Pėsčiomis po Paryžių

 

Léonas-Paulis Fargue’as (1879–1947) – prancūzų poetas ir prozininkas, Stéphane’o Mallarmé ir Henri Bergsono mokinys, Alfredo Jarry bendramokslis, bendravęs su André Gide’u, Pauliu Claudeliu, Maurice’u Raveliu (pastarasis sukūrė dainą pagal Fargue’o eilėraštį „Svajos“). 1924 m. kartu su Pauliu Valéry ir Valery Larbaud įsteigė literatūros žurnalą Commerce. Gimęs ir miręs Paryžiuje, aistringai jį mylėjęs, Fargue’as buvo puikus šio miesto kronikininkas. Čia spausdinamos ištraukos iš knygos „Pėsčiomis po Paryžių“ (Le Piéton de Paris, 1939), sudarytos iš reportažų, 1935–1936 m. spausdintų žurnale Voilà.

 

 

 

Amžinatilsį Monmartras

 

Supratau, neseniai sakė man vienas anglas, kodėl paryžiečiai nekeliauja: jie turi Monmartrą. Juk keliaujama aplankyti Monmartro. Keliauninkai kanadiečiai, pietų amerikiečiai, vokiečiai arba slavai perka lagaminus ir išsirūpina pasus, kad atvyktų į Monmartrą, naktinių Tėvynių Tėvynę. Vienas didis romanistas yra sakęs, kad Vakarų pasaulis turi keturias tvirtoves: Vatikaną, anglų Parlamentą, vokiečių Generalinį štabą ir Prancūzų akademiją. Jis pamiršo Monmartrą, penktąją tvirtovę, gal net labiau neįveikiamą už kitas ir atlaikysiančią visas pervartas. Negana to, kai pasaulis, kaip šiandien sakoma, pasikeis, Monmartras, žinoma, išpeš naudos iš poezijos atgimimo. Vos tik bus mažiau kalbama apie politiką, bus rašomi eilėraščiai ir tapomi paveikslai. Pastaraisiais metais teplioriai ir poetai buvo priversti tapti aktyvistais ir lankytis revoliucinėse kuopelėse. Rašytojų kongrese kultūrai apginti knibždėjo bohemos atstovų. Jie dvasiškai apleido Lepiko gatvės aukštumas, kad įsitrauktų į šiandienos šurmulį. Ir Monmartrui nutiko tai, kas nutiko mažoms prieškario valstybėms, pavyzdžiui, Bosnijai ir Hercegovinai, kurios dabar prisimenamos tik kuriant operetes. Monmartras miršta kartu su nerūpestingumu. Greitai turėsime prisigalvoti visokių šimtmečių, kad paryžiečių atmintyje prikeltume nykstančius kvartalus. Šansonjė ir karikatūristų žemė darosi bevaisė; joje jau gimsta tik suteneriai ir buržua. Merginos, kurios dar neseniai vienus vyrus įkvėpdavo, o kitiems pozuodavo, šiandien tenori balsuoti, prasimušti į Operą arba ištekėti už autoserviso savininko masono, galinčio laimėti Nacionalinėje loterijoje. Dėl to spaudžia širdį seniesiems paryžiečiams, kurie, nors pažinodami Monmartrą tik iš jo gatvių ir sodelių, gyveno šios pažadėtosios žemės legendomis ir žinojo, kad juos supa nesavanaudžiai menininkai, linksmai gyvenantys, linksmai geriantys, linksmai mirštantys. Senajam paryžiečiui, itin retai rūšiai, kuriai gresia išnykimas (pažinojau vieną tokį, netgi garsų, kuris teigė, kad french-cancan yra prancūziškas žodis), senajam paryžiečiui Monmartras, tikrasis Monmartras – tai kabaretai ir poetai, pradedant „Žilio triušiu“ (Lapin à Gill) – tik vėliau bus rašoma „Vikrusis“ (Agile), – kur dainavo ir „pasakojo“ Delmet, Hyspa ir Montoya. Apie Pjero, Mimi Penson, Gražiąją Žvaigždę ir Riterį Pavasarį1 buvo kalbama be galo rimtai, visai taip pat, kaip šiandien kalbama apie komunizmą, stratosferą ir taksometrų radiofoniją. Buvo gyvenama pasaulyje, panašiame į Watteau paveikslą ir karnavalą. Studentai su monokliais, apsirengę kaip notarai, kartais lakstydavo po gatves šaukdami: „Šalin bulanžizmą!“ O siuvėjukės, glostydamos prusnas fiakro arkliams, atsakydavo: „Tegyvuoja Komoda!“ Meilužiai nešiojo katiliukus. Pavalgyti galėjai už dyka, kaip vieną vakarą man pasakojo Forainas, ar netgi dar pigiau. Willette’as, vienas iš Monmartro kalvos (Paryžiaus spenio, pasak Rodolphe’o Saliso) šulų, niekada nepamiršdavo žurnalistams, klausinėjantiems apie jo meną, paminėti, kad Švč. Jėzaus Širdies bazilika, kaip Jėzus tarp dviejų plėšikų, iškilusi tarp „Galetės malūno“ (Moulin de la Galette) ir „Mulenružo“. Elgeta dainuodavo, namsargis dainuodavo, paukštis, medis, gatvės žibintas dainuodavo. Pas skalbėją ar palūkininką tave pasitikdavo vienas iš tų romansų, kuriuos perimdavo Eugénie Buffet. Tik kai kurie tų laikų biržos makleriai ar pabūklų pirkliai savo vaikams sakydavo, kad Monmartras neišmaitina savo gyventojų, ir vesdavosi juos žiūrėti operos „Luiza“, topografijos šedevro, į muziką perkelto karinio štabo plano, apimančio viską, ką Monmartras turi sentimentalaus, žavingo, nykaus, lengvabūdiško, juokingo, moteriško ir iškrypėliško. Aš mačiau „Luizą“ vienoje suprefektūroje, dainuojamą autobuso platformos tenoro ir žavios panelės, kuri niekad nebuvo regėjusi Monmartro. Charpentier, didis muzikas, puikiai suprato savo uždavinį. Čia atsispindi visa Monmartro panorama su jo savitumais, posakiais, vaiduokliais ir šmėklomis. Niekas taip sėkmingai neprikelia atmintyje Monmartro kaip ši vykusi opera, taip lengvai galėjusi tapti fiasko: Kankinių gatvė, Tardjė gatvė, taškai, kur smulkioji buržuazija susitikdavo ir vis dar susitinka su aukštąja bohema, Lepiko gatvė, viena iš garsiausių pasaulyje: tas, kas dirbo mėsos gaminių pardavėju Lepiko gatvėje, gali tai laikyti lygiai tokiu pat garbingu ar net istoriniu įvykiu kaip tas, kas vertėsi paveikslų prekyba Sent Onorė Priemiesčio gatvėje arba filmų rodymu Eliziejaus Laukų prospekte. Lepiko gatvė – tai lyg kokia Monmartro upė, drėkinanti šį kraštą, išsišakojanti intakais kvartalo gilumoje, maitinanti jo florą ir sukurianti vietas, kurios Trečiosios respublikos istorijoje turi daugiau reikšmės negu visi ministrai ar dekretai. Tolozė gatvės viršuje pasirodo „Galetės malūnas“, gana davatkiškas balių muziejus, nors ir turi kilnojamų kojyčių reputaciją. „Galetės malūnas“, kur ne taip jau seniai buvo kepamos galetės (ruginiai papločiai), ir „Mulenružas“, kol jų nebuvo kolonizavę negrai be egzotikos, rusai be Rusijos, tapytojai be talento, be paletės ir be molberto, politikai be partijos ir aferistai be progos pasireikšti, iš tikrųjų buvo apgyventi menininkų, į kurių pirmąsias gretas reikia iškelti Lautrecą ir Maurice’ą Utrillo, vieną iš autentiškiausių Kalvos tapytojų, pavaizdavusį jos istoriją, kuri šiandien prieš nustebusias būsimųjų abiturientų akis atsiskleidžia su visu faraonų laikotarpio Egipto žavesiu ir paslaptingumu. Tačiau ištreniruota akis, jautri atmintis nepasiduoda aplinkos pokyčiams. Esama Monmartro, kurį sunaikins tik dinamito galia: tai Tertro aikštė ir „Gegutė“ (Le Coucou), kur kitados rinkdavosi Prancūzų tėvynės lygos2 nariai; restoranai ir terasos peizaže, meniniame, alpiniame, politiniame, katalikiškame, vergiliškame ir buržuaziniame tuo pat metu, kur visi garsieji europiečiai be išimties yra išgėrę bent po vieną taurę. Léonas Daudet ne veltui rašo, kad Monmartras – tai Paryžius Paryžiuje, kurio meras – Clemenceau. Kartą, pėdindamas Lamarko gatve, iš kur matyti visa sostinės dėlionė, su Tigro3 draugu, kuris dalyvavo gatvės mūšiuose Komunos laikais, susidūrėme su vienu iškiliu Prancūzijos veikėju, atvykusiu į Monmartrą oficialaus vizito.

