Mergaitė, moteris, kita
Bernardine Evaristo (g. 1959) – britų rašytoja, kritikė, redaktorė, Londono Brunelio universiteto kūrybinio rašymo dėstytoja, aštuonių romanų autorė. Pernai pasirodęs jos romanas „Mergaitė, moteris, kita“ pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – ir Bookerio premiją (pasidalintą su Margaret Atwood „Liudijimais“). Evaristo – pirma juodaodė moteris (jos tėvas – emigrantas iš Nigerijos), įvertinta šiuo Jungtinėje Karalystėje bene iškiliausiu literatūriniu prizu.
Novatoriškos formos romane pasakojama apie dvylikos pagrindinių veikėjų (daugiausia juodaodžių moterų) keliones po Britaniją ir visą pastarąjį šimtmetį, ieškant bendros praeities, netikėtos ateities, vietos, kurią galėtų pavadinti namais, kur galėtų pritapti. Veikėjų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai tarpusavy susijusios ir kurių keliai vienaip ar kitaip susikerta ar susipina.
„Mergaitę, moterį, kitą“ lietuviškai netrukus išleis „Alma littera“. Kviečiame susipažinti su dviem pirmaisiais romano skirsniais iš pirmo skyriaus „Ama“, pavadinto vienos iš veikėjų vardu.
Mergaitė, moteris, kita
1
Ama
žingsniuoja promenada palei kanalą, kertantį jos miestą, greta iš lėto praplaukia kelios ankstyvo ryto baržos
jai iš kairės – marinistinis pėsčiųjų tiltas su grįstu tarsi denis taku ir burlaivio stiebais
jai iš dešinės vingiuoja upė, skubanti į rytus pro Vaterlo tiltą link Šv. Pauliaus katedros kupolo
Ama junta saulę kylant, oras vis dar gaivus, miesto nespėjo užplūsti karštis ir smogas
tolėliau promenadoje smuikininkė griežia ūpą keliančią melodiją
šįvakar – Amos pjesės „Paskutinė Dahomėjos amazonė“ premjera Nacionaliniame teatre
ji prisimena savo pradžią teatre
kai su bendražyge Dominika pagarsėjo pertraukinėdamos jų pažiūras įžeidžiančias pjeses
puikiai išlavintais aktorių balsais pašūkalojusios iš parterio galo maudavo lauk
jos tikėjo viešu, chuliganišku protestu, kuriuo įsiutindavo priešininkus
Ama prisimena išpylusi pintą alaus režisieriui ant galvos, nes jo pjesėje ant scenos kaip idiotės lakstė pusnuogės juodosios moterys
išpylė ir spruko į Hamersmito skersgatvius
stūgaudama
anuomet Ama ištisus dešimtmečius praleido paribyje – atskalūnė, svaidanti rankines granatas į privilegijuotąjį sluoksnį, kuriam nepriklausė
kol daugumos visuomenė susidomėjo kadaise radikaliomis temomis ir ji ėmė viltis, jog bus priimta
bet tai nutiko tik prieš trejus metus Nacionaliniame teatre atsiradus pirmajai meno vadovei moteriai
taip ilgai iš jos pirmtakų Ama girdėjo mandagius „ne“, ir štai vieną pirmadienio rytą iškart po pusryčių sulaukė skambučio – kai gyvenimas driekėsi tuščias, kai laukti teturėjo tik internetinės televizijos serialų
man patinka scenarijus, būtinai pastatysim, gal jūs ir režisuosit? suprantu, nesitariau iš anksto, bet gal šią savaitę turėtumėt laiko susitikti kavos?
Ama gurkšteli savo amerikietiškos kavos su įprasta papildomo užtaiso suteikiančia dviguba kofeino porcija, žingsniuoja prie pilko brutalistinio menų komplekso
bunkerį primenančią betono konstrukciją dabar bent jau mėgina pagyvinti neoninių šviesų ekspozicijomis, ši vieta pelnė progresyvios, ne konservatyvios reputaciją
prieš daug metų vos drįsus įžengti pro duris ją galėjo išmesti lauk, tais laikais žmonės eidami į teatrą puošėsi geriausiais drabužiais
ir niekinamai šnairavo į netinkamai apsirengusius
Ama nori, kad į jos pjeses eidami žmonės nepamirštų smalsumo, jai jokio skirtumo, kaip jie apsirengę, ji turi savąjį „man vienodai šviečia“ stilių, tiesa, šis vystėsi, nutolo nuo nuvalkiotų džinsinių kombinezonų, Che Guevaros beretės, arabiškos skarelės ir visuomet segėto ženkliuko su dviem susipynusiais moters simboliais (neslėpei jausmų, mergyt)
dabar ji žiemą avi sidabrinius ar auksinius sportbačius, vasarą – patikimuosius „Birkies“ sandalus
žiemą mūvi juodas, plačias arba siauras kelnes, nelygu, ar tą savaitę ji dvylikto, ar keturiolikto dydžio (viršus dydžiu mažesnis)
vasarą – raštuotos haremo kelnės vos žemiau kelių
