Okinava. Apie tautą, norinčią užmiršti savo tapatybę

Vartai į Šiuri pilį. Autoriaus nuotr.

Kasmet rugsėjo 18 dieną piečiausioje Japonijoje Okinavos prefektūroje ir pietinėje Kagošimos prefektūros dalyje minima Salų kalbų diena. Šią dieną prisimenamos kasmet vis silpstančios regioninės kalbos ir tarmės, puošiančios Riūkiū salyną. Pagrindinė iškilmė vyksta didžiausioje Riūkiū salyno saloje – Okinavoje. Kaip pirmasis, o gal ir išvis vienintelis lietuvis, bandęs prabilti okinaviškai salų kalbų šnekamosios kalbos konkurse, nusprendžiau turįs ką šia tema pasakyti.

2019 metais per patį Heloviną ugnyje paskendo ir iki pamatų sudegė Šiuri pilis. Ši pilis kadaise buvo pagrindinė suvienytos Riūkiū karalystės pilis, iš kurios nuo XV a. iki 1879 m. buvo karaliaus valdoma nežymiai už Vilniaus rajono savivaldybę plotu didesnė salų valstybė. Skamba sentimentaliai, tačiau UNESCO paveldą ryjančios liepsnos priminė ne tokį akivaizdų kitoniško žmonijos paveldo – Riūkiū kalbų – nykimą. Tik pilį tikrai atstatys, o kalboms išnykimas kalbininkų prognozuojamas jau už trisdešimties metų.

Šiuri pilis. Autoriaus nuotr.

Ko gero, daugeliui skaitytojų Japonija asocijuojasi su vienintele japonų tauta. Tokiu atveju nudžiugintumėte tenykščius dešiniosios minties šalininkus ir tokio kirpimo politikus. Tačiau nors dabartinė Japonija gali pasirodyti itin etniškai gryna valstybė (japonai sudaro 98 % gyventojų), ainų čiabuvių gyvenama Hokaido sala ir Riūkiū salynas kadaise Japonijai net nepriklausė. Tad, atsivertę UNESCO sudarytą nykstančių kalbų atlasą, Japonijai priskirtas rastumėme net septynias nykstančias kalbas. Visos, išskyrus beveik išnykusią ainų, vartojamos pietinėse salose. Mane labiausiai sudomino okinavų kalba, stambiausia iš riūkiūjiečių kalbų, kadaise dominavusi Riūkiū karalystėje kaip lingua franca, ir tai kol kas vienintelė nykstanti kalba, kurios mokausi. Jeigu pateiktume drąsų palyginimą su Lietuvos istorija, tai tuomet Riūkiū karalystėje okinavų kalbos prestižas būtų nelyginant lenkų kalbos Abiejų Tautų Respublikoje, o kitų salų kalbos – kaip anuometės lietuvių, baltarusių. Okinaviškai kadaise kalbėjo karalystės grietinėlė, rašydavo riūka (išskirtinai Riūkiū saloms būdingas trumposios poezijos žanras, dažniausiai pasižymintis 8–8–8–6 skiemenų struktūra), nors neretai mokydavosi ir puoselėdavo gretimai esančias kinų bei japonų kalbas. Kitos kalbos beveik išskirtinai vystėsi tik kaip šnekamosios. Dėl šios priežasties vienintelėje okinavų kalboje, kaip ir japonų, yra itin išplėtotas pagarbumo registras, vartojamas bendraujant su aukštesnio statuso ar vyresniu žmogumi. Deja, šiuo metu visos šešios kalbos atsidūrusios toje pačioje – kalbų, kurioms gresia išnykimas, – valtyje ir, atrodo, plaukia užmaršties kryptimi. 