– Oficialus vizitas? – paklausė Clemenceau bičiulis. – Atidengėte statulą, sukūrėte masonų ložę ar apdovanojote ordinu po mirties kokį nors dailininką?

– Visai ne, aplankiau vietinį gyventoją, kuris nepasijudina iš vietos. Monmartras turi šį tą bendro su Olimpu, ir aš kaip tik čia užmezgiau gražiausius ryšius: su Zola, Donnay, Capus, Picasso, Utrillo, Maxu Jacobu ir netgi Vaillant’u…

Ir aukštasis asmuo nusitempė mus į Monmartrą pas Steinleną, kuris gyveno beveik su tieka kačių kaip Léautaud. Steinlenas atvyko į Paryžių su rekomendaciniu laišku nepažįstamam tapytojui, apie kurį žinojo tik tiek, kad jis gyvena Monmartre. Fiakro vežėjas galų gale išsodino jį „Galetės malūno“ šešėlyje. Sužavėtas aplinkos, apsvaigęs nuo gyventojų žavesio, Šventojo kalno spalvos, Steinlenas jau nebepanoro nuo jo „nulipti“. Po kurio laiko, dar prieš susikuriant Kalvos laisvajai komunai, „Įniršusiai karvei“ ir kitiems aštuonioliktosios apygardos valdymo organams, Steinlenas buvo įšventintas į Monmartro piliečius. Kitados jis nakvodavo „Juodajame katine“ (Le Chat Noir) kartu su Bruant’u ir Jules’iu Jouy, nes „Juodasis katinas“ tais laikais labiau garsėjo kaip nakvynės namai negu kaip kabaretas.

Šiandien tapęs naktinių barų sostine, Monmartras ilgą laiką buvo pati žaviausia kavinių kolonija, kokią tik galėtum įsivaizduoti. Prancūzų apgyventa kolonija, pridurdavo Jeanas Lorrainas, kuris eidavo į „Negyvą žiurkę“ (Le Rat Mort) susitikti su draugais iš savaitraščio Le Courrier Français, tarp kurių, suprantama, būdavo Raoulis Ponchonas, nepaisant nieko, likęs kavinių žmogumi. „Juodasis katinas“ ir „Negyva žiurkė“ daugiausia priimdavo tokius žymius paryžiečius kaip Forainas, Chéret, Hermannas-Paulis, o tikrieji bohemos atstovai burdavosi ne tokiose garsiose knaipėse, kur buvo galima netgi jais gėrėtis apsivilkusiais taip, kaip juos aprašo Murger4: Le Mirliton, Le Carillon, L’Ane Rouge, Le Clou, Adèle, jau minėtame Frédérico „Vikriajame triušyje“, Le Clairon de Sidi-Brahim, žadinančiame svajones Mac Orlanui, Le Billard en Bois, kavinėje Guebois, Chez le Père Lathuile, savotiškoje dailės akademijoje, kuriai vadovavo Manet, „Naujuosiuose Atėnuose“ (La Nouvelle Athènes) ir nesuskaičiuojamose užeigėlėse, kur mirė iš bado menininkai, tokie paslaptingi, kad niekas taip ir nesužinojo, kas jie tokie buvo: tapytojai, skulptoriai, graveriai, šansonjė, poetai ar filosofai.

Monmartras tebeegzistuoja todėl, kad jis daugeliui mūsų amžininkų yra jų jaunystė. Tą puikiai žino Marie Laurencin, Derainas, Mac Orlanas, Salmonas ir galybė kitų, kurie „ten aukštai“ užmezgė savo tvirčiausias draugystes. Bet metai bėgs. Kavinės viena po kitos turės užleisti vietą bankų skyriams, autoservisams. Teplioriai bus išvaryti kaip žydai, nes tarp jų dar pasitaiko tokių, kurie nepajuto permainų vėjo. Pozuotojos filmuosis kine. Poetai nusipirks baltinius išsimokėtinai ir plušės reklamos agentūrose. Nieko nebeliks. Jaunystė, ypač prancūzų, praeis kitaip. Naktibaldos greičiausiai bus fašistai…

Neseniai lankiausi vienoje įtartinoje dvyliktosios apygardos kavinėje. Ten buvo du jaunuoliai – tokie, kokius gamina mūsų 1938 metai: sporto, politikos, seksualinio santūrumo ir intelektinio įmantrumo mišinys. Vietoj alkoholio – Vittelio buteliukai, besaikė panieka moterims, neįsivaizdavimas nė iš tolo, ką reiškia laisvė, klajokliškas gyvenimas, stebėjimas ir dykinėjimas. Vienas, turintis automobilį, paklausė antrojo, ar galėtų jį nuvežti į kokią nors Paryžiaus vietą. Į Monmartrą, nuskambėjo atsakymas. Aš, žinai, esu truputį menininkas…

Nieko nėra liūdnesnio už šitą žodį. Bet žodis – pats tas. Jau vien tai, kad turi butą Kolenkūro ar Abačių gatvėje, jau vien tai, kad lankaisi „Ateljė“ teatre, kino teatruose Gaumont-Palace ir Studio 28, restorane Marianne ar alinėje Graff, daro tave menininku. Tokia yra šio kvartalo galia žmonėms ir jų titulams. Ar koks ministras gali gyventi Lepiko gatvėje? Ar kuris nors konsulatas sutiktų įsikurti Danremono gatvėje? Abejotina. Monmartro istorijos ir legendų įtaka tokia stipri, taip lėtai nykstanti, kad netgi šio privilegijuoto kvartalo prekybininkai turi savo šneką, kitokią sielą, maloniai paslaptingą ir kilnesnį žvilgsnį, skiriančius juos nuo kolegų iš Operos aikštės ar Eliziejaus Laukų žiedinės sankryžos. Nebeprisimenu, koks piešėjas vieną pavasario naktį, apimtas lyriškos nuotaikos ant suolo Tertro aikštėje, kur ketinome sulaukti ryto, pasakė:

– Šis kvartalas – ne tik gėlės žiedas ant Paryžiaus krūtinės, bet ir žmonijos pasididžiavimas!

