Mergaitė, moteris, kita

 

Bernardine Evaristo (g. 1959) – britų rašytoja, kritikė, redaktorė, Londono Brunelio universiteto kūrybinio rašymo dėstytoja, aštuonių romanų autorė. Pernai pasirodęs jos romanas „Mergaitė, moteris, kita“ pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – ir Bookerio premiją (pasidalintą su Margaret Atwood „Liudijimais“). Evaristo – pirma juodaodė moteris (jos tėvas – emigrantas iš Nigerijos), įvertinta šiuo Jungtinėje Karalystėje bene iškiliausiu literatūriniu prizu.

Novatoriškos formos romane pasakojama apie dvylikos pagrindinių veikėjų (daugiausia juodaodžių moterų) keliones po Britaniją ir visą pastarąjį šimtmetį, ieškant bendros praeities, netikėtos ateities, vietos, kurią galėtų pavadinti namais, kur galėtų pritapti. Veikėjų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai tarpusavy susijusios ir kurių keliai vienaip ar kitaip susikerta ar susipina.

„Mergaitę, moterį, kitą“ lietuviškai netrukus išleis „Alma littera“. Kviečiame susipažinti su dviem pirmaisiais romano skirsniais iš pirmo skyriaus „Ama“, pavadinto vienos iš veikėjų vardu.

 

 

 

 

Mergaitė, moteris, kita

 

 

1

 

Ama

žingsniuoja promenada palei kanalą, kertantį jos miestą, greta iš lėto praplaukia kelios ankstyvo ryto baržos

jai iš kairės – marinistinis pėsčiųjų tiltas su grįstu tarsi denis taku ir burlaivio stiebais

jai iš dešinės vingiuoja upė, skubanti į rytus pro Vaterlo tiltą link Šv. Pauliaus katedros kupolo

Ama junta saulę kylant, oras vis dar gaivus, miesto nespėjo užplūsti karštis ir smogas

tolėliau promenadoje smuikininkė griežia ūpą keliančią melodiją

šįvakar – Amos pjesės „Paskutinė Dahomėjos amazonė“ premjera Nacionaliniame teatre

 

ji prisimena savo pradžią teatre

kai su bendražyge Dominika pagarsėjo pertraukinėdamos jų pažiūras įžeidžiančias pjeses

puikiai išlavintais aktorių balsais pašūkalojusios iš parterio galo maudavo lauk

jos tikėjo viešu, chuliganišku protestu, kuriuo įsiutindavo priešininkus

Ama prisimena išpylusi pintą alaus režisieriui ant galvos, nes jo pjesėje ant scenos kaip idiotės lakstė pusnuogės juodosios moterys

išpylė ir spruko į Hamersmito skersgatvius

stūgaudama

 

anuomet Ama ištisus dešimtmečius praleido paribyje – atskalūnė, svaidanti rankines granatas į privilegijuotąjį sluoksnį, kuriam nepriklausė

kol daugumos visuomenė susidomėjo kadaise radikaliomis temomis ir ji ėmė viltis, jog bus priimta

bet tai nutiko tik prieš trejus metus Nacionaliniame teatre atsiradus pirmajai meno vadovei moteriai

taip ilgai iš jos pirmtakų Ama girdėjo mandagius „ne“, ir štai vieną pirmadienio rytą iškart po pusryčių sulaukė skambučio – kai gyvenimas driekėsi tuščias, kai laukti teturėjo tik internetinės televizijos serialų

man patinka scenarijus, būtinai pastatysim, gal jūs ir režisuosit? suprantu, nesitariau iš anksto, bet gal šią savaitę turėtumėt laiko susitikti kavos?

 

Ama gurkšteli savo amerikietiškos kavos su įprasta papildomo užtaiso suteikiančia dviguba kofeino porcija, žingsniuoja prie pilko brutalistinio menų komplekso

bunkerį primenančią betono konstrukciją dabar bent jau mėgina pagyvinti neoninių šviesų ekspozicijomis, ši vieta pelnė progresyvios, ne konservatyvios reputaciją

prieš daug metų vos drįsus įžengti pro duris ją galėjo išmesti lauk, tais laikais žmonės eidami į teatrą puošėsi geriausiais drabužiais

ir niekinamai šnairavo į netinkamai apsirengusius

Ama nori, kad į jos pjeses eidami žmonės nepamirštų smalsumo, jai jokio skirtumo, kaip jie apsirengę, ji turi savąjį „man vienodai šviečia“ stilių, tiesa, šis vystėsi, nutolo nuo nuvalkiotų džinsinių kombinezonų, Che Guevaros beretės, arabiškos skarelės ir visuomet segėto ženkliuko su dviem susipynusiais moters simboliais (neslėpei jausmų, mergyt)

dabar ji žiemą avi sidabrinius ar auksinius sportbačius, vasarą – patikimuosius „Birkies“ sandalus

žiemą mūvi juodas, plačias arba siauras kelnes, nelygu, ar tą savaitę ji dvylikto, ar keturiolikto dydžio (viršus dydžiu mažesnis)

vasarą – raštuotos haremo kelnės vos žemiau kelių

žiemą – ryškūs asimetriški sijonai, džemperiai, švarkai, paltai

visus metus jos peroksidiniai dredai išmuštruoti styroti tarsi gimtadienio torto žvakutės

sidabriniai auskarai lankai, masyvios afrikietiškos apyrankės ir rožinis lūpdažis

tai jos nemirtingas stilius

 

