aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir jau pastarajam besibaigiant jų įsiskolinimas vis didėjo. Staigus palūkanų normų kilimas devintajame dešimtmetyje (Volcker shock) joms buvo nemenkas smūgis, viltys dėl eksporto pramonės augimo taip ir neišsipildė, todėl skolų grąžinti jos nepajėgė.

Tačiau mažiau žinoma yra tai, kad Rytų Europos įsiskolinimo krizė sutapo su pasaulinėmis krizėmis. Tuo pačiu metu kilo lygiagrečios krizės Afrikoje ir Lotynų Amerikoje ir jos visos viena kitai darė įtaką.

Taigi, kalbama ne tik apie Rytų Europos istoriją. Afrikos šalys tampa skolingos daugeliui Rytų Europos šalių. Šeštajame dešimtmetyje didelės sumos buvo paskolintos, vykdant vadinamuosius solidarumo projektus.

Prasidėjus krizei, klausimas, kuriuos įsiskolinimus stengtis grąžinti, staiga tapo kaip niekad aktualus. Afrikos, Lotynų Amerikos ir Rytų Europos šalys visų pirma norėjo padengti skolas Vakarų bankams ir finansinėms institucijoms (pagal sutartis su vadinamuoju Paryžiaus klubu), siekdamos pastarųjų malonės tam, kad galėtų ir toliau gauti paskolas, uždirbamas palūkanas investuoti ir likti mokios. Dėl to tarpusavio skolos joms ėmė rūpėti vis mažiau, jos dairėsi į Vakarus ir tai vis labiau ardė kadaise šias ne Vakarų valstybes jungusio tarpusavio solidarumo likučius. Įsiskolinimų tvirta valiuta grąžinimui Vakarams tapus kasdienybe, šios šalys ieškojo būdų gauti tvirtos valiutos vienos iš kitų arba susisaistė natūrinių mainų ryšiais, siekdamos išsaugoti turimą tvirtą valiutą minėtoms skoloms grąžinti.

Kita pasekmė – Rytų Europoje kardinaliai pasikeitęs elgesys su darbuotojais migrantais. Vietnamiečiai, mozambikiečiai ir kubiečiai – būtent jie aštuntojo dešimtmečio pradžioje į regioną atvyko pirmieji – dažnai dalyvaudavo profesinių mokymų programose. Darbininkus išsiuntusios šalys tokiu būdu „eksportuodavo“ nedarbą, tačiau jos taip pat tikėjosi, kad, baigę kokybiškus profesinius mokymus, jų darbininkai grįš ir svariai prisidės prie išsilaisvinimo kovų ar revoliucinių siekių. Visgi devintajame dešimtmetyje ėmus slėgti skolų naštai šie darbuotojai vis dažniau laikomi skoloms grąžinti skirtais ekonominiais vienetais ir įdarbinami eksporto pramonėje tvirtos valiutos generavimo tikslais. Mūsų knygoje „Alternative Globalisations“ Alena Alamgir ir Christina Schwenkel pažymi, kad šie darbuotojai imti neoficialiai laikyti ekonominiais migrantais, turinčiais tarnauti sunkiai besiverčiančių ir įsiskolinusių Rytų Europos šalių ekonomikų poreikiams, o ne bendražygiais, kuriems rengiami mokymai dėl platesnių socializmo idėjų.

Šie dėl įsiskolinimų įvykę pokyčiai yra svarbūs norint suprasti, kodėl prasideda nepakantumas buvusiems darbuotojams migrantams, jų laikymas „kitais“, svetimo socialistinio internacionalo liekanomis, kaip jie tampa tiesiog ekonominiais migrantais, kuriems Rytų Europoje nėra vietos.

Tad su jais imta elgtis atsainiau, jiems esą nereikia tokio paties užmokesčio už darbą ir socialinių garantijų kaip Rytų Europos šalių piliečiams. Iš tiesų, jų atlygis buvo mažesnis netgi lyginant su jų pašonėje tą patį darbą dirbusiais baltaisiais migrantais iš Rytų Europos šalių. Atėjus 1989-iesiems, daugelis jų buvo priversti iš regiono trauktis⁴.

