Meilės, meno ir istorijos pėdsakai Lenkijos kine
Lenkijos kinas visuomet garsėjo ilgametėmis tradicijomis ir garsiais režisieriais bei kitais menininkais, kurie patenka į garbingus Europos bei pasaulio autorinio kino kūrėjų sąrašus. Lenkų kinas nuo pat Pirmojo pasaulinio karo buvo transnacionalinis, rodomas kitose Europos valstybėse ir taip užsitarnavo savo vardą. Vieną didžiausių įtakų šalies kino tradicijos formavimuisi padarė 1948 m. įkurta prestižinė Lodzės kino mokykla, joje, nors Lenkija buvo kontroliuojama Sovietų Sąjungos, išugdyti garsiausi šalies kūrėjai sulaukė tarptautinio pripažinimo: Andrzejus Wajda, Romanas Polanskis, Krzysztofas Zanussis, Krzysztofas Kieślowskis ir kiti. Ši aukštoji mokykla ir jos alumnai plėtojo Lenkijos nacionalinio kino idėją, tapatybės klausimus, nebijodami kalbėti ir apie realybę gyvenant socialistinėje santvarkoje – žinoma, tokius filmus buvo sunku išgelbėti nuo cenzūros kirčio. Vis dėlto paradoksalu, kad net pati valdžia prisidėjo prie Lenkijos kino tradicijos kūrimo: statyti komerciniai ir art house kino teatrai (vien Lodzėje 7-ajame dešimtmetyje veikė 36 kino teatrai), kuriuose rodyti filmai iš viso pasaulio, tarp jų prancūzų komedijos ir netgi kai kurie amerikiečių filmai. Galbūt būtent tai, kad Lenkija netgi komunistiniu laikotarpiu sugebėjo išlaviruoti tarp paklusnumo valdžiai ir saugaus savo tautinio identiteto plėtojimo kine, padėjo iki šių dienų išlaikyti stabilią kino industriją ir ryškų jos veidą.
Daugumos šių metų Lenkų kino festivalio filmų epicentre – žymios, įvairiapusės lenkų tautos garsenybės, menininkai: tapytojas avangardistas Władysławas Strzemińskis, džiazo virtuozas Mieczysławas Koszas, dailininkas Zdzisławas Beksińskis. Biografinės, istorinės dramos pasakoja iškilių asmenybių neretai tragiškus gyvenimus ir parodo, kokią kainą jie turėjo sumokėti už ėjimą prieš sistemą, sudėtingą būdą, audringus santykių verpetus.
Kino filmo „Šaltasis karas“ kadras
„Šaltasis karas“ (rež. Paweł Pawlikowski, 2018) – tai nacionalinis lenkų kinas, kuris atsiskleidžia visu grožiu, mat čia gausu tautinės muzikos, šokio, folkloro. Kaip teigia režisierius, muzika yra šio nespalvoto filmo spalvos. Veiksmas vyksta tarp 1949 ir 1964 metų, per tą laiką keičiasi politinės ideologijos, peržengiamos valstybių sienos, o šiame sūkuryje rutuliojasi muzikantų Viktoro ir Zulos meilės istorija. „Nuostabi nelaimė“ – taip režisierius apibūdina šią aistringą ir tragišką meilę, inspiruotą jo paties tėvų istorijos.
„Povaizdis“ (rež. Andrzej Wajda, 2016) – paskutinis legendinio lenkų režisieriaus filmas apie menininką, kuris dėl sovietinių represijų ir atsisakymo tarnauti ideologijai praranda vis daugiau savo gyvenimo: pirmiausia – darbą universitete, kuriame yra mylimas studentų, vėliau – savo avangardinių darbų parodą Lodzės meno muziejuje. Tai nepalaužia tapytojo dvasios ir ryžtingo apsisprendimo nepasiduoti komunistų primetamai doktrinai, kad menas turi būti aiškus, skirtas masėms ir atstovauti socialistiniam realizmui. Tokiame politiniame klimate ryškiai išsiskiria Strzemińskio paveikslų abstrakčios linijos, piešiniai, įkvėpti kubizmo, konstruktyvizmo ir kitų vėjų bei Povaizdžio teorija, nagrinėjanti žmogaus regėjimo lauką ir jo sąsają su daile. Tačiau, nepaisant to, ši iškili asmenybė negali rasti darbo, nusipirkti piešimo priemonių ir gauti maisto talonų – žmogus, kuris neįtelpa į komunistinės ideologijos rėmus, atsiduria užribyje ir yra pasmerktas tragiškai lemčiai.
