Didysis Kitas neegzistuoja

 

Kodėl Sigmundas Freudas Edipo mitą papildė mitiniu „pirmykščio tėvo“ pasakojimu „Toteme ir tabu“ (TT)? Šio antrojo mito pamoka yra visiška Edipo mito priešybė: čia toli gražu nebereikia turėti reikalą su kaip Trečiasis įsikišančiu tėvu, neleidžiančiu tiesiogiai kontaktuoti su incestiniu objektu (taip palaikant iliuziją, kad tėvą sunaikinus objektas būtų pasiektas); čia reikalą turime su tėvo nužudymu, t. y. edipinio troškimo patenkinimu, dėl kurio randasi simbolinis draudimas (miręs tėvas grįžta kaip jo paties Vardas). Šiandien itin pasmerktas „Edipo nuosmukis“ (simbolinio tėviško autoriteto sumenkėjimas) būtent reiškia sugrįžimą figūrų, funkcionuojančių pagal „pirmykščio tėvo“ logiką: nuo „totalitarinių“ politinių lyderių prie seksualiai priekabiaujančio tėvo. Bet kodėl? Nušalinus „taikinantį“ simbolinį autoritetą vienintelis būdas išvengti luošinančios geismo aklavietės, jam inherentiškos neįmanomybės – neprieinamumo priežastį lokalizuoti despotinėje figūroje, pakeičiančioje pirmykštį jouisseur: mėgautis negalime todėl, kad JIS pasiglemžė visą jouissance…

 

– 1 –

 

„Edipo komplekse“ tėvažudystė (ir incestas su motina) yra nesąmoningas kiekvieno normalaus (vyriško) subjekto geismas, nes tėviška figūra neleidžia prieiti prie motiniško objekto, sutrikdo jo ir mūsų simbiozę; tuo tarpu pats Edipas yra išskirtinė figūra – jis vienintelis išties įvykdė tėvažudystę ir patyrė incestą. TT scenarijus priešingas: tėvažudystė nėra mūsų nesąmoningo troškimo tikslas, o, kaip vėl ir vėl pabrėžia Freudas, priešistorinis faktas, „tikrai turėjęs įvykti“ įvykis, kad nuo gyvūniško būvio būtų pereita prie kultūros. Trumpai tariant, traumuojantis įvykis nėra tai, apie ką svajojame, bet kas niekada neįvyksta, ir kadangi jis nuolat atidedamas, kultūros būvis išsilaiko (nes incesto su motina pasiekimas reikštų simbolinio nuotolio / draudimo, apibrėžiančio kultūrą, panaikinimą); tikriau, traumuojantis įvykis yra tai, kas visuomet jau turėjo būti įvykę mums esant kultūros registre. Jei iš tikrųjų nužudėme tėvą, tai kodėl šito pasekmė nėra taip trokšta incestinė sąjunga? Šiame paradokse slypi svarbiausia TT tezė: draudžia ir prie incestinio objekto prieiti neleidžia ne gyvas, o MIRĘS tėvas, po mirties grįžtantis kaip jo paties Vardas, t. y. simbolinio įstatymo / draudimo įsikūnijimas.

 

Taigi TT matrica paaiškina struktūrinę tėvažudystės būtinybę: perėjimas nuo tiesioginės brutalios jėgos prie simbolinės valdžios, draudžiančio įstatymo, visada grįstas (atmestu) (disavowed) pirmykščio nusikaltimo aktu. Jame slypi „kad mane myli, gali įrodyti tik mane išduodamas“ dialektikos logika: tėvas iškeliamas į didžiai gerbiamą Įstatymo simbolį tik jį išdavus ir nužudžius. Ši problematika taip pat atveria netikėtus nežinojimo vingius – ne subjekto, o didžiojo Kito nežinojimo: „tėvas miręs, bet to nežino“, t. y. jis nežino, kad jo mylintys sekėjai yra (visuomet-jau) išdavę jį. Kita vertus, tai reiškia, jog tėvas „tikrai mano, esąs tėvas“, kad jo autoritetas sklinda tiesiai iš jo asmens, ne tik iš tuščios simbolinės vietos, kurią jis užima ir / ar užpildo. Atsidavęs sekėjas nuo tėviškos vadovo figūros turėtų nuslėpti būtent šį atotrūkį tarp vadovo jo asmenybės betarpiškume ir jo užimamos simbolinės vietos, atotrūkį, dėl kurio tėvas, kaip asmuo, visiškai bejėgis ir juokingas (karalius Lyras, žiauriai susidūręs su savo išdavyste ir iš to išplaukusiu jo bejėgystės demaskavimu bei netekęs simbolinio titulo, virsta senu, įniršusiu, impotentišku kvailiu). Vadinasi, eretinė legenda, pagal kurią pats Kristus įsakė Judui jį išduoti (ar bent leisti jam sužinoti savo norą netiesiogiai…), yra tvirtai pagrįsta: šioje didžio žmogaus išdavystės būtinybėje, kuri tegali užtikrinti jo šlovę, glūdi galutinė galios paslaptis.

 