Jaza

neseniai jos stilių apibūdino „atrodai kaip sena beprotė, mam“, maldauja, kad ji kaip normalios mamos apsipirktų „Marks & Spencer“, atsisako būti šalia, kai joms reikia kartu eiti gatve

Jaza puikiai žino, kad Ama niekuomet nebus normali ir kad jai daugiau nei penkiasdešimt metų, ji dar nėra sena, nors pabandyk tai pasakyti devyniolikmetei; bet kokiu atveju nereikia gėdytis, kad sensti

ypač kai toks pat likimas laukia visos žmonijos

nors kartais atrodo, kad tik ji viena iš savo draugų nori švęsti senėjimą

juk nemirti per anksti – tokia privilegija, vakarėjant sako ji draugams, susibūrusiems aplink jos virtuvės stalą jaukiame terasiniame namuke Brikstone

jiems dorojant valgius, kurių kiekvienas atsinešė: avinžirnių troškinį, keptą vištieną su jamaikietiškais prieskoniais, graikiškas salotas, lęšių karį, keptas daržoves, marokietišką avieną, ryžius su šafranu, burokėlių ir lapinių kopūstų salotas, afrikietišku jollof stiliumi ruoštas bolivines balandas ir makaronus be glitimo tiems erzinantiems išrankuoliams

jiems lenkiant taures vyno, degtinės (mažiau kalorijų) ar kepenims tinkamesnio gėrimo, jei prisakė daktarai

ji tikisi, kad jie pritars jos spyriojimuisi prieš vidutinio amžiaus dejonių madą; bet sulaukia tik sutrikusių šypsenų, o kaipgi paūmėjęs artritas, prastėjanti atmintis, karščio bangos?

 

Ama praeina pro jauną gatvės muzikantę

drąsinamai šypteli merginai, toji atsako šypsena

ji išžvejoja kelias monetas, padeda ant smuiko dėklo

Ama dar nėra pasiruošusi mesti rūkyti, todėl atsišlieja į pakrantės sieną ir prisidega cigaretę nekęsdama savęs už tai

reklamos jos kartai aiškino, kad cigaretės padės atrodyti suaugusiems, elegantiškiems, galingiems, protingiems, geidžiamiems, o svarbiausia, šauniems

niekas nesakė, kad jos numarins

ji žvelgia į upę jausdama stemple keliaujantį šiltą dūmą, raminantį nervus, mėginantį numaldyti kofeino sukeltą adrenalino pliūpsnį

keturiasdešimt metų premjerų ir ji vis dar deda į kelnes

o kas, jei kritikai sumals į miltus? jei atsiliepimuose visi įvertins viena žvaigždute, ir ką sau manė didysis Nacionalinis teatras įsileisdamas šitą niekingą apsimetėlę?

aišku, ji žino nesanti apsimetėlė, parašė penkiolika pjesių ir režisavo daugiau nei keturiasdešimt, ir, kaip rašė vienas kritikas, Ama Bonsu galima pasitikėti, ji imasi rizikos ir nugali

o kas, jei uždarų peržiūrų auditorijos, kurios plojo atsistojusios, tiesiog nenorėjo įskaudinti?

ak, užsičiaupk, Ama, juk tu sena kovotoja, pameni?

 

klausykit

jos trupė fantastiška: šešios vyresnės aktorės (visko mačiusios veteranės), šešios vidutinio amžiaus profesionalės (kol kas – mokėjusios išlikti), trys nauji veidai (naivios ir kupinos vilties), iš kurių viena, talentingoji Simonė, atkaks į repeticijas apsiblaususi, pamiršusi išjungti lygintuvą, viryklę ar uždaryti miegamojo langą, švaistys brangų repeticijų laiką panikuodama ir skambindama bendranuomiams

prieš porą mėnesių Simonė būtų pardavusi savo senelę į vergiją, kad gautų šį vaidmenį, o dabar ji išlepusi mažytė primadona, kuri prieš porą savaičių režisierei įsakė nubėgti jai atnešti karamelinės latės, kai repeticijų patalpoje jos buvo tik dviese

aš tokia pavargusi, zyzė Simonė leisdama suprasti, kad tai Ama kalta versdama ją taip sunkiai dirbti

nereikia nė sakyti, ji tą pat akimirką aplaužė mažajai panelei Simonei Stivenson ragelius

mažoji panelė Stivenson, mananti, kad jei jau atsidūrė Nacionaliniame vos baigusi teatro studijas, tuoj užkariaus Holivudą

ji supras

jau greitai

 

tokiomis akimirkomis Ama ilgisi Dominikos, jau seniai išmovusios į Ameriką

jos turėtų kartu išgyventi Amos karjeros lūžio momentą

jos susipažino devintajame dešimtmetyje, atrankoje į vaidybinį filmą, kurio veiksmas vyksta moterų kalėjime (kur daugiau?)

