Mano vagina

 

Galina Rymbu – rusų poetė, vertėja, literatūros kritikė, feminizmo aktyvistė, literatūrinės Arkadijaus Dragomoščenkos premijos steigėja. Gimė 1990 m. Omske, 2018 m. emigravo į Lvovą. Baigusi M. Gorkio literatūros institutą Maskvoje, studijavo Sankt Peterburgo Euro­pos universiteto socialinės ir politinės filosofijos magistrantūroje. 2017 m. tapo tarptautinio Rygos poezijos festivalio „Poezija be sienų“ laureate. Kelių poezijos knygų autorė, kūryba versta į anglų, vokiečių, ispanų, švedų, italų, lenkų, latvių kalbas.

Rymbu eilėraštis „Mano vagina“ („Mоя вагина“) sukurtas šiemet rusų dailininkei, feminizmo ir LGBT aktyvistei Julijai Cvetkovai palaikyti – Cvetkovai už socialiniuose tinkluose publikuotą vaginos piešinių ciklą Rusijoje iškelta baudžiamoji byla (kaltinant „pornografijos platinimu“) ir gresia kalėjimas.

 

 

Mano vagina

 

2013 metų kovo 17-ąją, grojant grupei „Smyslovyje galiucinaciji“,

iš mano vaginos išlindo sūnus,

o po to – placenta, kurią akušerė laikė lyg mėsininkė –

sverdama ant delno. Gydytojas paguldė sūnų man ant krūtinės

(tada dar nežinojau sūnaus vardo)

ir pasakė: jūsų sūnus. Ir sūnus čia pat apšlapino mano krūtinę ir pilvą,

o pasaulis tapo maudžiančia vagina, sūnum, jo karšta srovele,

jo šlapia šilta galva, mano tuščiu

pilvu.

 

Po to mano vaginą užsiuvo,

ji pakeitė formą. Tapo siaura ir sutraukta.

Vagina-kalėjimas, vagina-žaizda. Tuomet mūvėjau

baltas kompresines kojines – visas kruvinas,

pigią raudoną susagstomą suknelę, pirktą kinų paviljone,

ant jos buvo pavaizduotos dvi moterys, laikančios medžių vainikus,

ir žvėrys, laikantys moteris.

 

Be kelnaičių, be palaikymo, susivėlusi

ėjau po operacijos saulėtu gimdyklos koridoriumi

pasiimti sūnaus. Paėmusi jį pagalvojau:

jo pirštai panašūs į mažus marmeladinius kirminėlius.

 

●

 

Dabar mano vagina – tai urvelis

tavo rusvam žvėriukui raudona didele galvute.

Kur jis kartais įneria, kad pasisemtų jėgų. Tai duobutė

tavo švelniam liežuviui, tavo ploniems tvirtiems pirštams, panašiems į rašymo reikmenis

iš praėjusio amžiaus.

 

Mano vagina susitraukinėja, šalia jos, šiek tiek aukščiau tinsta klitoris,

jis panašus į sagutę ir įsuptas į švelnų

klostėtą gobtuvėlį, kurį kartais galima nusmaukti

aibe lengvų prisilietimų.

Tu gali… Atsargiai…

 

●

 

Kada man buvo trylika, mėginau ten įkišti agurką

iš sodo: norėjau suprasti, kas tai yra seksas.

Tada aš dar nežinojau, kad tai – ne tik

įsiskverbimas. Dažnai apžiūrinėdavau savo klitorį mažame

įskilusiame tėvo skutimosi veidrodėlyje.

Aš buvau kaip sausas medis, kuris degė

kiekvieną dieną vis stipriau.

 

●

 

Aš gyvenau mokyklinės literatūros pasauly, kur viskas buvo matoma tik vyrišku

žvilgsniu, rajono rietenų ir laiptinių pasauly, pilname prakaituotų

vaikinų juodomis striukėmis ir suplyšusiais auliniais.

Man patiko sėdėti pritūpus, patiko

aptempti džinsai, spaudžiantys klitorį

ir didžiąsias lūpas.

 

 

●

 

Tada dar nežinojau, kad mano vagina visiems rūpi:

valstybei, tėvams, ginekologams, nepažįstamiems vyrams, stačiatikių dvasininkams, iš po kurių sutanų kyšo antpečiai,

o sutanos išteptos moterų krauju,

darbdaviams, saugumiečiams, kariškiams, naciams, migracijos tarnyboms,

bankams, konservatyviems „pasileidusio gyvenimo būdo“ kritikams,

patriotiškiems kultūros veikėjams, vartojantiems tradicines vertybes

su konjakėliu.

 

●

 

Iš mano vaginos kartą per mėnesį bėga kraujas,

tada mano mylimasis eina pirkti įklotų

(man patinka ploni, su ramunėlių aromatu).

Kartais kraujas teka su krešuliais, panašiais

į apvalius mažų astronautų šalmus.

Mano menstruacijų kosmoso miniatiūra: gimdos planeta,

kiaušidžių planeta, išpampusios vulvos pieno galaktika.

Kartais kraujas bėga kaip degtinė

iš siauro suvenyrinio butelio kaklelio.

Kartais jo išvis nebūna.

 

Man patinka mylėtis per mėnesines,

kūnas tada tampa labai jautrus.

Patinka, kai tavo varpa visa kruvina,

patinka įsivaizduoti, kad tau – irgi mėnesinės

ir kad sūrus šiltas kraujas laša iš mažos ertmės

tavo galvutėje.