Pirmąkart nuvykau į Okinavos sostinę Nahą prieš septynerius metus. Tuo metu tai buvo piečiausias mano lankytas taškas, tad, be egzotinės subtropinės gamtos, įspūdį paliko ir tai, kad net kovo naktimis buvo karšta. Lankydamasis Okinavoje pasijunti, tarytum būtum išvykęs iš Japonijos – kitoks klimatas, kitokia architektūra, visiškai kitokios maldyklos, kitoniškas maistas ir net mentalitetas. Okinavoje žmonės daug labiau atsipūtę nei kitur Japonijoje. Gal dėl to dar visai neseniai salyno gyventojai laikyti ilgaamžiškiausiais Japonijoje – mityba nėra labai sveika, bet gerokai mažiau kasdienio streso. Čia vietiniai tave dažniau užkalbina, vaikai nesidrovėdami domisi išvydę užsienietį. Tačiau jie nebe okinavai. Riūkiūjiečių etnosui juos priskirti jau politiškai nekorektiška, jo kratosi dauguma vietinių, gal dėl to, kad dar ne taip seniai dėl kalbos akcento ir skirtingų papročių žemyninėje Japonijos dalyje būdavo diskriminuojami japonų ir net kitų tautinių mažumų, pavyzdžiui, korėjiečių. Įdomus ir liūdnas faktas, kad Riūkiū karalystę 1872 m. užkariavus Japonijai į Kiniją nepasitraukusio elito dalis gan entuziastingai ėmėsi japoninimo politikos. Tai lėmė sėkmingą asimiliaciją, skirtingai nei netrukus kolonizuotuose Taivane ir Korėjoje, kur gan ilgai toleruotas ar protarpiais net skatintas plataus masto vietinių kalbų vartojimas. Dėl to ne tik visada mažiau reikšmingomis laikytos regioninės kalbos, bet ir pati okinavų kalba ėmė nykti iš viešojo gyvenimo. Japonų vietininkas Macuda Mičijukis paskelbė kalbas japonų tarmėmis. Dar 1907 m. riūkiūjiečių kalbomis uždrausta mokyti mokyklose, uoliausiose ilgainiui įvestos bausmės išgirdus nejaponišką šnektą. Dar laimė, kad iki šių dienų kalbos išliko.

Antrą kartą į Okinavą nuvykau jau prieš dvejus metus ir tais metais buvau vienintelis riūkiūjiečių kraujo neturintis užsienietis, dalyvaujantis Salų kalbų dienos proga organizuojamame šnekamosios kalbos konkurse. Mano kalba apie tai, kaip reikia mylėti savo kalbą, buvo šiltai priimta auditorijos. Būtent antro vizito metu susidariau dar aiškesnį vaizdą apie okinavišką tapatybę. Pagrindinėje Okinavos saloje visose srityse įsigalėjusi japonų kalba, o okinaviškai gerai kalba tik aštuoniasdešimtmečiai ir vyresni. Į atmintį įsirėžė pokalbis su aštuoniasdešimt ketverių senjoru, kuriam okinavų dar buvo gimtoji kalba, tad ja kalbėjo laisvai. Jis labai džiaugėsi galėdamas ja su manimi pasišnekėti, nes su draugais besikalbąs japoniškai. Buvau įkyrus turistas, nes vis priekabiai klausinėjau žmonių – turguje ar restorane, – ar jie moką okinaviškai (o kur daugiau šią kalbą pavartosi?!). Dalis šypsodavosi ir girdavo mane, dalis purtydavo galvą ir sakydavo, kad ne, vieni apgailestaudami, kiti mane laikydami lunatiku, o kai kurie teigė nesuprantą, ko klausiu. Tik nuvykęs į mažiau urbanizuotą šiaurinę dalį – Kunigamio apylinkes – pastebėjau, kad okinavų kalba šiek tiek pašnekėti ten moka net mano bendraamžiai. Kita vertus, įdomu tai, jog kadaise čia kalbėta kunigamiškai, bet tikrosios vietinės kalbos – kunigamių – niekas iš sutiktųjų nepaminė (net vietinio muziejaus darbuotoja), užtat buvo šiek tiek mokančių okinaviškai.

