Poezijos vertimai

GEORG TRAKL

(1887–1914)

Delirium* 

 

Sutižęs juodas sniegas liejas nuo stogų;

Raudonas pirštas tau lėtai į kaktą sminga,

Tylom į tuščią menę žydras firnas sninga,

Tai mirę veidrodžiai po meilės pramogų.

Prisimena galva, sudužus lig druzgų,

Šešėlius veidrody, kur žydras firnas sninga,

Ir negyvos kekšaitės juoką abejingą.

Gvazdikuos vėjas kūkčioja balsu slogiu.

 

 

Varnai

 

Viršum tamsių kampų ir mūrų

Vidurdienį nukrankia varnų būriai.

Nuslysta jų šešėliai stirnom skubriai,

O kartais, būna, jie tupi niūrūs.

 

Ak, kaip jie rudą tylą suplėšo,

Kurioj alpėja lyguma drėgna

Lyg svaiginama nuojautų žmona,

O kartais pešas, pagauti pagiežos,

 

Dėl maitos, kurią iš tolo pajaučia,

Kol siūbteli į šiaurę jų govėda

Ir dingsta it procesija juoda

Ore, kuris iš laimės gaudžia.

 

 

Romansas nakčiai

 

Žvaigždėto skliauto gaubiamas, keliu

Žygiuoja tyliai vienišas žmogus.

Namuos pabunda vaikas pro miegus,

Nupilkęs nuo mėnulio spindulių.

 

Jauna kvailelė palaidais plaukais

Už lango grotų sėdi verkdama.

Vilioja mylimuosius toluma

Klajot anapus tvenkinio laukais.

 

Žudikas blyškiai šypsos ties vynu.

Ligonius perlieja mirties banga.

Vienuolė meldžias nuplakta, nuoga

Tamsoj prie Kristaus kojų kruvinų.

 

Niūniuoja motina vos girdimai.

Ramiai išsiskleidžia taiki naktis,

Išplėtus tyras kūdikio akis.

Kekšyne girdis juokas ir šauksmai.

 

Numirėlis pabalusia ranka

Ant sienos piešia giliame rūsy

Tylos grimasą žvakės mirgesy.

Ir miegantysis šnabžda vis kažką.

 

●

 

Gitaros ir raudonas lapų dažas;

Kedena plaukus geltonkasei vėjas,

Ten, kur saulėgrąžos prie žiogrių šliejas;

Per debesis nurieda aukso važis.

 

Ilsėdamies šešėlių rudame pavėsy,

Apkvaišę seniai glaustosi susėdę.

Našlaičiai maloniai mišparams gieda.

Gelsvoj migloj dūzgena musės šviesios.

 

Velėja žlugtą moterys upely.

Banguoja vėjyje padžiautos drobės.

Ir vakarui pilkėjant apsigobus

Ateina man patinkanti mergelė.

 

Iš drungno skliauto į puvėsių skylę

Vis neria žvirbliai kaip į žalią kapą.

Nuo prieskonių aitrių ir duonos kvapo

Nusigręžia ligonis nusivylęs.

 

 

Į vakarą mano širdis

 

Vakare girdėt gali šikšnosparnių cypsmus.

Du juodbėriai šokinėja pievoj.

Raudonas klevas šlama.

Keleivis išvysta mažą smuklę prie kelio.

Dieviško skonio jaunas vynas ir riešutai.

Dieviška: apsvaigusiam svyrinėti miško sutemoj.

Smelkias pro juodas šakas slegiantys varpų gausmai.

Ant veido lašnoja rasa.

 

 
Moterų palaiminimas

 

Tarp savųjų tu žengi liūdna,

Nesmagiai juokies su draugėm:

Tokios dienos tavo baugios.

Prie pinučių vysta aguona.

 

Aukso vynas noksta ant kalvos,

Tarsi tavo kūno vaisius.

Švyti tvenkinys lyg gaisas,

Aidi dalgių žvangesys javuos.

 

Ritas rasos per žolių kupstus,

Lapas leidžiasi raudonas,

Ir pasveikint savo žmoną

Eina mauras – rudas ir šiurkštus.

 

 

De profundis**

 

Tai ražiena, kur krenta juodas lietus.

Tai rudas medis, kur vienišas ten stovi.

Tai švarpliadantis vėjas, siaučiantis aplink tuščias pirkias.

Koks liūdnas šitas vakaras.

 

Pro sodžių eidama,

Romi našlaitė dar renka varpas menkas.

Jos apvalainos ir auksinos akys klajoja sutemoj,

O įsčios laukia dangaus sužadėtinio.

 

Namo grįždami,

Rado piemenys saldųjį kūną,

Sudūlėjusį erškėčiuos.