Vis dėlto TT matricoje kai ko trūksta. Negana, kad nužudytas tėvas sugrįžtų kaip simbolinio draudimo instancija: kad šis draudimas suveiktų, jis privalo būti palaikomas pozityvaus valios akto. Dėl šios priežasties Freudas savo „Mozėje ir monoteizme“ (MM) pridėjo dar vieną, paskutinę, Edipo dispozityvo variaciją. Čia dvi tėviškos figūros vis dėlto nėra tokios pat kaip TT: dvi figūros čia yra ne ikisimbolinis obsceniškas / nekastruotas Tėvas-Jouissance ir (miręs) tėvas kaip simbolinio autoriteto turėtojas, t. y. Tėvo-Vardas, bet senasis egiptietis Mozė (kuris, atmesdamas ankstesnius politeistinius prietarus, įveda monoteizmą, determinuotos ir unikalios racionalios tvarkos valdomos visatos sąvoką) ir semitas Mozė (Jehova [Jahvė], pavydus Dievas, rodantis kerštingą įsiūtį, kai jaučiasi išduotas žmonių). MM dar kartą apverčia TT dispozityvą: savo sekėjų / sūnų „išduotas“ ir nužudytas tėvas yra NE obsceniškas pirmykštis Tėvas-Jouissance, o „racionalus“, simbolinį autoritetą įkūnijantis tėvas, vieningą racionalią visatos struktūrą (logos) personifikuojanti figūra. Taigi vietoj obsceniško ikisimbolinio tėvo, sugrįžtančio Vardo, simbolinio autoriteto, pavidalu, regime simbolinio autoriteto (logos) išdavystę, jo nužudymą, įvykdytą sekėjų / sūnų, ir jo grįžimą pavydaus, kerštingo, žudikiško įsiūčio kupino ir negailestingo superego Dievo pavidalu.[i] Tik įvykus šiam antrajam Edipo matricos apvertimui pasiekiame garsiąją paskališkąją perskyrą tarp filosofų Dievo (Dievo kaip universalios logos struktūros, tapačios racionaliai visatos struktūrai) ir teologų Dievo (meilės ir neapykantos Dievo, neperprantamo, su kaprizinga „neracionalia“ predestinacija susijusio „tamsaus Dievo“).

 

Svarbiausia tai, kad, priešingai nei pirmykštis tėvas, apdovanotas žiniomis apie jouissance, šis nepalenkiamas Dievas sako „ne!“ jouissance – kaip teigia Lacanas, šis Dievas apsėstas nuožmaus nežinojimo („la féroce ignorance de Yahvé“)[ii], „atsisakau žinoti, nenoriu nieko girdėti apie jūsų purvinus ir slaptus jouissance būdus“ nuostatos; Dievas, atsikratantis tradicine seksualizuota visata, visata, vis dar apimančia visiškos harmonijos tarp didžiojo Kito (simbolinės tvarkos) ir jouissance regimybę bei kažkokios seksualinės įtampos tarp vyriškų ir moteriškų „principų“ (in ir jang, Šviesa ir Tamsa, Žemė ir Rojus…) valdomo makrokosmo suvokimą. Šis Dievas yra protoegzistencialistinis Dievas, kurio egzistencija, jei anachronistiškai pritaikytume Sartre’o pateiktą žmogaus apibrėžimą, ne tiesiog sutampa su jo esme (kaip kad šv. Tomo Akviniečio viduramžių Dievo atveju), bet eina anksčiau jos. Taigi jis kalba tautologijomis ne tik savo quidditas („esu, kas esu“) atžvilgiu, bet ir, svarbiausia, logos, savo veiksmų arba, tiksliau, įsakymų (to, ką mums įsako ar draudžia daryti) priežasčių atžvilgiu; jo nepermaldaujami įsakymai galiausiai grįsti „yra taip, NES TAIP PASAKIAU!“ Trumpai tariant, tai grynos Valios, jos kaprizingos prarajos, glūdinčios anapus bet kokios visuotinės racionalios logos tvarkos, Dievas, savo veiksmų aiškinti neprivalantis Dievas.[iii]

 

Tai Dievas, kalbantis savo sekėjams / sūnums, savo „žmonėms“ – balso intervencija čia kertinė. Kaip savo nepaskelbtame seminare apie nerimą (1960–1961) dėstė Lacanas, balsas (tikras „šnekos aktas“) sukelia signifikuojančio tinklo passage à l’acte, jo „simbolinį veiksmingumą“. Šis balsas prigimtinai bereikšmis, netgi beprasmis, negatyvus gestas, išreiškiantis pagiežingą ir kerštingą Dievo pyktį (visa reikšmė jau ten, mūsų visatą struktūruojančioje simbolinėje tvarkoje); tačiau savaime balsas būtent aktualizuoja grynai struktūrinę reikšmę, transformuodamas ją į prasmės patyrimą[iv]. Be abejo, tai dar vienas būdas pasakyti, kad per šį balsą, išreiškiantį jo valią, Dievas save subjektyvizuoja. Senasis savo žmonių išduotas ir nužudytas egiptietis Mozė buvo visa apimantis logos Vienis, racionali ir substanciali visatos struktūra, „raštas“, prieinamas mokantiems skaityti „didžiąją Gamtos knygą“, dar ne Savo kūrinijai besąlygišką Valią primetantis, visa išskiriantis subjektyvybės Vienis.

 

Šis pagrindo neturinčio valiojimo ir nuožmaus „iracionalaus“ įsiūčio Dievas – tai Dievas, kuris drausdamas sunaikina seną seksualizuotą išmintį, taigi atveria erdvę deseksualizuotam, „abstrakčiam“ moderniojo mokslo pažinimui. Paradoksas, kad „objektyvios“ mokslinės žinios (moderniąja, postkarteziškąja termino reikšme) yra tik todėl, kad pati mokslinių žinių visata yra papildyta ir palaikoma šios perviršinės „iracionalaus“, draudžiančio tėvo figūros; Descartes’o „voliuntarizmas“ (jo garsus pareiškimas, kad 2 + 2 būtų 5, jei tokia būtų Dievo Valia; nėra amžinų tiesų, tiesiogiai kosubstancialių Dieviškajai Prigimčiai) yra būtina išvirkščioji modernaus mokslinio pažinimo pusė. Ikimodernus aristoteliškas ir viduramžių pažinimas dar nebuvo „objektyvus“, racionalus, mokslinis būtent todėl, kad stokojo šio perviršinio elemento – Dievo kaip gryno „iracionalaus“ Valiojimo subjektyvybės: tiesiogiai savo amžiną racionalią prigimtį atitinkąs aristoteliškasis Dievas „yra“ ne kas kita, kaip logiška Daiktų Tvarka. Kitas paradoksas – kad šis „iracionalus“ Dievas kaip draudžianti tėviška figūra taip pat atveria erdvę modernybės vystymuisi apskritai, netgi dekonstrukcionistiniam suvokimui, kad mūsų seksualinė tapatybė yra atsitiktinis sociosimbolinis darinys: kai tik ši draudžianti figūra atsitraukia, grįžtame prie šiandien klestinčių jungiškų neoobskurantistinių vyriško ir moteriško archetipų sąvokų. Šį punktą būtina suprasti, kad nesuvoktume klaidingai atotrūkio, skiriančio „tikrą“ simbolinio įstatymo / draudimo autoritetą nuo paprasčiausio „reglamentavimo“: paradoksalu, bet, kad būtų laikoma kaip tokia, simbolinių taisyklių sritis būtinai turi būti grįsta kažkokiu tautologiniu autoritetu ANAPUS TAISYKLIŲ, autoritetu, sakančiu: „Yra taip, nes taip pasakiau!“