abi nusivylusios, kad tegalėjo pretenduoti tik į vergės, tarnaitės, prostitutės, auklės, nusikaltėlės ir panašius vaidmenis

ir vis tiek jų negaudavo

prieš savo dalią jos burnojo prastoje Soho užeigoje kimšdamos kiaušinienę su kumpiu, tėkštelėtą tarp dviejų baltos suzmekusios duonos riekių, ir užgerdamos stipria juoda arbata, kartu su moterimis, siūlančiomis savo kūną gatvėse šalimais kavinukės

anuomet Sohas dar nebuvo tapęs madingu gėjų rajonu

pažvelk į mane, tarė Dominika, ir Ama pakėlusi akis nepamatė joje jokių vergės, motinos ar nusikaltėlės požymių

ji buvo be proto šauni, be galo graži, aukštesnė nei dauguma moterų, lieknesnė nei dauguma moterų, tarsi nutekintais skruostikauliais ir padūmavusiomis akimis su tankiomis juodomis blakstienomis, metančiomis šešėlį ant veido

vilkėjo odinius drabužius, plaukus kirpo trumpai, ilgus palikdavo tik į šoną nubrauktus kirpčius, po miestą važinėdavo senu apdaužytu dviračiu su krepšeliu, kurį grandine prirakindavo lauke

kaip jie gali nematyti, kad esu gyva deivė, suriko Dominika perdėtai gestikuliuodama, nubraukdama kirpčius, žmonėms atsisukant nutaisydama geidulingą pozą

Ama buvo žemesnė, afrikietiškų klubų ir šlaunų

puikiai tiko vaidinti vergę, pasakė vienas režisierius, jai atėjus į pjesės apie emancipaciją atranką

tada ji iškart išdrožė lauk

o Dominikai atrankos režisierius pareiškė, kad ji švaistanti laiką norėdama patekti į Viktorijos laikų dramą, juk tais laikais Britanijoje nebuvo juodųjų žmonių

buvo, pasakė ji, išvadino jį nemokša ir išėjo

jos atveju trenkdama durimis

 

Ama suprato, kad jos sutiktoji Dominika yra gimininga siela, su kuria galės kartu maištauti

gandams pasklidus niekas joms abiem nenorės duoti darbo

jos nukulniavo į vietinę alinę, kur liejosi vynas ir pokalbiai

Dominika buvo gimusi Bristolio Sent Polso rajone, jos motina – afrikietė Cecilija iš Gajanos, savo kilmę galėjusi atsekti iki pat vergijos laikų, o tėvas – indų kilmės gajanietis Vintlis, kurio protėviai buvo priverstine sutartimi susaistyti darbininkai iš Kalkutos

ji buvo vyriausia iš dešimties vaikų, visi atrodė labiau juodieji nei azijiečiai ir laikė save tokiais, juolab kad ir tėvas juto stipresnį ryšį su afrokaribiečiais, su kuriais užaugo, nei su naujai iš Indijos atvykusiais indais

 

apie savo seksualinę orientaciją Dominika numanė nuo paauglystės, išmintingai niekam nesisakė nežinodama, kaip draugai ar šeima reaguos, nenorėdama, kad ją atstumtų

porąkart pamėgino su vaikinais

jiems patiko

ji iškentėjo

 

sulaukusi šešiolikos, trokšdama tapti aktore išvyko į Londoną, kur žmonės išdidžiai demonstravo esą atskalūnai

ji miegojo po krantinės arkomis ir Strando parduotuvių prieangiuose, juodaodžių būstų asociacijoje melavo ir raudojo teigdama, kad pabėgo nuo mušančio tėvo

jamaikietei pareigūnei tai įspūdžio nepadarė, tai ką, prilupo, ar ne?

Dominika istoriją pagražino, pasiskundė buvusi tėvo lytiškai išnaudojama ir nakvynės namuose skubiai gavo kambarį; po aštuoniolikos mėnesių, po kassavaitinių ašaringų skambučių būstų asociacijai ji gavo vieno miegamojo socialinį būstą mažame šeštojo dešimtmečio name Blumsberyje

dariau, ką turėjau, kad rasčiau namus, pasakė ji Amai, prisipažįstu, nesididžiuoju, bet jokios žalos nepadaryta, mano tėvas to niekada nesužinos

 

Dominika ėmėsi savišvietos – studijavo juodųjų istoriją, kultūrą, politiką, feminizmą, atrado alternatyvius Londono knygynus

užsuko į „Sisterwrite“ Islingtone, kur visų knygų autorės buvo moterys, ir ištisas valandas naršė; neįstengė nieko nusipirkti, todėl kas savaitę stovėdama gabalais perskaitė „Saviškes: juodųjų feminisčių antologiją“ ir visas Audre Lorde knygas, kurios tik pateko į rankas

regis, knygų pardavėjams tai nekliuvo

 

kai mane priėmė į itin tradicinę teatro mokyklą, Ama, aš jau turėjau griežtas politines pažiūras ir dėl visko su jais ginčijausi

buvau vienintelė ne baltaodė visoje mokykloje

Dominika pareikalavo paaiškinti, kodėl vyriški Šekspyro vaidmenys negali būti vaidinami moterų, ką jau kalbėti apie tai, kad samdomi aktoriai vaidinti skirtingos rasės vaidmenis, suriko ji kurso režisieriui, kol visi kiti, įskaitant kurso merginas, tylėjo

supratau, kad esu viena

 

kitą dieną mane į šalį pasivedėjo mokyklos direktorius

esi čia tam, kad taptum aktore, o ne politike

jei ir toliau kelsi vėjus, paprašysim išeiti

mes tave perspėjom, Dominika

 

girdėta giesmelė, atsakė Ama, užčiaupk žabtus arba nešdinkis, tiesa?

