Restauracija: pirmieji lietuvių filmai, 1947–1961

Vilniuje ir Kaune nuo 2016 m. vyksta kino festivalis „Pirmoji banga“, kuriame rodomi restauruoti XX a. pr. filmai iš viso pasaulio (nebyliuosius palydi gyva muzika). Publikos festivalyje vis daugiau – senąjį kiną jinai vertina, myli ir regi jame kur kas daugiau nei anuometinis žiūrovas. Nes sugeba apčiuopti kitas, kino meno paveldo vertybes.

Mūsų kinas, jo pirmosios bangos planingai ėmė kilti po II pasaulinio karo – ant tų bangų, deja, buvo užrašytos ne kokios nors akiai mielos, bet LTSR raidės. Ir ką gi? Ar lauksime, kol praeis dar gabalas metų, kad į savo naivųjį, tendencingą, hibridinį etc. kiną pasižiūrėtume kaip į faktinį lietuvių meno paveldą? Kaip sakydavo Leonidas Donskis, be pykčio.

Mėginam.

XX a. vidurys.

„Marytė“, 1947. Pagamintas „Mosfilme“, bet įgarsintas ir lietuviškai (LM, 2016.VII.22).

„Aušra prie Nemuno“, 1953. Filmo Lietuvoje nėra, nėra ir interneto platybėse, nors „Gosfilmofonde“ prie Maskvos, tikiu, tikrai geromis sąlygomis egzistuoja – teko tuos fondus apeiti su spec. ekskursija.

Žinoma, labai apmaudu nematyti. Labiausiai dėl to, kad filmavo pasaulinio masto operatorius Andrejus Moskvinas („Ivanas Rūstusis“, „Gylys“, „Don Kichotas“), sutikęs imtis šio darbo, nes Rusijoje kino gamyba tuo metu buvo pristabdyta, o nacionalinės respublikos filmui paskirta netgi spalvota juosta. Legendinis A. Moskvinas piešė kadrą kaip paveikslą, „filmavo orą“, jo aikštelėje niekas negalėjo kalbėti… Filmą galima susekti tik pagal kažkieno užrašus ir aprašus. Beje, paskutinį kartą jis buvo demonstruotas Archyvinių katalikiškų ir antikatalikiškų filmų festivalyje 2000 m., nes jame yra Vatikanui skirtų epizodų.

Režisierius Aleksandras Faincimeris Juozo Baltušio ir jam pagelbėjusio rašytojo ir kino klasiko Jevgenijaus Gabrilovičiaus (jo tėvai iš Raseinių) scenarijų, atrodo, išklojo linksmai, pakankamai nekonfliktiškai – pagal partijos nurodymus. „Aštriai tirštomis spalvomis filme atskleidžiama bažnyčios ir kunigijos priešiška veikla ardant jaunus respublikos kolūkius. Klebonas neriasi iš kailio ir grasina baisiausiomis dievo bausmėmis tiems, kurie įstos į kolūkį“, – rašo Viktoras Miliūnas recenzijoje per visą 1953-iųjų „Literatūros ir meno“ puslapį.

„Ignotas grįžo namo“, 1956. Pirmiausia tai Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus – LTSR generolo, ministro, rašytojo – romanas, tačiau skaičiusieji teigia, kad ekrane liko tik jo siužeto griaučiai ir idėjos. Filmą kūrė patyręs, Rusijos kine nuo 1917-ųjų dirbantis režisierius Aleksandras Razumnas.

Mano galva, po tiekos metų svarbu akcentuoti, kad jis, kaip ir kiti iš Maskvos ar Leningrado studijų į neturinčią kino kadrų Lietuvą eksportuoti režisieriai (Vera Richter-Strojeva, Aleksandras Faincimeris, Borisas Šreiberis, Julijus Fogelmanas), buvo žydų tautybės. Šiaurės Jeruzalės trauka, be abejo, sąlygojo ir individualų to laiko menininkų (operatorių ir net kino dailininkų) pasirinkimą. Žydiškas žvilgsnis 5–6 dešimtmetyje TSRS žiūrovui nupiešė tikrai ne patį nykiausią buržuazinės ar socialistinės Lietuvos vaizdą. Ir tai ne mažiau svarbus istorijos faktas nei nuolat minimas romano autoriaus priklausymas saugumo struktūroms.

