Apie pasaulį, kurio (galbūt) nėra
Laura Kromalcaitė. Mūsų čia niekad nebuvo. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 75 p.
Perskaičiusi Lauros Kromalcaitės eilėraščių rinkinį „Mūsų čia niekad nebuvo“, prisiminiau 2018 metais debiutavusios Gretos Ambrazaitės knygą „Trapūs daiktai“: abi autorės savaip išryškina tikrovės netvarumą, nykimą, nesaugumą, tačiau G. Ambrazaitės poetinė raiška sodresnė, įmantresnė. Kita vertus, L. Kromalcaitė drąsiai renkasi laisvą ir gan paprastą kalbėjimo būdą. Todėl tekstai atrodo lengvai perprantami, nors, kaip išaiškėja juos detaliau panagrinėjus, tas paprastumas neretai apgauna.
Knygos pavadinimas gali būti interpretuojamas atsižvelgiant į šias eilutes: „[...] negali grąžinti kito į gyvenimą / kol pats nepramerkei akių“ (p. 53). Kitaip tariant, kol nėra suvokiančiojo subjekto, tol nėra ir suvokiamo objekto: suvokiantysis yra būtinas, kad regimi reiškiniai įgautų prasmę. Vis dėlto eilutės sufleruoja, kad, ko gero, kiekvienas suvokiantysis kuria savo pasaulio iliuziją. Sustiprindama tokį įspūdį autorė pasitelkia kasdienes detales ir, parodydama jų keistumą, atveria fantazijos realumą arba realybę kaip fantaziją: „atėję sėdėdavome koridoriuje kol administratorė / mus nuvydavo rėkėme ir spjaudėmės / mes buvome gyvūnai / iš laukymės iš raudonosios knygos // atsimenu ponią iš kambario Nr. 178 / vieną dieną visai netikėtai jos telikas sugedo / ji liko neišsiaiškinusi kiek kainuoja tas / supistas kremas nuo saulės // [...] vieną dieną mūsų viešbutyje kažkas sprogo / slapta pro durų tarpą žiūrėjome / į teliką 178 kambaryje / rodė specialias naujienas kriminalinę skiltį / rodė žmones iš visų pusių minioje įžiūrėjau save bet / juk mūsų ten niekada nebuvo“ (p. 46). Klaidinantys reginiai, klajonės po sapnuojamus ar netgi pomirtinius pasaulius, netikėjimas sakralumu (p. 39–40) atskleidžia, kad gyvenimas ir mirtis yra suvokiami ne kaip griežtos opozicijos, bet veikiau kaip vienas kito tęsiniai, kai kuriama tam, kad būtų naikinama: mirtis tampa gyvenimo tikslu, o gyvenimas įprasmina mirtį. Tai nurodo miesto statymas, ketinant jį sunaikinti (p. 16), Sienos, kuri rašoma iš didžiosios raidės, statybos išreiškia saviizoliaciją bei ėjimą mirties link, numatant, kad statymo veiksmas bus pratęstas (p. 22), virsmas šapų ir šiukšlių krūvele (p. 23) ir pan.
Galima sakyti, rinkinyje pasirodantis (su)naikinimo ir (at)kūrimo žaismas maksimaliai išskleidžiamas per Timio figūrą. Šis personažas pasirodo paskutiniame skyriuje, kuriame esama nuorodų į biblinius siužetus, nors prie jų autorė neprisiriša, o kuria kiek absurdišką poetinį pasaulį: „žiūrėkit! sušuko Timis / iškėlęs pirštą / visi klounai pakėlė / akis į dangų // jis buvo tuščias“ (p. 66). Tai gali būti užuomina apie pasaulio iliuziškumą, o jei pasaulis netikras, tuomet dūžtantys ir atsinaujinantys pavidalai taip pat yra tik iliuzija, tačiau paradoksaliai siekiama iliuziniame pasaulyje būti: „[...] Timis buvo vienintelis žmogus / mieste sukurtas iš kraujo ir mėsos / iš gėlos ir nuolankumo žūdavęs tam / kad nubustų kad grįžtų ir nuramintų / verkiančius nulinčiuotų vagis ir / bedievius pasmerktų / [...] Timis juokiasi žiūrėdamas į liepsnojantį / miestą su dieviškos šviesos fakelu rankoje“ (p. 69). Ugnis apšviečia, bet ir naikina, kita vertus, dieviška šviesa gali simbolizuoti išsilaisvinimą, sunaikinantį tikėjimą iliuziniu pasauliu. Tokią mintį grindžia kitame eilėraštyje nurodyta sąsaja tarp išsilaisvinimo ir „tikro žmogaus“ (p. 12), tačiau svarbu suvokti, kad tai, kas netikra, gali būti patiriama kaip tikra ir atvirkščiai: „sapnuoju antrąjį pasaulinį / esu maža apskretusi mergaitė / [...] stoviu baloj kol suprantu esu / tik Vilniuje lietus merkia drabužį / bobos stumdosi prie troleibusų rėkia / [...] žiūriu į save per atstumą / tai tik vėjas po sijonu / tai tik vėjas po sijonu / ir karas kuriame nėra fortų“ (p. 10). Cituotose eilutėse žodis „esu“ gali reikšti išgyvenamą ir suvokiamą visuomet esančią tikrovę arba tiesiog buvimą tam tikroje aplinkoje, kuri nebūtinai yra tikra. Tokie nevienaprasmiški tekstai atsveria mažiau pavykusius eilėraščius, pvz., „Mano sufijų“: „sukasi / sukasi / sukasi / dirba ir sukasi / mano brangus / vijurkas / [...] sukasi biure / sukasi socialiniame tinkle / [...] palieti ir liaujasi verkęs“ (p. 48). Kalbiniu požiūriu skamba gražiai, bet ne itin originaliai bandoma kritikuoti šiuolaikinę gyvenseną ir „tobulo“ žmogaus bruožus.
Kaitaliodama tapatybes (rinkinyje nevengiama kalbėti iš vyriškos pozicijos) autorė kvestionuoja tikrovę, žongliruodama besikeičiančiais vaidmenimis, parodydama, kad nėra nieko pastovaus: „[...] po truputį išleidžiu visus savo gyvūnus pasiganyti / tavo zoologijos sode / o tu palengva tampi mano kėdėmis pagalvėmis ir / nedideliu dūmu kylančiu iš mūsų / pigaus kiniško / virdulio“ (p. 33). Dėmesys kitoniškumui, virsmui padeda įgyvendinti sudėtingą užmojį – kalbėti apie tai, ką išsakyti (o ir mąstyti) yra itin keblu – apie abejonę dėl pasaulio ir mūsų buvimo jame tikrumo. Dažniausiai su šiuo užmoju susidorojama sėkmingai, tačiau kartais neišvengiama pernelyg nuspėjamų minčių vingių: „[...] mano kūnas eina / mano gatvėmis / autopilotu / jau trisdešimt metų // mano miestas yra / mano namai / mano žmonės / šoka juose / nepastebėdami // kad manęs čia / niekad / nebūta“ (p. 28). Netapatumas kūnui, „reginčiojo neregimojo“, esančio anapus kūno, egzistavimo klausimas kur kas įdomiau užmenamas šiose eilutėse: „[...] tai ne aš mėgaujuosi gyvenimo sirpimu / ir tai ne aš kuriu nektarą saldžius žodžius / ne aš šiepiu dantis ne aš draskau tavo zoologijos sodą į skiautes“ (p. 31). Subjekto savistaba, būdinga šiam rinkiniui, atskleidžia, kad bandoma atskirti tikrąjį „aš“ nuo netikrojo, tad egocentriškumu eilėraščių kalbančiojo neapkaltinsi – jis suvokia (o galbūt intuityviai nujaučia) anapus ego egzistuojantį „kitą“ save, kuris gali stebėti šį susvetimėjusį pasaulį. Be kita ko, nėra prisirišama prie jokio konkretaus pavidalo: „[...] spalis iššiepęs dantis primena / liūdną laukinį gyvūną / jie sako gyvūnai neturi jausmų / tada kodėl jie taip / verkia kai išeini iš namų / kodėl aš taip“ (p. 9). Pasikartojantis įvardis „jie“ naikina skirtį tarp gyvūniškų ir žmogiškų plotmių, kaip ir naikinama skirtis tarp vidaus ir išorės, kalbant apie būsenas eilėraštyje „Sąstingis“ (p. 42), tačiau dėmesys jausenoms nereiškia susireikšminimo, kurio nepagrįstumą ženklina nepasitikėjimas tuo, kas įprastai laikoma tikra.
Kalbėdama apie savo debiutą, L. Kromalcaitė suabejoja prisiminimų tikrumu: „Laikui bėgant faktai ir detalės išsikreipia, žmonės ir gyvūnai pasikeičia, kol imi nebesuprasti – kas nutiko išties, o ką prasimanei.“ Tai sufleruoja, kad kūryba neatsiejama nuo rašančiosios patirties, tačiau eilėraščiuose galima įžvelgti slypinčias filosofines problemas: iš pirmo žvilgsnio labai paprasti tekstai maskuoja išties sudėtingus klausimus, kaip kad minėtąją abejonę dėl pasaulio tikrumo.
Vis dėlto skaitytojas gali apsigauti aptikdamas įvairiausias banalybes (pvz., berniūkštis, pakeliantis mergaitės sijoną, p. 29; pridergta laiptinė, p. 41 ir t. t.) ir išryškėjantį naivų požiūrį. Tačiau žvelgiant į knygos visumą banalios frazės skamba gan patraukliai. Viena vertus, todėl, kad jos tampa integralia poetinės tikrovės dalimi, kita vertus, gerai sustyguota rinkinio struktūra lemia jų reikalingumą: vietoje ir laiku pasakyta banalybė komentuoja kitus rinkinyje esančius tekstus, kai išties gražiai žaidžiama nuvalkiotomis ištaromis.
Pasitelkdama primityvią pasaulėžiūrą, autorė apnuogina stereotipinį mąstymą: „brolau žiūrėk kaip viskas vyksta / viena boba paskendo vakar / upėje niekas nerado kūno / nes neieškojo / brolau žiūrėk kaip viskas vyksta / mano mergaitė parodė ką / turi po sijonu / ne man / sakiau tau kad būtum / gerasmanieringaslipšnus“ (p. 35). Toks tiesmukas kalbėjimas atskleidžia, kad prieš klišes kovojama ir šaipomasi iš jų, kartu jomis pasinaudojant. O tekste pavadinimu „Visada klausiau savo babos“ (p. 25) išryškinamas naivus pasitikėjimas, kuris išties primena praktinės išminties svarbą kasdieniame gyvenime.
Apibendrindama galiu sakyti, kad L. Kromalcaitė vykusiai derina sudėtingas temas su eilėraščiuose neslepiamu jautrumu, pykčiu ir desperacija. Nevengdama šiurkštokos raiškos, ji priešinasi stereotipiniam mąstymui, parodydama nesibaigiantį kūrybos ir naikinimo žaismą, kuris galbūt tėra iliuzija.