O štai debiutiniame Jano P. Matuszyńskio filme „Paskutinė šeima“ (2016) piešiamas visai kitoks žinomo tapytojo Zdzisławo Beksińskio (vaidina Andrzejus Sewerynas) paveikslas. Čia nerasime kūrybinių kančių, gilių sielos ieškojimų ir meno analizės. Priešingai: lenkų dailininkas ir fotografas Beksińskis šiame filme – švelnus, žemiškas šeimos žmogus, gyvenantis paprastos kasdienybės persmelktame pasaulėlyje Lenkijos daugiabučių komplekse kartu su žmona Zofia, neurotišku sūnumi Tomeku, savo motina ir uošve. Jo kūrybinis kelias nustumtas į antrą planą, o kuriami paveikslai yra daugiau namų dekoracijos – net tapantis Beksińskis vaizduojamas paprastame kambaryje-studijoje, kur groja muzika ir kaskart susikaupimą nutraukia buitiniai rūpesčiai. Paprasta, brutali buitis yra viso filmo pagrindas, parodantis nesuvaidintą, kartais absurdišką ir keistą šeimos gyvenimą. Kasdienybė fiksuojama juostine Beksińskio kamera (jo nufilmuotų vaizdų galima pasižiūrėti internete) ir tai kuria nostalgišką 9–10 dešimtmečių atmosferą, kai buitiniai vaizdo įrašai su klasikiniu detalės arba veido pritraukimu būdavo kone kiekvienos šeimos atributas. Tačiau Beksińskis yra ir ciniškas menininkas, kuris savo kamera fiksuoja ir makabriškus dalykus, pavyzdžiui, artimų žmonių mirtį, skausmą, netektį, pyktį. Beksińskių šeima iš pažiūros galėtų priminti bet kurią kitą šeimą, gyvenančią tūkstančiuose kitų daugiabučių, – tai ir yra šio filmo žavesys. Mistifikuotas menininko įvaizdis subyra į šipulius, kai matome Beksińskį besijaudinantį dėl nusižudyti norinčio sūnaus, valgantį mėsainį, kalbantį su žmona, netgi einantį į tualetą – toks poetizavimo nebuvimas nustebina ir sunku patikėti, jog šis paprastas pagyvenęs vyras yra distopinio siurrealizmo atstovas. Meistriškai sukurti trijų pagrindinių šeimos narių paveikslai įtraukia į kiekvieno asmeninę istoriją, tačiau vis dėlto svarbiausias elementas – šeima, kuri kartu eina per žemišką kasdienybę, gyvenimo rūpesčius ir džiaugsmus.
„Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (rež. Maciej Pieprzyca, 2019) – filmas apie aklą džiazo pianistą Mieczysławą Koszą, kurio gyvenimo istorija tiek pat įkvepianti, kiek ir tragiška. Nepaisant to, filmas neįtikėtinai šviesus, pripildytas ryškios Mieteko asmenybės (vaidina Dawidas Ogrodnikas) ir nuostabios džiazo muzikos, užliejančios žiūrovus nuo pat pirmų minučių.
„Saldi dienos pabaiga“ (rež. Jacek Borcuch, 2019) sušildo švelniais Toskanos saulėlydžio spinduliais, tačiau palieka kartų poskonį pažvelgus į pagrindinės veikėjos – Italijoje gyvenančios rašytojos Marijos Linde – istoriją (už šį vaidmenį Krystyna Janda Sandanso kino festivalyje pelnė geriausios aktorės apdovanojimą). Gražiai ir šiuolaikiškai piešiamas filmo peizažas: saulėtas Italijos kraštovaizdis, pusiau lenkiška šeima, diskusijos prancūziškai apie politiką ir kultūrą. Nepriklausoma, ryžtinga, kartais įžūli rašytoja visada yra ištikima sau, tačiau ką tik po Romoje įvykdyto teroristinio išpuolio pasakiusi kontroversišką kalbą išjudina vieną detalę, nuo kurios kaip domino krenta visa ilgai puoselėta gyvenimo idilė. „Saldi dienos pabaiga“, kaip teigia daugelis kritikų, išties labai europietiškas filmas, mat, be to, kad jame girdimos lenkų, italų, prancūzų kalbos, nagrinėjamos visam Senajam žemynui aktualios temos: imigrantai, pabėgėlių krizė, teroristiniai išpuoliai. Jautrios temos iškyla drąsios, laisvos moters gyvenime, ji nebijo pasakyti visiškai kitokią nuomonę ir nesutinka atsakyti už savo žodžius bei veiksmus. Paradoksalu, kad, visą filmą besielgusi laisvai ir sakiusi ką nori, rašytoja paskutinėje scenoje atsiduria narve ir yra priversta stebėti, kaip praeiviai abejingai žingsniuoja pro šalį. Tarsi paukštis, kuris per daug, per garsiai čiulbėjo ir kėlė sumaištį, būtų patupdytas į narvą.