o aš kovingą dvasią paveldėjau iš tėvo Kvabenos, jis buvo žurnalistas, agitavęs už Ganos nepriklausomybę

galiausiai išgirdo, kad jį areštuos už antivyriausybinę veiklą, paspruko čia, dirbo geležinkeliuose, Londono tilto stotyje susipažino su mama

jis buvo kontrolierius, ji dirbo biure virš stoties salės

jis visuomet stengdavosi paimti jos bilietą, o ji stengdavosi išlipti iš traukinio paskutinė, kad persimestų su juo keliais žodžiais

 

mama Helena – maišytos rasės, gimusi 1935 metais Škotijoje

jos tėvas buvo studentas iš Nigerijos, kuris dingo vos baigęs studijas Aberdyno universitete

taip ir neatsisveikino

po daugelio metų jos motina sužinojo, kad jis grįžo pas žmoną ir vaikus į Nigeriją

ji nė nežinojo, kad jis turi žmoną ir vaikų

mama nebuvo vienintelė maišytos rasės atstovė ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio Aberdyne, bet užtektinai retas paukštis, kad tai pajustų

ji anksti metė mokyklą, nuėjo mokytis į sekretorių koledžą, nukako į Londoną tuo metu, kai ten studijuoti ar dirbti plūdo afrikiečiai

mama ėjo į jų šokius ir Soho klubus, jiems patiko jos šviesesnė oda ir lygesni plaukai

ji sakė jautusis bjauri, kol afrikiečiai pasakė, kad ji tokia nėra

tau reikėtų pamatyti, kokia ji tuomet atrodė

kažkas tarp Lenos Horne ir Dorothy Dandridge

tai jau tikrai bjauri

 

motina vylėsi per pirmąjį pasimatymą eiti į kiną ir tada į savo mėgstamą „Club Afrique“ čia pat Sohe, ji mestelėjo užtektinai užuominų ir dievino šokti pagal Vakarų Afrikos šokių bei džiazo muziką

vietoj to jis nusivedė ją į socialistų susitikimą Elefant Kaslio alinės galiniame kambaryje

kur grupė vyrų sėdėjo siurbdami alų ir diskutuodami apie nepriklausomybės politiką

ji sėdėjo stengdamasi atrodyti susidomėjusi, sužavėta jo intelekto

jis buvo sužavėtas jos tylaus nuolankumo, jei manęs klaustum

 

jie susituokė ir persikėlė į Pekamą

buvau paskutinis jų vaikas ir pirma mergaitė, paaiškino Ama išpūsdama dūmus į jau tirštėjančią patalpos miglą

trys vyresnieji broliai tapo teisininkais ir gydytoju, o kadangi jie pakluso tėvo lūkesčiams, manęs jų pėdomis sekti nespaudė

vienintelis tėvo rūpestis – kad ištekėčiau ir susilaukčiau vaikų

jis mano, kad mano aktorės karjera – hobis, kol neturiu šeimos

tėvas – socialistas, trokštantis revoliucijos, kad pagerintų gyvenimą visai žmonijai

čia rimtai

 

aš sakau mamai, kad ji ištekėjo už patriarcho

bet nepamiršk, Ama, atsako ji, tavo tėvas – vyras, gimęs trečiajame dešimtmetyje Ganoje, o tu – mergina, gimusi septintajame dešimtmetyje Londone

ir ką tuo nori pasakyti?

tai, kad negali tikėtis, jog jis tave įkirs, kaip tu sakai

aš jai atsakau, kad ji pateisina patriarchatą ir yra sistemos, laikančios moteris priespaudoje, bendrininkė

ji sako, kad žmonės – sudėtingi padarai

aš jai atkertu, kad nekalbėtų su manimi kaip su vaiku

 

mama dirbo už atlygį aštuonias valandas per dieną, augino keturis vaikus, prižiūrėjo namus, užtikrino, kad kas vakarą patriarcho ant stalo lauktų vakarienė, o kas rytą – išlyginti marškiniai

o jis tuo tarpu ėjo gelbėti pasaulio

vienintelė jo pareiga namie buvo iš mėsininko parnešti mėsos sekmadienio pietums – toks priemiesčių medžiotojų ir rinkėjų atitikmuo

