Viena iš senųjų Vilniaus figūrų (Ištraukos)

 

Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869) – vokiečių kilmės lietuvių aristokratė, rašytoja, poetė, dramaturgė, rašiusi lenkų kalba. Labiausiai pagarsėjo savo dienoraščiais, kuriuose kruopščiai fiksavo gyvenamąją aplinką, Vilniaus ir Varšuvos inteligentiją, faktografinę medžiagą. Lietuviškai 2005 m. (pakartotinis leidimas 2018 m.) išleistas bene žymiausias jos veikalas „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis“ (vertė I. Aleksaitė). Čia spausdinama ištrauka iš 1857 m. Vilniuje pasirodžiusios Giunterytės-Puzinienės knygos „Trumpi, bet tikri pasakojimai“ (Małe a prawdziwe opowiadania).

 

 

Vis labiau iš mūsų tarpo nyksta (gal apskritai dėl įsivyravusios rimties) tie šmaikštūs, linksmi žmonės, kurie, patys dažnai nenutuokdami apie savo įtaką, tampa draugijos, o gal net savo gyvenamo laikmečio siela. Tokios asmenybės tik sykiais blyksteli mums, o kai pradingsta, savo dvasią nusineša kartu su savimi, jos nejusti atgimusios net jų pačių palikuonyse. Tokius žmones vadiname originalais. Keletą jų pati pamenu iš vaikystės metų, o vienas iš originaliausių, šmaikščiausių buvo grafas Karolis Č.¹ Tie, kurie jį pažinojo nuo jaunumės, tvirtina, kad jis niekuomet nebuvo jaunas, tai yra niekuomet neatrodė jaunai – negražus, flegmatikas, išsiblaškėlis, apkiautėlis ir stačiokas, nesugebėjo išsyk patikti – taip pat ne iš karto jį suprasdavo ir ne viską jam atleisdavo; su amžiumi jo charakteris taurėjo, žmonės pradėjo jį vertinti ir mylėti. Grafas Č. vedė, sublizgėjo dorybėmis tiek namų, tiek viešajame gyvenime, o tai leido įvertinti jo sąmojį, nekreipiant dėmesio į išvaizdos trūkumus.

Nežinia, ką pirmiau aptarti, ar grafo Č. išsiblaškymą, ar sąmojį. Jie iš dalies yra taip susipynę, kad pabrėžia vienas kitą.

Šalimais sėdinčiam kaimynui tiesiog iš rankų ištraukti nosinaitę ar tabakinę ir įsidėti kišenėn taip užtikrintai, lyg nuosavą, jam buvo taip kasdieniška, kad nieko nebestebino, o grafas Č., nesyk įsitikinęs savo nevalinga vagyste, nuoširdžiausiai ir linksmiausiai atsiprašydavo savo aukos ir net nesuvokdamas apsisukęs vėl darydavo tą patį.

Vienuose namuose, kur jis netikėtai užsuko važiuodamas pro šalį ir pataikė pietų metu, jau stodamasis nuo stalo atsiprašė šeimininkų, kad jo virėjas šiandien nesužibėjo. Iš tiesų pasakė, jog nesupranta, kas jam šiandien užėjo! Taip buvo įsitikinęs, kad besąs savo namuose.

Atvykęs į kitus namus paviešėti, pamanė, kad jo sutikti išeis šeimininkas, tačiau pasitikti atėjo šeimininkė, kurią jis pabučiavo į veidą, o kai atkūrė nepatenkintas sutuoktinis, pabučiavo jam ranką.

– Nuginklavai mane! – sušuko vyras, šaipydamasis iš išsiblaškėlio. – Antroji klaida ištaisė pirmąją.

Argi sykį per pusryčius, užuot užsitepęs duonos riekę sviestu, neužtepė juo savo tabakinės?..