Tai truputį primena gražiausią pono Priudomo5 gyvenimo dieną, kai jam buvo įteiktas kardas. Bet kaip po tiekos epitetų gali nesuprasti Monmartro gyventojų išdidumo, net jeigu šiandien jie yra totalizatoriaus punkto darbuotojai, šokėjai kongai, automobilių perpardavinėtojai ar elegantiškų barų šeimininkai?

 

Monmartro kavinės

 

Mano gyvenimas buvo toks, kad esu susipažinęs su visomis Monmartro kavinėmis, visomis tabako krautuvėlėmis, visomis alinėmis. Keturiasdešimt metų kelionių pėsčiomis po šią šalį, apribotą aštuonioliktosios ir devynioliktosios apygardų sienomis, suartino mane su šiomis Monmartro – mžinos šventės – įstaigomis, nuo prastos knaipės be kėdžių, kur stovėdamas stačiomis akis į akį su šeimininku gali pasirinkti tik iš trijų butelių, iki moderno stiliaus giganto su tarpmiestiniu telefonu, auksinėmis žuvelėmis, batų valytoju ir jūrų gėrybėmis, nuo kavinės-restorano Le Nine, pamėgto ministrų radikalų ir Paryžiaus marseliečių, nuo barų Duė gatvės autobusų zonoje iki Kliši bulvaro tabako krautuvėlių, kurių klientūra atsinaujina dešimt ar šimtą kartų per dieną.

Prišnerkštos kavinės, kavinės nusikalstamam pasauliui, kavinės belytėms būtybėms, vienišoms damoms, viešnamių savininkams, kavinės, dekoruotos Miuncheno stiliumi, gelžbetonio ir spaudos agentūros Havas vergės, visos tos „Kuopelės“, „Pjero“, kavinės angliškais pavadinimais, Lepiko gatvės bistro, Kliši aikštės holai suteikia prieglobstį geriausiems klientams pasaulyje. Nes geriausias kavinės lankytojas pasaulyje tebėra prancūzas, kuris eina į kavinę tiesiog tam, kad eitų į kavinę, kad rengtų ten gėrimų mačus arba su draugais giedotų patriotinius himnus.

Vakarais Monmartrui gyvybės teikia tik kavinės, visa gyvenimo šviesa kvartale tvieskia vien iš jų. Išsidėsčiusios palei bulvaro upę nelyginant valtys, jos beveik visos turi savo specifinę, apibrėžtą klientūrą. Bedarbių saksofonininkų kavinė, siuvėjų armėnų kavinė, kirpėjų ispanų kavinė, kavinė apsinuoginusioms moterims, šokėjoms, metrdoteliams, bukmekeriams, gavrošams – net menkiausia užeigėlė, regis, įsteigta girdyti tam tikrų profesijų atstovams ar tiems, kurie amžinai klajoja iš vienos į kitą. Vieną vakarą, kai lydėjau namo seną bičiulį, nusitašiusį įvairiuose Blanšo gatvės baruose, mus sustabdė „gidas“, palaikęs svetimšaliais, ir pasiūlė trumpą ekskursiją po „paryžietiškas“ vietas, pabrėždamas šitą žodį. Davėme suprasti, kad esame tikresni paryžiečiai už jį; paskui, nusileidę jo maldavimui, nusekėme paskui jį į kavines, kur po darbo renkasi padavėjai ir muzikantai. Jie čia jaučiasi savo aplinkoje, kaip namie, nes taip pat nori nueiti į kavinę kaip lankytojai. Mums patiekė „kas geriausia“. Kai anksti rytą traukėme dar apšviestomis gatvėmis, mano kompanionas, girtas it pėdas, pareiškė: „Monmartras – tai šimtabriaunis gatvės žibintas.“

Tiems, kurie eina gulti vidurnaktį, niekindami kabaretą, palikdami jį „palaidūnams“ arba užsieniečiams, tos iliuminacijos šedevras – Wepleris, virš kurio jau seniai iškilusi lentų siena, nuklota afišomis, ir jis atsidūręs lyg kokiame tunelyje. Mėgstu šią didelę užeigą, kur skamba muzika, solidžią it keleivinis laivas. Kliši aikštės Wepleris kupinas stebuklų kaip Lépine’o konkursas, kur demonstruojami išradimai. Pirmiausia ten galima išgerti ir pavalgyti. Ir visur pilna salių: atvirų, uždarų, slaptų. Nuleidus bures, salės paruošiamos žaibiškai. Moterys pasiskirsto grupelėmis pagal savo pomėgius 1900-ųjų dekoro ir medžio apdailos fone. Vidury įsitaisęs konservatorijos konkursų laureatų orkestras groja jausmingą repertuarą, ištraukas iš „Samsono ir Dalilos“, „Linksmosios našlės“ arba „Fornarinos“, su įspūdingais solo, kurie kvartalo damoms padeda išmesti iš galvos namų ruošą ir kojinių adymą.

Šioji muzika, pertraukiama skersvėjų ir krintančių šakučių žvangesio, gaivinamais srautais užlieja savo ypatingą klientūrą, svajojančią salėse: turtingus rentininkus, senbernius, viliojamus padraikų, antraeilius maklerius, kolonijų funkcionierius, būrelius nuolatinių lankytojų, kurie susirenka pilstyti iš tuščio į kiaurą, vienišius, komivojažierius iš padorių firmų, saujelę žurnalistų ir saujelę tapytojų, atėjusių pavakarieniauti arba jau pavalgiusių čia pat kvartale. Virtuoziškos orkestro trelės skrieja palei molus, gožiamos biliardo rutulių dunksėjimo. Garsiosios Weplerio biliardo salės – didžiulės, išdėstytos kaip sodo vejos stačiakampiai. Šioje stiklinėje erdvėje beveik visur postus užima pamėgę Weplerį nusikalstamo pasaulio atstovai. Bet jie mieliausiai buriasi aplink biliardo stalus, kur yra į ką pažiūrėti… Viena ypatinga, išskirtinė šių tipų padermė primena jų pirmtakus: Dutheilį de l’Artigère’ą, Gonzalèsą, Calvet, patenkintus, aptukusius, nešnekius vyriškius aksominiais skruostais, blizgančiais nuo pomados plaukais, sunkiais vokais. „Kekšių meilužiai – laimingi, guvūs ir sotūs“, – dixit Baudelaire’as.

