Karantinas ir kelionės

 

Vienu metu buvau pripratusi prie karantino, atrodė, kitokio gyvenimo nesu gyvenusi. Vaikščiojau po apylinkes, po Tuskulėnų parką su dvaru ir kolumbariumu, tyrinėjau auksinėmis sudžiūvusiomis smilgomis šnarančias pakrantes, gėrėdamasi aplaukėjusiu vaizdu, kurį vėliau bus bandoma suvienodinti ir subanalinti per kokius nors pakrančių tvarkymo vajus. Perėjusi per tiltą užsukdavau į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios barokinę erdvę. Nebuvo galima būriuotis, bet niekas nedraudė stebėti palubėse susibūrusių baltų stiuko angelų ir šventųjų. Kabo ten nuo maro kitados gelbėjęs paveikslas, kuriame pavaizduota Dievo Motina, vilkinti rožine suknele, rankoje laikanti sulaužytas strėles. Po kupolu sukasi devyniolikto amžiaus sietynas – Šv. Petro laivas, žibantis panašių į „Swarovski“ kristalų kerais. Mergelių koplyčioje Marijos Magdalietės skulptūra, kurios grakščios formos nusižiūrėtos nuo dailininko ar kito patarnautojo žmonos. Ši puošni erdvė – išties kaip knyga, kurioje gausybė simbolių. Grynas naratyvas. Galima apie tai kalbėti ilgai, kaip ir apie Mykolo Kazimiero Paco iš turkų per mūšį perimtus būgnus ar sienoje rastus užmūrytus moters griaučius. Nes būta tokių prietarų: sutiktą pirmą moterį su tuščiais kibirais užmūryti pradėtame statyti pastate.

Už bažnyčios, kildama į viršų gatve, nuklystu į senąsias Saulės kapines. Samanoti, griūvantys, apdaužyti antkapiai, koplyčios, mauzoliejai. Laiptai, kalnai, aukštos pušys, kuriose karksi varnos, antkapių miškas ir apninkantis bauginantis jausmas, kad kažkoks vaiduoklis įtrauks į senoje koplyčioje atsivėrusią duobę…

Kitados marą pranašaudavo ir žmones gąsdindavo baltai apsirengusios maro mergelės vizijos. Skaitmeninės epochos pranašai – skaičiai. Internete tebeplinta visokios versijos, kaip šis virusas atsirado, gausybė sąmokslo teorijų ir keistų patarimų.

Išties gerai buvo kurį laiką su niekuo nesusitikti, atsiriboti nuo to, kas tave įtraukdavo, sujaukdavo mintis. Galbūt tai galimybė sugrįžti į save, į tuos per skubėjimą ir užimtumą prarastus asmenybės sluoksnius, sustoti ir susimąstyti, o kas tu esi išties, kuo gyveni.

Pasirodo, nereikia to masinio blaškymosi, socializavimosi, netgi parodų, koncertų, nes reginių gausybė daugeliu atvejų, jei ne smalsumo ir kultūrinimosi tikslais, tai greičiau mechanizmas, padedantis pabėgti nuo savęs, įrodyti, kad tu kažką svarbaus veiki.

O juk reikia tik vieno – būti…

Kažkodėl iškyla dykumos šventųjų gyvenimo epizodai. Jie gyveno atokiai nuo žmonių, meldėsi ir pynė krepšius. Valgė vis tą pačią duoną, o ir ją retokai. Nieko įdomaus nevykdavo jų gyvenime, nebent koks piligrimas užklysdavo, norėdamas gauti dvasinį patarimą. O ir atsakymai paprasti, neįmantrūs. Visas gyvenimas sutelktas į vidines sielos kovas ir santykį su Dievu.

Dabar mes murkdomės projektų, renginių, vaizdų, konferencijų, politinių debatų, informacijos, susitikimų maišalynėje. Ir kam? Kad iš mūsų teliktų kaulų gniužulėlis, tik sauja pelenų… O kur tie troškimai būti pripažintam, labai žmogiški ir suprantami, bet dažnai nustumiantys visa kita. Nesakau, kad reikia trūnyti, neatsakingai dykinėti, tai ne apie tai.

Karantinas – tai proga perversti atmintį, albumus, senus užrašus, nuotraukas, piešinius.

Senokai veržiasi iš prisiminimų viena kelionė. Praeitais metais, rugsėjo mėnesį, vykau į piligriminę kelionę Lenkijoje, ją organizavo vienuolės Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės karmelitės iš Krikštėnų. Tiesa, visai ne šv. Jono Pauliaus II ar šv. Faustinos keliais, kaip dažniau įprasta, o karmelitų šventųjų pėdsakais. Kelionė buvo skirta Edith Stein, šv. Kryžiaus Teresei Benediktai, žydei filosofei, katalikei, karmelitei, nukankintai dujų kameroje Aušvice-Birkenau, taip pat vienam iš vilniečių šv. Rapolui Kalinauskui. Galbūt mažiau pažintam, nes daugiau girdėjome apie kitą sukilėlį – Konstantiną Kalinauską.