 

matau, kad dabar, mums visiems palikus namus, mama nesijaučia išsipildžiusi, nes ji leidžia laiką arba tvarkydama namus, arba juos perdekoruodama

ji niekada nesiskundė savo dalia, nesiginčijo su juo – aiškus ženklas, kad ji engiama

mama man pasakojo draugystės pradžioje bandžiusi paimti tėvą už rankos, bet jis nusipurtęs, pasakęs, kad jausmų demonstravimas – angliška mada, tad ji daugiau nė nebebandė

bet vis dėlto kasmet tėvas jai nuperka patį sentimentaliausią Valentino dienos atviruką, mėgsta jausmingą kantri muziką, sekmadienių vakarais sėdi virtuvėje klausydamasis Jimo Reeveso ir Charley Pride’o albumų

vienoje rankoje stiklas viskio, kita šluostosi ašaras

 

tėvas gyvena agitacijos mitingais, demonstracijomis, piketais prie parlamento ir „Socialist Worker“ prekyba Luišamo turguje

užaugau per vakarienes klausydamasi jo pamokslų apie kapitalizmo ir kolonializmo blogį bei socializmo privalumus

tai buvo jo sakykla, o mes – jo prievarta suburta parapija

lyg būtų tiesiogine prasme grūdęs mums į burną savo politiką

jei po nepriklausomybės jis būtų grįžęs, turbūt būtų svarbus asmuo Ganoje

vietoj to jis mūsų šeimoje liko prezidentas iki gyvos galvos

 

jis nežino, kad aš lesbė, juokauji? motina liepė neprasitarti, jau vien jai prisipažinti buvo nelengva, ji sakė pradėjusi nutuokti, kai madingi tapo pieštuko formos sijonai ir cheminiu būdu susuktos garbanos, o aš ėmiau dėvėti vyriškus „Leviʼs“ džinsus

ji tikra, kad tai praeis, priminsiu jai, kai būsiu keturiasdešimties

tėvas negali pakęsti žydruolių ir juokiasi iš visų homofobiškų juokelių, kuriuos komikai laido per televiziją kiekvieną šeštadienio vakarą, kai neįžeidinėja savo uošvių ar juodųjų žmonių

 

Ama papasakojo, kaip paskutiniais mokyklos metais pirmąsyk nuėjo į juodųjų moterų grupę Brikstone, vietinėje bibliotekoje pamačiusi skrajutę

duris atidariusi moteris vardu Eleinė puikavosi tobula afrikietiška šukuosena, glotnias galūnes apsitempusi šviesiai žydrais džinsais ir prigludusiais džinsiniais marškinėliais

Ama nenorėjo išleisti jos iš akių, nusekė iš paskos į pagrindinę patalpą, kur moterys sėdėjo ant sofų, kėdžių, pagalvių, ant grindų sukryžiuotomis kojomis, gėrė puodelius kavos ir sidro

ji nervingai priėmė ratu leidžiamas cigaretes, sėdėjo ant grindų atsirėmusi į kačių apdraskytą tvido fotelį, savo ranka jausdama šiltą Eleinės koją

ji klausėsi, kaip jos diskutavo, ką reiškia būti juodąja moterimi

ką reiškia būti feministe, kai baltųjų feminisčių organizacijose nesijaučia priimtos

ką reiškia, kai žmonės vadina jas negrėmis arba kai sumuša rasistai chuliganai

ką reiškia, kai baltieji vyrai atidaro duris ar viešajame transporte užleidžia vietas baltosioms moterims (tai seksizmas), bet ne joms (tai rasizmas)

Ama atpažino jų patirtis, prabilo kartu su jomis, mes suprantam tave, sese, ir mums taip buvo, sese

jautėsi tarsi iš žvarbos patekusi į namus

 

besibaigiant pirmajam vakarui kitos moterys atsisveikino, Ama pasisiūlė likti kartu su Eleine suplauti puodelių ir peleninių

jos glamonėjosi ant kietų sofų apšviestos gatvės žibintų, pro šalį žviegiant policijos sirenoms

tai buvo beveik kaip mylėtis su savimi

tai buvo dar vienas grįžimas namo

 

kitą savaitę nuėjus į susitikimą

Eleinė glamonėjosi su kita moterimi

Amą visiškai ignoravo

ji niekada ten nebeužsuko

 

Ama su Dominika liko tol, kol buvo išprašytos, išgėrė galybę taurių raudonojo vyno

nusprendė įkurti savo teatro kompaniją, kad pradėtų aktorių karjerą, nes nė viena nebuvo pasiruošusi išduoti politinių pažiūrų, kad gautų darbus

ar užsičiaupti, kad juos išsaugotų

akivaizdu, toks buvo kelias į priekį

ant kieto tualetinio popieriaus, nušvilpto iš tualeto, jos prikeverzojo pavadinimų idėjų

Miško moterų teatro kompanija geriausiai atspindėjo jų ketinimus

jos bus balsas teatre, kur tvyrojo tyla

jos pasakos juodųjų ir azijiečių moterų istorijas

jos sukurs teatrą pagal save

tai tapo kompanijos moto

pagal mus

arba niekaip.