Didžioji Weplerio biliardo salė gana panaši į biržą. Lankytojai, nepažįstantys vienas kito, spaudžia kits kitam ranką, bet jau daugelį metų jie ateina čia su savo damomis, lyg norėdami užbaigti aiškų naktinį reikalą. Tai kolegos, kaip kulisjė arba mandatarai. Tarp dešimtos ir vidurnakčio jų tarnybos vieta – Kliši aikštė, ir išgertos taurės galų gale tampa savotiškais kontoros reikmenimis. Avantiūristai, niekada nepaliekantys Paryžiaus, tarnautojai su tvarkingais kaklaraiščiais ir amerikoniškai pakeltais pečiais, biurokratai, kartais cituojantys ką nors lotyniškai seniems koležo draugams, vidurinės mokyklos mokytojai, nesusigundę jokiu menu, neurastenikai, kurie tik šiomis valandomis gali užsimiršti, nesigraužti dėl savo gyvenimo, viengungystės ir žavesio stygiaus… Wepleris malonus visoms šioms sieloms; jis jas priglaudžia, globoja, popina…

Tuo metu, kai Jules’is Lemaître’as rašė žavingas pratarmes „Juodojo katino pasakoms“6, Monmartras buvo vadinamųjų garsiųjų kavinių, skirtų tik kai kuriems įšventintiesiems, tėvyne. Jose rinkosi menininkai, poetai ir dailininkai, kurie dalinosi idėjomis ir padėjo išlaikyti tai, kas buvo vadinama paryžietiška dvasia. Kavinėje būdavo dirbama, rimuojama, kuriama. Buvo leidžiami kabaretus puošiančios aukšto lygio tapybos reprodukcijų albumai. Šiandien toji tapyba keliauja į privačias kolekcijas, o sąmojus daugiausia laido Tautų Sąjunga… Tapybos dar liko alinėje Graff („Farg“, kaip man visada susižavėjęs sako vienas padavėjas, įpratęs skaityti iš kito galo…). Bet kokia tai tapyba! Tačiau ji atspindi mūsiškę, detektyvų ir kinematografo, epochą, ir nuogų kabareto Tabarin šokėjų motinos, kurios laukdamos dukterų geria troškinamų raugintų kopūstų kvapą, žiūri į ją su jaudinančiu pasitenkinimu. Paskutinė literatų ir dailininkų kavinė, atlaikiusi vertybių perkainojimą po karo, buvo itališka, kur Béraud kiekvieną mielą vakarą sulaukdavo liaupsių iš būrelio žurnalistų, kurie tuo metu turėdavo lygiai tiek pinigų, kad galėtų užsisakyti lėkštę spagečių.

Bet tikroji Monmartro kavinė pasikeitė. Kartais ji tokia pat svetinga kaip kitados ir ten dar tvyro bohemiško gyvenimo atmosfera. Tačiau dekoras patyrė esminių permainų. Monmartro kavinė su savo paikomis loterijomis, kur gali laimėti binoklį ar šveicarišką peiliuką, su dešimtuoju laimingu Nacionalinės loterijos bilietu, su savo karamelėmis, sviestinėmis bandelėmis, fantų žaidimais, rusiškuoju biliardu, žiebtuvėliais tapo panaši į autoservisą ar turgų. Ten perkama tiek pat, kiek geriama, ir Buburošas7 toje aplinkoje nesijaustų laisvai.

Vieną vakarą paklausiau seno kortuotojo, be kita ko, mėgstančio skaityti laikraščius ir žinynus, stratego, politiko ir raguoto vyro, kodėl jis dabar leidžia dienas stoties bufetuose, užuot pasirinkęs, kaip darydavo jo pirmtakai, patikimą kavinę poetiškame kampelyje. Šis nuolatinis kavinių lankytojas atsakė, kad bėda ir yra ta, jog nebėra patikimų kavinių, kur susivėlusios ir apsiseilėjusios namų šeimininkės ateidavo ieškoti savo vyrų, kaip vaizduojama Courteline’o apsakymuose. Pirmiausia, damos jau irgi lankosi kavinėse, nes pamėgo gerti arba nori pasiklausyti muzikos, statyti už žirgus, dalyvauti feministinėse diskusijose. Jos sudrumstė grynai vyrišką anų laikų kavinių atmosferą. Ir dar atsirado paauglių, kurie užsėda suolus, kad padiskutuotų apie sportą ar paloštų belotę. Ir galų gale šeimininkai, nepaisydami tradicijų, įdiegė savo užeigose visokių naujovių: šiuolaikiškų amerikoniškų maišytų gėrimų, kurių skonis ir pavadinimai skaudžiai įžeidė tradicijas gerbiančius senuosius klientus.

Šiuolaikinis Monmartras dar nerado savo tikrojo dailininko, o kadaise turėjo tieką iliustruotojų. Turiu galvoje Chasą Laborde’ą, Dignimont’ą, Utrillo. Visi jie liko ankstyvajame pokaryje. Tuo metu kavinė dar atrodė skirta, bent jau Monmartre, menininkų ir Didžiųjų bulvarų elitui. Šiandien kavinių cinką, aksomą ir odą užvaldė visų prancūzų tautos sluoksnių atstovai, pradedami nenaujų mažųjų „Renault“ šeimininkų, kuriems vieną gražią dieną nusibodo būti neprileidžiamiems prie pramogų. Negaliu paminėti nė vienos tikros Monmartro kavinės – dabar, 1938 metais, visos jos gyvuoja po knibždėlyno ir banalybės „ženklu“. Čia pamatysi išsipusčiusią mėsos gaminių pardavėjo šeimą su sūnumis abiturientais, autoserviso savininką su meiluže, apsivyniojusia sidabrinės lapės kailį, atostogaujantį legionierių, daug žadantį šansonjė, dainuojantį politinius kupletus, dviratininkų čempionų, didžiųjų dienraščių specialiųjų korespondentų, kurie tarp dviejų reportažų stumia laiką šiame kvartale, kelis žydus iš Saro krašto, po kokį vieną pedagogą, cerberį, klouną, boksininką, baltinių siuvėją, būsimąjį dramaturgą ir kelias apšiurusias teatro višteles, kurios nuobodžiauja, kad būtų panašios į buržuazijos atstoves. Kas atsistos ir raiškiai atliks liūdną dainą ar kelis kupletus, kurie jų autorių vėliau padarys garsiu akademiku? Niekas. Į tą, kuris atsistotų, nebūtų žiūrima rimtai.

Toliau esantis tikras menininkų kvartalas su vaizdingomis kavinėmis, turintis turtingą istoriją, tas kvartalas, kurį sudaro Šv. Vincento, Šv. Rustiko arba Gluosnių, buvusio kaimo, gatvės, Lamarko ir Malūnų gatvės, irgi buvo „modernizuotas“ nutiesus Žiuno prospektą. Daragnèsas, vienas iš naujojo kelio valdovų, puikiai jaučia, kad monmartriškos aludės jau atgyveno, kad per čia perėjęs kitas karas atnešė cementą, džiazą ir garsiakalbius, ir ieškodamas įkvėpimo traukia į kitą Paryžiaus galą, į amžinąjį Kairįjį krantą, į kavines Lipp arba Les Deux Magots.