– 1989-ųjų istorijoje vyrauja naratyvai, teikiantys pirmenybę Vakarų vaidmeniui, tačiau pasaulinės istorijos kontekste turbūt ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į skirtingus įvairių regionų ar šalių vaidmenis šiuose pasauliniuose procesuose. Neseniai publikuotuose darbuose argumentuojama, kad, norint suprasti Rytų Europos ryšius su Vakarais, būtina įvertinti trečiojo pasaulio šalių atliktą vaidmenį, nes pastarosios tampa tarsi tarpine erdve – kartais mainų vieta, vieta išbandyti tam tikras idėjas ar teorijas ar idėjų kilmės vieta, – kuri vėliau grįžtamuoju ryšiu iš esmės keičia tos pačios Europos kontekstus.

Ar galima teigti, kad Rytų Europa atliko išskirtinį vaidmenį pasaulinėje istorijoje, ir kodėl svarbu atsižvelgti į „Globalių Pietų“ arba trečiojo pasaulio šalių vaidmenį?

– Mūsų projektuose daugiausia dėmesio buvo skiriama Rytų Europai pasauliniame kontekste, įvardijome daug skirtingų priežasčių į šio regiono istorijas įtraukti jo santykius su Lotynų Amerika, Azija ir Afrika. Po Antrojo pasaulinio karo ir ypač šeštajame dešimtmetyje, spartėjant dekolonizacijai ir byrant Vakarų Europos imperijoms, stiprėja ryšys tarp po socializmo vėliava vis gausiau besiburiančių šalių, turinčių panašių valstybinių ambicijų ar vienijamų antikolonijinių sentimentų. Mūsų knygoje „Alternatives Globalisations“ nagrinėjamos ekonominės, kultūrinės, socialinės ir intelektualinės šio susidūrimo dimensijos.

Rytų Europos komunistų elitas savąjį regioną laikė neatsiejama šio pokolonijinio pasaulio dalimi.

Daugelis Rytų Europos šalių buvo visai neseniai užgimusios žlugus imperijoms ir vos spėjusios atsilaikyti prieš nacistinės Vokietijos rekolonizaciją. Raudonosios armijos buvimas regione daugelio laikytas Rytų Europos kolonizacijos tąsa: sovietų kariuomenei 1956 m. įžengus į Vengriją, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Anthony Edenas sovietus vadino sėkmingiausiais pokario laikų kolonizatoriais, atsižvelgiant į valdomų teritorijų plėtrą ir režimo subjektų (subject peoples) skaičių bei mastą. Tačiau, naujųjų komunistų vadovų požiūriu, Rytų Europa vėl buvo laikoma trapių šalių grupele, kurią būtina ginti nuo Vakarų imperializmo. Pavyzdžiui, Lenkijos komunistams ieškant rėmėjų įtvirtinant šalies vakarinę sieną, kurios Vakarų Vokietija nepripažino iki aštuntojo dešimtmečio pradžios, buvo kreiptasi į Jungtines Tautas ir dekolonizacijos patirties turinčias šalis motyvuojant apsisprendimo teisės siekiu, nes pastarosios suprato naujų šalių kūrimosi trapumą⁵.

Kartu Rytų Europos šalys jos elito buvo laikomos labiau išsivysčiusiomis – pavyzdžiui, tuometinę Jugoslaviją jos politikai vadino „šiek tiek labiau išsivysčiusia besivystančia šalimi“ – nei iš Vakarų Europos imperijų išsivadavusios šalys ir išreiškė norą pastarosioms suteikti ekonominę, plėtrai skirtą paramą ir paskolas be papildomų sąlygų. Visgi pažymėtina, kad tai nėra tik komunizmo laikų fenomenas, o veikiau ilgesnės Rytų Europos vystymosi ekonomikos istorijos dalis.

Rytų Europa ilgą laiką buvo pamatinė erdvė svarstyti, kaip išvengti periferijos likimo, – tokia erdve ją laikė ir Tautų Sąjunga, įsitraukusi į regiono atstatymo darbus po Pirmojo pasaulinio karo. Daugelis įtakingiausių pokario plėtros ekonomikos specialistų neatsitiktinai kilę būtent iš Vidurio ir Rytų Europos.