 

 

2

 

Jos repetavo svetainėse, rekvizitus perveždavo senais kledarais, kostiumų rasdavo skudurynuose, dekoracijų – sąvartynuose, jos prašydavo bičiulių pagalbos, visi mokėsi bedirbdami ir triūsė išvien

jos tukseno dotacijų prašymus senomis spausdinimo mašinėlėmis, kuriose trūko raidžių klavišų, biudžetai Amai atrodė tokie pat svetimi kaip kvantinė fizika, ji spyriojosi nenorėdama įstrigti prie rašomojo stalo

ji nervindavo Dominiką vėluodama į susitikimus dėl popierizmo ar anksti iš jų pasiplaudama, skųsdamasi galvos skausmais ar PMS

jos ginčydavosi, kai Ama užeidavo į raštinės reikmenų krautuvę ir iškart smukdavo lauk tikindama, kad ten ją ištinka panikos priepuolis

ji priekaištaudavo Dominikai, kai užuot parašiusi žadėtąjį scenarijų toji linksmindavosi klube iki ryto ar kai vidury pjesės pamiršdavo žodžius

praėjus šešiems mėnesiams, jos nuolat riedavosi

draugėmis jos tapo akimirksniu, bet kartu dirbti negalėjo

 

Ama savo namuose sušaukė lemiamą pasitarimą

jos susėdo prie vyno ir išsineštinio kinų maisto, Dominika prisipažino, kad jai labiau patinka organizuoti gastroles, nei vaidinti priešais auditoriją, ji mieliau bus savimi, nei apsimes esanti kitais žmonėmis

Ama prisipažino, kad jai patinka rašyti, ji nekenčianti administracinių darbų ir ar išties ji esanti gera aktorė? jai puikiai sekėsi išreikšti pyktį – tiek ji gebėjo

Dominika tapo kompanijos vadove, Ama – meno vadove

jos samdė aktores, režisieres, dizaineres, techninį personalą, ištisus mėnesius gastroliuodavo po visą šalį

jų pjesės „Buvimo moterimi svarba“, „Moterų genitalijų žalojimas: miuziklas“, „(Ne)suplanuota santuoka“, „Vylingi triukai“ rodytos bendruomenių centruose, bibliotekose, alternatyviuose teatruose, moterų festivaliuose ir konferencijose

jos dalydavo skrajutes prie salių žmonėms išeinant ir įeinant, nelegaliai vidury nakties klijuodavo plakatus ant skelbimų lentų

alternatyvi žiniasklaida apie jas pradėjo rašyti recenzijas, jos netgi ėmėsi kurti mėnesinį savilaidos leidinį „Miško moterys“

bet teišleido du numerius – dėl apverktinai prastos prekybos ir, jei atvirai, apverktinai prastų tekstų – po grandiozinio pristatymo vieną vasaros vakarą knygyne „Sisterwrite“

kur būrys moterų susirinko pasimėgauti pigiu vynu ir išvirsdavo ant šaligatvio parūkyti bei pabendrauti

 

Ama prisidurdavo pinigų suvožtinių bare Pikadilio aikštėje

kur pardavinėjo mėsainius, pagamintus iš perdirbto kartono, pagardintus rehidratuotais svogūnais ir guminiu sūriu

per pertraukėles juos valgydavo už dyką – dėl to išmėtydavo spuogais

Ama vilkėjo oranžinio nailono aprangą ir nešiojo kepuraitę, todėl klientams atrodė uniformuota tarnaitė, kurią gali vaikyti

jie nematė, kokia nuostabi, meniška, itin individualistiška ir maištinga jos siela

ji dykai pakišdavo traškių pyragėlių su obuolių skonio cukraus gabalais iš namų pabėgusiems parsidavinėjantiems vaikinukams, su kuriais susibičiuliavo ir kurie ieškodavo klientų aplink stotį

negalėjo nė pamanyti, kad metams bėgant ims vaikščioti į jų laidotuves

jie nežinojo, kad nesaugus seksas – tai šokis su mirtimi

niekas to nežinojo

 

jos namai buvo apleistas fabrikas Detforde – betoninės sienos, griūvančios lubos ir niekaip neišnaikinama žiurkių armija

vėliau kraustėsi į panašias apleistas landynes, galiausiai apsistojo geidžiamiausiame visame Londone skvote, sovietinio dydžio buvusiame biurų pastate Kings Krose

jai pasisekė, kad apie jį išgirdo viena iš pirmųjų, kai pastatas dar nebuvo prisikimšęs

ir kad gyveno viršuje, kai antstoliai prie pagrindinių durų atvežė hidraulinį ekskavatorių

kilo žiaurus pasipriešinimas, į kalėjimą pakliuvo metalistai, manę, kad antstoliai nusipelno būti kaip reikiant suspardyti

susirėmimas pelnė Kings Kroso mūšio vardą

o pastatą vėliau imta vadinti Fridomijos respublika

jiems pasisekė, nes pastato savininkas, toks Džekas Stenifortas, kuris gyveno mokesčių rojuje Monte Karle ir turtus buvo susikrovęs iš šeimos Šefildo stalo įrankių verslo, sužinojęs naujienas iš pastatus valdančios kompanijos parodė jiems atjautą

Ispanijos pilietiniame kare jis kovėsi internacionalinėje brigadoje

prasta jo investicija – pastatas viename skurdžiausių Londono rajonų – tebuvo pamirština išnaša jo sąskaitose

jei tik prižiūrės pastatą, rašė jis

jie gali likti už dyką

 

jie liovėsi vogę elektrą ir atidarė sąskaitą Londono elektros valdyboje

tas pats ir su dujomis, kurių iki tol gaudavo į skaitiklį įgrūdę penkiasdešimties pensų monetą

jiems reikėjo įsteigti vadovybę, todėl vieną šeštadienį visi susirinko vestibiulyje

marksistai pareikalavo įsteigti Fridomijos liaudies respublikos centrinį komitetą, Amai to jau buvo per daug, ji matė, kad dauguma jų principingai priešinasi kapitalizmui tik todėl, kad taip rado priežastį nedirbti

hipiai pasiūlė suburti komuną ir viskuo dalytis, bet buvo tokie taikūs ir atsipalaidavę, kad visi kalbėjo pertardami juos