Monmartro kavinės mirė. Jas pakeitė užkandinės, barai ir kepsnių restoranai. Ir vis dėlto aš žinau mažą bistro, vieną iš Bois et Charbons, kur dar suprantama, kas yra laimė ir grožis. Įstaigos savininkai overniečiai, perduodantys ją iš kartos į kartą, kadaise pažinojo nemažai įžymybių ir išsaugojo kliento atžvilgiu geraširdiškumą, kuriam nebėra vietos kitur, pas nepriklausomus šiuolaikinio miesto užeigų šeimininkus. Kaimiški kumpiai ten kabo ne kaip interjero puošmena. Ten randa prieglobstį kelios prostitutės, palikdamos už slenksčio savo amato vargus. Ten dar priimami teplioriai su šapokliakais, kuriems atrodo savaime suprantama, kad menas yra už dyka, o dailininkai – skurdžiai; žmonės be prietarų, kurių įtaikumas toks pat apsimestinis kaip vyrukų Steinleno paveiksluose arba Charles’io-Louis Philippe’o romanuose. Pagaliau – nuostabi detalė – apie 1925 metus šeimininkas parašė skelbimą, kurio jis nebedrįsta rodyti, skelbimą, kuriame sakoma, kad gyvenimo džiaugsmas išgaravo kaip rasa, žavingą pranešimą, kurį ketino padėti vitrinoje tarp vazono su pelargonijomis ir šaškių, tekstą, kurį galėjo sau leisti tik monmartriškas orumas: „Šeimininkas lošia kortomis…“

Šiandien jis yra priverstas palaukti konfliktų sureguliavimo prieš rizikuodamas papiktinti paniurusius, susirūpinusius ir šykščius praeivius…

 

Krantinėse (I)

 

           Tais metais, kai dar džigą šokau,

           Galėjau susilaukt vaikelio.

           Dabar jau nieko nebemoku

           Ir traukiuosi jauniems iš kelio.

 

           Manieros geros neberūpi

           Ir nebejaudina romanų aistros.

           Gyvuok, Tėvyne, ir kaip mūras būki,

           O man vienatvė bus puikiausias vaistas.

 

Nesukite galvos, kas parašė šitas eiles, kuriose triumfuoja nerūpestingumas ir svajonės. Jas parašė viena niekam nežinoma garsenybė pačia tauriausia šių žodžių prasme. Veltui mėginau prisistatyti šiam poetui, kuris, kaip atrodo iš jo eilėraščių kvapo, pusę gyvenimo praleidžia gatvėje. Jis linkęs išlaikyti anonimiškumą. Žinau tik tiek, kad šis nežinomas ir baikštus poetas yra žmogus iš krantinių, bukinistas, garsus tarp kolegų, bet taip besikratantis šlovės, kad nė nesako jiems savo vardo.

Vis dėlto nepaneigsi, kad krantinės, laimei, jam suteikė įkvėpimo, nes jis parašė du šimtus tokių įžūlokų ir žavių eilėraščių, du šimtus eilėraščių, kuriuos geri lengvai kaip Vuvrė vyną – geltoną, tokį, kokio gausi tik toje vietoje…

Krantinės, poetinis Paryžiaus šedevras, pakerėjo daugelį poetų, turistų, fotografų ir slampinėtojų iš viso pasaulio. Tai unikali šalis, ištįsusi į ilgį, lyg koks vingiuojantis kaspinas, nerealus pusiasalis, sukurtas egzaltuoto žmogaus vaizduotės. Man taip gerai pažįstamas – sukoriau jį šimtą kartų – tas kelias, kuris liūliuoja einantįjį nuo Puen diu Žuro krantinės iki Karjerų krantinės Šarantono komunoje, arba tas, kuris mane, dar visai jauną, vedė nuo Ivri krantinės iki Isi le Mulino krantinės, kad dingojasi, jog leidžiuosi į solidžią kelionę aplink pasaulį. Jau vien pavadinimų: Orsė, Odininkų, Voltero, Malakė, Ževrų, Gėlių, Konti, Didžiųjų Augustinų, Laikrodžio, Auksakalių, Betiuno ir Maza aikštės, man pakanka kaip istorijos ir geografijos. Ar pastebėjote, kad „savo“ krantines žmonės pažįsta ne geriau kaip savo suprefektūras? Tikrą paryžietį visada atpažįstu uždavęs klausimą: kur baigiasi Malakė krantinė, kur prasideda Konti krantinė? Kur yra Ževrų krantinė? Klasifikuoju žmones pagal atsakymą. Šis žaidimėlis parodo, kad nedaug tėra tikrų paryžiečių, nedaug išsilavinusių taksi vairuotojų ir dar mažiau brangintinų policininkų. Klausinėjami apie krantines, visi klysta.

O juk nėra nieko paryžietiškesnio už Senos krantinę, nėra nieko labiau savo vietoje, savo aplinkoje. Léonas Daudet knygoje „Tikras Paryžius“ paskiria daugiau kaip penkiasdešimt puslapių vien tiktai krantinėms, jų bukinistams ir senų knygų parduotuvėms. Tėtušio Championo knygyną jis apibūdino taip, kad jo žodžiai ir šimtui metų praėjus žadins svajones paskutiniams bibliofilams: „Čia tvyrodavo erazmiška atmosfera, velniškas XVI amžius, iškilnus ir širdingas intelektualumas. Kai Championas matydavo, kad tave vilioja kokia nors knyga, patyliukais sakydavo: „Imkit ją… O ne, ne, užmokėsite kitąsyk…“

Iš šio peizažo, kuriame lyg akims paganyti išdygo patys gražiausi rūmai, kaip antai Valua Luvras, patys įspūdingiausi paminklai, stulbinantys kaip Eifelio bokštas, įtartini kaip Atstovų rūmai, šlovingi kaip Prancūzijos institutas, garsiausia ir lankomiausia yra centrinė dalis, o pirmą vietą ex aequo8 laimėtų, žinoma, Konti ir Malakė krantinės. Paklausiau vargetų, aukščiausio lygio benamių, kodėl jie teikia pirmenybę šioms dviem, o ne kitoms krantinėms, ypač miegoti ant upės kranto, prisigėrusio šiaudų, absento ir batų kvapų, kuriuos palengvėle neša Sena: „Dėl to, – buvo atsakyta man, – kad čia mes jaučiamės laisviau ir kaip namie. Be to, čia ir sapnai ypatingesni.“ Labai įdomi mintis, primenanti vieną anekdotą. Man dažnai pasitaiko išgerti taurę baltojo vyno vienoje Halių užeigėlėje, kurią, beje, randu tik apgraibomis naktį. Čia sutinku naktibaldų, kurie dalinasi kokiomis nors abstrakčiomis idėjomis prieš eidami išsitiesti po vienu iš tiltų. Ir vis dėlto aš įsiterpiu į jų pokalbius. Labai kilniai paspaudžiame vienas kitam ranką. Kartą buvau pristatytas kažkokiai gyvai, barzdotai, išsilavinusiai ir labai oriai skarmalų krūvai, įsikūrusiai po Menų tiltu, kuri buvo pristatoma taip: ponas Hubert’as, Prancūzų akademijos narys. Vien tik Paryžius leidžia sau tokį nuostabų lakoniškumą.

