Dar neatrasti Dubingiai

Dubingiai. Tarpukaris

Spalio 2 dieną viešoji įmonė „Genčių genealogija“ Dubingiuose (Molėtų r.), Asvejos regioninio parko lankytojų centre, surengė mokslinę konferenciją „Atrasti-neatrasti Dubingiai“. Šis neeilinis renginys įsidėmėtinas ne tik Lietuvos miestelių ir nedidžiųjų miestų (rajonų centrų) mastu. Juk paprastai su panašiais teisėtais lūkesčiais (ne)byliai žvelgiama į sisteminius institucinius valdžios darinius, bet net saldžiakalbių lapučių protinamiems „vykdomiesiems“ varnams (merams, kultūros centrų, muziejų, bibliotekų direktoriams) dažniausiai sūriai iš snapų taip lengvai neiškrenta. Nors istorinis palikimas, kultūra, jos dvasinis ir materialusis paveldas renkamųjų politikų lūpose dažniausiai viršenybiškai iškeliami, bet tik iki rinkimų… O Dubingių susitikime žėrėjo pilietinė iniciatyva ir realus, kasdienis, ne dėl brūkšnio ataskaitose afišuojamas valstybinis sąmoningumas, kuriuo užkrėtė, mokslo ir kultūros pajėgas ne pirmą kartą sutelkė daugiausia šio krašto palikuonys ir sodybininkai („sodybiečiai“), Aurelijos Rusteikienės suburti į bendruomenę. Žinoma, deramai prisidėjo partneriai (Asvejos regioninis parkas, Rusteikų šeimos fondas, VšĮ „Idėjų fondas“, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Dubingių seniūnija) ir rėmėjai (Molėtų r. savivaldybė, Gintautas Kvietkauskas, Raimondas Čeikauskas, „Norfos“ labdaros ir paramos fondas, BMK), bet juk tikrieji konferencijos sumanytojai ir sukėjai Vaida Navickaitė-Šakėnienė ir Arūnas Cijunaitis turėjo įsiūbuoti organizacinį smagratį, kad užsikurtų šis pirmasis „Dubingių skaitymų“ (galbūt pagal pobūdį taip vadintinas?) bandymas.

Pasak rengėjų, „konferencijos tikslas – aptarti įvairialypius Dubingių miestelio istorinio, socialinio ir kultūrinio vystymosi etapus“. Aišku, atsižvelgiant į tai, kas yra žinoma iš mokslininkų tyrimų (ypač iš prof. dr. Albino Kuncevičiaus, prof. dr. Rimvydo Laužiko, prof. habil. dr. Rimanto Jankausko ir jų padėjėjų tyrimų piliavietėje ir Radvilų tėvonijos rūmuose), taip pat ir iš istorinių šaltinių, kraštotyrininkų įdirbio, spaudos. Kitaip sakant, tai, kas jau atrasta, derintina su tuo, kas neramių sielų vis po truputį, bet nuosekliomis pastangomis atrandama.

Dubingiai su Asveja – viena iš ypač „kliudančių“ Lietuvos erdvių; ji nenusakomai įtraukianti, pakylėjanti, neleidžianti apkiautusiai riogsoti, sakyčiau, savaip šventa. Tiesiog tvaska širdis ir krūtinė atsikliuvus jos artumon. Kai iš medžių ūksmės Giedraičių–Miežionių keliu nuo Vilniaus tarsi staiga imi nirti į Dubingių daubą ar duburį (taip etimologiškai kalbos žinovams aiškinant miestelio pavadinimo kilmę, beje, liaudiškieji prasmių aiškintojai jį siūlo kildinti nuo dviejų esą prie ežero gyvenusių brolių Bingių (bet ne nuo, tarkim, bingo!)), pirmiausia lyg burtininkės vyzdžių iškrova tvyksteli žalesnio už įprastą žalią ežero vandens (atspindžiai nuo dumblių ir dugno) mirgesys. Lyg nežinotum – tai kiekvienąkart naujai pasveikinančios grakščios, rinų reljefo įsuptos, siauros, ilgos ir gilios, pušynų krantais tarsi gyvatiškais klubais vingiuojančios Asvejos mostas. (O gal budinčios policininkės – sustoti čia?) Bet ji ne gyvatė ir net ne „varinė gyvatė“ (gluodenas), o nereali, archajiška, nuo ledynmečių užsilikusi, bet aiškiai regima žaltvykslė ar veikiau visada jauna dieviško baltų Saulės ašvienių kinkinio kumelė. Nors Aleksandras Vanagas „Lietuvos hidronimų etimologiniame žodyne“ (1981) apie Asvejos pavadinimo kilmę ir neturėjo galutinės nuomonės, laikė ją neaiškia, bet vis dėlto siejo su ašmiu, ašviu (arkliu). Įdomiausia, kad šnekamąja vietinių žmonių patirtimi jos kaip ir nėra, nes vakarinė šios vandenijos pusė jų vadinama atskirais Dubingių, o rytinė – Biliškių (Bieliškių) ežerų vardais, kuriuos it talijos juosta sujungia poros šimtų metrų Žingių (tarkim, nuo kumelės žengimo ar ėjimo žingine?) sąsmauka (protaka), kitų dar vadinama Stirnos upeliu. Net ir prieštaraujant kalbos normoms norėtųsi tą vientisą vandenų gumburą įvardyti – ežera Asveja, nes ji dar turi ir simboliškai reikliai šį kraštą apglėbusias rankas – Žalktynės ir Vyriogalos atšakas, be to, ir dosniai atsiveriančią vadinamąją Dubingių įlanką (išlanką?). O kur dar agniai ošiančios įtekančios upelės Kirnė, Gracinė, Stirnelė, Baluoša ir kitos, atrodo, bevardės (išteka tik į Žeimeną liuoksinti Dubinga), bet tarsi nenorom įkliokia ir Šaltupis, Jurkiškis (su kelių metrų skersmens vadinamuoju Puntuko vaiku vagoje). Netikėta, kad net šioje hidronimiškai išskirtinai baltiškoje oikumenoje ir šiuokart pasiveja prigimtinis bambagyslės ryšys su laisvėjančiais gudais – andainykščiais jų protėviais baltais (tiesa, ne visais): šiaurės Baltarusijoje, Vitebsko srityje, telkšo dar didesnė Asveja (greta stūkso ir to paties pavadinimo miesto tipo gyvenvietė). Beje, pasakojama legenda, kad kažkur prie Dubingių su atžagaria ir švepla žmona gyvenęs senis Vėjas, kuris apie save sakydavęs: „Aš Vėjas.“ Kartą jam kaukiukas (pateikėjas jį kažkodėl įvardijo šiaurės germanų nykštuku) padovanojęs dubenėlį, bet senė iš jo, tuščio, išsišaipiusi, tad nusileidęs nuo šlaito gerasis senelis sviedęs jį tolyn, o ten sutyvuliavęs ežeras. Senė, jį pamačiusi, ėmusi šaukti: „As Veja – ar matai? As Veja – ežeras.“ (Neįvardyto pateikėjo pasakojimą perteikė Laura Leškevičiūtė, o šios – žurnalistė Vitalija Jalianiauskienė.)

Mitinė, simbolinė, punktyriškai sąlyginė gyvenimo ir mirties riba, ties kuria (ne)pasitiko girgždančiu keltu per vietinę Letą į žmones ir iš jų siuntinėjęs keltininkas (ei, vietiniai krašto tyrėjai, kas apie juos žinoma?). Kažkurio grafo Tiškevičiaus rūpesčiu įrengtas keltas su keltininko nameliu jau žinomas tik iš archyvinių nuotraukų. Gal ir nepatogu buvo šūkčioti iš ano kranto, bet… Pro aukštį ir svorį ribojančią, juodais ir baltais brėžiais mirguliuojančią arką atnaujinto, dabar jau retai medinio tilto (vienintelio Lietuvoje, nutiesto skersai ežerą Antano Smetonos rūpesčiu 1934 m.; projekto autorius – inžinierius Anatolijus Rozembliumas) lentinėmis grindimis įriedame į miestelį, kuris, architektų žargonu, esąs linijinio plano struktūros. Visai šalia pakrantės, ežero dugne, 1998 m. buvo atkasti iš ąžuolų ir spygliuočių išskobti viduramžių tilto, jungusio Dubingių piliakalnio (piliavietės) salą su „žemynu“ (dabar tai pusiasalis), poliai. Pieva prie vėliau žemėmis užverstos protakos ir dabar šlapiuoja (kaip ir ant jos kiek aukštėliau XIX a. pastatytos sinagogos lankytojus ir viso žydiško štetlo gyventojus prisimenančių dubingiškių kraujuojanti holokaustinė atmintis). Pasak konferencijoje pranešimą „Dubingių miestelio žydai“ pristačiusios V. Navickaitės-Šakėnienės, Dubingių štetlas buvo įsikūręs apatinėje ir viršutinėje miestelio dalyse, o sinagoga, sprendžiant iš jos formų, buvo pastatyta XIX a. antroje pusėje pritarus grafui Boleslovui Tiškevičiui. Po išnaikinimo karo metais išliko tik keletas Dubingių žydų, vienas iš jų – Rudiševskis, tuo metu tarnavęs kariuomenėje (prieš kelerius metus buvo išleistas Icchoko Rudiševskio iš Molėtų dienoraštis – jo šeima buvo giminės su Dubingių atšaka); Holokausto aukų atminimo dieną skaitomos žuvusiųjų pavardės. Žydai buvo sukūrę tvirtą judaizmo kanonais besiremiančią bendruomenę, užsiėmė įvairiais darbais, kuris nors iš savininkų Tiškevičių nuolat nuomojo smuklę, kurioje buvo penkiolika stalų. Prisiminimus apie žydus sovietmečiu rinko mokytoja kraštotyrininkė Liongina Giedrytė. Pasak pateikėjos Paškevičienės: „Gyveno rabinas, turėjo žmoną ir tris dukteris. Vakarais melsdavosi, statė kučkas. Kučkos – tai nameliai su stogeliais ir stakeliais viduje. [...] Mirusiuosius žydai laidodavo Molėtų kapinėse. Lavonus suvyniodavo į baltą audeklą. Guldydavo ant žemės, uždegdavo žvakes. Paskui guldydavo mirusįjį į dėžę ir veždavo į Molėtus. Lydėdavo taip: kiekvienas žydas paimdavo arklį už pavadžio, truputį pavesdavo ir perduodavo kitam. Gedėdavo devynias dienas. Susirinkdavo į vieną trobą ir, uždegę žvakes, sėdėdavo ant kaladėlių. Tomis gedulo dienomis jie vilkėdavo baltais drabužiais. Norintys tuoktis rinkosi prie sinagogos, ten buvo skaitoma iš knygos. Jaunieji išgerdavo vyno, o tada daužydavo [taures]. [...] Tuoktis jaunoji eidavo užsidengusi veidą, tik po to veidas buvo atidengiamas. Žydų moterys praustis eidavo į pirtį. Ten buvo šulinys ir pakabinta didelė dėžė. Tą dėžę buvo galima kilnoti žemyn ir aukštyn. Dėžė buvo su kryžiais, kad vanduo išbėgtų. Moterys nusirengdavo ir lipdavo į tą dėžę. Tris kartus tą dėžę panardindavo po vandeniu, kad net moters kūno nesimatydavo. Tada apsiprausti eidavo kitos moterys. Meldėsi žydai sinagogoje [...]. Stovėjo stalelis, buvo ir tvorelė. Sinagoga buvo dviejų aukštų, vyrai meldėsi pirmame aukšte, o moterys – antrame. Vyrai vilkėdavo baltais chalatais su juodomis juostomis. Žydai meldėsi nenusiėmę kepurių. Švęsti šventes pradėdavo penktadienį saulei nusileidus. Pabaigdavo šeštadienį su saulėlydžiu. [...] Visą savaitę žydai švęsdavo Velykas. Tą savaitę visai nevalgė duonos, o tik macus. [...] Rudens šventę šventė tokią, kurios metu prie ežero išvartydavo kišenes, o tai reiškė, kad iškratė savo nuodėmes.“ 

Keltas per Asveją. 1929

Neabejotina, kad Dubingių (1344 m. kryžiuočių kronikoje minima terra Dubingam) kaip karinio ir administracinio centro pradžia – ant natūralios kalvos įrengtas ir gynybiškai įtvirtintas piliakalnis su medine pilimi, priklausęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui; žinoma, kad 1412–1413 m. Vytautas pilį, priklausiusią Vilniaus gynybinei sistemai, atnaujino; ją valdė paskirti vietininkai. XV a. pabaigoje pilį ir prie jos įsikūrusį miestelį perėmė vadinamoji Biržų-Dubingių šakos Radvilų giminė; Jurgio Radvilos valdymo metais Dubingiai tapo jų rezidencine valda, kitaip sakant, tėvonija. Piliavietėje buvo pastatyti ištaigūs mūriniai rūmai; ilgainiui Radvilos miestelį pavertė vienu iš reformacijos židinių. Remiantis 2004 m. atliktų archeologinių kasinėjimų duomenimis 2009 m. buvusioje evangelikų reformatų bažnyčioje (buvusioje trijų bažnyčių vietoje) įrengtoje kriptoje-panteone buvo perlaidoti aštuonių žymiausių Radvilų (Mikalojaus Radvilos Juodojo, jo pusbrolio Mikalojaus Radvilos Rudojo ir kitų) palaikai. 1938 m. piliavietėje pagal nenustatyto architekto projektą Ukmergės apskrities savivaldybė ir Turizmo draugija pastatė pagal to meto sampratą ištaigų dviejų aukštų vasarnamį, jame vasarodavo valdžios ir kariuomenės grietinėlė. Nors įprasta jį vadinti prezidentine ar Antano Smetonos vila, pats prezidentas jame nė karto nebuvo apsistojęs.

Po šių istorinių prisiminimų kylant į miestelio kalvą dešinėje neįmanoma nepamatyti Šv. Jurgio bažnyčios, kurios raida savaip išskirtinė. Vytauto laikais (XV a. pirmoje pusėje) Asvejos salos piliavietėje buvo pastatyta vadinamoji vytautinė katalikų bažnyčia. Vėliau ji paversta evangelikų reformatų šventove. Ant dešiniau nuo jos esančios kalvos po ilgo bylinėjimosi pagal teismo sprendimą kita bažnyčia imta statyti 1678 m.; tai atlikti buvo įpareigota tuo metu dar mažametė fundatorė Liudvika Karolina Radvilaitė (vėliau markgrafienė); 1684 m. ją konsekravo vyskupas Mikalojus Slupskis. 1954 ir 1958 m. bažnyčia neaiškiomis aplinkybėmis sudegė (manoma, kad tuo pasirūpino bažnytininkų aršiai neapkentę vietinio tarybinio ūkio komunistai). Išliko tik tašytų medinių rąstų dviejų tarpsnių liaudiška varpinė, kurios fasadą virš langų angų puošia segmentiniai mediniai sandrikai; joje kabo 1883 m. datuotas varpas. 2012 m. mecenatų Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų iniciatyva pagal jų įkurto fondo parengtą projektą imta statyti visiškai nauja ir moderni bažnyčia. 2018 m. konsekruotos bažnyčios pagrindinių meno kūrinių autoriai: altoriaus – skulptorius Alfonsas Vaura, Šv. Jurgio altoriaus atvaizdo – Loreta Švaikauskienė, 14 kryžiaus kelio stočių – Vladas Oržekauskas. „Genčių genealogijos“ vadovas inžinierius Arūnas Cijunaitis skvarbiai, pateikdamas daug tikslių ir mažai žinomų faktų, apžvelgė Dubingių kapinių istoriją. Sakoma, kad jei mūsų protėviai kapus būtų prižiūrėję taip kaip mes dabar, nebebūtų kur kojos padėti… Manoma, kad Dubingių kapinėse, įkurtose šventoriuje ir gretimoje kalvoje (tas dalis susieja būdinga dubingiška dauba), per visą laidojimų laikotarpį galėjo atgulti daugiau nei 15 tūkstančių žmonių, nors dabar žinoma daugiau nei 2 tūkstančiai palaidojimų. Seniausias palaidojimas išlikęs aukščiausioje kalvos vietoje ir datuojamas XIX a. pradžia.

Dr. Tomašas Božerockis pranešime „Atmintis apie Glitiškių ir Dubingių žudynes“ nešališkai, iš humanistinių pozicijų, bet pilietiškai suinteresuotai aptarė šalies mastu vis dar negyjančią lietuvių ir lenkų santykių žaizdą, susijusią su šiuo kraštu. Pirmiausia ramiai priminė įvykių grandinę. 1944 m. birželio 20 d. į Glitiškes, į valstybinį dvarą, priklausiusį Ostlandui ir buvusį atsakingą už produktų tiekimą vokiečiams, užsuko Armijos Krajovos 5-osios brigados partizanai. Juos netikėtai užklupo lietuvių policijos dalinys. Susišaudė, žuvo keturi policininkai, lenkai pabėgo. Policininkai, kurių vadas buvo leitenantas Petras Polekauskas sugrįžo ir nužudė 39 Glitiškių apylinkių žmones. Iš tikrųjų lenkai iš Paberžės į Glitiškes atėjo tam, kad ten priviliotų policininkus ir juos „likviduotų“. Sumanymas pavyko, bet nesitikėta, kad grįš 258-ojo bataliono kuopa ir imsis žudynių. Į įvykio vietą atvyko lenkų kovotojai, vadovaujami majoro Zygmunto Łupaszkos, apžiūrėjo, kas nutiko, ir nusprendė atkeršyti. Po trijų dienų jie atvyko į Dubingius ir nužudė 90 gyventojų, ne vien lietuvių tautybės (tai patikslinti tyrimų duomenys, nes akcija vyko ir gretimose Inturkės, Giedraičių, Bijutiškio ir kitose vietovėse; oficialiai dažnai sakoma, kad žuvo 27 žmonės). Tiesa, rašoma, kad apygardos vadas keršto veiksmus buvo uždraudęs, bet toks įsakymas atėjęs per vėlai ir to dalinio nepasiekęs. Esą lenkų tikslas buvęs parodyti ryžtą, kad lietuviai nedrįstų žudyti taikių lenkų, nes lauktų atsakomieji veiksmai. Dauguma žuvusiųjų buvo niekaip nesusiję su lenkus žudžiusiais policininkais. Trumpai sakant, vis dėlto akivaizdu, kad dėl įvykusių žudynių buvo ir lieka atsakingos abi pusės, ir tiek lietuviams, tiek lenkams būtina tai valstybiniu lygmeniu pripažinti nekaltinant vieniems kitų, žvelgiant į nepalankų istorinį abiejų tautų santykių kontekstą. T. Božerockio manymu, tam būtina, kad į Glitiškes ir Dubingius (ir kitur, kur vyko žudynės) atvyktų šalių prezidentai ir viešai pagerbtų aukų atminimą, taip sutaikydami žmones ir apmaldydami istorines netektis.

Kitoje pagrindinės miestelio arterijos, simboliškai įvardytos Radvilų gatve, pusėje įsikūręs iškart dėmesį patraukiantis ir įspūdingiausias istorinis pastatas – 1842 m. grafo Boleslovo Tiškevičiaus sumanymu pastatyti užvažiuojamieji namai su smukle. Žinoma, kad stačiakampis statinys su keturiomis kolonomis prieangyje iš pradžių buvo dengtas šiaudiniu stogu, o vėliau malksnomis. Pagal vidinių erdvių išdėstymą pusę naudingojo ploto užėmė ratinė ir arklidė, taip pat buvo keturi nakvynės kambariai, smuklės ir savininko gyvenamosios patalpos. 1919–1940 m. veikė didelė parduotuvė. Sovietmečiu Dubingiuose įsikūrus tarybiniam ūkiui smuklėje įrengtas melžėjų bendrabutis, pieno priėmimo punktas, parduotuvė ir… tvartas. 1967 m. pastatas buvo demontuotas ir pertvarkytas (liko apie 30 nuošimčių nepažeistų sienojų) – restauruotas pagal architektės Danguolės Čepienės projektą (2008 m. tai padaryta dar kartą). Nuo 2000 m. buvusioje smuklėje buvo įsikūręs Molėtų krašto muziejus, dabar – Asvejos regioninio parko būstinė ir lankytojų centras.

Išliko duomenų, kad 1777 m. Dubingiuose veikė parapinė mokykla, kurioje tada mokėsi keturi bajorų ir dešimt valstiečių vaikų, o 1781 m. – devyni bajorų ir du valstiečių vaikai. Pasaulietinė Dubingių pradinė mokykla, kurioje buvo mokoma rusiškai, buvo atidaryta 1860 m. 1915–1921 m. joje mokyta lenkų kalba, o nuo 1921 m. veikusioje triklasėje (nuo 1925 m. keturklasėje) mokykloje pamokos jau vyko lietuviškai. Nuo 1949 m. ji buvo perorganizuota į septynklasę, o 1957 m. – į vidurinę mokyklą, bet po trejų metų vėl tapo aštuonklase. 1966 m. mokykla persikėlė į naujas mūrines patalpas, jose veikė iki 2017 m., kai dėl mokinių stygiaus buvo uždaryta. Toks trumpas Dubingių švietimo istorijos kursas, kurį mena prie Bijutiškio kelio dešinėje stūksantis nemenkas istorinis medinis Dubingių mokyklos pastatas, kurio rūsyje drėksta ir nyksta vertingi buvusio mokyklos kraštotyros muziejaus, 1990 m. vasario 16 d. įkurto atsidavusios kraštotyrininkės, mokytojos Lionginos Giedrytės, rinkiniai. Juos pranešime „Istorinės atminties pėdsakais: Dubingių krašto muziejaus rinkinio apžvalga“ aptarė dailėtyrininkė dr. A. Rusteikienė. Tipiško lokalaus tautotyrinio formato muziejaus, tiesa, neturinčio archeologijos skyriaus, rinkinius pranešėja savo iniciatyva suskaitmenino, todėl jie tapo prieinami visiems, kam tai įdomu. Šiuo metu bendruomenės pastangomis muziejui ieškoma tinkamų patalpų ir rėmėjų, kurie padėtų įveiklinti šį dubingiškiams brangų ir vertingą praeities pažinimo įrankį. Kovą dėl egzistavimo (daugiausia asmeninėmis lėšomis) tęsia ir prieš ketvirtį amžiaus įsikūrusio reto šiame krašte teatro židinio vadovė, pradinių klasių mokytoja Laima Grigelevičienė ir jos smalsūs ugdytiniai (dabar – Molėtų kultūros centro lėlių teatras „Rudnosiukas“, nors saugyklą tebeturi buvusioje Dubingių mokykloje).