 

Patinka, kai tavo rankos lipnios nuo mano kraujo,

kai jis džiūsta ant tavo nagų ir jų odelių,

patinka jausti, kai pulsuoja gimda mano pilve,

lyg būtų antra širdis, kai patinsta krūtys ir tampa karštos,

tarsi iš jų štai štai pradės sunktis pienas.

Aš duosiu tau jo gerti, mylimasis, jis aplies tavo veidą,

tavo švelnius rožinius spenelius (beveik kaip mergaitės),

nuo jo sudrėks plaukeliai ant tavo krūtinės,

tavo kaklas ir pilvas, kuriame,

svajoju, tu kada nors išnešiosi mūsų dukrą.

 

●

 

Patinka, kai tu kalbi apie mano vaginą,

ir mudu kartu apie ją šnekam,

kai tu sėdi ant manęs viršuje,

vilkėdamas mano marškinėliais ir segėdamas žalius auskarus,

kuriuos aš tau padovanojau.

Patinka, kai tu švelniai plekšnoji per mano lūpas.

 

Kaip gerai, kad darai tai ne Rusijoje,

kur Julią Cvetkovą nori pasodinti į kalėjimą už subtilius

vaginos piešinius,

kur mano draugės bijo bučiuotis gatvėje,

kur mes su Katia ilgai gulėdavom ant kilimo

jos namuose ir liesdavome viena kitą, tapdamos viena

sūria jūra, o paskui

bijodavom apie tai kalbėtis.

 

●

 

Mūsų vaginas ir vulvas vadina katytėmis,

bet manoji greičiau ne katytė, o dekoratyvinė naminė pelytė,

maža, pūkuota, nerami.

 

Ar ji mirs pirma laiko?

Ar ji mirs narvelyje?

 

●

 

Kartą liečiau savo pelytę per paskaitą universitete,

liečiau ją tuščiame autobuse, slenkančiame per naktinį miestą

nuo gamyklų iki prostitučių kvartalų, nuo kapinių iki prekybos centrų.

Liečiau ją rudenio rytą, už garažų,

sėdėdama ant aprūdijusio vamzdžio,

 

liečiau greitosios pagalbos automobily, kuris vežė mane

į operaciją, liečiau po operacijos,

kai į šlapimtakį buvo įleistas kateteris, o iš jo tekėjo kraujas,

 

liečiau, būdama su milžinišku pilvu, tvankiame

gimdymo namų skyriuje,

kai šlapinausi į buteliuką poliklinikoje,

kai šlapinausi ir verkiau naktį sename sodo namelyje,

pilname žiogų ir naktinių drugių,

kai šlapinausi Irtyšiaus pakrantėje tiesiai į kelnes

tiesiog dėl juoko, kai šlapinausi ant sniego

prie įėjimo į gamyklą,

kai šlapinausi į sūnaus naktipuodį bendrabuty,

kai šlapinausi kultūrparky, prisigėrusi alaus, netoliese

slankiojant mentams,

liečiau miške, vasarą, apspista mašalų

ir apsupta medžių.

 

Liečiau ją, kai netyčia įsipjoviau lūpas ir klitorį,

susipykusi su draugu ir po

medicininės ekspertizės,

po apsilankymo onkologijos centre ir po

suėmimo, nuomojamame bute,

po protesto akcijos Bolotnajos aikštėje,

po protesto akcijos Marso laukuose.

 

Liečiau, skaitydama Nikolajų Kuzietį,

skaitydama Gastevą,

Castoriadį,

Ernstą Blochą,

Alaino Badiou „Etiką“,

„Ise monogatari“,

fizikos vadovėlį,

vokiečių poezijos antologiją,

Majakovskį,

Jakobsoną:

 

(aš juos užvaldžiau!).

 

Liečiau savo pelytę, kai verkiau, norėdama tave palikti,

liečiau, kai verkiau, norėdama vaiko nuo tavęs,

liečiau, sėdėdama ant tavo veido,

liečiau, prispaudusi veidą

prie tavo tarpkojo,

ir tiesiog – žiūrėdama tau į akis.

 

Ir vis viena iki šiol nežinau, nesuprantu iki galo

savo pelytės,

bijau ir gėdijuosi.

 

●

 

Bet man patinka mąstyt apie ją politiškai,

tai užveda, išjudina senas idėjas,

suteikia vilčių, kai nėra naujų

aktyvistinių būdų –

 

sukelti revoliuciją vagina.

Ar siekti laisvės savimi.

 

Galvoju, o gal tikrai tiesa, kad vagina sunaikins šią valstybę,

išvarys neteisėtą prezidentą,

privers atsistatydinti vyriausybę,

atšauks armiją, panaikins mokesčius vargšams,

fsb – kaip pačią šlykščiausią valdžios ir slopinimo sistemą,

susidoros su policija,

konservatizmu ir revanšizmu,

išvaikys nesąžiningus teismus, išlaisvins

politinius kalinius,

panaikins supuvusį rusų nacionalizmą,

engiamųjų žeminimą, bylų klastojimą,

perpis oligarchus ir patriarchatą,

užkirs kelią kariuomenei, besiskverbiančiai į svetimas valstybes –

vis tolyn ir tolyn:

pizdon militarizmą!

 

Mano vagina – tai meilė, istorija ir politika.

Mano politika – tai kūnas, buitis, aistra.

Mano pasaulis – vagina. Aš nešu pasaulį,

bet kai kam aš – pavojinga vagina,

kovinė vagina. Tai mano monologas.

 

Vertė Eglė Frank