Krantinėse nuolat trinasi dviejų rūšių žmonės. Kalbu ne apie turistus, ne apie smalsuolius, ne apie tranzitinius keleivius, o apie būtybes, kurios gimsta, svajoja ir miršta Senos aplinkoje: apie upės krantų ir krantinių žmones tikrąja šių žodžių prasme, apie benamius ir bukinistus, tuos, kurie apačioje, ir tuos, kurie viršuje. Krantų gyventojai įsitaisę nuo Otejo iki Šarantono: kojos iškeltos aukštyn, veidą slepia katiliukas iš šiukšlyno, po ranka – nuorūka, kad iš ryto nereikėtų toli ieškoti pirmos cigaretės, kuri būna pati skaniausia. Kaip tik krantinėse, t. y. šiek tiek žemiau Paryžiaus paviršiaus, tamsioje ir gėdingoje tėvynėje (ta prasme, kokią šiems žodžiams teikė Šekspyras), galima susipažinti su paskutiniais poetiškais amatais, kurie dar neseniai teikdavo įkvėpimo šansonjė, karikatūristams ir poetams: su šunų romytoju ir kačių gaudytoju, anglių rinkėju, visokių niekniekių, kaip antai panaudotų skustuvo peiliukų, alaus butelių kamščių, diržų sagčių, žiogelių, aukštaaulių batų kabliukų ir keraminių pypkių nuolaužų rankiotoju, kurį dienai baigiantis matai traukiant nunarinta galva palei nutekamuosius griovius. Stebuklų dvaras9 su paplūdimiu, tie krantų žmonės, kurių nugarkauliai kietėja nuo sąlyčio su grindiniu, mėgaujasi bene didžiausia laime, pažįstama mūsų laikams: jie neturi supratimo, ką rašo dienraščiai. Kai kurie retkarčiais akimis permeta žirgų lenktynių laikraštėlius, pamirštus čia, be abejo, kokio savižudžio, bet žirgų lenktynių laikraštėliai irgi šiokia tokia legendos dalis. Surizikavęs vieną naktį praleisti su šiais ilgšiais žaliūkais, tokiais tvirtais ir taip įžūliai barzdotais, kad mielai lyginčiau juos su urviniais žmonėmis, turėjau progą išgirsti, kaip staiga vienai šių šmėklų iš burnos ištrūko pačios svajonės balsas. Peržengęs keletą į kamuolį susirietusių kūnų ir savanoriškai atstatytų krūtinių, pats įsitaisiau ant kažkokio stulpelio, kad surūkyčiau cigaretę, leisdamas dūmą pasroviui. Kantrios didžiulės juodos baržos, panašios į žvėris, šliaužė gedulingos juodumos apgaubta upe. Man dingojosi, kad įsibroviau į sektą. Neapsigavau. Ūmai už nugaros nuskambėjo šūksnis: „Gal galėtum užsidaryti duris?!“ Matyt, susidūriau su Voltaire’o Vienaakiu Kablininku10.

Visai kas kita – pakraščių liaudis. Tai mokslinčiai. Bukinistus laikau pačiais nuostabiausiais žmonėmis, kokius tik gali sutikti, ir jie savo elegancija ir santūrumu prisideda prie pagarsėjusios inteligencijos, kuria puikuojasi Paryžius. Senų knygų šalis irgi turi savo sienas. Ji driekiasi nuo Orsė krantinės iki Botanikos sodo dešiniame krante ir nuo vadinamosios Samaros11 iki Šatlė kairiame krante. Dėžes ten iš esmės miesto valdžia skiria karo invalidams ir daugiavaikiams tėtušiams, skaičiuodama po šešiasdešimt penkis frankus per metus už aštuonis metrus ilgio. Kai kuris nors bukinistas sulaukia garbaus septyniasdešimties metų amžiaus arba suserga, jis gali pernuomoti savo verslą kitam bukinistui, kad pavaduotų jį iki mirties. Bet negali užleisti savo posto kitam, kaip galėtų biržos makleris. Kai jis išleidžia paskutinį kvapą, įsikiša miesto valdžia. Bukinistų padermė – vienintelė, neturinti nei savo organizacijos, nei profsąjungos, nekelianti nei balių, nei kasmetinių banketų. Ji gyvena intelektualiniais gandais, idealų trūnėsiais ir abejingumu. Tačiau dar visai neseniai turėjo seniūną, kurį nuoširdžiai gerbė šios profesijos atstovai, seniūną, kuris buvo ne kas kitas, o p. Dodemanas, Charles’is Dodemanas, gerai žinomas rašytojas. Prie Paryžiaus praeities šią padermę teberiša panelė Poulaillon, netoli Dailės mokyklos įsitaisiusi bukinistė, kuri su nostalgija prisimena laikus, kai knygų prekiautojai privalėdavo kas vakarą savo dėžes parsigabenti namo…

Bet per krantines, kaip ir visur kitur, praūžė naujųjų laikų viesulas. Šiandien esama jaunų, veiklių bukinistų, puikiai nutuokiančių apie rinkos svyravimus. Šiek tiek profesoriškas anų laikų susikaustymas dingo. Vasarą, kai labai karšta, bukinistės nedvejodamos maudosi Senoje. Neretai kai kas slampinėja krantine ne tik dėl knygų, bet ir norėdamas pamatyti iš vandens išnyrant varvančią undinę su maudymosi kostiumu. Tada jis šaukia: „Ei, panaite, kiek kainuoja Taine’as?“ Keliais grybšniais panaitė pasiekia krantą, pasiima nuo žemės savo chalatėlį ir, šluostydamasi rankas į šlaunis, lipa prie knygų prekystalių, parduoda Taine’o, Flaubert’o ar Jeano Lorraino knygą klientui ir vėl puola į vėsų vandenį…

Paklausiau vieno prekiautojo, kuris atrodė rimtas ir informuotas, ar knygų prekyba po atviru dangum yra pelninga, ir sužinojau, kad daugumai senųjų bukinistų gana lengvai pavyksta įsigyti šiokį tokį turtelį, penkių arklio galių sitroeną, kartais netgi namą. O labiausiai stebina tai, kad nė vienas iš jų neturi kito amato. Kur jie, beje, rastų laiko dirbti vairuotojais ar privačiais detektyvais? Bukinistui, turinčiam išmanyti šalies istoriją, žinoti knygų, kuriomis prekiauja, turinį, datas, leidėjus taip pat gerai kaip knygų parduotuvės savininkas ar net geriau už šį, ir visos dienos nėra per daug, kad gerai atliktų savo darbą.

Knygoms skirtos krantinės sudalintos kaip katalogas. Čia yra klasikos knygų parapetas ir užsienio knygų parapetas. Apskritai pasirinkimas dėžėse neblogas, ir jau banaliu laikytum klausimą, kur apsirūpina knygomis šie patyrę verslininkai. Senu papročiu bukinistas nedega noru pirkti, kas jam siūloma. Verčiau pats vyksta į Prekybos rūmus, derasi kiek patinka, apsilanko „rekomenduotų“ žmonių namuose arba keliauja po Prancūziją, į Perpinjaną, Piuji, Lilį, užtikrintas, kad visada grįš su geru laimikiu. Vis dėlto jo apsirūpinimo būdas, puikiai apgalvotas, lieka gana mįslingas. „Sutikit, visa paslaptis slypi čia!“ – sakė man vienas iš jų.