Dažnai jų karjeros pakrypdavo į kitas šalis (pavyzdžiui, Didžiąją Britaniją) ar į Jungtines Tautas, kur jie ir sulaukdavo pripažinimo, tačiau jų siūlyti ekonominės plėtros modeliai buvo sukurti mokantis iš Rytų Europos kaip periferijos patirties ir regione gajaus agrarinio mąstymo. Šie modeliai tapo svarbūs pasauliniu mastu, po Antrojo pasaulinio karo sulaukė ir JT palaikymo. Trečiąjį pasaulį Rytų Europos ekspertai puikiai suprato, nes turėjo tam reikalingų žinių. Šie plėtros modeliai, žinoma, kurti ne tik Rytų Europoje: Lotynų Amerikos propaguotas autarkinis importo iš išsivysčiusių šalių keitimas vietinės pramonės produkcija (import substitution industrialisation) taip pat buvo svarbus. Pastarojo plėtros modelio evoliucijos istorija ir Rytų Europos bei Lotynų Amerikos santykiai jos kontekste taip pat verti dėmesio, kaip matome Josepho Love’o veikale „Crafting the Third World“⁶.

Santykiai su trečiojo pasaulio šalimis svarbūs ir vidinės legitimacijos požiūriu. Stalinistiniam terorui pasitraukus, vis besiplečiančio, progresyvaus pasaulio už Europos ribų idėja valstybinio socializmo laikais buvo labiausiai adresuojama jaunesniajai kartai⁷. Rytų Europos elitas turėjo galimybę užimti pasaulinės svarbos pozicijas tarptautinėse institucijose, todėl, bent jau šiuo požiūriu, antikolonializmas jam padėjo nusimesti Vakarų Europos imperijų uždėtą apynasrį bet kokioms globalioms ambicijoms.

Galime prisiminti lenkų, čekoslovakų ir vengrų elito bandymus ginti kolonijų ekonominį suverenitetą tarpukariu, siekiant tapti „tikromis“ Europos baltųjų šalimis. Po Pirmojo pasaulinio karo į šias naujas šalis žiūrėta iš tiesų atsainiai.

Lenkus Janas Smutsas vadino „kafyrais“, lordas Robertas Cecilis – „rytietiškais airiais“; pirmasis vietoj valstybių statuso šioms, pasak jo, „apleistoms embriono būsenos valstybėms“ ragino Rytų Europai skirti JT mandatus. Įvykiams keistai pasisukus priešinga linkme, imperijų žlugimas šeštajame dešimtmetyje, rodėsi, žadėjo – tegul ir tik porai dešimtmečių – kitą kelią globalumo link ir progą tapti pagarbos vertais europiečiais. Tai viena iš priežasčių, kodėl antikolonijinė globalizacija galėjo atrodyti tokia patraukli.

Tačiau, kaip žinoma, Rytų Europos elitas skirtingose šalyse skirtingais pagreičiais ėmė nusisukti nuo pastarosios idėjos aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje bei pasiryžo „sugrįžti į Europą“.

Vėlyvuoju Šaltojo karo laikotarpiu prasidėjusi „europeizacija“ buvo ne tik atsigręžimas į geležinės uždangos nutrauktus saitus tarp žemyno šalių, bet ir „kitoniškumo“ klišių (othering) plitimo, socialistinio internacionalo išgyvendinimo bei atsiribojimo nuo kitų rasių regionų ir islamo religijos pradžia. Tai ir yra nešvari 1989-ųjų paslaptis: būta ir spalvotųjų išvijimo ir laisvo asmenų judėjimo suvaržymų.

Tais lemtingais metais didesnės judėjimo laisvės viltys rytų europiečiams radosi lygiagrečiai su šimtų tūkstančių darbuotojų migrantų, atvykusių iš „Globalių Pietų“, išvarymu ir su 300 tūkst. musulmonų išsiuntimu iš Bulgarijos. Nelikus Vakarų Europą iki tol saugojusios geležinės uždangos, Rytų Europos šalys netruko pačios apsiskelbti pasieniečiais ir dešimtajame dešimtmetyje į Vakarus keliavusius ne europiečius migrantus ėmė siųsti namo, šitaip demonstruodamos savo europietiškumą Europos Sąjungai, kurios narystės siekė. Jau 1994-aisiais Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Boutrosas Boutrosas Ghali ne be pagrindo teigė, kad geležinė uždanga iš Vidurio Europos pasislinko į Viduržemio jūros pakrantes.