žiemą – ryškūs asimetriški sijonai, džemperiai, švarkai, paltai
visus metus jos peroksidiniai dredai išmuštruoti styroti tarsi gimtadienio torto žvakutės
sidabriniai auskarai lankai, masyvios afrikietiškos apyrankės ir rožinis lūpdažis
tai jos nemirtingas stilius
Jaza
neseniai jos stilių apibūdino „atrodai kaip sena beprotė, mam“, maldauja, kad ji kaip normalios mamos apsipirktų „Marks & Spencer“, atsisako būti šalia, kai joms reikia kartu eiti gatve
Jaza puikiai žino, kad Ama niekuomet nebus normali ir kad jai daugiau nei penkiasdešimt metų, ji dar nėra sena, nors pabandyk tai pasakyti devyniolikmetei; bet kokiu atveju nereikia gėdytis, kad sensti
ypač kai toks pat likimas laukia visos žmonijos
nors kartais atrodo, kad tik ji viena iš savo draugų nori švęsti senėjimą
juk nemirti per anksti – tokia privilegija, vakarėjant sako ji draugams, susibūrusiems aplink jos virtuvės stalą jaukiame terasiniame namuke Brikstone
jiems dorojant valgius, kurių kiekvienas atsinešė: avinžirnių troškinį, keptą vištieną su jamaikietiškais prieskoniais, graikiškas salotas, lęšių karį, keptas daržoves, marokietišką avieną, ryžius su šafranu, burokėlių ir lapinių kopūstų salotas, afrikietišku jollof stiliumi ruoštas bolivines balandas ir makaronus be glitimo tiems erzinantiems išrankuoliams
jiems lenkiant taures vyno, degtinės (mažiau kalorijų) ar kepenims tinkamesnio gėrimo, jei prisakė daktarai
ji tikisi, kad jie pritars jos spyriojimuisi prieš vidutinio amžiaus dejonių madą; bet sulaukia tik sutrikusių šypsenų, o kaipgi paūmėjęs artritas, prastėjanti atmintis, karščio bangos?
Ama praeina pro jauną gatvės muzikantę
drąsinamai šypteli merginai, toji atsako šypsena
ji išžvejoja kelias monetas, padeda ant smuiko dėklo
Ama dar nėra pasiruošusi mesti rūkyti, todėl atsišlieja į pakrantės sieną ir prisidega cigaretę nekęsdama savęs už tai
reklamos jos kartai aiškino, kad cigaretės padės atrodyti suaugusiems, elegantiškiems, galingiems, protingiems, geidžiamiems, o svarbiausia, šauniems
niekas nesakė, kad jos numarins
ji žvelgia į upę jausdama stemple keliaujantį šiltą dūmą, raminantį nervus, mėginantį numaldyti kofeino sukeltą adrenalino pliūpsnį
keturiasdešimt metų premjerų ir ji vis dar deda į kelnes
o kas, jei kritikai sumals į miltus? jei atsiliepimuose visi įvertins viena žvaigždute, ir ką sau manė didysis Nacionalinis teatras įsileisdamas šitą niekingą apsimetėlę?
aišku, ji žino nesanti apsimetėlė, parašė penkiolika pjesių ir režisavo daugiau nei keturiasdešimt, ir, kaip rašė vienas kritikas, Ama Bonsu galima pasitikėti, ji imasi rizikos ir nugali
o kas, jei uždarų peržiūrų auditorijos, kurios plojo atsistojusios, tiesiog nenorėjo įskaudinti?
ak, užsičiaupk, Ama, juk tu sena kovotoja, pameni?
klausykit
jos trupė fantastiška: šešios vyresnės aktorės (visko mačiusios veteranės), šešios vidutinio amžiaus profesionalės (kol kas – mokėjusios išlikti), trys nauji veidai (naivios ir kupinos vilties), iš kurių viena, talentingoji Simonė, atkaks į repeticijas apsiblaususi, pamiršusi išjungti lygintuvą, viryklę ar uždaryti miegamojo langą, švaistys brangų repeticijų laiką panikuodama ir skambindama bendranuomiams
prieš porą mėnesių Simonė būtų pardavusi savo senelę į vergiją, kad gautų šį vaidmenį, o dabar ji išlepusi mažytė primadona, kuri prieš porą savaičių režisierei įsakė nubėgti jai atnešti karamelinės latės, kai repeticijų patalpoje jos buvo tik dviese
aš tokia pavargusi, zyzė Simonė leisdama suprasti, kad tai Ama kalta versdama ją taip sunkiai dirbti
nereikia nė sakyti, ji tą pat akimirką aplaužė mažajai panelei Simonei Stivenson ragelius
mažoji panelė Stivenson, mananti, kad jei jau atsidūrė Nacionaliniame vos baigusi teatro studijas, tuoj užkariaus Holivudą
ji supras
jau greitai
tokiomis akimirkomis Ama ilgisi Dominikos, jau seniai išmovusios į Ameriką
jos turėtų kartu išgyventi Amos karjeros lūžio momentą
jos susipažino devintajame dešimtmetyje, atrankoje į vaidybinį filmą, kurio veiksmas vyksta moterų kalėjime (kur daugiau?)