O kalbant grynai apie literatūrą, tai krantinė vaidina barometro vaidmenį ir visus sustato į savo vietas. Veltui vis skaitysi ir skaitysi literatūrinę spaudą, rakinėsi kritikos rubrikas, reklaminių straipsnių tiradas, imsi interviu iš visokių intelektualų ir ekspertų, – vis tiek reikės vėl eiti į krantines, kad sužinotum bent dalelę tiesos. Mat klausimas, kaip ir apie cukrų ar rūkomąjį popierių, tebėra tas pats: „Kas perkama, kas neperkama?“ Mįslė, kurią p. Robert’as Ganzo, krantinių bukinistas ir knygyno Mazareno gatvėje savininkas, atskleidžia tau išmaniai ir pasigėrėtinai. Nedrįstu išvardinti savo kolegų, kurių knygelės neranda pirkėjo, nepaisant reklaminio triukšmo, snobiško švilpimo ar valdžios institucijų įtakos. Verčiau skelbiu savo bičiuliams Pauliui Valéry, Valery Larbaud, Claudeliui, Gide’ui šalia kitų, o per debesis ir šešėlius – brangiajam Proustui, kad jų knygos perkamos puikiai. Tegu šioji nuoroda padeda kai kuriems neperkamiems autoriams atpažinti save.

Reikia turėti seno ąžuolo tvirtybės, kad pardavinėtum knygas krantinėse, nes ten neduoda ramybės ne viena rykštė: vėjas, karštis, speigas, triukšmas, derėtuvės su klientais, juk, suprantama, nė viena knyga nenuperkama nepasiderėjus. Štai kodėl aš žaviuosi bukinistų ištverme ir geru būdu, o be kita ko, nežinomo krantinių poeto, kuris dar įsigudrina rašyti eilėraščius, dieviška nuotaika…

 

Paryžietis

 

Prieš daugelį metų, pasakodamas apie garsųjį kabaretą „Juodasis katinas“ Viktoro Masė gatvėje, Jules’is Lemaître’as rašė: „Šis katinas, mokėjęs sutaikinti „Aukso legendą“ su kabaretu, šis socialistinis ir napoleoniškas katinas, mistinis ir frivoliškas, makabriškas ir linkęs į romantinius nuotykius, buvo labai paryžietiškas ir beveik nacionalinis katinas. Jis savaip išreiškė mielą sumaištį mūsų galvose. Jis padovanojo mums tikrai smagių vakarų.“

Bet ką reiškia labai paryžietiškas žmogus ar dalykas? Akivaizdu, jog reikia būti gimusiam Marselyje, kad girtumeisi esąs marselietis, ar Vienoje, kad apsiskelbtum vieniečiu. Bet nebūtinai reikia išvysti dienos šviesą Paryžiuje, kad būtum paryžietis. Nors taip būtų geriau, sakė Jarry, patikimiau. Vis dėlto galima atvažiuoti čia iš Amjeno ar Vilersekselio. Šviesaus atminimo Alfredas Vallette’as kilstelėjo šios paslapties šydą, kartą man pareikšdamas, kad paryžietis – tai tiesiog prancūzas… Tada buvau dar visai jaunas ir nešiojau savo eiles žurnalui Mercure de France, nelabai įsivaizduodamas, kas manęs laukia ateityje. Bet atspėjau, kad puikusis šio žurnalo redaktorius ištarė reikšmingus žodžius.

Jis buvo teisus. Paryžietis – tai pirmiausia prancūzas. Ir štai kodėl paryžiečiais negalima laikyti kai kurių įžymių švaistūnų svetimšalių, kurie čia ilgą laiką užėmė privilegijuotą padėtį. Parafrazuojant garsiąją patarlę, galima sakyti: Turtingas svetimšalis yra svetimšalis. Turtingas paryžietis yra paryžietis, vargšas paryžietis – lygiai taip pat. Tai tarsi koks atspalvis, neatskiriamas nuo audinio kokybės.

Prieš kelis mėnesius stovėjau vienos stoties perone, glaudžiame nekantrių keleivių pulke: laukėme traukinio į Paryžių, jis truputį vėlavo. Pirmoje eilėje mačiau du kareivius, lydimus kelių civilių, savo draugų. Traukinys atvažiavo, sustojo. Jis buvo beveik pilnas. Vienas kareivis puolė prie vagono laiptelių. Kitas švelniai jį sulaikė už palaidinės krašto ir be galo rimtai pasakė:

– Ei, ramiau, brolyti, čia aš paryžietis.

Paryžiečio titulas suteikia jį turinčiam laimingajam savotišką pirmenybę. Užtat aibės kilusiųjų iš Monso lygumos ar Italijos aikštės niekad gyvenime netaps paryžiečiais: jie neišmoko manierų. Puikiai jauti, kad Brunetière’as niekada nebuvo paryžietis, o Capus ir Donnay – paryžiečiai net savo sapnuose. Léonas Daudet – paryžietis, o Léonas Blumas – ne ir, be abejo, nė nenorėtų juo būti. Beje, reikia pažymėti, kad kai kurie romanistai ir dramaturgai – būkit ramūs, aš neminėsiu nė vieno vardo, – svetur laikomi pačiu Paryžiaus atspindžiu, jo personifikacija, nes išranda „ydas“, aprašo vestuves ir jaučia malonumą knaisiotis po svetimus baltinius, nė iš tolo nėra paryžiečiai. Vienas iš pirmųjų apibūdinimų piešiant paryžiečio portretą galėtų būti toks: paryžietis nėra paslaptinga būtybė. Tai nei Borgia, nei koks anglų lordas, nei bojarinas, nei jankis, nei mandarinas, nei atsargos karininkas, nei Bažnyčios tarnas. Paryžietis – tai ponas, kuris lankosi restorane „Maxim’s“, moka pasakyti porą jausmingų frazių savajai tabako pardavėjai ir dažniausiai pasižymi lipšniu elgesiu su moterimis. Jis mėgsta knygas, mėgaujasi tapyba, žino, kurie restoranai yra verti šio vardo, neprisidaro per daug skolų arba visai jų neturi ir palieka istorijas su moterimis užglaistyti savo sūnums.

[...]

Paryžietis buvo žmogus, kurį malonu sutikti, kuris viską žinojo, kuris tau šypsodavosi net pavargęs, net susierzinęs, kad susidūrė su tavim, ir visąlaik kartodavo: „Kaip aš džiaugiuosi jus matydamas!“ O po pusvalandžio džiaugdavosi iš tikrųjų!.. Kai kurie žmonės apdovanoti geranoriškumo, sąmojaus, meilumo lobiais, papipirintais žaviomis kandybėmis ir klasta; kantrybės ir vyliaus lobiais, mandagumo ir landumo mišiniu, kuris daro juos nepakeičiamus, ir ne tik Paryžiaus salonuose, bet ir kai kuriuose knygynuose, paveikslų galerijose ir daugumoje generalinių repeticijų. Sakau „daugumoje“ dėl labai paprastos priežasties: paryžietiškų pjesių tiesiog nebėra. Tėra sielos būsenų draiskalai, košmarai su kiemu ir sodu, komiški knietuliai ir serijos apgavysčių – ir už tai reikia būti dėkingiems saujelei pienburnių, kurie, neturėdami nė šapelio kultūros, neišmanydami nė per nago juodymą gramatikos, kurpia romanus – ir jų knygos leidžiamos – ir kurpia dramas, sakė Jules’is Renard’as, kaip pasirašinėja čekius. Jie rašo, ir jų pjesės vaidinamos.