„Sugrįžimo į Europą“ istorija turi labai reikšmingą ir iki šiol plačiai nenagrinėtą aspektą: vis dar populiariame didvyriško tautinio išsilaisvinimo naratyve paprastai ignoruojamas platesnis kolonijinės ir pokolonijinės istorijos kontekstas, kuris yra neatsiejama šių procesų dalis.

– 1989-ieji taip pat yra vadinamosios posocialistinės amnezijos pavyzdys, kai pamirštami visi praeities santykiai – ypač su trečiuoju pasauliu (vėliau vadintu „Globaliais Pietumis“). Vyraujantis antikomunistinis naratyvas visus šiuos santykius laiko socialistinio internacionalo dalimi, socializmo ar komunizmo ideologijos sklaida. Tokiu būdu politiškai diskredituojamas ir antikolonializmas ar antikolonijinis solidarumas. Čia įdomu pasvarstyti ir apie tai, ką socialistinei Europai galėjo reikšti sąvokos „trečiasis pasaulis“ ir kartu naujai atsirandančio antikolonijinio pasaulio politinis diskreditavimas bei depolitizavimas regioną pervadinant „Globaliais Pietumis“. „Sugrįžimo į Europą“ procese būta ne tik grįžimo į baltųjų gretas ir į Vakarus ir Europą valdančią civilizaciją, bet ir siekio maskuoti visus minėtus tarpusavio ryšius pasitelkiant atsainius civilizacinius naratyvus ir diskredituojant socializmą kaip globalų vyksmą. Ar sutiktumėte?

– Reikėtų pažymėti, kad ši amnezija yra selektyvi: regiono populistinių natyvistų vyriausybės šiuos buvusius ryšius irgi atranda iš naujo dėl „tarpinės šalies“ (in-betweeness) statuso, jiems suteikiančio derybinių galių konfrontacijoje su neva „naujaisiais kolonistais“ liberalios ES pavidalu. Kinija ir Rytų Europos vyriausybės naujų ekonominio bendradarbiavimo formų kūrimo procese kartkartėmis subtiliai užsimena apie buvusius socializmo eros saitus. Tačiau, kalbant apie akademinius darbus, manau, kad turime nemažai jaunesniosios kartos istorikų, ypač kairiųjų pažiūrų, kurie tokio pobūdžio užmarščiai priešinasi. Nėra taip, kad jų naujai rašomos istorijos puslapiuose rastųsi pateisinimų ar raginimų grįžti prie kokios nors iš buvusio valstybinio socializmo formų. Jie veikiau kritikuoja būtent šią amneziją, kurios apraiškų nestinga Rytų Europos istorikų po 1989-ųjų itin pamėgtoje istorijos interpretacijoje, daugiausia dėmesio skyrusioje tautai ir regionui.

Tokie atskaitos taškai leidžia Rytų Europos istorijas traktuoti kaip pasaulinės imperijų ir jų žlugimo istorijos dalį, regioną suvokti kaip globalinio kapitalizmo sistemos „pusiau periferiją“. Šiek tiek provokuojant, 1989-uosius šiuo požiūriu būtų galima laikyti savaip įdomia neokolonijinių ir antikolonijinių revoliucijų samplaika.

Viena vertus, tai buvo antikolonializmo laikotarpis, nes daugelio opozicionierių pagrindinis tikslas buvo išvaduoti Rytų Europą iš Sovietų Sąjungos įtakos, t. y. nepriklausomų tautų kova prieš Maskvą. Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad nacionalizmą skatino ir daugelis komunistų, ypač paskutiniais Šaltojo karo dešimtmečiais, ir tai davė toną disidentams, kėlusiems ar rėmusiems nepriklausomų tautinių valstybių idėją. Tad nacionalizmo diskursas nepriskirtinas vien tik disidentams.