„Ignoto“ tiesa yra įrodinėjama ne vien per aršius klasinius susirėmimus, bet ir per kiek tik įmanoma išdaugintus Vilniaus bažnyčių, senamiesčio rakursus (operatorius Samuilas Rubaškinas, asistentas Algimantas Mockus, dailininkai Jakovas Rivošas ir Mečislovas Bulaka). Norinčius išvysti 1956-ųjų sostinę: dabartinę prezidentūrą, Arkikatedrą, Vileišių rūmus, Michailo Prozorovo pastatą Chersonskaja / Komunarų / A. Jakšto gatvėje ir jo interjerą ar, pavyzdžiui, itin specifinį vaizdelį – gražiųjų Gedimino prospekto namų (priešais „Vagą“) balkonuose „Internacionalą“ grojančius muzikantus – reikia nukreipti į šito filmo peržiūrą internete labiau nei į kurio nors kito.

„Ignotas“ mėgina atkurti 1918 m. gruodžio – 1919 m. vasaros politinius įvykius. Taigi, Litbelo (Lietuvos-Baltarusijos socialistinių respublikų) gyvavimo mirksnius. Mykolas Sluckis 1956-ųjų „Tiesoje“ drąsiai supeikęs „vienpusišką, bežadį Ignotą“ reziumavo labai tiksliai: „Sunku susigaudyti, kokia padėtis mieste, kas laimi, o kas traukiasi, kur veikia lietuvių nacionalistinė „taryba“ ir kur lenkų ginkluoti nacionalistai.“ Paradoksas, tačiau dabar, po šimto metų, šita baltalenkių, kaizerio, Bundo, Vinco Kapsuko vyriausybių keliama nemeniška sumaištis ekrane virsta galbūt visai realia, fotografine sumaištimi tuometinio Vilniaus gatvėse ir galvose!

Menkinantiems šio ar kito perdėm politiškai „neteisingo“ lietuvių filmo vertę ir kertantiems iš peties kritikams – laikui nenumaldomai bėgant – derėtų nusiimti vienspalvius akinius.

Taip pat šiame filme galime pasigrožėti eizenšteiniškais klasikiniais kadrais – tiksliau, jų dublikatais. Geležiniais vartais (nesupratau, kur jie nufilmuoti, gal vis dėlto Leningrade), kurie atsiveria nuo puolančiųjų griūties. Arba moterimis, gulančiomis ant geležinkelio bėgių, Ignoto meiliu broliavimusi su vokiečių kareiviu… Puikios klišės! Masinių scenų tempas vos ne komiksinis. Iš aktorių ryškiausiai įsimena Kęstučio Genio Ignotas, Balio Bratkausko grafas, teatrališkas Lidijos Kupstaitės grafienės šūksnis: „Nužudykit, bet nekankinkit!“

Herojus kalvis Ignotas, atėjus vasarai ir hepiendui, gyvas ir sveikas parsiranda namo į kaimą kurti smetoninės, o paskui kolūkinės Lietuvos…

„Tiltas“, 1957. Filmo Lietuvoje taip pat nėra.

Jono Dovydaičio scenarijų apie du brolius inteligentus skirtingose barikadų pusėse įkūnijo B. Šreiberis, Leningrado mokslo populiarinimo studijos režisierius. Filmuota buvo ir „Lenfilme“, ir Nemenčinėje, Kalvarijose. Jonas Miliūnas „Literatūroje ir mene“ tuoj po premjeros supeikė: „Beveik visos kombinuotos nuotraukos, išskyrus tilto sugriovimą, padarytos nepakankamai profesionaliai: galima aiškiai pastebėti, kad ir bombų griaunami namai, ir lėktuvai – maketai.“