 

Šešėlis esu aš rūškanų sodžių toly.

Dievo tylą

Aš gėriau iš šulinio šile.

 

Mano kaktą paliečia šaltas metalas,

Vorai ieško mano širdies.

Tai šviesa, gęstanti mano burnoj.

 

Naktį aš sutikau dykroj,

Apskleistas šiukšlėm ir dulkėm žvaigždžių.

Lazdyno krūme

Vėl suskambo krištoliniai angelai.

 

 

Naktinė giesmė

 

Rymančiojo alsavimas. Žvėries veidas

Sustingęs nuo mėlio šventumo.

Galinga tyla akmeny;

 

Naktinio paukščio kaukė. Trys švelnūs trigarsiai

Susilieja į vieną. Elajau! Tavo kakta

Nebyliai palinksta virš melzgano vandens.

 

O tylusis veidrodi tiesos!

Ant vienišojo drambliakaulio smilkinio

Išryškėja puolusiojo angelo atspindys.

 

 

Hohenburgas

 

2-oji redakcija

 

Nieko nėra namie. Kambariuos ruduo;

Mėnesienos sonata

Ir pabudimas brėkštančioj pamiškėj.

 

Tu vis galvoji apie baltą veidą žmogaus,

Toli nuo laiko suirutės;

Virš sapnuojančio noriai palinksta žalia laja,

 

Kryžius ir vakaras;

Giedantį apkabina jo žvaigždė purpurinėm rankom,

Patekėjus apleistuos languos.

Taip krūpsi tamsoj svetimasis,

Tyliai pravėręs vokus virš žmogaus,

Kuris esti toli; sidabriniai vėjo balsai priemenėj.

 

 

Prie pelkės

 

3-ioji redakcija

 

Klajūnas juodame vėjy; tyliai šnabžda sausos nendrės

Pelkių tyloje. Pilkame danguj

Tįsta laukinių paukščių grandinė;

Įkypas rėžis virš niūrių vandenų.

 

Sumaištis. Sutrešusioj pirkioj

Juodais sparnais vėsuoja kildami puvėsiai;

Suklypę beržai dūsauja vėjy.

 

Vakaras smuklėj apleistoj. Kelią namo uostinėja

Besiganančių bandų švelnus liūdesys;

Naktinis reginys: iš sidabrinių vandenų išropoja rupūžės.

 

 

Rudens siela

 

2-oji redakcija

 

Šunys, jėgerių šauksmai;

Už rudos kalvos ir kryžiaus

Blausiai spindi kūdros dryžis,

Šaižūs vanago klyksmai.

 

Gūžiasi tyla juoda

Virš takų ir plyno lauko;

Tarp šakų mėlynė plauko,

Alma tik versmė šalta.

 

Kaip žuvis, žvėris slidus.

Sielos žydruma ir kelias

Mus atskirt nuo meilės gali.

Keičia vakaras vaizdus.

 

Duonos, vyno duos teisiems,

O į tavo ranką deda

Dievas tamsų skausmo pradą,

Kraujo kaltę mums visiems.

 

 

Rožinio giesmės

 

Seseriai

 

Kur eini, nešiesi rudenį ir vakarą,

Žydrą žvėrį, kur po medžiais skamba,

Ir atokų tvenkinį prieš vakarą.

 

Tyliai paukščių skrydis skamba,

Sopulys akių tavųjų skliautuos,

Tavo siauras šypsnis skamba.

 

Vokuos, dievo išgaubtuos,

Didžiojo penktadienio vaike, žvaigždės ieško naktimis

Tavo išlenktos kaktos.

 

 

Mirties artuma

 

2-oji redakcija

 

O, vakaras, kuris leidžias ant rūškanų vaikystės sodybų.

Tvenkinys po gluosniais

Sklidinas sielvarto užnuodytų atodūsių.

 

O, miškas, kuris lėtai nuleidžia rudas akis,

Kai iš kaulėtų vienišojo rankų

Jo svaigiųjų dienų purpuras išslysta.

 

O, mirties artuma. Pasimelskim.

Šią naktį atsileidžia ant vėsokų pagalvių

Pageltusios nuo smilkalų gležnos mylimųjų galūnės.

 

 

Amen

 

Trūnėsiai, slydinėjantys po sutrešusią pirkią;

Šešėliai ant gelsvų apmušalų; tamsiuos veidrodžiuos lenktai išnyra

Mūsų rankų drambliakaulis liūdesys.

 

Rudi perlai pro negyvus pirštus pabyra.

Tylumoj

Atmerkia angelas aguonų žydras akis.

 

Žydras ir vakaras;

Mūsų mirimo valanda, Azraelio šešėlis,

Užtemdantis rudą sodelį.

 

Vertė Lanis Breilis