Kita vertus, šis naujas antikolonijinis diskursas pašalino bet kokius sąlyčio taškus su antikolonijiniais judėjimais visame kitame pasaulyje. Noamas Chomsky devintajame dešimtmetyje griežtai kritikavo Rytų Europos disidentų savanaudiškumą. Rytų bloko opoziciniai judėjimai, be abejo, palaikė antisovietines kovas svetur – tarkime, afganų priešinimąsi sovietų okupacijai. Galime prisiminti, kad Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo pogrindinio pašto ženkluose figūravo mudžahedų ir į Kabulą išvykusių lenkų kovotojų atvaizdai. Bet tuo viskas ir baigėsi. Tačiau tai visiškai suprantama, nes tiek Budapešto, Prahos ir Varšuvos, tiek Maskvos komunistai oficialiai deklaravo paramą prieš Vakarus nukreiptam antikolonializmui, tad opozicionieriams norėjosi laikytis priešingų pozicijų. Mūsų knygoje „Alternative Globalisations“ Kimas Christiaensas nagrinėja Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo negebėjimo solidarizuotis su antiapartheido judėjimu devintajame dešimtmetyje priežastis. Pasak jo, taip buvo iš dalies dėl to, kad pastarąjį rėmė Varšuvos komunistai, bet ne mažiau svarbus ir faktas, kad Pietų Afrikoje tuo metu buvo nemaža dešiniųjų pažiūrų lenkų diaspora, ten įsikūrusi daugiausia devintojo dešimtmečio pradžioje ir „Solidarumui“ skyrusi piniginę paramą. Tad, nepaisant bendros darbuotojų profsąjungų kovos prieš neteisėtą valdžią, „Solidarumas“ vengė skelbtis antiapartheido rėmėjais dėl rizikos prarasti svarbų pajamų šaltinį⁸. Buvo ir daugiau panašios svarbos atvejų, iliustruojančių šią deglobalizuotą ir nacionalizuotą antikolonializmo atmainą.

Kita vertus, devintojo dešimtmečio pabaigos Afrikos kairieji į Rytų Europos transformaciją ir valstybinio socializmo žlugimą regione taip pat žvelgė savaip: jie tai suvokė kaip Šiaurės baltųjų neokolonijinio pasaulio atkūrimą.

Jie jau buvo spėję patirti takoskyros Europoje Afrikai teikiamą naudą. Progresyvūs režimai turėjo rėmėjų socialistinėse šalyse ir galimybę išnaudoti priešpriešą tarp socialistinių Rytų ir kapitalistinių Vakarų savais tikslais. Jie nuogąstavo, kad, griuvus geležinei uždangai, jie niekam neberūpės. Ir daugeliu atžvilgių buvo teisūs.

Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos tiesioginės užsienio investicijos į Afriką gerokai krenta ir yra nukreipiamos į Rytų Europą. Investuotojai pastarąją laiko investicijoms saugesniu regionu, turinčiu labiau išsilavinusią ir Vakarų kompanijoms prieinamą darbo jėgą ir naujai atsiveriančią, perspektyvesnę rinką. Beje, gerokai prieš ES migracijos politikos kritikams pradedant vartoti sąvoką „Europos tvirtovė“ (Fortress Europe) – pirmą kartą pavartotą nacių propagandos paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais, ginant Hitlerio „Europos tvirtovę“ (Festung Europa), – ją devintojo dešimtmečio pabaigoje, protestuodami prieš neišvengiamai artėjantį turėtų pozicijų netekimą, atgaivino būtent afrikiečiai. Kaip Boutrosas Boutrosas Ghali sakė 1994-aisiais, geležinė uždanga pasislinko: ji dalija nebe Europą, o Viduržemio jūrą, driekdamasi tarp Europos ir „Globalių Pietų“, t. y. Afrikos⁹. Švęsdami 1989-ųjų jubiliejus apie tokius dalykus nesame linkę galvoti.

1989-ieji minimi kaip Europos vienybės atkūrimo laikmetis, pamirštant ne tik Europos atsitvėrimą sienomis ir humanitarines krizes Viduržemio jūros regione bei Šiaurės Afrikoje, bet ir tai, kad 1989-ieji ženkliai prisidėjo prie pastarųjų atsiradimo.

Vokiečių aktyvistai pastarajame dešimtmetyje nubrėžė sąsają tarp Berlyno sienos griuvimo fakto šventimo ir atsitvėrimo išorinėmis sienomis, pažymėdami, kad migrantų krizė Viduržemio jūros regione nusinešė daugiau gyvybių nei bandymai kirsti geležinę uždangą iki 1989-ųjų. Nepaisant to, sąsajų tarp šių dviejų įvykių ar procesų nenorime matyti. Šiandien siekdami permąstyti 1989-ųjų reikšmę ir dabartinės Europos ištakas turime į visa tai atsižvelgti.

