Eilės
nuodas
ieškau centrinės gatvės
esu centrinėje gatvėje
nerandu centrinės gatvės
tikrindama šias tris galimybes, prisiminiau
esame paleistas iš užsklęsto paukščio sparno nuodas
po šimto sekundžių pasuksiantis į rytus
vakarus
užkrečianti simetrija
ir kas diena būsena nuodo
Autorės nuotrauka
kelias
kad ir kas benutiktų
nutiks bet kas
einant keliu
vis trypčiojamu du kartus dienoje
žengiu žingsnius savęs lyg sėklos
ar žieminio daigo pernešimui
kad vietą rasčiau
rankos, nejaučiančios karščio, kaito
mintys mėgino įrodyti ištvermę
įveikti pusiausvyros testą
slinko nuo akių iki medžių viršūnių
vis pirmyn ir atgal
einant keliu
palikti kvapą ir dingti
nepasiekiama žemė
ar atmintis juda
ji naikina save
iki kol tampa mažu akmeniu
užgerk jį vandeniu
atmintis brėžia kontūrą
viduje nėra turinio
niekada ir nebuvo
linija brėžia plotą
nepasiekiamą žemę
veiksmai
vakar dažnai bus šalia
dūmas sužadino skonį negertą
neoninę šilumą
esu vaizdas, kurį akis fiksuoja lange
važiuojant vis kitas
esu mintis apie vaizdą
gyvename peradresuojami
ir pamirštami
žodžiai ieškosi vietos
mes prisispaudę
o šuo bagažinėje
važiuoti ir vežtis
išdegint akis, saulei leidžiantis
gulint namie, kaitinant lempai
akis išsideginti
bandyti užmigti, matant plėves užsimerkus
jas sekti
suptis kartu
sakykim, atsirandančios dėmės ant grindinio negyvenamo
yra šlapios
sakykim, aš tavo stogas skylėtas
vaikščioti rakinamam parke
suskubti ir viską praryti
ne viską: takus, akmenis, sniegą
dar nenukristi kūną paleidus
žiūrėti į pusnį ir jos nematyti
duris verti per garsiai
leisti joms trenktis
dykynė
apsuptas dūmų žemiau
tirštas oras vėdina ausis
šliejasi kūnai
iš naujo kristi į žolę
kur vėjai pečius plaka
tik negirdėti
per tiršta jau
ateitis
elektros laidas kerta mėnulį
birželio čiobreliai primena adatas gerklėje
taurėje geltonas likeris keliauja savu, nieko vertu siužetu
trečiame aukšte oda aptrauktos durys slepia senelį
pilką nuo senatvės
nuo skulptūros, kurią visą gyvenimą kūrė
dabar jis nežino dienų
balandžiai šalia jo lango įtartinai peteliškę slepia
namuose nebūties kvapas
kai ji rūkys
kai ji rūkys, aš išeisiu
gartraukio garsas užgoš mano krapštymąsi
greitai pakilsiu iš lovos
apsiausiu batus ir išeisiu
juk sakiau jai, kad esu
vėjas, gėlė, stalas
vakar verčiau žodžius būti nenormalius ir nereikalingus
ji rėkė
laukiu antros cigaretės
kai ji rūkys, aš išeisiu
sėdėti
galėjom peržengt gyvenimą keliais plačiais mostais
bet mes sėdėjom
kartais žiūrėjom pro langą į užtemusią saulę
kol šviesa akis skaudindavo
už šio gyvenimo vyko staigus kompozicijos pokytis
buvome priimti ant kalno įsikūrusios drebulio būstinės
kinas įsiplieskė iki gyvenimo
ribas sukeisdamas vietomis
veiksmai mintis dulksna padengdavo
bažnyčios čia klausėsi savo vietinio vėjo
todėl tylėjom ir toliau sėdėjom
balsas
nepaisant visko, tai išsigalvojimas
mano protas – erdvė
yra langai ir žemės nepažintos
save aš peradresuoju
pamenu būtį po tiltu
abiejose pusėse lijo skirtingai
kur vanduo ramus buvo
gimimas radosi
kitur – raudonai išrašyti žodžiai pranyko
esu akla dienos šviesai
šauksmu užstrigusiu
rašyti
ar geram tekstui reikia tik akimirksnio patikėjimo, kad jis toks yra
man reikia lapo
kur jis
rašyti
baltuma pamažu dingsta
tik kaip išmokti pamiršti mintis
kartoti, kol nieko nelieka
gal tada verta rašyti
lapelį pildyt
juodinti tuščiomis mintimis
formuoti vaizdinį, kuris nenutinka
tik atsitinka
lipti laiptais, eilutėmis
žemyn leistis be galo
be proto
prikimšti žodį žmogaus veido bruožų
meluoti
klystančios eilės
žinau, jog esu namuose
žvilgsnis lydosi
palieku save ir einu
spintoje yra mano portretas
skaičiuok, dabar mes trys
skamba aštunto dešimtmečio telefonas
aš neturiu jo
ir dulkių nėra
kažkas spragsi pirštais
laikrodis tiksėti pradėjo
aš nesu namuose
aš peizažas
žmonės, virstantys nemiga
susimildamas
susimaudamas
juk patiko kvapai, kurie žmoguje bręsta rytui išaušus
bet kaipgi, juk tai jau numirusios dienos
kažkas naktyje vietomis susikeičia
lyg veidas persimaino
rytas prasideda įremiant galvą į sieną
ir taip galvodama ji pravėrė visus namuose egzistavusius langus
persisverdama į kitą erdvę kažko ieškojo
prarijo balandį
pilve kurksėjo jis
senoji švelniai rėkė
neapsikentusi balandžio kurkimo, sapne vis sakė
kai pasiklysi, rasi laiptus
ji jų nerado
ir su balandžiu išplaukė upe
kur žuvys tamsoje pasikeičia į baltas
grįžti į pradžią
ar lūkuriuoti dar ten
prie ežero
kur bangos milžiniškos
prisėsti
alkūnes atremti
atmesti
vėliau jau nukristi
ieškoti pilno dangaus
pasitikti
ankstaus ryto
vėlyvos nakties
pribuvėją
turinčią jėgą gimti
užgimti
ir vis pavargti
