Ruduo be bokštelio

 

Poezija, Druskininkai

 

„Žodis sargdina – žodis gydo“, – išgirdau kiek pavėlavusi į konferenciją. Buvo kalbama apie poeziją kaip terapiją, kai gydo pati kalba; norą mėgautis kalba. Taip pat iškeltas klausimas, ar poezija gali susargdinti. Genovaitė Petronienė atsakė, kad gali: ir gerai, nes tam, kad pasveiktum, turi susirgti – kuo labiau susirgsi, tuo labiau pasveiksi – išsivalymo procesas.

Tą girdėti buvo įdomu, manau, tekstas padeda tada, kai atitinka tavo situaciją – ji žaizdos pavidalu iškyla į paviršių. Nebesitapatindama taip stipriai su ja, esančia viduje, bet dabar labiau matoma tekste, gali šiek tiek atsitraukti.

„Trauma dabar madinga, tik iš trauminės patirties kažką gali ištraukti – pats gyvenimas traumuoja, o rašytojas gydosi kurdamas“, – sakė Gytis Vaškelis. Mano manymu, traumuoja realybė, pasireikšdama formomis ir įvykiais, kurių nesitikėjome. Tada menininkas, imdamas ar tušinuką, ar teptuką, ar dar ką kitą, turi galimybę tą realybę šiek tiek „pataisyti“ – sukurdamas tam tikrą naują jos versiją arba tiesiog perteikdamas trauminę patirtį. Ji jau būna nebe mūsų viduje, o patenka į talpią žodžių substanciją ir tampa šiuo tuo atskiru.

„Kas yra tas skaitytojas, kas yra ta poezija“, – svarstė Aušra Kaziliūnaitė. Diskusijoje buvo paminėta, kad šiuo metu poeziją skaito labai nedidelis procentas žmonių, tačiau Aušra pirmiausia nori pažvelgti į tai, ką mes apskritai vadintume poezija. Jei poezijos esama religinėse knygose, kaip antai Giesmių giesmė, arba pasitaiko ir socialiniuose tinkluose (feisbuke, instagrame), tostuose, sveikinimuose ant atvirukų – būtų galima sakyti, kad visi vienaip ar kitaip turi sąlytį su poezija. Ar Richardo Brautigano eilėraštis „Ant stalo trys paprikos, dvi – geltonos“ aprobuotos kategorijos literatūrologų ratelyje būtų laikomas poezija?

Juk kas yra poezija, kokia ji turi būti, suformuojama mokykloje, kur tam tikra grupė žmonių yra nustačiusi, kas yra gera poezija ir kurio autoriaus šimtą eilėraščių reikės išmokti atmintinai (tikrai toks dalykas egzistavo, patvirtino Benediktas Januševičius).

Gytis Norvilas, komentuodamas faktą, kad poezijos knygos yra retai perkamos, klausė: „Ką mes rašome, gal vis dėlto stumiam dūrą? Ar autorius valdo kalbą? Ar ji su juo daro ką nori?“ Šiuolaikinių autorių tekstai neužkabina paprasto žmogaus ir yra suprantami tik siaurame specializuotame ratelyje. Kaip literatūros vadovėlius sudaranti nomenklatūra turi savo suvokimą, taip ir šiuolaikinius almanachus leidžianti, poezijos renginius organizuojanti bendruomenė gali užsidaryti ribotame mąstyme. Pavyzdžiui, kad rašyti apie jausmus jau yra prastos poezijos simptomas.

Kalbėjomės su druskininkiete Rita Makselyte, vienoje konferencijoje (ne PDR) ji nugirdo, kad „kai iš eilėraščio atimi kalbą, kai atimi emociją ir aplinkybes – tai, kas lieka, ir yra poezija“. Patiko ši mintis, nes kalbama tarsi apie ketvirtąjį matmenį. Juk žodžiai, emocijos gali būti proto ir intelekto dalis, tačiau kūryba galėtų perteikti žymiai subtilesnio realybės suvokimo formas, įprastiniais parametrais nenusakomas patirtis.

Labiausiai konferencijoje palietė Viktoro Rudžiansko paprasta, bet tiesi kalba. Jis bando įtikinti knygą norintį leisti poetą, kad leidimas tėra poezijos knygos paskandinimas – duodi knygynams knygas, bet po trijų, keturių ar penkių mėnesių parsiveži jas dėžėmis, kokius 90 procentų. Prieš norint tapti poetu, reikėtų susimąstyti, ar verta – pinigų iš to neuždirbsi, garbės nepelnysi. Neaišku, kam išvis tą daryti. Pats Viktoras vis dėlto yra atsidavęs toms paklydusioms knygelėms ir vykdo misiją – važiuoja, kaip sako, ne parduoti knygų, o ieškoti joms namų. Labai graži misija. Galbūt dar gražesnė nei rašyti.

Šeštadienio rytą vyko Ričardo Šileikos ir Dainiaus Gintalo vedami linksmieji skaitymai, į kuriuos muziejaus darbuotojos įleido lyg į kokį lėktuvą ar slaptą sambūrį – tik su kauke, tik po du ir tik užrašant ant lapo vardą, pavardę, telefoną. Dainius Gintalas sakė, kad planuoja mums visiems paskambinti. Sakiau, jei kas nors užsikrės poezija kaip virusu, tikrai turės paskambinti, nustatyti kaltininką. Žodžių eilutės, poezijos strofos plinta lyg nevaldoma liga, ir mes jau klausomės autorių, kurie skaito vieną savo, o kitą – mėgstamo autoriaus eilėraštį. Šitaip pradedame po truputį sirgti.

Paliko įspūdį Benedikto Januševičiaus tekstas, tarytum vakar vykusios diskusijos paskutinių gaidų apie nesuprastą, nevertinamą poetą pratęsimas – tarsi to, ką kalbėjo Viktoras Rudžianskas, manifestacija: „penkiolikos paskelbė pirmuosius tekstus rajono laikraštyje / penkiolikos nusprendė, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami / keli poetai gyrė jo kūrinius, užtikrino, kad laukia graži ateitis / […] rašo nenoromis, daug taiso, perrašinėja, žodžiu, vargsta, bet nepajėgia atsisakyti / […] kolegos palankiai atsiliepia apie jo kūrybą, bet knygų neperka ir, žinoma, neskaito / kartą su reikalais užsukęs į spaustuvę, makulatūros konteinery pastebėjo pažįstamų viršelių. įsižiūrėjęs suprato, kad ten jo knygos. konteineryje apsigyveno beveik visas rinktinės tiražas.“

Esame kažkiek pastebimi (kiek mažiau, negu patys įsivaizduojame), gal net kokį šlovės krislelį gauname ar net kokią premiją – tačiau neaišku, kada visa tai gali pasibaigti. Mus pakeis kiti rašantieji, mūsų tekstai nebebus aktualūs. Tai parodo, kiek iliuzijos esama procese. Ypač jei rašome dėl motyvo būti įvertinti – pilnesnis tampi tada, kai esi pastebėtas. Ir vis dėlto saldumas, kai esame suprasti, įvertinti, pripažinti, – lyg stiprus narkotikas, kurį ego geria lyg neblėstantį nektarą. Net jei šlovės akimirka labai trumpa, rašytojas kartais skiria tam visą gyvenimą – sąmoningai ar nesąmoningai.

Nors sugebėjimas kurti yra Dievo dovana, kuria svarbu pasinaudoti, vis dėlto be skaitytojo tai sunkiai įvykdoma. Todėl nevalingai prisitaikysime. Jei norėsi būti suprastas „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, greičiausiai rašysi modernų ar postmodernų, jausmų tiesiogiai nedeklaruojantį tekstą, o ne, pavyzdžiui, romantinę, eiliuotą, lyrinę poemą, nebent pristatytum ją lyg juoką.

Ričardo Šileikos fotografijų parodoje „Sigito Gedos Veisiejų turgaus Didysis Ketvirtadienis“ – Andrius Mosiejus, nufotografuotas vis su kitais žmonėmis, sutiktais turguje. Tai turgus miestelyje, iš kurio kilęs Sigitas Geda. Juk atsitiktiniai susitikimai ir pokalbiai turguje – irgi poezija. Toks žemiškas įprotis, kaip galimybė parduoti ir pirkti, susijęs ir su bendravimo džiaugsmu, beveik nekasdiene čiauškimo palaima, metafiziniais daiktų ir formų susitikimais. Pirkėjo su pirkėju, pardavėjo su pirkėju, pardavėjo su pardavėju – poeto su poetu, poeto su skaitytoju ir skaitytojo su poetu, ir skaitytojo su skaitytoju.

Praeitą vasarą nutiko įdomus susitikimas. Su vyru nuvykome į Pervalką, į vyro draugo butą. Išėjome į mašiną pasiimti kelių daiktų, ir laiptinė jau buvo užsitrenkusi. Nebežinojome, kaip patekti į namus. Pirmame aukšte krebždėjo žmonės, tad pasibeldžiau į langą, norėdama paklausti, kaip įeiti į pastatą. Langą atidarė gražiai besišypsanti moteris, ir ji man sako: „O, tu gi Ieva Gudmonaitė, žinau tave!“ Pasirodo, tai buvo poetė Rima Juškūnė! Tik tada su ja ir susipažinau – labai draugiška ir miela, padovanojo savo knygą „Perikonas“.

Prisipažinsiu, kad, neturint teksto prieš akis, skaitomą poeziją nelengva koncentruotai girdėti. Tad prisiminimuose liko keletas nuotrupų iš patikusių Madaros Gruntmanės (Latvija), Sergejaus Timofejevo (Latvija), Antano A. Jonyno, Antano Šimkaus, Ievos Toleikytės, Aivaro Veiknio ir kitų autorių tekstų, taip pat patiko Manto Balakausko perskaitytas Kęstučio Navako, kuriam buvo skirtas minėjimas, eilėraštis, ir Kęstučio eilėraštis „Naktis“, kurį per baigiamąjį vakarą pati dainavau. 

 

 

 Neregimi PDR vandenys

 

Poezijos renginiai pilni ne tik verlibro ir intelektualių kalbų, bet ir žaismingų juokelių – visi žinome, kad egzistuoja ta paralelinė „Poetinio Druskininkų rudens“ realybė, kurioje poetai, lenkdami taurelę ar butelaitį, pasineria į pasąmonės (o gal – nesąmonės) gelmes. Jie kyla į viršų bokštelio liftu, kol, pasitaiko, atsibunda ne savo kambaryje arba pramušta galva, arba ne vieni…

Ir aš atsimenu, kaip kadaise PDR penktadienio rytą prasidėdavo jau autobuse iš rankų į rankas perduodamu buteliu. Prie šio ritualo prisijungdavau ir aš – tad apie jokias konferencijas nebuvo nė kalbos, o visa ko kulminacija vykdavo bokštelyje, besisukančiame kartu su rudeniniais lapais nakties danguje. Galvojau, kaip PDR matysiu dabar, kai nebevartoju alkoholio? Juk savotiškai netgi nebeturiu prieigos, bilieto į bokštelį. Todėl šeštadienio rytą, pabėgiojusi po lapais padengtą Druskininkų peizažą, pilna gyvybės siautulio ėjau susitikti su poetais ir pasiteirauti, ką jie atsimena iš nakties, juk gal tokiu būdu būsiu tarsi dalyvavusi rituale. „Nežinau, aš žiūrėjau televizorių“, – atsakė ryte per pusryčius sutikta Giedrė Kazlauskaitė. Atrodo, kad ir jai naktiniai skrydžiai ant butelio nebebuvo tokie aktualūs. Todėl ne ką galėjau ir išpešti, tačiau priminė, kaip kadaise mudvi šokome „Suokalbyje“ ant židinio. „Ką, ir tu ten šokai?“ – paklausiau, nes galvojau, kad šokom tik aš ir Nojus. Nojus irgi pats priminė, nes išties atsiminiau tik tai, kad šokau viena.

Įvairūs atsiminimai pabudo ir bendraujant su kitais klaidžiojimų po „poetinius rajonus“ draugais. Bandžiau atgaminti miglotas klajones, bet daug kas jau išsitrynę, tarsi praeito gyvenimo vaizdiniai. Man bandant atsiminti, Ieva Toleikytė net pyktelėjo, kad užmiršau mūsų su Emiliu klaidžiojimus po apleistą kalėjimą ir kitus negyvenamus pastatus. Atsiminiau tik, kai viename tūse kažkas padovanojo elnio ragus, tada buvo persikelta į barą Žvėryne, kur tuos ragus palikau. Po kelių dienų į tą patį barą ėjome jų ieškoti – atrodo, taip prasidėjo ilgai trukę mudviejų su Nojum poetiniai klaidžiojimai. Ar ragus radau ir kokia paskui jų lemtis – nebepamenu.