 

Dabar galima suprasti, kodėl individualios libidinės ekonomikos lygmenyje Lacanas šį draudžiantį Dievą vadina „tikruoju tėvu“, „kastracijos agentu“: simbolinė kastracija yra kitas atotrūkio tarp didžiojo Kito ir jouissance, fakto, kad jų niekada negalima „sinchronizuoti“, pavadinimas. Taip pat galima suvokti, kokia tikslia prasme perversija įvykdo kastracijos atmetimą: pamatinė perverto iliuzija yra manymas, kad jis turi (simbolines) žinias, įgalinančias jį reguliuoti savo prieigą prie jouissance, t. y., tariant šiuolaikiškiau, perverto svajonė yra seksualinę veiklą paversti instrumentine, pagal aiškų planą atliekama tikslinga veikla. Taigi, kai šiandien kalbama apie tėviško autoriteto nuosmukį, kalbama apie ŠIO besąlygiško „ne!“ tėvo atsitraukimą; jo nebesant, nebesant draudimą reiškiančio „ne!“, naujos įsivaizduojamos harmonijos tarp simbolinės tvarkos ir jouissance formos gali vėl klestėti. Štai ką galiausiai byloja vadinamasis Naujojo Amžiaus „holistinis“ požiūris, harmonijos tarp Proto ir Gyvybės substancijų (žemė ar makrokosmas kaip gyva esybė) atgaivinimas draudžiančio „tikrojo tėvo“ sąskaita.[v]

 

– 2 –

 

Šios aklavietės leidžia suprasti, kad tam tikra prasme šiandien „didysis Kitas nebeegzistuoja“. Tačiau kuria prasme? Didysis Kitas, anot Lacano, yra beveik tas pats, kas Dievas (Dievas nemirė šiandien, Jis buvo miręs nuo pat pradžių, tik tiek, kad to nežinojo…): „didysis Kitas“ niekada neegzistavo, t. y. jo neegzistavimas visiškai prilygsta jo buvimui simboline tvarka, simbolinių fikcijų, operuojančių kitokiame lygmenyje nei materialus priežastingumo lygmuo, tvarka. (Šiuo požiūriu vienintelis subjektas, kuriam didysis Kitas egzistuoja, yra psichotikas, tas, kuris žodžiams priskiria tiesioginį materialų veiksmingumą.) Trumpai tariant, „didžiojo Kito“ neegzistavimas griežtai koreliuoja su tikėjimo, simbolinio pasitikėjimo, to, kas sakoma, „priėmimo už gryną pinigą“ sąvoka.

 

Kas yra simbolinis veiksmingumas? Visi žinome seną, nuvalkiotą juokelį apie pakvaišėlį, maniusį, kad jis grūdas; kai jis pagaliau buvo išgydytas ir išsiųstas namo, bemat sugrįžo į psichiatrijos ligoninę ir panikuodamas paaiškino daktarui: „Lauke susidūriau su višta ir išsigandau, kad ji mane sules!“ Daktaras nustebęs atsakė: „Kokios problemos? Juk žinote, kad esate ne grūdas, o žmogus, kurio višta neprarytų.“ Žmogus atsakė: „Taip, žinau, bet ar višta žino?“ Ši istorija – nors faktinės realybės lygmeniu nesąmonė – yra visiškai prasminga, jei „grūdą“ pakeičiame kokia nors mano simbolinę tapatybę apibrėžiančia ypatybe. Pažvelkite, kas vyksta mūsų kasdieniuose susidūrimuose su biurokratine hierarchija. Pavyzdžiui, aukšto lygio biuras sutinka patenkinti mano prašymą ir suteikia man aukštesnį titulą; tačiau, kad nutarimas būtų deramai įvykdytas ir pasiektų žemesnio lygio administraciją, besirūpinančią titulo teikiama nauda (didesniu atlygiu etc.), reikia šiek tiek palaukti. Visi žinome, kokią frustraciją sukelia žemesnysis biurokratas, kuris, metęs žvilgsnį į nutarimą, abejingai atkerta: „Atleiskite, dar nebuvau tinkamai informuotas apie šią naują priemonę, tad padėti negaliu…“ Ar tai nėra tarsi pasakyti „atleiskite, mums jūs dar esate grūdas, ne žmogus“? Trumpai tariant, priemonė ar nutarimas įsigalioja tik kažkokią paslaptingą akimirką, tada, kai yra įregistruojamas simbolinės institucijos „didžiojo Kito“.

 