– Čia norėčiau paklausti, kokiais būdais ir kodėl jūsų projekte daugiausia dėmesio skiriama koloniališkumo (coloniality) ir dekoloniališkumo (decoloniality) Rytų Europoje santykiui su socialistine globalizacija? Ši tema turi sąlyčio taškų su pastarojo meto istorikų diskusijomis apie epistemologines ir istorines postsocializmo ir postkolonializmo sąsajas [...].

Šiose diskusijose svarbi rasės sąvoka postsocializmo kontekste: kaip jūs ir minėjote, Rytų Europa tapo rasėms aklu (colour-blind) baltųjų regionu. Rasės ir rasizmo problemų marginalizavimas viešajame diskurse prasidėjo dar devintajame dešimtmetyje, kartais jas interpretuojant savaip ir pritaikant vietos specifikai – pavyzdžiui, siekiant suprasti vietinių žydų ir romų tautinių mažumų istoriją, – tačiau nereflektuojant globaliau mūsų santykio su pačios rasės idėjos raida ir mūsų požiūrio pokyčių. Čia norėčiau grįžti prie jūsų minėto neretai rasistinio pastarojo meto diskurso, ypač sustiprėjusio nuo 2015-ųjų, ir fakto, kad po sisteminių pokyčių visiškai pamiršome socializmo laikų ne europiečių migracijos į Europą istoriją ir buvusius istorinius ryšius su kitomis rasėmis.

Tai ypač aktualus klausimas šių dienų kontekste, kai, nepaisant prieš migraciją nukreiptos propagandos, Rytų Europos šalyse migrantai vis sparčiau priimami tiek kaip darbininkai, tiek kaip studentai ir dėl vis ryškėjančio darbo jėgos trūkumo, aiškintino didėjančiais emigracijos mastais ir mažu gimstamumu, ir dėl tarptautinės konkurencijos aukštojo mokslo ir darbo rinkos srityse, taip pat ir siekiant mažinti viešosios skolos naštą. Migracijos srautai tiesiogiai priklauso nuo istorinių sąsajų, tad socializmo laikų migraciniai ryšiai vis dar lemia ir šių dienų srautus. Pavyzdžiui, joks atsitiktinumas, kad į Vengriją vis dar atkeliauja darbininkų migrantų iš Mongolijos ir Vietnamo. Kaip socializmo ir 1989-ųjų istorija bei platesnė, pasaulinės istorijos perspektyva galėtų padėti suprasti šių dienų Rytų Europos santykį su rasių problematika?

– Visų pirma noriu pabrėžti, kad daugelis mano minėtų dalykų turi paneuropietišką dimensiją. Kai kurie akademikai, pavyzdžiui, Davidas Theo Goldbergas, pažymi, kad tiek baltumas, tiek jį sukūrusi ir įgalinusi kolonijinė patirtis iki šiol lieka nepakankamai išnagrinėtos europietiškumo sąvokos sudedamosios dalys¹⁰. Kiti kritikuoja daugelio europiečių atminties spragas, pažymėdami polinkį, ypač vakarų europiečių, ant viešosios atminties pjedestalo kelti Holokaustą, nepamirštant ištarti „niekada daugiau“. Spraga čia yra ta, kad tokia istorinės atminties interpretacija trukdo apmąstyti kolonijinės prievartos faktą ir jo ryšį su šių dienų pasaulio rasių hierarchija bei ta pačia baltumo sąvoka.