abi nusivylusios, kad tegalėjo pretenduoti tik į vergės, tarnaitės, prostitutės, auklės, nusikaltėlės ir panašius vaidmenis
ir vis tiek jų negaudavo
prieš savo dalią jos burnojo prastoje Soho užeigoje kimšdamos kiaušinienę su kumpiu, tėkštelėtą tarp dviejų baltos suzmekusios duonos riekių, ir užgerdamos stipria juoda arbata, kartu su moterimis, siūlančiomis savo kūną gatvėse šalimais kavinukės
anuomet Sohas dar nebuvo tapęs madingu gėjų rajonu
pažvelk į mane, tarė Dominika, ir Ama pakėlusi akis nepamatė joje jokių vergės, motinos ar nusikaltėlės požymių
ji buvo be proto šauni, be galo graži, aukštesnė nei dauguma moterų, lieknesnė nei dauguma moterų, tarsi nutekintais skruostikauliais ir padūmavusiomis akimis su tankiomis juodomis blakstienomis, metančiomis šešėlį ant veido
vilkėjo odinius drabužius, plaukus kirpo trumpai, ilgus palikdavo tik į šoną nubrauktus kirpčius, po miestą važinėdavo senu apdaužytu dviračiu su krepšeliu, kurį grandine prirakindavo lauke
kaip jie gali nematyti, kad esu gyva deivė, suriko Dominika perdėtai gestikuliuodama, nubraukdama kirpčius, žmonėms atsisukant nutaisydama geidulingą pozą
Ama buvo žemesnė, afrikietiškų klubų ir šlaunų
puikiai tiko vaidinti vergę, pasakė vienas režisierius, jai atėjus į pjesės apie emancipaciją atranką
tada ji iškart išdrožė lauk
o Dominikai atrankos režisierius pareiškė, kad ji švaistanti laiką norėdama patekti į Viktorijos laikų dramą, juk tais laikais Britanijoje nebuvo juodųjų žmonių
buvo, pasakė ji, išvadino jį nemokša ir išėjo
jos atveju trenkdama durimis
Ama suprato, kad jos sutiktoji Dominika yra gimininga siela, su kuria galės kartu maištauti
gandams pasklidus niekas joms abiem nenorės duoti darbo
jos nukulniavo į vietinę alinę, kur liejosi vynas ir pokalbiai
Dominika buvo gimusi Bristolio Sent Polso rajone, jos motina – afrikietė Cecilija iš Gajanos, savo kilmę galėjusi atsekti iki pat vergijos laikų, o tėvas – indų kilmės gajanietis Vintlis, kurio protėviai buvo priverstine sutartimi susaistyti darbininkai iš Kalkutos
ji buvo vyriausia iš dešimties vaikų, visi atrodė labiau juodieji nei azijiečiai ir laikė save tokiais, juolab kad ir tėvas juto stipresnį ryšį su afrokaribiečiais, su kuriais užaugo, nei su naujai iš Indijos atvykusiais indais
apie savo seksualinę orientaciją Dominika numanė nuo paauglystės, išmintingai niekam nesisakė nežinodama, kaip draugai ar šeima reaguos, nenorėdama, kad ją atstumtų
porąkart pamėgino su vaikinais
jiems patiko
ji iškentėjo
sulaukusi šešiolikos, trokšdama tapti aktore išvyko į Londoną, kur žmonės išdidžiai demonstravo esą atskalūnai
ji miegojo po krantinės arkomis ir Strando parduotuvių prieangiuose, juodaodžių būstų asociacijoje melavo ir raudojo teigdama, kad pabėgo nuo mušančio tėvo
jamaikietei pareigūnei tai įspūdžio nepadarė, tai ką, prilupo, ar ne?
Dominika istoriją pagražino, pasiskundė buvusi tėvo lytiškai išnaudojama ir nakvynės namuose skubiai gavo kambarį; po aštuoniolikos mėnesių, po kassavaitinių ašaringų skambučių būstų asociacijai ji gavo vieno miegamojo socialinį būstą mažame šeštojo dešimtmečio name Blumsberyje
dariau, ką turėjau, kad rasčiau namus, pasakė ji Amai, prisipažįstu, nesididžiuoju, bet jokios žalos nepadaryta, mano tėvas to niekada nesužinos
Dominika ėmėsi savišvietos – studijavo juodųjų istoriją, kultūrą, politiką, feminizmą, atrado alternatyvius Londono knygynus
užsuko į „Sisterwrite“ Islingtone, kur visų knygų autorės buvo moterys, ir ištisas valandas naršė; neįstengė nieko nusipirkti, todėl kas savaitę stovėdama gabalais perskaitė „Saviškes: juodųjų feminisčių antologiją“ ir visas Audre Lorde knygas, kurios tik pateko į rankas
regis, knygų pardavėjams tai nekliuvo
kai mane priėmė į itin tradicinę teatro mokyklą, Ama, aš jau turėjau griežtas politines pažiūras ir dėl visko su jais ginčijausi
buvau vienintelė ne baltaodė visoje mokykloje
Dominika pareikalavo paaiškinti, kodėl vyriški Šekspyro vaidmenys negali būti vaidinami moterų, ką jau kalbėti apie tai, kad samdomi aktoriai vaidinti skirtingos rasės vaidmenis, suriko ji kurso režisieriui, kol visi kiti, įskaitant kurso merginas, tylėjo
supratau, kad esu viena
kitą dieną mane į šalį pasivedėjo mokyklos direktorius
esi čia tam, kad taptum aktore, o ne politike
jei ir toliau kelsi vėjus, paprašysim išeiti
mes tave perspėjom, Dominika
girdėta giesmelė, atsakė Ama, užčiaupk žabtus arba nešdinkis, tiesa?