Labiausiai dėl jo išsiblaškymo pagarsėjo nutikimas, kai jį pristatė carui Aleksandrui. Tai nutiko jo tetos, Lietuvos raštininko žmonos M. namuose. Ta garbi ponia, taip pat kamuojama giminei būdingo išsiblaškymo, akimirką, kai reikėjo pristatyti savo seserėną, kreipėsi į jį siaubingai sutrikusi: „Ak, pone Karoli! Susimildamas, kokia jūsų pavardė?“ Pabūgęs tetos veido išraiškos, grafas Č. taip pat sutrinka ir atsako: „Ak, teta, pamiršau!“

Grafo Č. sąmonės aptemimai nebuvo momentiniai, o trukdavo kelias valandas ir net visą vakarą. Sykį užeina jis pas mano tėvus, draugiškai pasveikintas prisėda ir visą vakarą šnekučiuojasi, kaip atrodė, be jokio išsiblaškymo. Tai nutiko Vilniuje, – tuo metu gyvenome Miulerio viešbutyje², svetainės langai atsivėrė į erdvų kiemą ir kitų apartamentų, nuomojamų mūsų tetos, dar negrįžusios iš kaimo, langus. Ūmai anų tuščių namų languose įsižiebė šviesos.

– Ak! Mano sesuo parvažiavo! – šūktelėjo nudžiugusi mano mama ir paskambino tarnams, kad nueitų tuo įsitikinti.

– Kokia sesuo? Kas nutiko, gerbiamoji? – sušuko grafas. – Juk šviečia ponios V. langai?

– Betgi, gerbiamasis, – taria mano tėvas, – ponia V. gyvena Tiš… namuose³, keli šimtai žingsnių nuo mūsų, juk mūsų langai ne į gatvės pusę – nejau nežinai, kur esi?

– Trytrum tratrum! – aiktelėjo grafas Č. ramutėle mina. – Apgaulė nepavyks, nesu toks išsiblaškęs ir juk žinau, kur esu! O kaip įrodymą pasakysiu, kad esu pas ponią Mir…

Griausmingas mūsų juokas išbudino grafą Č. tarsi iš letargo, jis apsižvalgė aplinkui ir tik tuomet pastebėjo, kad mūsų šeimos rate, kuriame nebuvo svetimų, nematyti nė vieno veido iš ponios Mir… šeimynykščių.

– Tat štai, kaip nesmagu! – pratarė kikendamas drauge su mumis. – Vakar viešėjau pas ponią M… atrodė, kad ir šiandien pas ją esu.

Nutiko taip, kad į vieną gausų susibūrimą jis atvyko be frako, tik su liemene, nes įprastai ant frako vilkėdavo vatinį surdutą, tad atšilus orams nusimetė jį kartu su visu fraku. Visi jį taip mėgo, taip gerai žinojo jo jautrumą ir dorą, kad panašūs nutikimai niekuomet nebūdavo vertinami kaip piktavališki. Tai tebuvo tema linksmiems pasakojimams, o grafas Č. pats pirmasis negailestingai iš savęs šaipydavosi ir nuolankiausiai atsiprašinėdavo.

 

[...]

 

Grafas Č. nemėgo jokios naujovės, jokios mados. Kiekvienas pasikeitimas jam buvo priežastis šmaikščiausioms improvizacijoms. Kelias dienas nesirodęs mūsų namuose, kur buvęs, kur nebuvęs, sykį vakare užsuka grafas Č. Mano tėvai teiraujasi, kuo gi anas užsiėmęs per tą laiką. Šis šelmiškai atsako, kad sirgo, ir, nelaukęs klausimo kuo, tartum pentinu paragintas žirgas, išbėrė ilgą, ugningą satyrą, nukreiptą prieš kviestinius pietus ir madingą virtuvę, kuri esą tik tam sugalvota, kad būtų galima skaniai nuodyti žmones, taigi, vieni iš tų kviestinių pietų ir buvę jo negalavimo priežastis. „Nes ką gi jūs pasakysite apie tai, – sušuko pašokdamas ir mosuodamas rankomis, – ar patikėsite, ką aš suvalgiau nežinodamas? Nesgi ten klastūniškai viską paslėpė, kad būtų lengviau nekaltą žmogų apdumti!“ Pasakojimo įkarštyje trenkia savo lazdą ant krėslo ir pradeda pirštus lenkdamas skaičiuoti, ką suvalgė per tuos nelemtus pietus:

– Tik paklausykite! Štai – visą jautį, du tuzinus kurapkų, šešis zuikius, tuziną kalakutų, tris kapas⁴ kiaušinių…

– Ką čia pliurpi, – pertraukė jį mano motina. – Kas tave vertė sušlamšti viską, kas buvo patiekta kokiai trisdešimčiai asmenų?..

