Restauracija: „Vasara baigiasi rudenį“, 1981
Gimimo metais, o ir dar ilgai po to, šis filmas buvo toks tyliai priešaušrinis, Sąjūdį tarsi nuspėjantis ir subtiliai puse lūpų apie laisvę kankliuojantis (kompozitorius Bronius Kutavičius)… Turbūt kaip ir visų lietuvių mylima Romualdo Granausko kūryba (pagal kurią filmas sukurtas), varstanti girgždančias duris į lietuvio namus, rūsčiai demaskuojanti jį, bet kartu ir apdainuojanti.
Praėjus tiek dešimtmečių, „Vasaros“ meninio atlikimo ažūras tebedaro įspūdį, tačiau granauskiškas turinys įgijo papildomų, stipriai prasimušančių sentimentalių atspalvių. Melodrama užtemdo spygliuotą vielą ir traktorius.
Tėvas ir sūnus kasa melioracijos griovį. Pavargę atsisėda ir uždainuoja tremtinių dainą apie mėlynas vosilkas. Dabar tyrinėjant abiejų vyrų istorijas į galvą šauna negraži mintis: jie gi nežino, kokia tai daina!
Tėvas (akt. Algimantas Masiulis) gėrė, trankėsi su bobom, susimušė ir sėdo į kalėjimą. Štai grįžo vilkėdamas margą frajerio švarką, ant mažojo piršto – geležies žiedas, jis tingi dirbti ir sako sūnui: „Ko tu taip plėšais?“, suėdęs žmonai sveikatą, svaičioja apie naują meilę jaunai moteriai, o prie alaus – apie kažkokią laisvę („Nesukišit manęs kaip visų į maišą!“). Tėvas – nusivalkiojusio artisto, o dabar laukų matininko Teofilio (jį vaidino irgi A. Masiulis) paveikslo variacija iš ankstesnio režisieriaus Gyčio Lukšo filmo Maskvos centrinei televizijai „Mano vaikystės ruduo“ (1977).
Sūnus (akt. Valentinas Masalskis) kasa griovį užsispyręs, jis įprato visur būti ir raustis vienas, slaugė motiną, laukia nesulaukia šaukimo į armiją, grįžęs iš jos lėks gal į Sachaliną, kad tik toliau nuo čia.
Meilės trikampio istorijoje sušmėžuos dar vienas – Mildos vyras, kuris, kaip sufleruojama, irgi gėrė, daužėsi su motociklu ir paliko jauną našlę su mažu vaiku.
Taigi, prasigėręs kolūkinis kaimas. Ir kokios čia dar tremtinių dainos – prisiminė kažką kažkur girdėto ir uždainavo! Amnezija, žinoma, ne mažesnė tragedija, bet herojų dvasinio skurdo tema neryškinama, jų tik gailimasi.
G. Lukšas savąją niūrią melancholiją vykusiai permuša neprofesionaliais aktoriais (melioratoriai, brigadininkas, sugėrovas valgykloje), realios kolūkinės šventės ilgu epizodu su žaidimais, kiaulių kojelėmis, šokiais, bernų pasistumdymais. Va, čia tikrai pamatai: šitie ištvermingi, gajūs žmonės išeis į Baltijos kelią!
Dokumentiškai nufilmuota gyvybė, deja, užstumiama kitokiu – literatūrinių retrospekcijų – menu: mažas sūnus su knyga pro langą; mirusi motina, ateinanti per lauką; Mildos vyras ant motociklo ir su maža mergaite… Labiausiai nacionalinę literatūrą ekrane puoselėjantis režisierius elgiasi su ja itin pagarbiai.
Kai ekrane apsireiškia Milda (akt. Vaiva Mainelytė) su dukra, asmeninis konfliktas tarp tėvo ir sūnaus lėkštėja, trikampis nugesina ir „sodybų tuštėjimo metą“, ir traktorius-tankus, apie kuriuos vėliau pristatydami filmą nuolat porina autoriai. Na, nugriaus, sulygins su žeme seną, Mildos menkai prižiūrimą namelį, išmėš griovį, tai kas čia tokio? Tragiško epinio patoso natų, kurias kažkokiais būdais rašytojas vis dėlto ištraukdavo, režisierius filme „neišgroja“ – sniege styro namo kaminas, ir tiek tos bėdos.
9 dešimtmečio vasaras gerai prisimenu ir manau, kad jos jau nebebuvo tokios minorinės – skyrėsi nuo tų 7–8 dešimtmečių vasarų, kurias pažino ir aprašė R. Granauskas, o vėliau įvaizdino G. Lukšas. Jauna kaimo moteris XX a. pabaigoje buvo jau kitokia, nebegranauskiška – ne iš patriarchalinio vyro vaizduotės išplaukusi. Aktorė Mildą vaidina atsidavusi (tobula kelių akimirkų scena mingant ir gesinant lempą), tačiau režisierius – paskui rašytoją – ją traktuoja kaip kokią vergę Izaurą. Nuleistos ar nuogą krūtinę dengiančios rankos, madonos veido išraiška, nekaimiški liurlenimai su mažamete dukra, kuriai skiriama pernelyg daug dėmesio tarsi nežinant, ką daugiau įleisti į kadrą. Intymios meilės scenos su vienu ir su kitu siužetinio trikampio vyru dekoratyvios, pavyzdingai perpieštos iš siuvinėto kaimiško paveikslėlio ant sienos (operatorius Rimantas Juodvalkis, dailininkas Galius Kličius). Iš tiesų niekas nieko čia nemyli, tiesiog tas žmogus tada po ranka pakliuvo. Autoriams buvo svarbu išreikšti užuominą, kad kažkas tyliai „baigiasi“. Kas gi? Keista, kaip metams bėgant keičiasi tavo paties vertinimas: jeigu baigiasi, tai ir tegul greičiau…
O tos lietuviškos vasaros vaizdai – dobilų pilnas kadras ar pievos be žmonių – iki šiol gyvi, kaip dabar iš akies traukti. Vasara iki šiol nesibaigia.
Remia Lietuvos kino centras