Tokį paslaptingą momentą puikiai iliustruoja linksmas nutikimas Slovėnijoje pastarųjų rinkimų kampanijos metu. Prie mano draugo priėjo vyresnio amžiaus moteris iš jo rinkimų apygardos ir kreipėsi pagalbos. Ji buvo įsitikinusi, kad jos namo numeris (ne įprastas 13, bet 23) nešė jai nesėkmes nuo tada, kai dėl tam tikrų administracinių pertvarkų buvo suteiktas: įsilaužė vagys, vėtra nunešė stogą, kaimynai pradėjo erzinti etc. Taigi ji geranoriškai paprašė mano draugą, tuometinį vietinį kandidatą, pasitarti su valdžia, kad būtų galima numerį pakeisti. Draugas pasiūlė paprastą išeitį: kodėl jai to nepadarius pačiai? Kodėl tiesiog neperdažius ar nepakeitus lentelės su numeriu į, tarkime, 23A ar 231? Moteris atsakė: „Ak, išbandžiau tai prieš keletą savaičių – prie 23 prirašiau A, tačiau niekas nepakito, nesėkmės tęsėsi, jo neapgausi, viskas turi būti atlikta tinkamai, atsakingos valstybinės institucijos.“ „Jis“, kurio negalima „apgauti“, yra būtent simbolinės institucijos „didysis Kitas“. Taigi simbolinis veiksmingumas reiškia šitokią minimalią „reifikaciją“: kad kažkas įsigaliotų, neužtenka individų grupei žinoti tam tikrą faktą; šį faktą turi žinoti / „įregistruoti“ ir „jis“, simbolinė institucija. Tas „jis“, be abejo, galiausiai įsikūnija absoliutaus „didžiojo Kito“ žvilgsnyje, pačiame Dieve. Argi ne su panašia kaip ir minėtos moters problema susiduria katalikai, kurie, kad išvengtų neplanuoto nėštumo, lytiškai santykiauja tik tomis dienomis, kai nevyksta ovuliacija? Ką jie bando apkvailinti? Lyg Dievas nežinotų juos geidžiant sekso tik dėl malonumo, sekso nesidauginant? Bažnyčia visada buvo ypač jautri atotrūkiui tarp grynos egzistencijos ir tinkamo jos įrašymo / įregistravimo: pavyzdžiui, mirusiems dar nekrikštytiems kūdikiams nebuvo leidžiama būti deramai palaidotiems pašventintoje žemėje, nes jie dar nebuvo tinkamai įrašyti į tikinčiųjų bendruomenę…

 

Viename brolių Marxų filme Groucho Marxas, pričiuptas meluojant, piktai atšauna: „Kuo tiki – savo akimis ar mano žodžiais?“ Tokia akivaizdžiai absurdiška logika puikiai parodo, kaip funkcionuoja simbolinis registras, kuriame simbolinė kaukė-mandatas yra svarbesnė nei betarpiška individo, kuris dėvi tą kaukę ir / ar prisiima tą mandatą, realybė. Toks veikimas apima fetišistinio atmetimo struktūrą: „Puikiai žinau, kad dalykai yra tokie, kokius juos matau, – kad šis žmogus yra korumpuotas silpnavalis, – bet vis dėlto elgiuosi su juo pagarbiai, nes jis segi teisėjo emblemą, taigi, kai jis kalba, per jį kalba pats Įstatymas.“ Tad tam tikru atžvilgiu tikiu jo žodžiais, o ne savo akimis, t. y. tikiu kita erdve (gryno simbolinio autoriteto sfera), kuri svarbesnė už jos atstovo realybę. Taigi ciniška redukcija į realybę nepakankama: kai teisėjas kalba, tam tikru atžvilgiu jo žodžiuose (įstatymo institucijos žodžiuose) tiesos yra daugiau nei betarpiškoje teisėjo asmens realybėje – jei apsiribojama tuo, kas regima, paprasčiausiai suklystama. Lacanas į šį paradoksą taikosi savo fraze „les non-dupes errent“: tie, kurie nesileidžia pagaunami simbolinės apgaulės / fikcijos, kurie vis dar „tiki savo akimis“, nesupranta simbolinės fikcijos veiksmingumo ir to, kaip ji struktūruoja realybės patirtį. Toks pat atotrūkis veikia mūsų intymiausių santykių su artimaisiais atveju: elgiamės, TARSI nežinotume, kad jie irgi skleidžia negerą kvapą, tuštinasi etc., – idealizacijos, fetišistinio atmetimo, minimumas yra mūsų bendro egzistavimo pagrindas.

 

Šiandien naujosios skaitmenizuotos technologijos įgalina tobulai klastoti atvaizdus, jau neminint virtualiosios realybės, taigi motto „tikėk mano žodžiais (argumentacija), ne nustebusiomis savo akimis!“ yra aktualesnis nei bet kada. Būtina nepraleisti, kaip „kuo tiki – savo akimis ar mano žodžiais?“ logika veikia dvejopai – simbolinės fikcijos ir įsivaizduojamo simuliakro būdais. Veiksmingos simbolinės fikcijos, emblemą seginčio teisėjo atveju – „puikiai žinau, kad šis žmogus korumpuotas silpnavalis, bet vis tiek elgiuosi su juo taip, tarsi (tikėčiau, kad) per jį kalba simbolinis didysis Kitas“ – atmetu tai, ką byloja akys, ir renkuosi tikėti simboline fikcija. Kita vertus, virtualios realybės simuliakro atveju „puikiai žinau, kad tai, ką matau, yra skaitmeninės mašinerijos sugeneruota iliuzija, tačiau vis tiek sutinku į ją pasinerti, elgtis taip, lyg ja tikėčiau“. Šiuo atveju atmetu tai, ką man byloja mano (simbolinės) žinios, ir renkuosi tikėti tik savo akimis…

 

Vis dėlto, matyt, žymiausias simbolinės fikcijos galios kaip universalumo terpės pavyzdys yra tikroji krikščionybė, t. y. tikėjimas Kristaus Prisikėlimu: „tikrojo“ Kristaus mirtis „subliuojama“[vi] į Šventąją Dvasią, dvasinę tikinčiųjų bendruomenę. Šis pirmiausia apaštalo Pauliaus artikuliuotas autentiškas krikščionybės branduolys šiandien puolamas prisidengiant Naujojo Amžiaus gnostiniu / dualistiniu (klaidingu) perskaitymu, Prisikėlimą redukuojančiu į „vidinio“ individualios sielos dvasinio augimo metaforą. Taip prarandama centrinė krikščionybės doktrina: atsiskyrimas nuo Senojo Testamento nuodėmės ir bausmės logikos, t. y. Malonės stebuklas, kuris retroaktyviai „anuliuoja“, ištrina mūsų praeities nuodėmes. Naujojo Testamento „geroji žinia“ ta, kad įmanomas creatio ex nihilo stebuklas – Nauja Pradžia, naujo gyvenimo pradėjimas „iš nieko“. (Creatio ex nihilo, naujos simbolinės fikcijos, kuri ištrina buvusią, įsteigimas, žinoma, galimas tik simbolinėje visatoje.) Kertinis dalykas čia tas, kad ši nauja pradžia įmanoma tik per dieviškąją Malonę, postūmis jai gali ateiti tik iš išorės, o ne kaip rezultatas vidinių žmogaus pastangų įveikti save ir iškelti savo sielą virš egoistinių medžiagiškų interesų. Būtent šia prasme tikroji krikščioniškoji Nauja Pradžia yra visiškai nesuderinama su pagoniška gnostine „sielos apsivalymo“ problematika.