Neketinu čia nuodugniai nagrinėti jokių romanų ar pjesių nei parodyti, kad juose nėra turinio. Nesiruošiu tvirtinti, kad vienas turi talentą, kitas meistriškumo, o trečias pilnas kišenes gudrių triukų. Bet Flers’o ir Caillavet12 laikais, kai kokybė buvo kokybė, Paryžiaus šventė – Paryžiaus šventė, o žydas – žydas, viskas buvo kitaip. Turiu galvoje, viskas buvo paryžietiškiau, ir visi mano bendraamžiai mane supras.

Šiandien per daug žmonių „užsigeidė“ Paryžiaus, jo ėmėsi kinas, ir mes išvydome pulkus saracėnų šturmuojant tai, kas kitados buvo skirta nedaugeliui. Jų valia. Vis dėlto, kai kronikoje skaitau: „Ponia de Tokia ir tokia neseniai surengė labai paryžietišką vakarą savo rūmuose, kur grafas Toks ir toks pakvietė kelerius draugus sulošti bridžo“, mane ima juokas. Kaip pirštu į akį – ponios Tokios ir tokios, kaip ir ponai Tokie ir tokie, yra gyvi žmonės, švaistantys pinigus, bet jie priklauso tokiam pat dirbtiniam Paryžiui kaip kinematografo vaizdai. Tai fantomai.

Šiek tiek perdėta rašant, kad paryžietis neatsiejamas nuo teatro, laikraščio redakcijos, golfo. Kuo rimčiausių, kuo tikriausių paryžiečių esama pramonėje, inžinerijoje ir prekyboje, geležinkelyje ir parfumerijoje.

Šiek tiek perdėta ir kalbant, kad paryžietis – gana pasiturintis, o gal net slapta labai turtingas žmogus, egoistas kapitalistas, turintis biblioteką, miniatiūrų, tabakinių, vazų kolekciją, dvivietę karietą, liokajų, vyno rūsį, pilį ir meilužę. Žavingų paryžiečių yra kiekviename visuomenės sluoksnyje. Esu iš tų, kurie mano, kad Menilmiušas ir Šapuelė13, jei tarsime šiuos pavadinimus kaip pridera, išorinių bulvarų gyventojams yra kažkas panašaus į Bulonės miško prospektą. O loto, kortos, išgertuvės, Tour de France šiems ponams ir ponioms be skatiko kišenėje neabejotinai atstoja Žokėjų klubą, žirgų lenktynes, labdaros balius ir Toscanini. Kai kuriose smuklėse esu matęs tiek pat „sensacijų“, kiek Operos teatre.

Tokios visuomenės kaip ši: vienuolių, gatvės prekiautojų, farų, banditų, gavrošų, frantų, sutenerių, smulkių sąvadautojų, siuvėjėlių, fifų, mergšių, krautuvininkių, pribloškiančių gražuolių, elegantiškų žaliūkų, moterų su sieros rūgštimi po ranka, baisių arba klastingų, nerasi ne tik svetur, bet ir mūsų provincijoje. Tai, aišku, Paryžiaus gentis su savo papročiais ir savo žodynu. Visos šios būtybės, kurias išaukštino Villonas, paskui, jau kitaip, Philippe’as, paskui Charles’is-Henry Hirschas, paskui Carco, yra paryžiečiai. Jie naudojasi tam tikru pranašumu prieš ne tokius nuovokius, ne tokius lengvapėdžius ir ne tokius mielus kitų padermių atstovus.

Šios klasės kartais kuo sėkmingiausiai susimaišo, ir čia, be abejo, glūdi Monmartro paslaptis. Ne kas kita, o šaunios merginos ir gražios damos, įkyraus vaikigalio ar mechaniko ir pono su cilindru kaimynystė kuria Pigalio ar Blanšo aikštės atmosferą. Ir yra viena gatvė, turinti nepaprasto žavesio, kur akivaizdžiai šimtu procentų viešpatauja paryžiečiai: Lepiko gatvė. Esu ten vaikštinėjęs su didžiais snobais, kurių nesiteiksiu paminėti tarp daržovininkų ir kilnių mėsos gaminių pardavėjų su cigarete lūpose ir šmaikščiu žodeliu ant liežuvio. Vienoda ir tikra simpatija padėdavo mums visiems išsaugoti pasitenkinimą ir energiją. Ir kai šešioliktosios apygardos paryžiečiai traukia į Halių turgų ar puola ieškoti mažų restoranėlių, jie po teisybei leidžiasi pasižiūrėti kitų paryžiečių.

Kad ir kaip būtų, visa tai nyksta, netgi mokėjimas tuo pasinaudoti, kaip sakoma viename anoniminiame eilėraštuke. Paryžius visu greičiu lekia į ateitį, kuri bus sausesnė ir, aišku, ne tokia niuansuota. Tas, kas nenori užmerkti akių, jau ir šiandien mato kontrastą tarp „Maxim’s“ art nouveau dekoro ir pietautojų fizionomijų. Ten jau išgirsi kalbant tik apie sandorius, projektus (ar pastebėjote, kad kiekvienas turi savą?), rekordus; seksualumas aiškinamas biologija, biologija – majonezo sudėtimi… Žavios jaunos moterys jaučia plazdant širdį ir ką kita tik tiek, kiek „įdomi“ politinė partija, kuriai priklauso jas vedžiojantis vyras. Kai visi šie žmonės linksminasi, tai panašu į panterų žaidimus zoologijos sode. Orkestro dirigentui tenka truputėlį būti tramdytoju. Kas žino? Galbūt šitaip pasireiškia rytojaus paryžietiška dvasia. [...] Tačiau, kai dar nebuvo visų tų kampų, chromuoto plieno, liesų, pamėlusių vištų, daržovių sulčių, teatro Siamo katėms, kačių lagaminams ir lagaminų radijo aparatams, tas dingęs laikas turėjo tiek daug visko, būdingo tik jam, ko mes jau niekada nesusigrąžinsim: žavesio, moterų suknelių šiugždesio, paryžietiškos dvasios, kaip kažin ką!

– Naujieji laikai, – tarė malonus senukas savo kirpėjui, kuris lyg užvestas variklis nepaliaujamai pliurpė apie kiną, gyrė kepsnių restoranus ir akvaplaną. – …naujieji laikai? Jie mums jau kainavo karą, kasdienes katastrofas, skandalus. O dabar rengia tau kur kas baisesnes staigmenas, laikomas mokslo pasiekimais!

– Pažanga? – pagrįstai samprotavo Mac Orlanas. – Tave ištisą valandą tampo po gamyklą: turbinos, konvejeriai, elektros generatoriai ir taip toliau. Ir kam visa tai? Pieštukui nudrožti…

Vertė Diana Bučiūtė

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba