Baltoji dėmė Europos žemėlapyje: paradigmos kaita

Šių metų rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje įvyko prezidento rinkimai ir iškart prasidėjo protesto akcijos prieš jų falsifikavimą ir laimėtoju pasiskelbusį Aleksandrą Lukašenką. Taikias protesto akcijas nuolat lydi omono ir kitų galios struktūrų prievarta. Rugpjūčio 17 d. portale „Mūsų nuomonė. Ekspertinė Baltarusijos bendruomenė“ (https://nmnby.eu/) filosofė, Europos humanitarinio universiteto profesorė Tatjana Ščitcova pradėjo skelbti straipsnį „Baltoji dėmė Europos žemėlapyje: paradigmos kaita“, analizuojantį rinkimus ir protestus. Skaitytojų dėmesiui siūlome pirmąją jo dalį.

I dalis. A Political Virgin

Protesto judėjimas plečiasi ir įgauna vis įvairesnes formas: nuo mokyklos diplomų, sugrąžintų negarbę užsitraukusiems pedagogų kolektyvams, iki MTZ [Minsko traktorių gamyklos] eisenos sostinės prospektu, nuo feisbukinio lėšų nukentėjusiesiems rinkimo iki atviro laiško dabartiniam prezidentui, nuo baltų apyrankių pynimo iki narsios pagalbos nukentėjusiems susidūrimų su omonu vietose.

Įvyko – tebevyksta – totalus pilietinės visuomenės mobilizavimas. Ištarti „tokio niekad nebuvo“ reiškia konstatuoti Baltarusijos – baltarusių tautos – suvokimo kaip politinio subjekto paradigmos pokytį. Toliau paminėsiu kelis struktūrinius veiksnius, tapusius esminius mūsų protesto raidos sėkmei. Dėl visa ko (tiems, kas prisimena lozungą „struktūros neišeina į gatves!“) pabrėšiu, kad struktūriniai veiksniai, apie kuriuos kalbėsiu, negali pakeisti žmonių valios ir ryžto, bet jie padeda suvokti visuomeninių procesų logiką, socialinės dinamikos pobūdį¹.

„Tuščias signifikantas“, arba political virgin

Mėgindamas paaiškinti Svetlanos Tichanovskajos fenomeną, Jurijus Drakochrustas² pateikia nežinomo kareivio kapo pavyzdį: nežymėdamas nieko konkrečiai, jis būtent todėl geba atminti kiekvieną.

Pagal analogiją Svetlanos Tichanovskajos kaip kandidatės į prezidentus sėkmę gali paaiškinti, mano Drakochrustas, tai, kad, neturėdama jokios konkrečios politinės programos (neatstovaudama jokiam konkrečiam politiniam tapatumui), ji būtent todėl sugebėjo suvienyti pačias įvairiausias socialines-politines grupes. Tai reiškia, kad pilietinės vienovės paslaptis įžvelgiama tam tikro struktūrinio principo, leidžiančio skirtingiems politiniams aktoriams susisieti kooperacijos būdu, veikime. Man atrodo, kad baltarusių analitiko pasiūlytas aiškinimas apytiksliai užčiuopia tuščio signifikanto struktūros veikimą, kaip ją konceptualiai aiškina Ernesto Laclau ir Chantal Mouffe politinė teorija.

Laclau ir Mouffe domina hegemonijos įsisteigimo visuomenėje logika, t. y. kokiu būdu tam tikras socialinis elementas (charizmatiškas lyderis, partija, judėjimas, klasė) tarpininkaujant tam tikram diskursui ima atstovauti socialumui kaip vieniui [социальное как целое] (nustatyti santykius tarp socialinių aktorių, socialinių veiksmų prasmę ir t. t.). Išsikėlimas į šalies prezidento postą – tai pretenzija į hegemoniją.

Rinkimų kampanija – laikotarpis, kai vyksta kandidatų konkuruojančių diskursų (politinių programų, retorikos) agonas. Diskursai skirtingi, o visuomenei kaip vieniui galiausiai atstovaus kuris nors vienas. Taip vyksta politinis socialumo struktūravimas. Tačiau hegemonijos reikia siekti vėl ir vėl, nes joks diskursinis visuomenės kaip vienio atstovavimas nesutampa su aktualia visuomenės būkle: Socialumo elementų daugybė, santykiai tarp jų niekada nesudaro jokio užbaigto totalumo, hegemono diskursas niekada negali apimti jų visų. Ir visgi pati pretenzija į hegemoniją neišvengiamai remiasi visuomenės kaip tam tikro totalumo idėja.

Ši idėja neturi jokio turinio, ji tuščia: ji numato ne konkretų visuomenės vaizdinį, o gryną Socialinio vienio idėją. Šis vaizdinys neturi referento, jis nenumato jokios turiningos nuorodos ir vadinasi tuščiu signifikantu. Judėjimas hegemonijos link – tai judėjimas nuo tuščio signifikanto prie diskursinio Socialumo kaip vienio konkretumo. Politinė kiekvienos visuomenės intriga – kas išsiverš į priekį ir atliks šį judėjimą, kas tuščią Socialumo kaip vienio idėją išvers į konkretų diskursinį šio vienio pavidalą. Arba: kas įgis hegemoniją?

Šios teorijos terminais Svetlanos Tichanovskajos fenomenas yra tai, kad ji įgijo hegemoniją (ėmė atstovauti visai visuomenei), nepasiūlydama jokio konkretaus diskurso. Tai reiškia, kad jos politine misija tapo tuščio signifikanto kaip tokio įkūnijimas. Visą rinkimų kampaniją ji nuosekliai priešinosi tam, ką Laclau ir Mouffe teorija vadina tuščio signifikanto įtrūkiu, būtent – perėjimui prie konkrečios diskursinės visuomenės reprezentacijos ir šio diskurso hegemonijos steigimo. Jos politinį modus vivendi sudaro priešingas dalykas: savotiškos politinės skaistybės išsaugojimas, kad patys įvairiausi Socialumo elementai galėtų sietis su ja ne kaip su konkretaus diskurso vieta (nes tuomet neišvengiamas skirtingų diskursų konfliktas), o kaip su visos visuomenės galimybės politiškai transformuotis sąlyga. Viktoro Cojaus daina Peremen tapo šiame kontekste naujai aktuali kaip himnas socialinei užklausai vaduotis iš viešpataujančio politinio režimo.

Čia verta pateikti svarbų teorinį paaiškinimą. Laclau ir Mouffe skiria hegemoniją ir viešpatavimą. Hegemonija – tai gebėjimas atstovauti Socialumui kaip vieniui, t. y. skleisti tam tikrą visuomeninio gyvenimo matymą, suvokimą tokiu būdu, kad kiti Socialumo elementai ima dalyvauti artikuliuojant hegemoninį diskursą, vienaip ar kitaip seka jo logika. Viešpatavimas – tai galios vykdymas, kuris gali remtis hegemonija, tačiau pastaroji nėra privaloma viešpatavimo sąlyga. Lukašenkos autoritarinis režimas yra tokia galios sistema, kuri nors ir išlaiko viešpatavimą (pirmiausia dėl jėgos struktūrų ir artimiausių valdininkų baimės), tačiau jau seniai neteko hegemonijos.

Todėl politinis antagonizmas, susiformavęs rinkimų kampanijos metu, nėra diskurso tvarkų antagonizmas. Verta pažymėti, kad visavertės politinės programos neturėjo nei Lukašenka, nei Tichanovskaja.

Tačiau neturėjo dėl skirtingų priežasčių. Pirmojo programos neturėjimas rodė hegemonijos praradimą, pastaroji programos (klasikine prasme) neturėjo, nes jos hegemonija remiasi atsisakymu skleisti bet kokį konkretų diskursą. Tokiu būdu šiandien turime veidrodinių politinių dispozicijų antagonizmą: viename poliuje viešpatavimas be hegemonijos, kitame – hegemonija be viešpatavimo. Šios dvikovos objektas – baltarusių tauta kaip suverenus politinis subjektas.

Tuščio signifikanto įkūnijimas – paradoksali situacija. Todėl politinei Svetlanos Tichanovskajos dispozicijai aprašyti galbūt labiau tinka politinės teologijos žodynas. Prieš pat rinkimus esu analizavusi ypatingąją padėtį, kurioje atsidūrė mūsų šalis³. Antroje [straipsnio] dalyje rašiau apie prievartos ir jėgos skirtį. Galima matyti tiesioginę koreliaciją tarp prievartos ir viešpatavimo iš vienos pusės ir tarp jėgos ir hegemonijos iš kitos.

Politinis stebuklas, kurį iki šiol aprašėme pasitelkę struktūrinių mechanizmų žodyną, slypi atsakyme į klausimą: kaip įmanoma įveikti prievarta grįstą autoritarinio režimo viešpatavimą?

Politologinį atsakymą į šį klausimą žinome: tik visos tautos protestas, tik totali mobilizacija gali įveikti režimą (išorinio įsikišimo variantų šiuo atveju nesvarstau). Tačiau kaip pasiekti tokį solidarumą? Kaip paskatinti žmones totaliai mobilizuotis? Tie, kas bent kiek susipažinę su politinės opozicijos posovietinėje Baltarusijoje istorija, gali įvertinti užduoties keblumą.

Ir visgi tai įvyko – pirmąsyk per visą naujausią Baltarusijos istoriją. Egzistuoja daugybė veiksnių, vertų paminėti. Vienas esminių – susiformavo unikali politinė dispozicija, kuri paleido veikti hegemoniją be hegemoninio diskurso ir taip tapo visos tautos solidarumo galimybės sąlyga. Dabar turi paaiškėti, kad politologinis „techninio kandidato“ terminas, ne sykį vartotas Svetlanai Tichanovskajai apibūdinti, nekorektiškas, nes neapčiuopia politinės misijos, kurią ši oriai atliko ir tebeatlieka, esmės.

Tarp visų „spalvotųjų revoliucijų“ šiuolaikinė baltarusių revoliucija taip pat turi savo spalvinį simbolį. Vadovaujantis tuščio signifikanto, arba politinės skaistybės, struktūra, tai turi būti spalva, apimanti bet kurios kitos spalvos galimybę, netapdama nė viena iš jų.

Mūsų išsilaisvinimo spalva. Balta.

Vertė Natalija Arlauskaitė