 

Viena šiuolaikinio Naujojo Amžiaus manijų Platono atžvilgiu yra atkapstyti po jo viešuoju prieinamu mokymu, jo dialoguose glūdinčią jo tikrąją, ezoterinę doktriną, vadinamą Platono „slaptuoju mokymu“. Šis „slaptasis mokymas“ yra teorinio obsceniško Kito, tarsi koks tamsusis antrininkas lydinčio grynos teorijos Vienį, pavyzdys. Bet atidžiau pažvelgus matyti, kad pozityvus šio „slaptojo mokymo“ turinys pasirodo esąs oro uostų knygynuose parduodamos Josepho Campbello stiliaus popišminties banalybės: Naujojo Amžiaus trivialybės apie kosminių principų dualumą, apie Vienį, pozityvų Šviesos principą būtinai turi būti lydimos pirmapradės Kitybės, paslaptingo tamsaus moteriškosios materijos principo. Čia glūdi pagrindinis Platono paslaptingojo „slaptojo mokymo“ paradoksas: paslaptis, kurią tarsi turėtume atskleisti varginančios tekstinės archeologijos būdu, tėra gerai žinoma Naujojo Amžiaus popišmintis – puikus lakaniškosios topologijos, kurioje gelmingiausias branduolys sutampa su radikalia išore, pavyzdys. Tai tik amžinos obskurantistinio švietimo (illumination) prieš apšvietą (enlightenment) vykdomos kovos tęsinys: Platonui buvus pirmajam švietėjui (enlightener), manija jo slaptojo mokymo atžvilgiu liudija pastangą įrodyti, kad pats Platonas jau buvo obskurantistas, skelbęs specialią iniciacinę doktriną.

 

Nesenų Naujojo Amžiaus popgnostinių pastangų vėl patvirtinti po oficialiąja pauliškąja dogma glūdintį Kristaus „slaptąjį mokymą“ tikslas toks pat: panaikinti, ištrinti radikalų „Įvykio-Kristaus“ naujumą, redukuojant jį į ankstesnių gnostinių įvykių tąsą. Kitas svarbus šio gnostinio (klaidingo) krikščionybės perskaitymo aspektas yra auganti tariamai Kristaus kapo ir / ar palikuonio iš jo tariamai įvykusios santuokos su Marija Magdaliete populiaraus pseudotyrinėjimo manija. Tokie bestseleriai kaip „Šventasis kraujas ir šventasis Gralis“ (The Holy Blood and the Holy Grail) ir „Dievo kapas“ (The Tomb of God), besitelkiantys į Prancūzijos pietuose esantį regioną aplink Ren le Šato, iš Gralio mito, katarų, tamplierių, laisvųjų masonų etc. audžia didelį rišlų naratyvą ir siekia silpnėjančią Šventosios Dvasios (tikinčiųjų bendruomenės) fikcijos galią pakeisti kūniška Kristaus ir / ar jo palikuonių Tikrove. Faktas, kad Kristus po savęs paliko savo kūną ar kūniškus palikuonis, pakerta krikščioniškąjį-pauliškąjį Prisikėlimo naratyvą: iš tikrųjų Kristaus kūnas nebuvo prikeltas, „tikroji Jėzaus žinia buvo prarasta kartu su Prisikėlimu“[vii]. Ta „tikroji žinia“ tariamai slypi „apsisprendimo teisės kelyje, kuris skiriasi nuo paklusimo rašytiniam žodžiui“[viii]: išpirkimas randasi iš vidinės sielos kelionės, ne iš išorės atėjusio atleidimo. „Išpirkimą“ reikėtų suprasti kaip vidinį sielos jos kelionėje į savigryną atsinaujinimą / atgimimą. Šio „tikrovės grįžimo / grįžimo tikrovėje“ išpažinėjams jų atradimas reiškia ilgą laiką Bažnyčios kaip institucijos slopintos eretinės ir subversyvios paslapties atkapstymą; vis dėlto kas, jei pats „Paslapties“ atkapstymas pasitarnauja kaip tikrai trauminės, subversyvios krikščioniško mokymo, Prisikėlimo papiktinimo ir retroaktyvaus nuodėmių atleidimo, t. y. unikalaus Prisikėlimo Įvykio pobūdžio „panaikinimas“, atsikratymas juo?

 

– 3 –

 

Tokie pakitimai rodo, kad šiandien frazė „didysis Kitas neegzistuoja“ radikalesnė nei įprasta, sinonimiška simbolinei tvarkai: šis simbolinis pasitikėjimas, išsilaikantis nepaisant visų skeptiškų duomenų, vis labiau nyksta. Pirmasis didžiojo Kito atsitraukimo paradoksas įžiūrimas vadinamojoje „skundų kultūroje“ su joje glūdinčia pasipiktinimo logika: subjektas toli gražu ne džiaugsmingai priima didžiojo Kito neegzistavimą, o kaltina jį dėl neveiksnumo ir / ar bejėgiškumo, tarsi Kitas būtų kaltas dėl to, kad neegzistuoja, t. y. tarytum bejėgiškumas – ne pasiteisinimas. Kuo subjekto struktūra „narciziškesnė“, tuo labiau jis kaltina didįjį Kitą, tad teigia savo priklausomybę nuo jo. Taigi „skundų kultūra“ kreipiasi į didįjį Kitą, kad šis įsikištų ir viską sutvarkytų (kad atlygintų sužalotai seksualinei ar etninei mažumai etc.; nors kaip tai turėtų būti padaryta – skirtingų etinių-legalistinių „komitetų“ reikalas). Specifinė „skundų kultūros“ ypatybė glūdi jos legalistiniame vingyje, jos siekyje skundus paversti teisėta Kito (paprastai valstybės) prievole – atlyginti, tačiau atlyginti už ką? Už man neprieinamą beribį pridėtinį mėgavimąsi (surplus-enjoyment, plus-de-jouir), kurio stoka verčia mane jausti nepriteklių. Tad ar „skundų kultūra“ nėra šiandieninė versija neįmanomo isterinio, į Kitą nukreipto reikalavimo, kurį tikimasi būsiant atmestą, nes subjektas savo egzistenciją pagrindžia skundu: „Esu tol, kol laikau Kitą atsakingu ir / ar kaltu dėl mano kančios“? Čia žioji neįveikiamas atotrūkis tarp šios skundo logikos ir tikrojo, „radikalaus“ („revoliucinio“) akto, kurio atveju, užuot skundusis Kitam ir tikintis jį pradėsiant veikti (t. y. būtinybę veikti perkeliant jam), egzistuojanti teisinė sistema suspenduojama ir aktas įvykdomas anapus jos. Su tikrai nepriteklių patiriančių skundais negerai tai, kad, užuot pakirtę Kito poziciją, jie nesiliauja į jį kreipęsi: jie, savo reikalavimą paversdami legalistiniu skundu, sutvirtina Kito poziciją, ją puldami.