Kad ir kiek istorikai rašytų apie šių dviejų dalykų sąsajas – pavyzdžiui, kad Holokaustas buvo bumerangu į Europą grįžtanti kolonijinė prievarta, – Europos istorinė atmintis lieka paremta supratimu, kad labiausiai verta prisiminti būtent tai, kad toks civilizuotas kraštas kaip Europa galėjo iki Holokausto prieiti. Michaelas Rothbergas argumentuoja, kad europiečiams reikalinga įvairiakryptė atmintis, kuri aprėptų abu minėtus polius¹¹. Pastaraisiais dešimtmečiais pasigirsta rytų europiečių raginimų į Europos kolektyvinę istorinę atmintį įtraukti ir komunistinio režimo prievartą – kartais vadinamą „genocidu“, kas sulaukia prieštaringų reakcijų, – ir šiai tolygiai taikyti posakį „niekada daugiau“, kaip savo naujose fantastiškose knygose pažymi Laure Neumayer ir Jelena Subotić¹². Bet tokio pobūdžio raginimai rodo, kad europiečių mąstymas apie istorinę prievartą ir jos sąsajas su dabartimi lieka pabrėžtinai europocentristinis. Be abejo, buvo ir raginusių išplėsti europinės prievartos sąvoką, siekiant įtraukti patirtis tiek Europos viduje, tiek už jos ribų – pradedant Aimé Césaire’o pasisakymais penktajame dešimtmetyje ir baigiant šių dienų aktyvistais, siekiančiais teisingumo dėl buvusioje Vokietijos Pietvakarių Afrikos kolonijoje vykdyto genocido, – bet svaraus balso jie neturi.

Norėdami apmąstyti rasinę problematiką, rasizmą ir baltumą kaip neatsiejamas europietiškumo dalis, privalome juos suprasti iš visos Europos istorijos perspektyvos.

Šitai sakau iš dalies todėl, kad, būdamas JK istorikas, puikiai matau vakarų europiečių bandymus eksternalizuoti Europos kaip tokios rasizmą link rytinių žemyno pakraščių: pavyzdžiui, bedama pirštu į Viktoro Orbáno prieš migrantus nukreiptas kampanijas, sutelkiant dėmesį į iracionalius, barbariškus, necivilizuotus rasistus rytuose. Tokia gudrybė vakarų europiečių pasitelkiama dažnai, kad tik nereikėtų pernelyg giliai žvelgti į rasizmo atmainas savo pačių idėjose apie tai, ką jiems reiškia Europa.

Visgi, nepaisant visų mano išvardytų dalykų, reikėtų paminėti ir tai, kad Rytų Europa turi savitą su šia problematika susijusią istoriją. Šis regionas turi savo vietą ilgoje kolonializmo ir rasių istorijoje, kad ir kaip dažnai būtų stengiamasi pabrėžti jo išskirtinumą dėl niekad nevaldytų kolonijų. Paimkime kad ir lenkus, Napoleono siųstus į Haitį numalšinti revoliucijos ir galiausiai perėjusius į sukilėlių pusę. Sukilimo lyderis Jeanas-Jacques’as Dessalines’as lenkus pavadino „baltaisiais Europos negrais“ ir jų istorija tapo lenkiškojo nacionalizmo pagrindu: solidarizuojamasi su visais valstybingumo siekiais kovose su didžiosiomis imperijomis. Ši istorija vėliau pasisavinta komunistų, o visai neseniai jos pagrindu Haityje pastatyta ir opera, kurią Adamas Kola aptaria savo knygoje apie lenkų pokolonializmą. Kartu Rytų Europos nacionalistai rėmė baltųjų imperializmą: XIX a. pabaigoje lenkų ir vengrų nacionalistai tikėjosi įkurti kolonijas – nacionalinio identiteto „kapsules“, kol jų tėvynės taps nepriklausomos. Jie skubėjo pabrėžti, kad jų kolonijos bus civilizuotos, kad iš pačių patirtos imperinės priespaudos pasimokyta ir kad žiaurumo ir smurto bus mažiau nei britų ir prancūzų valdomose teritorijose. Nacionalistams kolonijų įkurti gal ir nepavyko, tačiau europietiškojo kolonistinio alkio tikrai būta.

Kas pasakytina apie antikolonializmą ir jo santykį su rasine problematika socializmo laikais? Ar buvo tikro rasinio solidarumo su Pietumis apraiškų?

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje socialistinės valstybės Jungtinėse Tautose aktyviai pasisakė už antirasistines programas iš dalies dėl Rytų Europoje patirto nacių rasizmo Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau tokia pozicija dažnai buvo performatyvi, nes visų pirma siekta prisirinkti sąjungininkų pasauliniu lygmeniu. Antikolonializmo projektui aštuntajame dešimtmetyje išgyvenant gilią krizę, antirasistinių pažiūrų demonstravimas Rytų Europos elitui anaiptol nebeatrodė toks patrauklus.