Įvyko daug įvairių nuotykių, bet jau po kurio laiko, kai ilgai nesimatėme ir nelabai bendravome, aš nuėjau pas odontologę į Karoliniškių polikliniką ir netyčia pamačiau sąrašą žmonių, kurie dar ateis pas tą pačią dantistę tą pačią dieną. Ten buvo įrašytas Nojus Saulytis. Parašiau jam raštelį su trumpu eilėraščiu, prašydama daktarės, kad perduotų. Perdavė.

O su Tomu Petruliu kovo 11-ąją sėdome į paskutinį autobusą, vežantį į Kauną, – važiavome be tikslo, vien dėl to, kad moneta išmetė skaičių. Buvo šalta, dėl švenčių nedirbo jokios parduotuvės, kuriose būtum galėjęs pasišildyti ar nusipirkti šildančių skysčių. Visą naktį iki pirmųjų traukinių klajojom po žibintais apšviestas senamiesčio gatves. Snigo dideliais kąsniais. Taip, šį tą atsimenu. Tačiau labai daug kas išsitrynė. Kaip ir tai, kas iš tikrųjų vykdavo tuose bokšteliuose per „Druskininkų rudenį“.

„Tai gal papasakosit, kas ten vakar vyko?“ – paklausiau poetų. „Mano paltas buvo apvemtas, nors nei aš, nei kas nors kitas nevėmė.“ „Aš ieškojau Monikos ir norėjau, kad jau eitume miegoti. Radau ją sėdinčią su keliais draugais ant laiptų, ir kai tariau: „Eime miegoti“, jie atsakė: „Mes esame mirę.“ Kažkas buvo piktas, nes jam liepė „susirinkti savo draugą“ – tas draugas persigėręs nulūžo ir nukrito koridoriuj. Niekas nenorėjo jo žadinti, nes jis neva prieš tai irgi buvo piktas.

Kitą vakarą mano gamintų saldainių dalinimas užtruko keturias valandas. Prie „Širdelės“ būriavosi ir linksminosi jaunimas bei vyresni. Taip teko ir man panardyti tuose neoficialiuose PDR vandenyse, nes kai prieidavau paduoti rutuliuko, dažniausiai užsimegzdavo pokalbis. Kai pirmą valandą slinkau per viešbučio kiemą pro fontaną – prisiminiau, kad prie „Širdelės“ palikau savo harmoniją – instrumentą, su kuriuo grojau ir dainavau per renginius.

Tada supratau, kad palikau ne šiaip sau. Kažkas dar buvo ne iki galo įvykę.

Bokštelis.

Šiek tiek jaudindamasi lipau laiptais į viršų, dar nebūdama tikra, ar čia tikrai tie laiptai. Šiek tiek bijojau patekti į tą atsiminimų sūkurius talpinančią salą. Pirmiausia įėjau į koridorių, pilną išmėtytų butelių. Paskui pasukau į dešinę, tikėdamasi išvysti butelių turinį sugėrusią bendriją.

Bokštelio tamsoje sėdėjo vienui vienas poetas. Rudens naktis pro langus skleidė savo alsavimą.

Atsiminiau trumpą eilėraštuką, dar prieš valandą mano užrašytą pirmame Šrilos Prabhupados knygos „Dharma“, padovanotos vienam poetui, puslapyje: „Išėjo jis / peleninės ieškoti – - – / praskriejo širdelę – / tiek „Dainavos“ – / tiek savo paties. / Praslinko viešbučio aukštus / kilo kosminio bokštelio liftu – / jis žinojo, kas paskutiniam aukšte jo laukia / jis žinojo, jog kažkada ji ateis. / Ta gili skaidruma. / Kartais dabar / vis dar primenanti peleninę. / Peleninė lyg saulės diskas / pakilo / trečią ryto širdelės lifte / kur visi buvo mirę – - -“

 

●

 

Ir vis dėlto, kad ir kiek kūrybiškų įvykių nutiko man, kai iki sąmonės dugno pramušdavo įvairiausi „linksmieji“ gėrimai, niekada neatsisakyčiau tos skaidrios būsenos, kurią gali pasiekti nevartodamas svaigalų, o pasitelkdamas meditaciją – patekti į kūrybinę būklę, kurios, bandydama pilti į save alkoholinius skysčius, anksčiau ieškodavau.

Taigi negaila man palikto bokštelio. Ir šįkart spėjau paklajoti po geltonais lapais nuklotą kurortą su apleistomis ir neapleistomis sanatorijomis, šokančiais ir grojančiais fontanais, gydančiu upės vandeniu.