 

Be to, regime didelės apimties reiškinius – atgyjančius etinius / religinius „fundamentalizmus“, – išpažįstančius grįžimą prie krikščioniško ar islamiško patriarchališko seksualinių vaidmenų padalijimo; masyvi Naujojo Amžiaus visatos reseksualizacija, t. y. grįžimas į ikimoderniąją, pagoniškąją, seksualizuotą kosmoontologiją; „konspiracijos teorijų“ kaip populiaraus „kognityvinio kartografavimo“ (cognitive mapping) gausėjimas, rodos, priešinasi didžiojo Kito atsitraukimui. Šių reiškinių negalima tiesiog atmesti kaip „regresyvių“, kaip naujų „pabėgimo iš laisvės“ būdų, kaip apgailėtinų „praeities liekanų“, išnyksiančių ateityje, jei tik ir toliau ryžtingai žengsime dekonstrukciniu kiekvienos fiksuotos tapatybės istorizavimo, kiekvieno natūralizuoto savęs vaizdinio atsitiktinumo demaskavimo taku. Verčiau šie trikdantys reiškiniai skatina mus detaliau apibrėžti didžiojo Kito atsitraukimo kontūrus: paradoksali šios „Kito neegzistavimo“ (spartėjančios simbolinio veiksmingumo griūties) mutacijos išdava yra būtent skirtingų didžiojo Kito aspektų, esančių Tikrovėje, ne tik simbolinėje fikcijoje, atgimimas.

 

Tikėjimas Tikrovėje esančiu didžiuoju Kitu yra glausčiausias paranojos apibrėžimas, taigi du šiandienos ideologinę stovėseną apibūdinantys aspektai – ciniškas nuotolis ir visiškas kliovimasis paranojine fantazija – tvirtai priklauso vienas nuo kito: tipinis šiandienos subjektas, reiškiantis cinišką nepasitikėjimą bet kokia viešąja ideologija, nesivaržydamas atsiduoda paranojinėms fantazijoms apie konspiracijas, grėsmes ir ekscesyvius Kito jouissance būdus. Nepasitikėjimas didžiuoju Kitu (simbolinių fikcijų plotme), subjekto atsisakymas „žiūrėti į jį rimtai“ kliaunasi tikėjimu, kad yra „Kito Kitas“, už matomos viešos Galios slypintis „virveles tampantis“ slaptas, nematomas, visagalis agentas. Šis Kitas, obsceniška, nematoma galios struktūra, atlieka „Kito Kito“ vaidmenį lakaniškąja prasme, didžiojo Kito (socialinį gyvenimą reguliuojančios simbolinės tvarkos) nuoseklumo metagaranto vaidmenį.

 

Šioje vietoje turėtume ieškoti neseniai prieitos naratyvizacijos, t. y. „didžiųjų naratyvų pabaigos“, aklavietės priežasčių. Mūsų eroje, kai globalūs, visa apimantys naratyvai („liberaliosios demokratijos kova su totalitarizmu etc.“) politikoje ir ideologijoje, taip pat ir literatūroje bei kine, rodosi nebeįmanomi – paranojinis „konspiracijos teorijos“ naratyvas rodosi esąs vienintelis būdas atlikti tam tikrą „kognityvinį kartografavimą“. Tokį paranojinį naratyvą aptinkame ne tik dešiniųjų populizme ir fundamentalizme, bet ir liberaliame centre (Kennedy nužudymo „paslaptis“) bei kairėje (sena Amerikos kairiųjų manija, kad kažkokia paslaptinga agentūra atlieka eksperimentus su nervų dujomis, kad galėtų reguliuoti populiacijos elgesį). Pernelyg paprasta konspiracijų naratyvus atmesti kaip vargšių modernizacijos proceso grėsmę jaučiančių „vidurinių klasių“ paranojinę protofašistinę reakciją: būtų žymiai produktyviau „konspiracijos teoriją“ suvokti tarsi plūduriuojantį signifikantą, kuris galėtų būti aproprijuotas skirtingų politinių pasirinkimų, kad būtų galima atlikti bent minimalų kognityvinį kartografavimą.

 

