Eilės

 

Dantis

 

Pinavijų raudonis per trumpas, kad žeistų.

Iškaskim, pasakė ir lūpą prikando.

 

Ji protinga ir praktiška buvo.

Tik dančiui suskaudus prisėsdavo.

Tada sutinusiu žandu rovė viską iš eilės.

 

Protinga ir praktiška ji buvo.

 

Ir sodas – ne sodas, o rojaus kampelis.

Kampelio kampely sumestos garšvos dūlojo.

Kompostas, sakė, bus žemė geresnė,

daugiau augalų suvešės.

 

Ir protinga, ir praktiška.

Tik skausmas ramybės neduodavo.

Ilgais tvankiais vakarais kurklių chore

rymodavo pasirėmusi į balkono turėklą,

garuodavo kava, nes gerdavo ją vėsią,

naktinių garsų chaose dažnai ją rasdavau vieną.

 

Neskaitydavau žvilgsnių.

Žinojau, kad skauda ir kad raus,

numes kampelio kampely ir paliks ten dūlėti,

kad žemė geresnė būtų, kad augalų daugiau vešėtų,

protinga ir praktiška ji buvo.

 

 

Beržai

 

Pamiškė yra baisi vieta,

sakai liesdamas išpuvusį medį.

Nuo upės ateina drėgmė,

tarp beržų įsipynę jos mėlyni plaukai.

 

Tik tyla ir erkės.

Ir laumių dainos, jei ausyse nešlamėtų beržai.

 

 

Dėlės

 

Kūne labiausiai skauda atmintį.

Įsigręžia, surakina, nuo ryto prabudus suriečia.

 

Ėjau pas žiniuonę miško pakrašty.

Trobelė dunksojo tarp beržų, drėgna ir aplipus gebenėm.

Kieme vištos garšvas kapstė,

miške upės vanduo juodavo.

 

Ne pas mane tau eiti, pasakė,

eiki pas upę, į vandenį briski,

sūkurys atvers tau reikiamus vartus.

 

Kažką dar apie meldus kalbėjo,

balsas jos tirpo beržų ošime.

 

Prisimenu salsvą miško vandens skonį.

Tyvuliavimą ir plaukus,

kažkas lyg šaukė, kažką murmėjo,

tolumoj pravažiavo traukinys.

 

Prabudau lovoj.

Rankos buvo mėlynos, nagai atsilaupę.

 

Sako, ant bėgių mane rado sušalusią.

Plaukuose žalsvi meldai, akys stiklinės.

Blogą kraują traukė dėlės.

 

 

Sodas

 

I.

 

Geriau manęs nieko neklausti.

Šį sodą raktažolėm užsėsiu,

kai pražys, maišysiu su rasa,

ta pačia, kurią basom kojom išvaikščiojai,

ir tavo keliai prie mano durų nusidrieks.

 

II.

 

Nieko nežinau apie šliužų naikinimą.

Negirdžiu jų žingsnių.

O jie, sako, buvusius gyvenimus pamena,

nuo lietaus išpampę į buvusius namus šliaužia.

 

Laimei, lyja ne kasdien.

 

Po eilinės tvankios nakties prabundi ir matai

pievą gličiais kryžiais išvagotą.

 

 

Rūsys

 

Jo akyse šypsojosi tamsa.

Ta pati, kurios bijojau vaikystėje.

Verkdavau, kai mama virtuvėj šviesą gesindavo,

raudodavau kūdikio lovoj,

šunų lojimas irgi man buvo baisus.

 

O paskui viskas tapo sava.

 

Nusipirkome namą su dideliu rūsiu.

Knygas ten sudėjome, žvakes ir patefoną,

eukaliptų kvapus, egzotiškus instrumentus,

kavos garų nusinešėm, sofą, kad patogu sėdėti būtų,

tik draugų tenai nekviesdavom ir šviesos nedegdavom,

sėdėdavom tyloj, alsuodavom drėgme,

jo akyse šypsojosi tamsa.

 

Užsimerkus ją matydavau.