žalieji norėjo uždrausti aerozolius, plastikinius maišelius ir dezodorantus, todėl visus nuteikė prieš save, net pankus, kurie mėtomis toli gražu nekvepėjo

vegetarai pareikalavo uždrausti mėsą, veganai norėjo uždrausti ir pieno produktus, makrobiotikos šalininkai visiems pasiūlė pusryčiams valgyti troškintų kopūstų

rastafariai siekė legalizuoti kanapes ir norėjo vietos galiniame kieme savo Nyabinghi susibūrimams

krišnaitai visiems siūlė tą pačią popietę prisijungti ir kartu mušti būgnelius Oksfordo gatvėje

pankai norėjo leidimo leisti rėksmingą muziką, bet juos tik aprėkė

gėjai norėjo, kad į pastato konstituciją būtų įrašyti antihomofobijos įstatymai, visi paklausė, kokią konstituciją?

radikalios feministės norėjo tik moterims skirtos pastato dalies, valdomos kooperatyvo

radikalios lesbietės feministės norėjo atskiros dalies tik sau be radikalių feminisčių ne lesbiečių, taip pat valdomos kooperatyvo

radikalios juodosios lesbietės feministės norėjo to paties, tik kad vidun nebūtų įleidžiami jokios lyties baltieji

anarchistai išdrožė iš susirinkimo, nes pasirinkti bet kokią valdymo formą būtų išduoti visa, kuo jie tiki

 

Ama mieliau laikėsi atskirai, bendravo su tais, kurie nemėgino kitiems primesti savo valios

galiausiai jie suformavo nesudėtingos struktūros besikeičiantį namo valdybos komitetą, nustatė įvairias taisykles, draudžiančias prekiauti narkotikais, lytiškai priekabiauti ir balsuoti už konservatorius

galinis kiemas tapo bendra erdve, čia atsirado metalo laužo skulptūros

kurias padovanojo menininkai

 

Amai pavyko pareikšti teises į biuro patalpas, tokias didžiules, kad galėjai bėgioti aplink

su privačiu tualetu ir kriaukle, kurią ji blizgino ir kvepino gėlių kvapais

sienas ir lubas ji nudažė ryškiais kraujo raudonumo dažais, nuplėšė pilką biuro kilimą, ant medinių grindų patiesė kelis rafijos pluošto kilimėlius, parbogino viryklę, šaldytuvą, sėdmaišius ir futoną iš antrų rankų, iš sąvartyno išgelbėjo vonią

jos kambarys buvo užtektinai erdvus vakarėliams ir žmonėms likti nakvoti

vakarėliuose iš vinilinių plokštelių skambėjo Donnos Summer, „Sister Sledge“, Minnie Riperton ir Chakos Khan disko garsai

Roberta, Sarah, Edith, Etta ir Mathilde Santing – jos naktinių vilionių garso takeliai

už aštuoniolikto amžiaus juodai nulakuotos kiniškos širmos, išgelbėtos iš atliekų konteinerio priešais senąją Kinijos ambasadą

 

ji pergulėjo su krūva Fridomijos moterų

siekė vienos nakties nuotykių, dauguma moterų geidė daugiau

galiausiai ji ėmė baimintis koridoriuose sutikti buvusias meilužes, kad ir Marisę, vertėją iš Gvadelupos

jeigu toji nesibaladojo į Amos duris vidury nakties maldaudama, kad įleistų, tai tūnojo už durų tykodama moters, gaunančios tai, ko troško ji

įsismaginusi pro langą iškoneveikdavo Amą, pamačiusi ją žingsniuojant link pastato, viską vainikavo Amai ant galvos užpiltas kibiras su daržovių lupenomis, kai toji vieną dieną ėjo pro Marisės langą

supyko ir žalieji, ir valdybos komitetas – pastarasis parašė Amai, kad liautųsi „teršti ten, kur gyvena“

Ama jiems atrašė, jog įdomu, kaip greitai žmonės tampa totalitariniais fašistais, vos tik paragavę valdžios

 

bet pamoką ji išmoko ir dėmesio nepristigo: gerbėjos rikiavosi į eilę dėl Amos ir Dominikos, pagrindinių Miško moterų teatro veidų

jų geidė visos, pradedant jaunutėmis dar dvidešimties nesulaukusiomis lesbietėmis ir baigiant moterimis, kurios galėjo būti joms motinos

Ama nė vienos nediskriminavo, ji draugėms gyrėsi besivadovaujanti visuotinės lygybės principais, rinkosi įvairiausių kultūrų, klasių, įsitikinimų, rasių, religijų ir kartų moteris

laimei, taip jai atsivėrė kur kas didesnė pasiūla nei daugumai

(ji nė žodžiu neišsitarė turinti silpnybę didelėms krūtims, nes išskirti atskiras kūno dalis kaip seksualinį objektą nefeministiška)