Tad tai didžiojo Kito versija, kuri išsilaiko jam tariamai išnykus. Kita versija veikia Naujojo Amžiaus, jungiškos visatos reseksualizacijos („Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“) pavidalu, bylojančiu, kad yra pamatinė, tvirtai įžeminta šiuometiniame vaidmenų ir tapatybių painiavos sąmyšyje saugią priebėgą teikianti archetipinė tapatybė. Žvelgiant iš šios perspektyvos, šiandienos krizės šaknys yra ne nusistovėjusių lytinių vaidmenų peržengimo sunkumai, bet nesubalansuotas modernaus žmogaus vyriškumo / racionalumo / sąmoningumo akcentavimas moteriškumo / atjautos sąskaita. Nors su feminizmu ją sieja antikarteziškumas ir antipatriarchališkumas, ši tendencija perrašo feminizmo darbotvarkę į mūsų konkurencingoje, vyriškoje, mechanistinėje visatoje nuslopintų archetipinių moteriškų šaknų pakartotinį įtvirtinimą. Kita tikro Kito versija yra tėvo kaip seksualinio priekabiautojo prie savo jaunų dukrų figūra, glūdinti „klaidingų prisiminimų sindromo“ šerdyje: čia vėl suspenduotas tėvas kaip simbolinio autoriteto agentas, t. y. simbolinės fikcijos įsikūnijimas, „sugrįžta tikrovėje“ (kontroversija randasi tuomet, kai vaikystės skriaudų prisiminimą propaguojantieji tvirtina, jog tėvo seksualinis priekabiavimas nėra tik fantazija ar bent jau neišskaidomas fakto ir fantazijos derinys, bet akivaizdus faktas, kažkas, kas daugelyje šeimų „tikrai nutiko“, – tai teigiama taip atkakliai, kaip kad Freudas atkakliai tvirtino, jog „pirmykščio tėvo“ nužudymas buvo tikras žmonijos istorijoje nutikęs dalykas). Visgi vyrauja dar viena, žymiai įdomesnė ir nejaukesnė (uncanny) didžiojo Kito versija, aiškiai įžvelgiama tariamai „išlaisvinančiame“ suvokime, kad šiandien individai verčiami (naujai) išrasti koegzistencijos taisykles, nesiremdami jokia metanorma, – šiuo atveju puikus pavyzdys buvo jau Kanto etinė filosofija. Knygoje „Šaltumas ir žiaurumas“ (Coldness and Cruelty) Gilles’is Deleuze’as pateikia nepralenkiamą radikaliai naujos Kanto moralinio Įstatymo koncepcijos formuluotę:

 

„… įstatymas nebepriklauso nuo Gėrio, bet, priešingai, Gėris priklauso nuo įstatymo. Tai reiškia, kad įstatymas nebeturi būti grindžiamas, nebegali būti paremtas aukštesniu principu, iš kurio išgautų savo teisę. Tai reiškia, kad įstatymas turi laikytis savaime ir būti grįstas pačiu savimi taip, kad neturėtų jokio kito šaltinio, išskyrus savo paties formą. [...] Taigi ĮSTATYMĄ pavertęs galutiniu pamatu, Kantas moderniajai minčiai suteikė jos principinį matmenį: įstatymo objektas yra iš esmės slaptas. [...] Nes aiškiausia tai, kad ĮSTATYMAS, apibrėžiamas savo paties forma, be substancijos ar objekto, be specifiškumo, yra toks, kad nežinome ir negalime sužinoti, kas jis yra. Jis veikia, netapdamas žinomas. Jis apibrėžia klaidžiojimo sritį, kurioje jau esama kaltu, kitaip tariant, kurioje ribos peržengtos, dar iki sužinant, kokios jos, kaip Edipo atveju. Ir kaltė bei bausmė nepasako, kas yra įstatymas, o palieka jį šioje neapibrėžiamybėje, kuri, kaip tokia, atitinka kraštutinį bausmės preciziškumą.“[ix]

 

Taigi kantiškasis Įstatymas nėra tiesiog atsitiktiniam turiniui pritaikoma tuščia forma, kad būtų galima nustatyti, ar tas turinys atitinka etinio adekvatumo kriterijus. Tikriau, tuščia Įstatymo forma funkcionuoja kaip nesamo, (niekada ne)ateisiančio turinio pažadas. Forma nėra kokia nors neutrali-universali liejimo forma, skirta skirtingų empirinių turinių įvairovei; Formos autonomiškumas verčiau liudija mūsų veiksmų atžvilgiu išsilaikantį netikrumą – niekada nežinome, ar apibrėžtas mūsų veiksmų specifiškumą lemiantis turinys yra tinkamas, t. y. ar, užuot buvę skatinami kažkokių paslėptų patologinių motyvų, galiausiai veikėme pagal Įstatymą. Taigi Kantas paskelbia Įstatymo sąvoką, kuri kulminaciją pasiekia Kafkos kūryboje ir moderniojo politinio „totalitarizmo“ patirtyje: kadangi Įstatymo atveju jo Dass-Sein (Įstatymo faktas) eina anksčiau nei jo Was-Sein (koks šis Įstatymas yra), subjektas atsiduria situacijoje, kurioje, nors ir žino, kad Įstatymas yra, niekada nežino (ir a priori negali žinoti), koks jis – tarp Įstatymo ir jo pozityvių inkarnacijų amžinai žioji plyšys. Tad subjektas yra a priori, jau vien dėl to, kad egzistuoja, kaltas: kaltas, nežinodamas, kodėl (ir kaip tik dėl šios priežasties kaltas), pažeisdamas įstatymą, nepažindamas tikslių jo taisyklių. Pirmą kartą filosofijos istorijoje teigiamas nesąmoningas Įstatymas: be turinio patiriama Forma visuomet byloja apie nuslopintą turinį – kuo intensyviau subjektas laikosi įsikibęs tuščios formos, tuo labiau traumuojantis nuslopintas turinys.

 

Šią kantiškąją naujai savo etinės elgsenos taisykles išrandančio subjekto versiją nuo postmoderniosios Foucault versijos skiriantis plyšys lengvai atpažįstamas. Abu autoriai tvirtina, kad etinis sprendimas galiausiai išreiškia estetinio sprendimo struktūrą (estetinio sprendimo atveju, užuot partikuliariai situacijai tiesiog pritaikius visuotinę taisyklę, būtina kiekvienoje unikalioje konkrečioje situacijoje (naujai) išrasti visuotinę taisyklę); visgi Foucault atveju tai tereiškia, jog subjektas įmetamas į situaciją, kurioje turi suformuoti savo etinį projektą, nesikliaudamas jokiu transcendent(al)iniu Įstatymu; Kantui pats šis Įstatymo nebuvimas specifine apibrėžto pozityvių visuotinių normų rinkinio prasme nepakeliamą moralinio Įstatymo kaip gryno tuščio įsakymo atlikti savo Pareigą spaudimą padaro dar labiau juntamą. Žvelgiant iš lakaniškosios perspektyvos, kaip tik čia ir prieiname kertinę perskyrą tarp dar tik išrasimų taisyklių ir jų pagrindo Įstatymo / Draudimo: Įstatymą visiškame jo radikalume, Įstatymą jo besąlyginio įsakymo Tikrovės padėtyje patiriame tik tuomet, kai Įstatymui rastis kaip pozityvių visuotinių normų rinkiniui nepavyksta. Paradoksas, kurį čia reikia pabrėžti, slypi tikslioje Draudimo, kurį apima moralinis Įstatymas, prigimtyje: visame savo pamatiškume šis Draudimas nėra draudimas atlikti kokį nors pozityvų aktą, kuris pažeistų Įstatymą, bet į save nurodantis draudimas supainioti „neįmanomą“ Įstatymą su bet kokiu pozityviu simboliniu receptu ir / ar draudimu, t. y. draudimas bet kokiam pozityvių normų rinkiniui priskirti įstatymo statusą. Galiausiai Draudimas reiškia tai, kad pati Įstatymo vieta turi likta tuščia.