Filme vaidino populiariausi, graibstomi į visus iš eilės filmus vyrai aktoriai: anksti miręs antiherojinis Napoleonas Bernotas (1914–1959) ir herojinis Kęstutis Genys (1928–1996). Pastarasis gerokai vėliau, jau nebefilmuojamas, parašys: „Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis? / Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!“

„Kol nevėlu“, 1957. Filme N. Bernoto žvejas tinginys Aloyzas kalbėdamas vis stengiasi įkišti kažkur girdėtą senkjuverimač, o K. Genio plačiakrūtinis ungurių gaudytojas Vilius, tarsi perpieštas iš Stalino džiaugsmingojo kino ir iš kronikos žurnalo „Tarybų Lietuva“, pareiškia: „Į bažnyčią už šimtą rublių nevešiu, tai prieštarauja mano įsitikinimams.“ Šių vyrukų objektas – nūnai nevertinamų rubensiškų formų pamario gražuolė Nijolė (akt. Irena Leonavičiūtė). Beje, jos draugę keliuose epizodėliuose suvaidina pirmoji Vytauto Žalakevičiaus žmona lituanistė Gražina Rukšėnaitė – nes tai pirmas ilgametražis (bet drauge su vyresniuoju kolega J. Fogelmanu) 27 metų Vytauto filmas…

Toji Nijolė (madingas pokarinių mergaičių vardas) Pervalkoje ir Nidoje pasilenkusi prieš vėją vis brenda per kopas kaip sutkiškas Sartreʼas, nieko nedirba, skaito „Altorių šešėly“, deda galvą ant kaladės su kirviu ir kankindamasi sprendžia, su kuo gi jai pasukti į tolesnį gyvenimą – su blogu verslininku ar geru darbininku?

Bet gražias artistes filme nurungia gera artistė Vanda Lietuvaitytė, suvaidinusi davatką. Povilas Pukys „Literatūroje ir mene“ rašė: „Petronėlė – viso filmo nugarkaulis. Jos paveikslas, matyt, įeis į mūsų kino komedijinių charakterių aukso fondą.“ Ir įėjo – tik varnaitiška Uršulė „Velnio nuotakoje“ jai prilygsta.

Scenarijus, dažnai taisomas vietinių žurnalistų Michailo Antonenkovo, Iljos Rudo-Gercovskio, Jefimo Sevelos, mozaikiškas. Kol nevėlu, mergužėle, išsiaiškink savo pašaukimą, eik dirbti į draugišką brigadą, ten rasi ir tinkamą vyrą, nepulk už pirmo pasitaikiusio be galvos… Tačiau komiškų, naiviai pamuzikuojančių, ne itin limpančių prie svarbiausios linijos intarpų dabar jau nevertini griežtai kaip anksčiau, arti prisikišęs. Rubiko kubelis pasisuko, susidėliojo lygi sienelė.

Manau, bent jau filmo fragmentai tikrai tiktų pasaulinei „Pirmajai bangai“! Juk mums pirmoji atšniokštė tik per antrąjį ano amžiaus 50-metį.

„Julius Janonis“, 1959 (LM, 2018.II.9). 

„Kai susilieja upės“, 1961. Filmo, kurį po poros metų vėl įsiprašė daryti dokumentininkas B. Šreiberis (kartu su B. Bratkausku, dirbusiu su aktoriais), Lietuvoje nėra. Filmo gimimas ir likimas paminėtinas tik dėl to, kad jame – „Prie Drūkšių ežero, toj pusėj, kur saulė teka iš rytų…“ – mėginta sujungti tris tautas, bet jos kine, kaip ir gyvenime, niekaip nesusijungė. Mūsų stagnuojanti Kino studija dar važiavo derėtis, bet chruščioviškai labiau „atšilusi“ Maskva filmą labai supeikė, davė žudančią IV kategoriją ir liepė kurti stilistiškai visiškai kitokius kūrinius. Ką LKS per savo sėkmingiausią 7-ąjį dešimtmetį ir padarė.

Remia Lietuvos kino centras