o aš kovingą dvasią paveldėjau iš tėvo Kvabenos, jis buvo žurnalistas, agitavęs už Ganos nepriklausomybę
galiausiai išgirdo, kad jį areštuos už antivyriausybinę veiklą, paspruko čia, dirbo geležinkeliuose, Londono tilto stotyje susipažino su mama
jis buvo kontrolierius, ji dirbo biure virš stoties salės
jis visuomet stengdavosi paimti jos bilietą, o ji stengdavosi išlipti iš traukinio paskutinė, kad persimestų su juo keliais žodžiais
mama Helena – maišytos rasės, gimusi 1935 metais Škotijoje
jos tėvas buvo studentas iš Nigerijos, kuris dingo vos baigęs studijas Aberdyno universitete
taip ir neatsisveikino
po daugelio metų jos motina sužinojo, kad jis grįžo pas žmoną ir vaikus į Nigeriją
ji nė nežinojo, kad jis turi žmoną ir vaikų
mama nebuvo vienintelė maišytos rasės atstovė ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio Aberdyne, bet užtektinai retas paukštis, kad tai pajustų
ji anksti metė mokyklą, nuėjo mokytis į sekretorių koledžą, nukako į Londoną tuo metu, kai ten studijuoti ar dirbti plūdo afrikiečiai
mama ėjo į jų šokius ir Soho klubus, jiems patiko jos šviesesnė oda ir lygesni plaukai
ji sakė jautusis bjauri, kol afrikiečiai pasakė, kad ji tokia nėra
tau reikėtų pamatyti, kokia ji tuomet atrodė
kažkas tarp Lenos Horne ir Dorothy Dandridge
tai jau tikrai bjauri
motina vylėsi per pirmąjį pasimatymą eiti į kiną ir tada į savo mėgstamą „Club Afrique“ čia pat Sohe, ji mestelėjo užtektinai užuominų ir dievino šokti pagal Vakarų Afrikos šokių bei džiazo muziką
vietoj to jis nusivedė ją į socialistų susitikimą Elefant Kaslio alinės galiniame kambaryje
kur grupė vyrų sėdėjo siurbdami alų ir diskutuodami apie nepriklausomybės politiką
ji sėdėjo stengdamasi atrodyti susidomėjusi, sužavėta jo intelekto
jis buvo sužavėtas jos tylaus nuolankumo, jei manęs klaustum
jie susituokė ir persikėlė į Pekamą
buvau paskutinis jų vaikas ir pirma mergaitė, paaiškino Ama išpūsdama dūmus į jau tirštėjančią patalpos miglą
trys vyresnieji broliai tapo teisininkais ir gydytoju, o kadangi jie pakluso tėvo lūkesčiams, manęs jų pėdomis sekti nespaudė
vienintelis tėvo rūpestis – kad ištekėčiau ir susilaukčiau vaikų
jis mano, kad mano aktorės karjera – hobis, kol neturiu šeimos
tėvas – socialistas, trokštantis revoliucijos, kad pagerintų gyvenimą visai žmonijai
čia rimtai
aš sakau mamai, kad ji ištekėjo už patriarcho
bet nepamiršk, Ama, atsako ji, tavo tėvas – vyras, gimęs trečiajame dešimtmetyje Ganoje, o tu – mergina, gimusi septintajame dešimtmetyje Londone
ir ką tuo nori pasakyti?
tai, kad negali tikėtis, jog jis tave įkirs, kaip tu sakai
aš jai atsakau, kad ji pateisina patriarchatą ir yra sistemos, laikančios moteris priespaudoje, bendrininkė
ji sako, kad žmonės – sudėtingi padarai
aš jai atkertu, kad nekalbėtų su manimi kaip su vaiku
mama dirbo už atlygį aštuonias valandas per dieną, augino keturis vaikus, prižiūrėjo namus, užtikrino, kad kas vakarą patriarcho ant stalo lauktų vakarienė, o kas rytą – išlyginti marškiniai
o jis tuo tarpu ėjo gelbėti pasaulio
vienintelė jo pareiga namie buvo iš mėsininko parnešti mėsos sekmadienio pietums – toks priemiesčių medžiotojų ir rinkėjų atitikmuo
matau, kad dabar, mums visiems palikus namus, mama nesijaučia išsipildžiusi, nes ji leidžia laiką arba tvarkydama namus, arba juos perdekoruodama
ji niekada nesiskundė savo dalia, nesiginčijo su juo – aiškus ženklas, kad ji engiama
mama man pasakojo draugystės pradžioje bandžiusi paimti tėvą už rankos, bet jis nusipurtęs, pasakęs, kad jausmų demonstravimas – angliška mada, tad ji daugiau nė nebebandė
bet vis dėlto kasmet tėvas jai nuperka patį sentimentaliausią Valentino dienos atviruką, mėgsta jausmingą kantri muziką, sekmadienių vakarais sėdi virtuvėje klausydamasis Jimo Reeveso ir Charley Pride’o albumų
vienoje rankoje stiklas viskio, kita šluostosi ašaras
tėvas gyvena agitacijos mitingais, demonstracijomis, piketais prie parlamento ir „Socialist Worker“ prekyba Luišamo turguje
užaugau per vakarienes klausydamasi jo pamokslų apie kapitalizmo ir kolonializmo blogį bei socializmo privalumus
tai buvo jo sakykla, o mes – jo prievarta suburta parapija
lyg būtų tiesiogine prasme grūdęs mums į burną savo politiką
jei po nepriklausomybės jis būtų grįžęs, turbūt būtų svarbus asmuo Ganoje
vietoj to jis mūsų šeimoje liko prezidentas iki gyvos galvos
jis nežino, kad aš lesbė, juokauji? motina liepė neprasitarti, jau vien jai prisipažinti buvo nelengva, ji sakė pradėjusi nutuokti, kai madingi tapo pieštuko formos sijonai ir cheminiu būdu susuktos garbanos, o aš ėmiau dėvėti vyriškus „Leviʼs“ džinsus
ji tikra, kad tai praeis, priminsiu jai, kai būsiu keturiasdešimties
tėvas negali pakęsti žydruolių ir juokiasi iš visų homofobiškų juokelių, kuriuos komikai laido per televiziją kiekvieną šeštadienio vakarą, kai neįžeidinėja savo uošvių ar juodųjų žmonių
Ama papasakojo, kaip paskutiniais mokyklos metais pirmąsyk nuėjo į juodųjų moterų grupę Brikstone, vietinėje bibliotekoje pamačiusi skrajutę
duris atidariusi moteris vardu Eleinė puikavosi tobula afrikietiška šukuosena, glotnias galūnes apsitempusi šviesiai žydrais džinsais ir prigludusiais džinsiniais marškinėliais
Ama nenorėjo išleisti jos iš akių, nusekė iš paskos į pagrindinę patalpą, kur moterys sėdėjo ant sofų, kėdžių, pagalvių, ant grindų sukryžiuotomis kojomis, gėrė puodelius kavos ir sidro
ji nervingai priėmė ratu leidžiamas cigaretes, sėdėjo ant grindų atsirėmusi į kačių apdraskytą tvido fotelį, savo ranka jausdama šiltą Eleinės koją
ji klausėsi, kaip jos diskutavo, ką reiškia būti juodąja moterimi
ką reiškia būti feministe, kai baltųjų feminisčių organizacijose nesijaučia priimtos
ką reiškia, kai žmonės vadina jas negrėmis arba kai sumuša rasistai chuliganai
ką reiškia, kai baltieji vyrai atidaro duris ar viešajame transporte užleidžia vietas baltosioms moterims (tai seksizmas), bet ne joms (tai rasizmas)
Ama atpažino jų patirtis, prabilo kartu su jomis, mes suprantam tave, sese, ir mums taip buvo, sese
jautėsi tarsi iš žvarbos patekusi į namus
besibaigiant pirmajam vakarui kitos moterys atsisveikino, Ama pasisiūlė likti kartu su Eleine suplauti puodelių ir peleninių
jos glamonėjosi ant kietų sofų apšviestos gatvės žibintų, pro šalį žviegiant policijos sirenoms
tai buvo beveik kaip mylėtis su savimi
tai buvo dar vienas grįžimas namo
kitą savaitę nuėjus į susitikimą
Eleinė glamonėjosi su kita moterimi
Amą visiškai ignoravo
ji niekada ten nebeužsuko
Ama su Dominika liko tol, kol buvo išprašytos, išgėrė galybę taurių raudonojo vyno
nusprendė įkurti savo teatro kompaniją, kad pradėtų aktorių karjerą, nes nė viena nebuvo pasiruošusi išduoti politinių pažiūrų, kad gautų darbus
ar užsičiaupti, kad juos išsaugotų
akivaizdu, toks buvo kelias į priekį
ant kieto tualetinio popieriaus, nušvilpto iš tualeto, jos prikeverzojo pavadinimų idėjų
Miško moterų teatro kompanija geriausiai atspindėjo jų ketinimus
jos bus balsas teatre, kur tvyrojo tyla
jos pasakos juodųjų ir azijiečių moterų istorijas
jos sukurs teatrą pagal save
tai tapo kompanijos moto
pagal mus
arba niekaip.