Antikolonializmo projektui devintajame dešimtmetyje praradus patrauklumą ir dėl jo rėmimo nebegaunant jokių statuso taškų, Rytų Europoje kone iškart pradėta atsainiau elgtis su juodaodžiais studentais ir darbininkais migrantais, atsirado rasistinės prievartos požymių. Kaip jau minėjau, vadinamasis „sugrįžimas į Europą“ ir bendrų kultūrinių šaknų atradimas vėlyvaisiais Šaltojo karo metais – kad ir kokia herojiška ši istorija būtų – vyko lygiagrečiai su atsitvėrimu sienomis ir spalvotųjų ne europiečių atskyrimu nuo visuomenės.

Būta ir idėjos, kad socializmas „patamsino“ baltųjų rytų europiečių odos spalvą. Konservatyvių pažiūrų disidentų devintojo dešimtmečio tekstuose pasirodo sąvoka „baltieji negrai“: esą būtina šį daugiaspalvį socializmą mesti lauk ir tokiu būdu bus galima grįžti prie tikrojo, baltųjų, europietiškumo.

Taigi galime teigti, kad dirva dešiniųjų populistų pareiškimams po 2015-ųjų Sirijos pabėgėlių krizės, kad rytų europiečiai yra paskutiniai krikščioniškosios Europos civilizacijos sergėtojai nuo vakarietiškojo daugiakultūriškumo grėsmių, pradėta ruošti dar vėlyvaisiais Šaltojo karo metais.

Šį iš naujo ryškėjantį europietiškumo ir baltumo sugretinimą Rytų Europoje matome iš to, kaip devintajame dešimtmetyje buvo elgiamasi su darbininkais migrantais. Laikmečiu, pasižymėjusiu jų laikymu civilizaciniais svetimkūniais, šie darbininkai migrantai vis dažniau susidurdavo su rasistine prievarta. Vėliau, 1989-aisiais, iš „Globalių Pietų“ atvykę darbininkai migrantai masiškai varomi iš Rytų Europos, šimtais tūkstančių, kas labai retai prisimenama. 1990-aisiais iš Vokietijos siekta žūtbūt išvyti 8 tūkstančius darbininkų, atvykusių iš Vietnamo, Angolos, Mozambiko ir Kubos į VDR prieš Vokietijos suvienijimą, baiminantis, kad griuvus Berlyno sienai jie pradės masiškai plūsti į Vakarus. Išpuoliai prieš romus ir vietnamiečius itin padažnėjo tuometinėje Čekoslovakijoje ir sulaukė viešo „Chartijos 77“ ir Helsinkio komiteto pasmerkimo, kuriame pabrėžiama, kad tokia prievarta nedera su demokratinės revoliucijos idealais.

Būta ir islamofobijos apraiškų. Antiislaminių pažiūrų plitimą dažnai siejame su pokomunistiniu laikotarpiu ar Rugsėjo 11-osios teroro išpuoliais. Tačiau, pažvelgę į kiek ankstesnius laikus, jų ištakų rasime reakcijoje į Irano 1979 m. revoliuciją ir Saudo Arabijos remto radikalaus, transnacionalinio salafizmo išplitimą. Čia turime nepamiršti, kad socialistinėje Europoje būta didelių musulmonų mažumų grupių – ypač tuometinėje Jugoslavijoje ir Bulgarijoje; jų taip pat buvo ir Sovietų Sąjungai priklausiusiose Vidurio Azijos teritorijose. Devintojo dešimtmečio viduryje šios mažumos imtos laikyti potencialiai grėsmingomis dėl, elito požiūriu, išpažįstamų panislamiškų vertybių, kurios esą visiškai svetimos socializmo idealams. Taip pat baimintasi, kad ši nauja islamiškos kultūros forma kvies atvykėlių srautus iš trečiojo pasaulio šalių, kaip kadaise nutiko su pačiu socializmu. Šis smurto persmelkto, politiškai nepastovaus ir visiškai svetimos kultūros islamiškojo pasaulio vaizdinys buvo sukurtas ir sėkmingai naudotas likus dar dešimtmečiui iki socialistinės sistemos žlugimo – ypač pertvarkos siekiančių komunistų, – stengiantis pabrėžti savo, kaip taikaus ir civilizuoto Europos regiono, statusą.

 

www.criticatac.ro

Vertė Marius Jakštas