Dominika buvo išrankesnė, jai prie širdies buvo serijinė monogamija, ji rinkosi aktores, paprastai blondines, kurių mikroskopinį talentą nustelbė makroskopinis grožis

arba manekenes, kurių išvaizda buvo jų talentas

 

jos laiką leisdavo tik moterims skirtuose baruose

„Fallen Angel“, „Rackets“, „The Bell“, Drilholo teatro baras pirmadieniais, kur lankydavosi lesbietės, ir Perlės baras Brikstone penktadienio vakarais, priklausęs vidutinio amžiaus jamaikietei Perlei, išnešusiai iš rūsio baldus, įrengusiai garso sistemą ir imančiai pinigus už įėjimą

 

įsipareigojimas vienam žmogui Amai priminė kalėjimą, ji namus paliko ne tam, kad būtų priklausoma nuo kito žmogaus troškimų, užuot gyvenusi laisvės ir nuotykių kupiną gyvenimą

jeigu ji pergulėdavo su moterimi daugiau nei du ar tris kartus, paprastai jos, anksčiau patraukliai nepriklausomos, tapdavo vis didesnėmis prielipomis

vos per savaitę

Ama tapdavo vieninteliu jų laimės šaltiniu, jos trokšdavo bet kokiomis priemonėmis pajungti ją savo valiai

pykčiais, ašaromis, kaltinimais egoizmu ir beširdiškumu

Ama išmoko jų atsikratyti, iš anksto atvirai prisipažinti, ko siekia, niekada negulėti su ta pačia antrąsyk, ką jau kalbėti apie trečią

net kai to norėjo

seksas buvo paprastas, nekenksmingas žmogiškas malonumas, ir iki keturiasdešimties metų Ama mėgavosi juo iki soties

kiek jų buvo? šimtas, gal dar penkiasdešimt? juk ne daugiau?

pora draugų jai siūlė pavaikščioti pas psichoterapeutą, kad pagaliau aprimtų, ji atsakė esanti nekalta mergelė, palyginti su roko žvaigždėmis vyrais, besigiriančiais, jog gulėjo su tūkstančiais, ir dėl to liaupsinamais

ar jiems kas nors patarė eiti terapintis?

deja, viena ar dvi iš buvusių meilužių pastaruoju metu persekiojo ją socialiniuose tinkluose, kur praeitis tik ir tyko vožti tau į veidą

pavyzdžiui, toji, kuri parašė, kad prieš trisdešimt penkerius metus Ama buvo jai pirmoji ir tokia nusitašiusi, kad ją visą apvėmė

ji dejavo buvusi tokia sukrėsta, kad taip ir neatsigavo

arba toji moteris, kuri pasivijo ją Regento gatvėje šūkaudama, kodėl ji neatsiliepusi į jos skambučius maždaug tais pačiais laikais

kas manaisi esanti, tu pretenzinga pamaiva, teatro aktoriūkšte? tu niekas, štai kas tu, niekas

turbūt lioveisi gerti vaistus, brangute, atrėžė jai Ama ir pabėgo į požeminę „Topshop“ tirštumą

 

Amai seniai nebeįdomu partneres keisti kaip kojines; laikui bėgant ji ėmė geisti intymumo, atsirandančio emociškai suartėjus su kitu žmogumi, nors nebūtinai tik su vienu

jai patinka ne monogaminiai santykiai, o gal dabar tai vadinama poliamorija? taip vadina Jaza, bet, Amos supratimu, čia tas pats, tik pavadinimas skiriasi, vaikeliuk

 

štai Doloresa, grafikos dizainerė iš Braitono, ir Džekė, ergoterapeutė iš Haigeito

su viena bendrauja septynerius metus, su kita trejus, abi – nepriklausomos moterys, kurių gyvenimas pilnas (įskaitant vaikus) ir be santykių su ja

jos nereiklios, ne prielipos, nepavydžios, nesavininkiškos, jos viena kitai patinka, tad taip, kartais visos pasimėgauja ménage à trois

progai pasitaikius

(Jaza pasibaisėtų, jei sužinotų)

 

vidutinio amžiaus sulaukusi Ama retsykiais ilgisi jaunų dienų, prisimena tą vienintelį kartą, kai su Dominika apsilankė legendiniame naktiniame klube „Gateways“

pasislėpusiame Čelsio pusrūsyje, paskutiniais jo penkiasdešimties metų gyvavimo metais

klubas buvo beveik tuščias, prie baro stovėjo dvi vidutinio amžiaus moterys vyriškai kirptais plaukais ir vyriškais kostiumais, lyg nužengusios tiesiai iš „Vienatvės šulinio“* puslapių

šokių aikštelė blausiai apšviesta, dvi mažytės senučiukės, viena apsivilkusi juodu kostiumu, kita – penktojo dešimtmečio stiliaus suknele, šoko susiglaudusios pagal Dusty Springfieldo „Meilės žvilgsnį“

ir nebuvo nė blizgančio nuo lubų vidurio besisukančio diskotekos rutulio, nutvieskiančio jas žvaigždėta dulksna.

 

Iš: Bernardine Evaristo. Girl, Woman, Other. Hamish Hamilton, 2019

Vertė Akvilina Cicėnaitė