2
Jos repetavo svetainėse, rekvizitus perveždavo senais kledarais, kostiumų rasdavo skudurynuose, dekoracijų – sąvartynuose, jos prašydavo bičiulių pagalbos, visi mokėsi bedirbdami ir triūsė išvien
jos tukseno dotacijų prašymus senomis spausdinimo mašinėlėmis, kuriose trūko raidžių klavišų, biudžetai Amai atrodė tokie pat svetimi kaip kvantinė fizika, ji spyriojosi nenorėdama įstrigti prie rašomojo stalo
ji nervindavo Dominiką vėluodama į susitikimus dėl popierizmo ar anksti iš jų pasiplaudama, skųsdamasi galvos skausmais ar PMS
jos ginčydavosi, kai Ama užeidavo į raštinės reikmenų krautuvę ir iškart smukdavo lauk tikindama, kad ten ją ištinka panikos priepuolis
ji priekaištaudavo Dominikai, kai užuot parašiusi žadėtąjį scenarijų toji linksmindavosi klube iki ryto ar kai vidury pjesės pamiršdavo žodžius
praėjus šešiems mėnesiams, jos nuolat riedavosi
draugėmis jos tapo akimirksniu, bet kartu dirbti negalėjo
Ama savo namuose sušaukė lemiamą pasitarimą
jos susėdo prie vyno ir išsineštinio kinų maisto, Dominika prisipažino, kad jai labiau patinka organizuoti gastroles, nei vaidinti priešais auditoriją, ji mieliau bus savimi, nei apsimes esanti kitais žmonėmis
Ama prisipažino, kad jai patinka rašyti, ji nekenčianti administracinių darbų ir ar išties ji esanti gera aktorė? jai puikiai sekėsi išreikšti pyktį – tiek ji gebėjo
Dominika tapo kompanijos vadove, Ama – meno vadove
jos samdė aktores, režisieres, dizaineres, techninį personalą, ištisus mėnesius gastroliuodavo po visą šalį
jų pjesės „Buvimo moterimi svarba“, „Moterų genitalijų žalojimas: miuziklas“, „(Ne)suplanuota santuoka“, „Vylingi triukai“ rodytos bendruomenių centruose, bibliotekose, alternatyviuose teatruose, moterų festivaliuose ir konferencijose
jos dalydavo skrajutes prie salių žmonėms išeinant ir įeinant, nelegaliai vidury nakties klijuodavo plakatus ant skelbimų lentų
alternatyvi žiniasklaida apie jas pradėjo rašyti recenzijas, jos netgi ėmėsi kurti mėnesinį savilaidos leidinį „Miško moterys“
bet teišleido du numerius – dėl apverktinai prastos prekybos ir, jei atvirai, apverktinai prastų tekstų – po grandiozinio pristatymo vieną vasaros vakarą knygyne „Sisterwrite“
kur būrys moterų susirinko pasimėgauti pigiu vynu ir išvirsdavo ant šaligatvio parūkyti bei pabendrauti
Ama prisidurdavo pinigų suvožtinių bare Pikadilio aikštėje
kur pardavinėjo mėsainius, pagamintus iš perdirbto kartono, pagardintus rehidratuotais svogūnais ir guminiu sūriu
per pertraukėles juos valgydavo už dyką – dėl to išmėtydavo spuogais
Ama vilkėjo oranžinio nailono aprangą ir nešiojo kepuraitę, todėl klientams atrodė uniformuota tarnaitė, kurią gali vaikyti
jie nematė, kokia nuostabi, meniška, itin individualistiška ir maištinga jos siela
ji dykai pakišdavo traškių pyragėlių su obuolių skonio cukraus gabalais iš namų pabėgusiems parsidavinėjantiems vaikinukams, su kuriais susibičiuliavo ir kurie ieškodavo klientų aplink stotį
negalėjo nė pamanyti, kad metams bėgant ims vaikščioti į jų laidotuves
jie nežinojo, kad nesaugus seksas – tai šokis su mirtimi
niekas to nežinojo
jos namai buvo apleistas fabrikas Detforde – betoninės sienos, griūvančios lubos ir niekaip neišnaikinama žiurkių armija
vėliau kraustėsi į panašias apleistas landynes, galiausiai apsistojo geidžiamiausiame visame Londone skvote, sovietinio dydžio buvusiame biurų pastate Kings Krose
jai pasisekė, kad apie jį išgirdo viena iš pirmųjų, kai pastatas dar nebuvo prisikimšęs
ir kad gyveno viršuje, kai antstoliai prie pagrindinių durų atvežė hidraulinį ekskavatorių
kilo žiaurus pasipriešinimas, į kalėjimą pakliuvo metalistai, manę, kad antstoliai nusipelno būti kaip reikiant suspardyti
susirėmimas pelnė Kings Kroso mūšio vardą
o pastatą vėliau imta vadinti Fridomijos respublika
jiems pasisekė, nes pastato savininkas, toks Džekas Stenifortas, kuris gyveno mokesčių rojuje Monte Karle ir turtus buvo susikrovęs iš šeimos Šefildo stalo įrankių verslo, sužinojęs naujienas iš pastatus valdančios kompanijos parodė jiems atjautą
Ispanijos pilietiniame kare jis kovėsi internacionalinėje brigadoje
prasta jo investicija – pastatas viename skurdžiausių Londono rajonų – tebuvo pamirština išnaša jo sąskaitose
jei tik prižiūrės pastatą, rašė jis
jie gali likti už dyką
jie liovėsi vogę elektrą ir atidarė sąskaitą Londono elektros valdyboje
tas pats ir su dujomis, kurių iki tol gaudavo į skaitiklį įgrūdę penkiasdešimties pensų monetą
jiems reikėjo įsteigti vadovybę, todėl vieną šeštadienį visi susirinko vestibiulyje
marksistai pareikalavo įsteigti Fridomijos liaudies respublikos centrinį komitetą, Amai to jau buvo per daug, ji matė, kad dauguma jų principingai priešinasi kapitalizmui tik todėl, kad taip rado priežastį nedirbti
hipiai pasiūlė suburti komuną ir viskuo dalytis, bet buvo tokie taikūs ir atsipalaidavę, kad visi kalbėjo pertardami juos
žalieji norėjo uždrausti aerozolius, plastikinius maišelius ir dezodorantus, todėl visus nuteikė prieš save, net pankus, kurie mėtomis toli gražu nekvepėjo
vegetarai pareikalavo uždrausti mėsą, veganai norėjo uždrausti ir pieno produktus, makrobiotikos šalininkai visiems pasiūlė pusryčiams valgyti troškintų kopūstų
rastafariai siekė legalizuoti kanapes ir norėjo vietos galiniame kieme savo Nyabinghi susibūrimams
krišnaitai visiems siūlė tą pačią popietę prisijungti ir kartu mušti būgnelius Oksfordo gatvėje
pankai norėjo leidimo leisti rėksmingą muziką, bet juos tik aprėkė
gėjai norėjo, kad į pastato konstituciją būtų įrašyti antihomofobijos įstatymai, visi paklausė, kokią konstituciją?