Pasak prof. dr. R. Laužiko, kuris skaitė pranešimą „Pagaminta à la Radziwill: nuo gastronominės tradicijos iki prekės ženklo“, gastronomijos knygose ir šaltiniuose neverta ieškoti lietuviškų valgių pavadinimų, geriausiu atveju būtų parašyta, kad „pagaminta lietuviškai“. Ir tai susiję su tuo, kad Lietuva kaip valstybė buvo daugiatautė, iš esmės daugiakultūrė ir Radvilų galybės laikais, kitaip nei Lenkija, nebuvo vien nacionalinė. Tad skirtinos dvi sąvokos – lietuviškai kalbančios tautos ir Lietuvos (LDK ir bajoriškoji) gastronomija. Pastarąja reikšme suvoktini ir patiekalai à la Radziwill. Jie atstovauja kultūrinei erdvei, dėl kurios vėliau galėjo būti pateikiami kaip prekių ženklai. O neretai „vardo prisiuvimas“ patiekalui jau nebeturi nieko bendro su ankstesne kultūrine erdve ir jai savaip atstovaujančia gimine. Kalbant apie Radvilų indėlį į Lietuvos gastronomijos istoriją minėtina pirmoji (rankraštinė) LDK receptų knyga arba Radvilų virėjo užrašų knygelė (XVII a. pabaiga). Ir seniau, ir dabar gaspadinės turi užrašų knygeles… Įdomu, kad Radvilų aplinkoje pirmą kartą buvo paminėti bananai. Juos knygoje „Kelionė į Jeruzalę“ (keliavo 1582–1584 m.) aprašė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jų skonis keliautojui priminė uryantowkos kriaušių veislę; tai pirmasis kriaušių veislės Lietuvoje paminėjimas. Prieš kelerius metus kulinarinio paveldo istorikas, remdamasis 1805 m. Vilniuje išleistu lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbų žodynu, yra svarstęs, kad tai buvusi ne tiek veislė, kiek veislių grupė (varpo formos kriaušės). Radvilų dvare gamintas savitas obuolių sūris, iš mėsiškų patiekalų pirmenybė teikta jautienai, antai buvo pripažinti jų zrazai, kurie buvo patiekiami su įvairiais įdarais (pavyzdžiui, kepintų svogūnų su juoda duona ir kiaušiniu). Su panašiu įdaru buvo valgomi ir dabartinių cepelinų pirmtakai. Apie tai, iš ko, kaip ir ką valgė didikai Radvilos, galima spręsti iš kasinėjimų radinių jų rūmų kultūriniame sluoksnyje ir netgi šiukšlyne (jie archeologams paprastai teikia nemažai žinių). Rasta daug glazūruotų spalvotų ir paprastų indų šukių, stalo įrankių, koklių, gyvulių kaulų, žuvų žvynų (beje, Dubingiai aprūpindavo didžiojo kunigaikščio dvarą žuvimi – tai buvo Sniegių ir Kreivų kaimų valstiečių prievolė); kita vertus, neišleistina iš akių ir tai, kas neišliko, bet galėjo būti lyginant su atitikmenimis iš kitų panašių dvarų. Vėlesniais laikais Europoje paplito valgių meniu kodiniu pavadinimu à la Radziwill. Beje, dabartiniais laikais Nesvyžiuje (Baltarusija), kur buvo kitos šakos Radvilų dvaras, galima nusipirkti „Sovetskoje šampanskoje Radziwill“. Pasak konferencijos moderatoriaus prof. dr. Deimanto Karvelio, kaimyninėje šalyje kasmet į rinką išleidžiama 200 tūkstančių butelių (matyt, suvenyrinių). 

Žinoma, kad būsimoji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė

Tiltas per Asveją. Tarpukaris

dar iki vedybų, nuo 1547 m. lapkričio 19 d. iki 1548 m. balandžio pradžios (beveik penkis mėnesius), gyveno Asvejos saloje – brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo tuo metu valdomuose Dubingių piliavietės rūmuose. Iš Vilniaus, jausdama priešišką karalienės Bonos ir įtakingų lenkų didikų nusiteikimą, į tėvoniją, kelionėje užtrukusi dvi dienas ir lydima tarnų, atvyko arklių traukiama karieta. Vėlų rudenį ir žiemą gyvendama tamsiuose ir šaltuose rūmų mūruose meilės, bet ne valstybės valdymo reikaluose ryžtingam (kaip paaiškėjo vėliau) mylimajam parašė aštuonis laiškus (jie yra išlikę), o nemažą dienų dalį praleisdavo ilgesingai melsdamasi prieš altorėlį (šis žinomas faktas dailininką Giedrių Kazimierėną paskatino sukurti paveikslą „Barboros Radvilaitės altorėlis“, kuris su dar dviem panašios tematikos kūriniais kiek anksčiau kaip neeilinės parodos (kuratorės V. Navickaitės-Šakėnienės dėka) eksponatai buvo pristatytas miestelio bendruomenei, o konferencijos metu veikė estetine raiška kaip prasmingas jos įrėminimas). Prof. dr. Raimonda Ragauskienė pranešime „Barboros Radvilaitės valgiaraštis“ apžvelgė, kuo gi iš tikrųjų, be maldų, buvo gyva legendinė asmenybė. Išliko duomenų, kad jos virėjas buvo lenkas Iržikas Bulatas (pagal vardą galėjo būti ir čekas – J. Š.), vėliau 1551 m. privilegija Žygimantas Augustas jam leido Lukiškėse, už arklidžių, įsteigti smuklę. Manoma, kad Barbora tuo metu maitinosi taip, kaip buvo įprasta to meto kilmingiems ir privilegijuotiems didikams. Pusryčius valgydavo apie 9–12 valandą, pietus – tarp 15 ir 18 valandos, dar, jei būdavo pageidaujama ir ruošiama (dažniausiai – ne), laukdavo vakarienė. Pusryčių ir pietų valgiai mažai kuo skirdavosi, buvo gausūs ir sotūs. Pasak istorikės, atskirti, ką valgė Barbora ir kiti tuo metu rūmuose buvę dvariškiai, sunku. Išlikusiose sąskaitose yra nurodomi bendrai dvarui pirkti maisto produktai. Įprastomis, ne pasninko (Barbora jo skrupulingai laikėsi), dienomis buvo valgoma daug mėsos (kartais už ją per dieną buvo sumokama tuo metu didžiulė penkiasdešimties auksinų suma – tiek algos per metus gaudavo, pavyzdžiui, dvaro vaistininkas), ypač jautienos ir veršienos, rečiau avienos, beveik nepirkdavo ir negamindavo kiaulienos patiekalų, nebent naudodavo lašinius. Gausu valgiaraštyje paukštienos – kaplūnų, vištų, ančių, žąsų, kartais net povų (XVI a. pradžioje įprotis valgyti povus buvo beveik nunykęs, bet Barboros stalui jų retais atvejais dar būdavo patiekiama). Iš aplinkinių kaimų buvo atvežama ir sumedžiotų laukinių paukščių – nuo karvelių iki kurapkų. Netrūko ir žuvų – tai trijų dydžių lydekos, lašišos, karšiai, šamai, taip pat vėžiai. Pieno produktai: sviestas, sūris, varškė, pienas, grietinė, taip pat grietinėlė ir, matyt, būsimosios karalienės labai mėgti maži apvalūs sūreliai maldžikai. Suvartodavo daug kiaušinių, o daržovių pasirinkimas buvo didžiulis: svogūnai, ropės, pastarnokai, kopūstai, taip pat ir sezoninės uogos – vyšnios, avietės, gervuogės. Prieskoninės daržovės buvo auginamos dvaro darže. Barbora beveik kasdien valgydavo trintas sriubas iš laukinėse pievose augusių tuščiavidurių barščių (juos ir raugdavo), jos tada buvo paplitusios ir užsienio didikų dvaruose. Rūmų virtuvėje kepdavo Barboros mėgtus riestainius, dar minėtini rožiniai saldainiai. Barbora mėgo saldumynus – žinoma, kad jos dantis buvo paveiktas ėduonies. Į dvarą iš pietų šalių vienetais (nes buvo labai brangūs) pristatydavo citrinų ir apelsinų. Dažnai būdavo valgomas bigosas ir varškėtukai. Į dvarą buvo tiekiama alaus ir midaus, nemažai vyno, nors nėra žinių, ar Barbora jį mėgo; žinoma, kad Žygimantas Augustas sveikatos tausojimo sumetimais gerdavo atskiestą vyną. Išskirtinis Barboros valgių stalų bruožas – jie buvo gausiai puošiami gėlėmis: baltomis ir raudonomis rožėmis, levandomis ir našlaitėmis.

Pranešėja pateikė pasiūlymą, kad kelio atkarpą Vilnius–Giedraičiai–Dubingiai, kuria iš Vilniaus į Dubingius ir atgal keliavo ši legendinė asmenybė, reikėtų pavadinti Barboros Radvilaitės keliu ar traktu ir atitinkamai žymėti kelio ženkluose. Atsiliepdama į tai, viena aktyviausių Dubingių bendruomenės narių Laima Morkūnienė atkreipė renginyje beveik iki pabaigos išsėdėjusio Molėtų rajono mero Sauliaus Jauneikos ir kitų galios turėtojų dėmesį, kad panašiai įvardyti ir deramai sutvarkyti derėtų ir kitus iš Dubingių į Ukmergę, Biržus ir kitur vedančius su Radvilomis susijusius kelius ir pėsčiųjų takus.

Įdomių faktų apie Dubingių evangelikų reformatų (taip pat ir katalikų) dvasininkus XVI a. pab.–XVIII a. pr. pateikė prof. dr. Aivas Ragauskas. Pavyzdžiui, 1766–1767 m. byloje su dvaru minima, kad Dubingių klebonas Pranciškus Stankevičius, savotiškas šios vietovės dvasininkų „antiherojus“, anot pranešėjo, tikras juodašimtis, savo parapijiečiams draudė melstis lietuviškai, ir, pasak istoriko Konstantino Jablonskio, buvo nurodyti keli atsitikimai, jog už tai jis iš valstiečių atėmė kelias jiems gyvybiškai būtinas sermėgas, kepures ir diržus. Matyt, taip elgėsi ne tik dėl antilietuviško nusiteikimo, bet ir todėl, kad mažoje ir neturtingoje parapijoje nesudūrė galo su galu. Kai kurie evangelikų liuteronų pastoriai net skatino sulenkėjusius valstiečius dalyvauti lietuviškose pamaldose, nes suprato, kad jei jos vyks vokiškai, tai jų į savo tikėjimą nepavyks atversti. Kodėl to bijojo? Nes, istoriko manymu, liuteronai buvo panašesni (nes nuosaikesni) į katalikus nei evangelikai reformatai. Daugiausia istorinių žinių apie evangelikų reformatų dvasininkus aptinkama nuo 1619 m., yra duomenų apie dvidešimt šešis pastorius ir kelis bažnyčios tarnautojus. Dubingių parapija buvo viena iš skurdžiausių bažnytinių valdų, nes aplinkinės žemės – nederlingos, žmonės vertėsi iš grybų, uogų, žūklės, medžioklės, tad bažnyčios statusas ir dvasininkų atlyginimai buvo menki, geresnio gyvenimo lūkesčiai galėjo sietis tik su dvaru.

Tarpukario Dubingių, atsidūrusių greta demarkacinės linijos, atspindžius tuometinėje spaudoje apžvelgė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė ir mokytoja Anželika Laužikienė. Išskyrus kelis kaimus (juose dar buvę girdėti lietuviškų dainų), daugelis miestelio apylinkių gyventojų buvo sulenkėję, visuomeninis ir bendruomeninis gyvenimas nuslopęs, tiesa, kiek gyvybės įpūsdavo „skarelininkių“ plūdimas į sekmadienines pamaldas. Sudominti skirtuose rašiniuose apstu legendinių pasakojimų apie nuskendusį buvusios bažnyčios varpą, piliavietės rūsius, požeminius tunelius, išnyrančius anoje ežero pusėje, laukuose netoli Giedraičių vieškelio ar dvaro žemėse, kuriuos saugo užkeikimai ir šunys devyniagalviai, o esą atrastose angose, vadinamosiose lindynėse, ūkininkai net krosnis įsirengę. Neeilinis tarpukario įvykis – prezidento A. Smetonos atvykimas atverti eismo naujuoju tiltu per ežerą, ta proga spaudoje net šmėstelėjo „tautos vado“ personalizuotas ir laikraštininkų patrimituotas pasisakymas, esą jis „praeitais metais lankydamasis pamatęs reikalą“ ir ryžęsis pastatyti žmonėms reikalingą tiltą. Tiesa, kad lentas obliavęs, nepasakyta… Gausu pasakojimų apie keliautojus (siekiant atlietuvinti kraštą ekskursijų dalyviai privalėdavo ten apsilankyti), įsimenančius gamtovaizdžius, net netoli sienos pagautus šnipus iš gretimų kaimų, o žvejus patriotiškai intriguojant nevengta parašyti, kad „lietuviškoje“ Asvejos pusėje žuvies tiršta, o „lenkiškoje“ žuvėkų kur kas mažiau…