 

Jei aiškintume klasikiniais froidiškais terminais, Foucault atveju gauname taisyklių rinkinį, reguliuojantį „rūpinimosi Savimi“ jo „naudojimosi malonumais“ atveju (trumpai tariant, protingą „malonumo principo“ taikymą), o Kanto atveju (naujas) taisyklių išradimas seka įsakymu, ateinančiu iš „anapus malonumo principo“. Be abejo, Foucault / Deleuze’o atsakymas būtų, kad Kantas galiausiai tampa auka tam tikros perspektyvinės iliuzijos, privedančios jį prie (klaidingo) radikalios etinių normų imanencijos supratimo, nesupratimo, kad subjektas turi jo elgesį reguliuojančias normas išrasti autonomiškai, susimokant pačiam, pačiam būnant atsakingam, didžiajam Kitam, kaip atsakomybės priešybei, kaip radikaliai transcendencijai, suponuojančiai nesuvokiamo, transcendentinio, savo besąlyginiais įsakymais mus terorizuojančio ir kartu neleidžiančio mums prie jo prieiti „didžiojo Kito“ egzistavimą, neprisiimant kaltės; esame verčiami atlikti pareigą, bet amžinai atskirti nuo aiškaus žinojimo, kokia ta Pareiga yra. Froidiškas atsakymas byloja, kad toks sprendimas (neįmenamo „didžiojo Kito“ Pareigos Šauksmo išvertimas į imanenciją) remiasi Nesąmonybės atmetimu: dažniausiai nepastebima tai, kad Foucault atliekamas psichoanalitinio seksualumo aiškinimo atmetimas apima kruopštų froidiškosios Nesąmonybės atsisakymą. Jei Kantą skaitytume psichoanalitiškai, atotrūkis tarp paties-išrastų taisyklių ir jų pagrindo Įstatymo tėra atotrūkis tarp (sąmoningų-ikisąmoningų) taisyklių, kuriomis vadovaujamės, ir Įstatymo kaip nesąmonybės: pagrindinė psichoanalizės pamoka ta, kad tai, kas nesąmoninga, radikaliausia prasme yra ne neteisėti „nuslopinti“ troškimai, o pats pamatinis Įstatymas.

 

Taigi, net ir „rūpinimuisi Savimi“ atsidavusio narcisistinio subjekto atveju jo „naudojimasis malonumais“ palaikomas nesąmoningo, besąlyginio superego-įsakymo mėgautis. Argi galutinis šito įrodymas nėra kaltės jausmas, persekiojantis, kai subjektas suklumpa, siekdamas malonumų? Sociologiniai tyrinėjimai rodo, kad žmonės vis mažiau ir mažiau pasitenkina seksualine veikla; šis nejaukus, intensyviam seksualiniam malonumui augantis abejingumas visiškai skiriasi nuo oficialios mūsų postmoderniosios visuomenės ideologijos, bylojančios, kad esame linkę į momentinį pasitenkinimą ir malonumo siekimą. Taigi turime subjektą, kuris paaukoja savo gyvenimą malonumams ir taip stipriai įsitraukia į parengiamąsias veiklas (bėgiojimą, masažus, deginimąsi, kremų ir losjonų tepimąsi…), kad oficialaus Tikslo, į kurį nukreiptos jo pastangos, patrauklumas išblėsta; trumpas pasivaikščiojimas Niujorko Christopherio gatvėje ar Čelsyje leidžia pamatyti šimtus gėjų, dedančių ypatingas pastangas į kūno formavimą, persekiojamų minčių apie senėjimą, atsidavusių malonumui, bet visgi gyvenančių nuolatinio nerimo sąlygomis ir slegiamų galutinės nesėkmės šešėlio… Superego ir vėl sėkmingai atliko savo darbą: tiesmukas įsakymas „mėgaukis!“ yra žymiai efektyvesnis būdas sukliudyti subjektui prieiti prie jouissance nei atviras Draudimas, išlaikantis erdvę jo transgresijai. Šito pamoka tokia, kad narcisistinis „rūpinimasis Savimi“, o ne „represyvus“ socialinių draudimų tinklas yra didžiausias intensyvaus seksualinio potyrio priešas. Į naujų, idiosinkratiškų kūniškų malonumų anapus seksualumo siekį įsitraukusi postpsichoanalitinės subjektyvybės utopija virto abejingu nuobodžiu; ir tiesioginė skausmo intervencija (sadomazochistinės seksualinės praktikos), rodos, yra vienintelis būdas patirti intensyvų malonumą.

 

Taigi iš fakto, kad (kaip veiksminga simbolinė fikcija) „didysis Kitas neegzistuoja“, kyla dvi tarpusavyje susijusios, nors viena kitai oponuojančios, pasekmės: viena vertus, simbolinės fikcijos sutrikimas skatina subjektą vis tvirčiau kabintis į įsivaizduojamus simuliakrus, į šiandien mus iš visų pusių bombarduojančius juslinius spektaklius; kita vertus, jis sukelia smurto paties kūno Tikrovėje poreikį (kūno pjaustymą ir vėrinėjimą ar protezinių objektų kišimą į jį).

lacan.com

              Vertė Ignas Gutauskas