Garsus lenkų kino ir teatro režisierius, profesorius Krzysztofas Zanussis filme „Eteris“ (2018) transformuoja amžinąją Fausto istoriją. XX a. pradžios carinėje Rusijoje ir Austrijos-Vengrijos imperijoje karo gydytojas, susižavėjęs eterio savybėmis, vykdo šaltakraujiškus ir pavojingus eksperimentus, malšina skausmą, numarina žmones ir pamažu pradeda jausti galią pacientams. Kaip paaiškėja, jis iškeičia sielą sandoryje su velniu, kad galėtų eksperimentuoti su gyvenimu ir mirtimi, pasitelkdamas eterį. Kiekvieną auką jis pateisina mokslo siekiais ir yra apsėstas savo mokslinės misijos, kad ir kokia amorali ji kartais būtų. Filme keliamas pagrindinis klausimas apie naudojimąsi mokslo galia manipuliuojant žmonėmis ir tokio pasirinkimo kainą. Šiame filme atsiskleidžia ir to meto mokslo ir religijos prieštaringas santykis, ypač Lenkijoje, kur katalikybė stipriai įsišaknijusi. Nors pats režisierius teigia, jog šiais laikais mokslas daug atviresnis nematerialaus pasaulio tikimybei, XIX ir XX a. sandūroje tai buvo sunkiai įmanoma. Todėl religinių motyvų yra nemažai, vien pradžioje iš arti matomas Hanso Memlingo paveikslas „Paskutinis teismas“, vaizduojantis pragaro kančias, belaukiančias nusidėjėlių, sufleruoja, jog siužeto esmė bus blogio kilmė. Ši Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos ir Ukrainos kino produkcija yra dar vienas aukšto lygio europietiškos istorinės dramos pavyzdys. Nors techniškai ir stilistiškai jis gana tradicinis, scenarijus įtraukia, o Zanussis, kurio tarptautinius apdovanojimus sunku suskaičiuoti, meistriškai kontroliuoja istoriją.
Religija gali įgauti ir šiurpaus kulto formą ir tokios uždaros bendruomenės gyvenimą siaubo filme „Nešventas avinėlis“ (2019) vaizduoja režisierė Małgorzata Szumowska, kurios kūrybai nesvetimos religinės temos, išraiškingi moterų paveikslai. Istorija sukasi aplink paauglę Selą, su dešimčia kitų moterų gyvenančią atokiame miške nuo pasaulio atsiskyrusioje bendruomenėje, kurią valdo vienintelis vyras Piemuo (arba Ganytojas). Bendruomenėje jis yra kaip dievas, kuriam besąlygiškai paklūstama, tačiau po vieno incidento Sela ima sapnuoti košmarus ir matyti šiurpius vaizdinius, kurie galiausiai ją verčia vis labiau abejoti savo ištikimybe Ganytojui. Filme gausu simbolinių kadrų, kuriuose užfiksuota įspūdinga kvapą gniaužianti gamta ir kaustantis šaltis. Tam tikrais tematiniais elementais (archajiškas, gamtoje egzistuojantis kultas, vienodai aprengtos merginos) filmas gali priminti garsiai nuskambėjusį siaubo filmą „Saulės kultas“ („Midsommar“, 2019), tik yra vizualiai tamsesnis. O galbūt kultai dabar tiesiog populiari filmų tema? Szumowska teigia, kad kultuose neegzistuoja mirties baimė, nerimas, abejonė ir tai intrigavo ją sukurti istoriją „iš vidaus“, akimis jaunos merginos, kuri seka dieviška figūra, nežinodama kur ir kodėl. Režisierei siaubo žanras pažįstamas ir gerai įvaldytas – 2009-aisiais ji dirbo prie Larso von Triero „Antikristo“, o 75-ajame Venecijos kino festivalyje buvo viena komisijos narių šalia Guillermo del Toro, kito garsaus siaubo, mistinio žanro kūrėjo.
Na ir, žinoma, kalbant apie Lenkijos kiną neįmanoma nepaminėti Romano Polanskio. Naujausias jo filmas „Pareigūnas ir šnipas“ (2019) koncentruojasi į garsiąją Dreyfuso bylą ir jos padarinius visuomenei. Apie šį istorinį įvykį išties prikurta nemažai, tačiau filmas kritikų buvo sutiktas ypač palankiai ir, be kitų apdovanojimų, Venecijos kino festivalyje pelnė „Sidabrinį liūtą“. Vis dėlto publika į tokius įvertinimus reagavo nevienareikšmiškai, o dėl Polanskio ir kitų žinomų režisierių skandalų vis neblėsta diskusijos, ar kūryba turėtų būti vertinama atskirai nuo kūrėjo asmenybės.
Taigi Lenkijos kinas išlieka kaip niekad kokybiškas, rafinuotas ir spalvingas, tinkantis net išrankiausiems kino žiūrovams. Bendros produkcijos su kitomis Europos šalimis ir talentas leidžia šalies kino industrijai eiti savo keliu ir nepaisyti komercinių Holivudo tendencijų. Tokiu būdu lenkų filmai yra puikus tiltas tarp Rytų ir Vakarų Europos. „[...] mūsų talentai iš vienos pusės semiasi įkvėpimo iš turtingos Lenkijos istorijos, tačiau taip pat palieka individualų pėdsaką moderniu pasakojimu. Lenkų kūrėjai turi istorijų, kuriomis nori pasidalinti, ir jaučia didelį apetitą bendrauti su viso pasaulio auditorija“, – sako Lenkijos kino instituto direktorius Radosławas Śmigulskis.