– Argi aš žinojau, ką valgau? – sušuko grafas. – Gerajai poniai, kaip matau, atrodo, kad persūdau. Sakau, geroji ponia, visa tai suvalgiau neturėdamas jokių minčių, viename paštetėlyje, kartu su visais tais madingais ir įmantriais fricasée, consommé, buljonais, ištraukomis, puré. Kas atmins visus tuos nuodytojų prancūzų išmislus!

Ir toliau ėmėsi nupasakoti pietus, su geriausiai išsilavinusio geografo erudicija vardinti visus miestus, šalis, jūras, įlankas, salas ir kyšulius, kurie tiekė skanėstus ir prieskonius tiems nelaimingiems pietums, tuos pipirus, sojas ir užjūrio vynus.

– Ir dar, be visa ko, įsivaizduokite grietinėlę iš Vilniaus apylinkių… vargšė lietuvaitė! – pridėjo skausmingai prislopintu balsu. – Kaip ji negali pritapti prie tų svetimšalių, kaip jų šalinasi, kaip gūžiasi, kaip išsyk nenori su jais turėti nieko bendra… ar jai šnekėtis su tais indėnais, kurie ją užkabinėja! Ir visa tai vyksta, atsiprašant, mūsų pilve, tikras chaosas, Babelio bokštas… revoliucija! Ir ko čia stebėtis, kad žmogus negaluoja?.. Dar gerai, kad nepakratė kojų!

Taip taręs, sunėrė rankas už nugaros ir vėl ėmė vaikščioti neva piktas ir surūgęs, tačiau panašiais atvejais buvo matyti lengvas šypsnys, nubėgantis jo lūpomis, geraširdžio pasitenkinimo šypsena dėl linksmybės, kurią sukėlė mūsų būryje savo pasakojimu.

 

[...]

 

Viskas jam galėjo tapti pokalbio tema. Pamatęs uogienę, patiektą jam vienuose namuose, pasidomėjo: ar namų gamybos? Šeimininkė suskubo užtikrinti, kad taip, manydama, jog jis bjaurisi pirktinėmis.

– Argi apsimoka namuose virti uogienę! – sušuko ponas Č. – Sykį pabandžiau – amžiams užtenka, tiesa, buvau anuomet jaunikaitis ir turėjau panelę ūkvedę, jau nebejauną, bet crambambuli⁵ požiūriu… – pridūrė gudriai šypsodamas, o tai leido numanyti, kad, be raktininkės pareigų, turėjo ir polinkį prie taurelės. – Įkalbėjo ji mane, kad reikia virti uogienę ir kad skaniausia – iš vyšnių. Mano sodas, dar jaunas, daug jų nevedė, tad mano panelė ūkvedė pradėjo supirkinėti vyšnias iš visos apylinkės, kad net paskui visam bravore nerado tinkamo dydžio katilo, turėjo padirbti naują; mano panelė įsikūrė su visu tuo virtuvėje, didžiulėje krosnyje užkūrė ugnį tarsi lydykloje, spirga vyšnios it nusidėjėliai pekloje, o čia staiga paaiškėja, kad dūmtraukyje užsidegė… Šaršas namuose! Kažkas patarė įleisti žąsį į kaminą, kad ugnį užgesintų, leidžia ją pro stogą, bet per išsiblaškymą nenuima katilo su uogiene… Žąsis įkrenta į uogienę! Ir girgsėdama iš skausmo, nes verdančioje masėje nusiplikė, išlekia į kambarį… Būtų ją tuomet pačiupę, bet kiekvienam rūpi savo kailis, tad bėga, o žąsis tuo laiku pro drabužinės duris veržiasi į svetainę… Įsivaizduokite, tik neseniai buvo įsigyti nauji baldai ir švarios baltos užuolaidos! Mano žąsis raudonomis kojomis ir sumirkusiais sparnais – bėgte, negailestingai purtosi ir visur palieka savo buvimo pėdsakus! Visa ta avantiūra man brangiai atsiėjo. Kuo skubiau išsiunčiau savo panelę Krambambuli, tos katastrofos kaltininkę, ir, pasimokęs iš patyrimo, nusprendžiau niekuomet daugiau namuose nevirti uogienės ir kitiems nepatariu.

 

[...]

 

1856 metai

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė