Musės ir mizantropija

Pats nežinau, kodėl pamėgau stebėti, aprašinėti muses, analizuoti jų primityvią (bent mums taip atrodo) elgseną, lyginti ją su mūsų, Homo sapiens, aukščiausio biologinio išsivystymo padarų (bent mums taip atrodo), elgsena. Atrodytų, kad tarp šių dviejų gyvūnų pasaulio grupių maža bendro, išskyrus tai, kad viena jų nuolat puola, kita nuolat ginasi. Primena begalinį pozicinį karą. Bet apie tai vėliau, o dabar…

Kostas Poškus. Melancholija. 1984

Karštos dienos pavakarę Benas pasigyrė grybavęs, priminė, kad nepamirščiau pasveikinti R. artėjančio gimtadienio proga, nuvykčiau į jo sodybą šią progą padėti atšvęsti. Neparodžiau susidomėjimo grybais, o apie šventimus pareiškiau, kad esu laikinas blaivininkas. Kitą dieną sulaukęs pakartotinio skambučio supratau, kad esu tikrinamas, ar užkibau ant mesto jauko, tad iškart perėmiau iniciatyvą ir pasigyriau dieną prisirinkęs voveraičių. Kur? Miške. Kokiam? Tamsiam. Priekaištas: ach, tie dzūkai, slepia paslaptis. Atsakau: žmogau, kokios voveraitės gali dygti per tokią sausrą, kai miškai iš karščio net treška, kai žemė primena veikiau statybų aikštelių gruntą, o ne miško paklotę? Mano klausimas: o ar pats važiuoji R. gimtadienio švęsti? Pasiteisinimas: ne, ko aš ten važiuosiu, kur vieni diedai plačiomis gerklėmis girtis ir gerti susirinks? Gerti ir girtis, bet ir tai ilgai neištemps – ne tas amžius ir ne tie fiziniai pajėgumai.

Mūsų pokalbiai niekiniai ir tušti, netgi ne pokalbiai, o priminimas vieno kitam, kad dar gyvi esame, kad dar mindome šią žemę, o visa kita nėra taip svarbu. Kad nesame kristupai kolumbai ir niekados tokie nebuvome. Ir nuobodu mums klausytis balsų, vograujančių apie dienoraščiuose aprašomus nuveiktus didelius darbus, susitikimus, įžvalgas ir mintis, kurios, atidžiau pasižiūrėjus, jau seniai skaitytos ir girdėtos ir dažniausiai ne savos ir, tiesą sakant, mažai kam, o gal ir niekam nerūpi. Šie savotiški savo srities altaristai jau pamiršo jaunas dieneles, kai jautėsi anų laikų influenceriais (tais laikais toks terminas dar neegzistavo), todėl dabar mėgsta kartoti apie amžiną kartų konfliktą etc. Mes su Benu gerai žinome, kad įžūlūs ir labai pasitikintys šiuolaikiniai influenceriai (kiek – ir jeigu? – po kelių dešimtmečių jų liks?) pakartos anų išminčių nueitą kelią, nes taip žmonijos istorijoje vyksta jau ne vieną tūkstantmetį – nuobodu net apie tai kalbėti. Bet jeigu klausytojų ir dar priešingos lyties atsiranda, tai kodėl gi nekalbėti?

Kalbant apie dienoraščius, esama išimčių: vartau Peterio Davisono parengtus George’o Orwello „Dienoraščius“. Sakau „vartau“, o ne „skaitau“, nes skaityti begalines išnašas apie mums nežinomus, o aprašomuose kraštuose ir nežinomus ar pamirštus žmones yra be galo nuobodus ir varginantis užsiėmimas. Šios knygos privalumas, kad galima skaitinėti bet kur ir bet kada – iš pradžios, vidurio ar net pabaigos. Autorius įdomus ne tik kaip rašytojas, anų laikų žurnalistas, bet ir kaip paprastas žmogus: tolimais, bet labai įžvalgiais numatymais, tuometinių aktualijų, kurios praėjus laikui istoriografų pateikiamos schematiškai nuobodžiai, taikliais pastebėjimais. Pedantiškai tikslus, aprašinėjantis ne tik pasaulinėje istorijoje jau įsitvirtinusius asmenis, galintis kruopščiai perrašyti to meto spaudoje publikuojamus skelbimus, o kituose skyriuose rašyti: „Akivaizdu, kad naktį vėl pasnigo. [...] po sodą vaikštinėja keršulis, nepaskrendantis turbūt dėl alkio ir šalčio. Nė neketinau jo pulti, nors jis ir lesiojo kopūstus etc. [...] 6 kiaušiniai. Neskaičiuoju rasto ant vištidės grindų, suskilusio. Iš viso buvo 3, vadinasi, bet kuriuo atveju deda 2 jauniklės.“ Ir taip toliau, ir panašiai.

Būsiu nepopuliarus, išmintingų žmonių suprastas kaip primityvas, bet man nuobodu skaityti komentarus ir begalines išnašas – esu skaitytojas, o ne literatūros tyrinėtojas. Pavyzdžiui, automobilį vairuoju, bet nesiaiškinu (kol jis važiuoja) variklio konstrukcijos ar jį kūrusių autorių kolektyvo tarpusavio santykių.

Dėl šios paprastos priežasties mano užsiėmimas daug paprastesnis – kovoti su įkyriomis musėmis. Jos, bjaurybės, vasarą mėgsta suktis gyvenamoje ir darbinėje aplinkoje atitraukdamos nuo rimtesnių užsiėmimų (valgymo, skaitymo ar nieko neveikimo), trukdo susikaupti ir visos mintys sukasi ne apie visuomenei ar pasauliui svarbius dalykus, o tiktai apie musių naikinimą. Galiu autoritetingai pareikšti, kad tai yra sunkus užsiėmimas, nes išbandžiau pačias įvairiausias priemones, pradedant šlepete, baigiant „Maximos“ ar „Rimi“ reklaminiais leidinukais. Ilgų ieškojimų, nusivylimų ir praradimų keliu priėjau prie išvados, kad tam geriausiai tinka virtuvinė ryžių šluotelė arba kultūrinė spauda. Nėra tai šimtaprocentinės sėkmės garantas, nes mušant pirmąja, kai jau pradedi mintyse giedoti pergalės himnus, žiūrėk, ir išlenda pilkas padarėlis iš tarpelio tarp šiaudelių. Na, gal kiek kontūzytas, bet toliau tęsia savo įkyrią veiklą. Antroji priemonė taip pat turi trūkumų: laikai rankoje suspaudęs kultūrinės spaudos leidinį, o numatoma auka jau ir ropoja galima žudymo priemone. Dar blogiau, kai ji nutupia ant „Taschen“ albumo viršelio, kuriame pavaizduota „Mergaitė su perlu“. Tuomet imi pervertinti savo vertybių skalę, o tada pamatai, kad musės ant klasikos reprodukcijos nebėra, nes ji jau ropinėja tavąja ranka ar dar blogiau – plike. Kaip nepasakytų joks klasikas – totalus p…z…c!

Klasikas nepasakytų, o aš sakau, nes matau sunkiai įžiūrimą, bet realiai egzistuojantį musių elgsenos panašumą į daugelio garsiai besiafišuojančių apie savo nežemišką potraukį dirbti tautos ir visuomenės labui: kalbama išraiškingai gestikuliuojant, liežuviu malami niekai, prognozuojami iš anksto pasmerkti įvykiai etc. Mano ir ne tiktai mano nuostabai, daugelis tų, kuriems skirtas šis jovalas, patiki. Netikintiems įtikinti esama daugelio kitų priemonių. Viena jų yra karas. Taip, taip, karas. Neprisimenu, koks karvedys pasakęs, kad karas yra (nevykusios ar kryptingai agresyvios) politikos tęsinys. Kaip rodo pasaulio istorija, karai vyko visada ir visur, pačiais įvairiausiais lygiais. Dabar aš grumiuosi su skraidančiais įkyriais gyviais, bet labai artimoje ateityje galiu dėl savo nevykusio poelgio apkaltinti artimiausią žmogų, nes taip patogiau man pačiam. Nereikėtų suprasti, kad, kalbėdamas apie karus, turiu mintyje tik pasaulinius, nuolat įsiplieskiančius lokalinius, šaltuosius, ekonominius etc. Naujausias mutacinio karo pavyzdys – kova su COVID-19. Niekas jo pavojaus nesiruošia nuvertinti, bet didžiausios grėsmės kyla ne iš jo paties, o iš pasekmių ir visokių psichozių, kurios kaip sniego kamuolys riedėdamos apauga naujais sluoksniais apnuogindamos iki tol nuo akių paslėptus paviršius.

Suprantu, kad anksčiau ar vėliau šis virusas bus nugalėtas, bet mūsų esybėje jau vystosi dar nematomas, neaiškios, todėl nenuspėjamos formos grėsmingas padaras, kuris primins, kad egzistuoja ne tik saloninis, bet ir realus gyvenimas. Kad retsykiais sveikiau keliauti į mišką rinkti menamų voveraičių (Beno atvejis) ar skaičiuoti vištyčių sudėtus kiaušinius (George’o Orwello atvejis). O įkyrios musės ir jų keliamas liūdesys niekados nepradings.