Maldykla netoli Šiuri pilies

Vis dėlto klysčiau teigdamas, kad Riūkiū salos, valdytos japonų, vėliau – ketvirtį amžiaus – amerikiečių, o nuo 1972 m. – vėl japonų, yra visiškai praradusios savo tapatybes. Šalia makdonaldų ir sušinių rasi ir okinaviško maisto (šis savo ruožtu paveiktas kinų ir Pietryčių Azijos šalių, su kuriomis Riūkiū prekiaudavo), riūkiūjiečiai vis dar mieliau išpažįsta savo tikėjimą, kuriame pabrėžiama darna tarp gyvųjų ir mirusiųjų bei atliekamos šamaniškos apeigos, nei lenkiasi šintoizmo dievams, Budai ar meldžiasi bažnyčiose; kitokios spalvos čia namų stogai, neretas moka vietinių šokių ir bent vieną liaudies dainą, vartojamojoje japonų kalboje primaišyta prosenių kalbų žodžių ir konstrukcijų. Tačiau vietinės kalbos vis dar yra nuvertinamos, būdinga tai, kas vadinama kultūriniu nevisavertiškumo kompleksu (angl. cultural cringe). Tai man priminė pasakojimus, kaip Vincas Kudirka iki tautinio susipratimo gėdydavosi kalbėti lietuviškai arba kaip į mane lyg trolintoją žiūrėjo Plungės geležinkelio stoties darbuotoja, kai aš prabilau žemaitiškai. Okinavoje iš vienos pusės dėl turistinių priežasčių regiono išskirtinumą vis bandoma pabrėžti, iš kitos pusės – tai daroma atsargiai, neretai štampuotai, o kartais ir neįtikėtinai atsainiai – trumpuose užrašuose pasitaiko įveltų klaidų, o traukinyje Nahoje apie kitą stotelę okinaviškai pranešama su labai grubia gramatine klaida. Galų gale prefektūros valdžia yra paskelbusi sieksianti kas metus didinti vietinių kalbų vartojamumą. Tačiau kaip tai padaryti, kai atsakingieji už švietimą nė girdėti nenori bent apie simbolišką vietinių kalbų įtraukimą į mokymo programas, – mįslė. Dar prieš penkiolika metų prefektūroje būta valdininkų, kurie teigė, kad Riūkiū kalbos yra bevertės, nes tai tesanti iškraipyta japonų kalba su išlaikytais archaizmais. Čia būta ir krislelio tiesos, nes būtent viena ar kita regioninė kalba tarimu, gramatika ar intonacijomis primena senovinę japonų kalbą. Be jų dabartinė japonų kalba paliktų našlaitė, nes būtent Riūkiū kalbų egzistavimas sudaro prielaidas japonų kalbai priklausyti japonų-riūkiūjiečių kalbų šeimai, o ne būti izoliuotai kalbai kaip baskų atveju.

Et, Okinava, taikingų žmonių ir karatė žeme, kaip tave įtikinti, kad save mylėtum!

Kunigamio regione esanti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta Nakidžino pilis. Tiksliau, kas iš jos liko. Iki XV a. (nesuvienytos Riūkiū karalystės laikais) iš šios pilies buvo valdoma Hokuzano kunigaikštystė

Pabaigoje – keletas okinaviškų patarlių, aktualių bet kuriai tautai bet kuriais laikais:

Ičiariba čioodee – susitikome ir tapome broliais ir sesėmis (patarlė nusako vietinių atviraširdiškumą).

Čira kaagi jaka čimu gukuru – draugiška širdis geriau už dailų veidelį.

Čiu ujameeru duu ujamee – gerbdamas kitus – save gerbi.

Tusui ja takara – senoliai yra brangenybė.

Uja juši kva juši – tėvai ir vaikai vienas kitą moko.