radikalios feministės norėjo tik moterims skirtos pastato dalies, valdomos kooperatyvo
radikalios lesbietės feministės norėjo atskiros dalies tik sau be radikalių feminisčių ne lesbiečių, taip pat valdomos kooperatyvo
radikalios juodosios lesbietės feministės norėjo to paties, tik kad vidun nebūtų įleidžiami jokios lyties baltieji
anarchistai išdrožė iš susirinkimo, nes pasirinkti bet kokią valdymo formą būtų išduoti visa, kuo jie tiki
Ama mieliau laikėsi atskirai, bendravo su tais, kurie nemėgino kitiems primesti savo valios
galiausiai jie suformavo nesudėtingos struktūros besikeičiantį namo valdybos komitetą, nustatė įvairias taisykles, draudžiančias prekiauti narkotikais, lytiškai priekabiauti ir balsuoti už konservatorius
galinis kiemas tapo bendra erdve, čia atsirado metalo laužo skulptūros
kurias padovanojo menininkai
Amai pavyko pareikšti teises į biuro patalpas, tokias didžiules, kad galėjai bėgioti aplink
su privačiu tualetu ir kriaukle, kurią ji blizgino ir kvepino gėlių kvapais
sienas ir lubas ji nudažė ryškiais kraujo raudonumo dažais, nuplėšė pilką biuro kilimą, ant medinių grindų patiesė kelis rafijos pluošto kilimėlius, parbogino viryklę, šaldytuvą, sėdmaišius ir futoną iš antrų rankų, iš sąvartyno išgelbėjo vonią
jos kambarys buvo užtektinai erdvus vakarėliams ir žmonėms likti nakvoti
vakarėliuose iš vinilinių plokštelių skambėjo Donnos Summer, „Sister Sledge“, Minnie Riperton ir Chakos Khan disko garsai
Roberta, Sarah, Edith, Etta ir Mathilde Santing – jos naktinių vilionių garso takeliai
už aštuoniolikto amžiaus juodai nulakuotos kiniškos širmos, išgelbėtos iš atliekų konteinerio priešais senąją Kinijos ambasadą
ji pergulėjo su krūva Fridomijos moterų
siekė vienos nakties nuotykių, dauguma moterų geidė daugiau
galiausiai ji ėmė baimintis koridoriuose sutikti buvusias meilužes, kad ir Marisę, vertėją iš Gvadelupos
jeigu toji nesibaladojo į Amos duris vidury nakties maldaudama, kad įleistų, tai tūnojo už durų tykodama moters, gaunančios tai, ko troško ji
įsismaginusi pro langą iškoneveikdavo Amą, pamačiusi ją žingsniuojant link pastato, viską vainikavo Amai ant galvos užpiltas kibiras su daržovių lupenomis, kai toji vieną dieną ėjo pro Marisės langą
supyko ir žalieji, ir valdybos komitetas – pastarasis parašė Amai, kad liautųsi „teršti ten, kur gyvena“
Ama jiems atrašė, jog įdomu, kaip greitai žmonės tampa totalitariniais fašistais, vos tik paragavę valdžios
bet pamoką ji išmoko ir dėmesio nepristigo: gerbėjos rikiavosi į eilę dėl Amos ir Dominikos, pagrindinių Miško moterų teatro veidų
jų geidė visos, pradedant jaunutėmis dar dvidešimties nesulaukusiomis lesbietėmis ir baigiant moterimis, kurios galėjo būti joms motinos
Ama nė vienos nediskriminavo, ji draugėms gyrėsi besivadovaujanti visuotinės lygybės principais, rinkosi įvairiausių kultūrų, klasių, įsitikinimų, rasių, religijų ir kartų moteris
laimei, taip jai atsivėrė kur kas didesnė pasiūla nei daugumai
(ji nė žodžiu neišsitarė turinti silpnybę didelėms krūtims, nes išskirti atskiras kūno dalis kaip seksualinį objektą nefeministiška)
Dominika buvo išrankesnė, jai prie širdies buvo serijinė monogamija, ji rinkosi aktores, paprastai blondines, kurių mikroskopinį talentą nustelbė makroskopinis grožis
arba manekenes, kurių išvaizda buvo jų talentas
jos laiką leisdavo tik moterims skirtuose baruose
„Fallen Angel“, „Rackets“, „The Bell“, Drilholo teatro baras pirmadieniais, kur lankydavosi lesbietės, ir Perlės baras Brikstone penktadienio vakarais, priklausęs vidutinio amžiaus jamaikietei Perlei, išnešusiai iš rūsio baldus, įrengusiai garso sistemą ir imančiai pinigus už įėjimą
įsipareigojimas vienam žmogui Amai priminė kalėjimą, ji namus paliko ne tam, kad būtų priklausoma nuo kito žmogaus troškimų, užuot gyvenusi laisvės ir nuotykių kupiną gyvenimą
jeigu ji pergulėdavo su moterimi daugiau nei du ar tris kartus, paprastai jos, anksčiau patraukliai nepriklausomos, tapdavo vis didesnėmis prielipomis
vos per savaitę
Ama tapdavo vieninteliu jų laimės šaltiniu, jos trokšdavo bet kokiomis priemonėmis pajungti ją savo valiai
pykčiais, ašaromis, kaltinimais egoizmu ir beširdiškumu
Ama išmoko jų atsikratyti, iš anksto atvirai prisipažinti, ko siekia, niekada negulėti su ta pačia antrąsyk, ką jau kalbėti apie trečią
net kai to norėjo
seksas buvo paprastas, nekenksmingas žmogiškas malonumas, ir iki keturiasdešimties metų Ama mėgavosi juo iki soties
kiek jų buvo? šimtas, gal dar penkiasdešimt? juk ne daugiau?
pora draugų jai siūlė pavaikščioti pas psichoterapeutą, kad pagaliau aprimtų, ji atsakė esanti nekalta mergelė, palyginti su roko žvaigždėmis vyrais, besigiriančiais, jog gulėjo su tūkstančiais, ir dėl to liaupsinamais
ar jiems kas nors patarė eiti terapintis?
deja, viena ar dvi iš buvusių meilužių pastaruoju metu persekiojo ją socialiniuose tinkluose, kur praeitis tik ir tyko vožti tau į veidą
pavyzdžiui, toji, kuri parašė, kad prieš trisdešimt penkerius metus Ama buvo jai pirmoji ir tokia nusitašiusi, kad ją visą apvėmė
ji dejavo buvusi tokia sukrėsta, kad taip ir neatsigavo
arba toji moteris, kuri pasivijo ją Regento gatvėje šūkaudama, kodėl ji neatsiliepusi į jos skambučius maždaug tais pačiais laikais
kas manaisi esanti, tu pretenzinga pamaiva, teatro aktoriūkšte? tu niekas, štai kas tu, niekas
turbūt lioveisi gerti vaistus, brangute, atrėžė jai Ama ir pabėgo į požeminę „Topshop“ tirštumą
Amai seniai nebeįdomu partneres keisti kaip kojines; laikui bėgant ji ėmė geisti intymumo, atsirandančio emociškai suartėjus su kitu žmogumi, nors nebūtinai tik su vienu
jai patinka ne monogaminiai santykiai, o gal dabar tai vadinama poliamorija? taip vadina Jaza, bet, Amos supratimu, čia tas pats, tik pavadinimas skiriasi, vaikeliuk
štai Doloresa, grafikos dizainerė iš Braitono, ir Džekė, ergoterapeutė iš Haigeito
su viena bendrauja septynerius metus, su kita trejus, abi – nepriklausomos moterys, kurių gyvenimas pilnas (įskaitant vaikus) ir be santykių su ja
jos nereiklios, ne prielipos, nepavydžios, nesavininkiškos, jos viena kitai patinka, tad taip, kartais visos pasimėgauja ménage à trois
progai pasitaikius
(Jaza pasibaisėtų, jei sužinotų)
vidutinio amžiaus sulaukusi Ama retsykiais ilgisi jaunų dienų, prisimena tą vienintelį kartą, kai su Dominika apsilankė legendiniame naktiniame klube „Gateways“
pasislėpusiame Čelsio pusrūsyje, paskutiniais jo penkiasdešimties metų gyvavimo metais
klubas buvo beveik tuščias, prie baro stovėjo dvi vidutinio amžiaus moterys vyriškai kirptais plaukais ir vyriškais kostiumais, lyg nužengusios tiesiai iš „Vienatvės šulinio“* puslapių
šokių aikštelė blausiai apšviesta, dvi mažytės senučiukės, viena apsivilkusi juodu kostiumu, kita – penktojo dešimtmečio stiliaus suknele, šoko susiglaudusios pagal Dusty Springfieldo „Meilės žvilgsnį“
ir nebuvo nė blizgančio nuo lubų vidurio besisukančio diskotekos rutulio, nutvieskiančio jas žvaigždėta dulksna.
Iš: Bernardine Evaristo. Girl, Woman, Other. Hamish Hamilton, 2019
Vertė Akvilina Cicėnaitė
* The Well of Loneliness – britų rašytojos Radclyffe Hall lesbiečių romanas (1928). (Vert. past.)