Žvelgiu į Edith Stein nuotrauką, toks gilus, mąslus žvilgsnis. Vis sugrįžtu į kelionę per nuotraukas, nežinia, ar dabar taip lengvai bus galima keliauti. Nors, tiesą pasakius, stebėjausi pastaruoju metu pigiais savaitgalių skrydžiais turint vienintelį tikslą kur nors Milane išgerti kavos. Dabar tai kuriam laikui išnyks. Kitados tai buvo ne taip paprasta, skristi lėktuvu galėjai tik susitaupęs. O baroko laikais buvo dar sudėtingiau.

Dabar, kai jaučiuosi kuo nors nepatenkinta, suirzusi dėl visokių apribojimų, prisimenu Edith Stein, savo noru išėjusią slaugyti Pirmojo pasaulinio karo sužeistųjų ir sergančiųjų įvairiomis infekcijomis, jos atsidavimą kitiems. Jos kantrybę ir džiaugsmą vienuolyne, jos kančią, bet kartu ir tvirtumą mirties stovykloje. Ar šv. Rapolą Kalinauską (krikšto vardas – Juozapas), kuris, dalyvavęs 1863 metų sukilime, po katorgos atrado savo tikrąjį pašaukimą. Jis kalbėjo, kad prieš tai buvusius metus, per kuriuos būta ir inžinerijos mokslų, ir dalyvavimo sukilime, praleido tuščiai. Rapolas tapo vienuoliu ir kunigu, atgaivino tuo metu merdėjantį Lenkijos Černos vietovėje esantį karmelitų vienuolyną. Ar keistuolį, entuziastą šv. Maksymilianą Kolbę, kuris viską darė šimtu procentų, taip pat atidavusį gyvybę už kitą žmogų Aušvice, jo išvykimą į misijas Japonijoje, neturint pinigų, nemokant kalbos. Nagasakio apylinkėse jo įkurtas vienuolynas po atominės bombos sprogimo išliko, nes pagal jo sumanymą buvo pastatytas kitoje kalno pusėje, nors visi stebėjosi tokiu sprendimu.

Iš pradžių užsukome į buvusį Vygrių kamaldulių vienuolyną, Kauno Pažaislio analogą. Jis buvo remontuojamas, bet galėjome apžiūrėti bažnyčią, net dalyvauti mišiose. Nusileidome į rūsį, kuriame nutapytas kamaldulių vienuolis, šokantis su mirtimi – griaučiais. Tokie siužetai ne retenybė vienuolynuose, juk vienuoliai turėjo nuolat apmąstyti ir prisiminti mirtį.

Dabar mirties vengiame, viskas turi būti džiugu ir trykšti optimizmu. Kadangi rašau šį tekstą po kažkiek laiko, prisiminiau visai nesenas aktualijas – smėlio paplūdimį Lukiškių aikštėje. Koks kontrastas… Priešais – buvę KGB rūmai, kuriuose, pamenu, kitados lankiausi, kai jau saugumiečiai pasitraukė ir juose budėjo tremtiniai ir politiniai kaliniai, tarp jų ir dabar jau amžiną atilsį mano krikšto mama Aldona. Vaikščiojau po apleistus, niūrius rūmus, klausiausi pasakojimų apie čia nužudytus ir kalintus žmones. Dabar prisimenu aplankytą Aušvico koncentracijos stovyklą, žudymo namus, neįsivaizduočiau, jei kas prie jų sumanytų susipilti pliažą.

Vygrių vietovė įspūdinga, aplinkui atsiveria vaizdai su ežerais, buvo šilta, šios kelionės dovana buvo geras oras, net tokią sudėtingą dieną, kai lankėmės Aušvice-Birkenau.

Aušvice būriavosi turistų grupės, turėjome palikti didesnes rankines saugykloje. Spygliuotos vielos, slogi, bet įspūdinga ekspozicija, nors vienas iš mūsų gidų to nevadina muziejumi, jam tai – didžiulės kapinės. Šiurpiai įtaigios vitrinos: vienoje jų – daugybė batų, kitoje – didžiulė instaliacija iš porcelianinių indų, metalinių puodų, trečioje – lagaminai, kuriuos vežami žydai pasiėmė su savimi, nes tikėjosi toliau gyvensią. Vienas iš mūsų gidų lauke nuolat rūkė, jis – istorikas, apsigynęs magistro darbą iš holokausto. Jo veide nenuslūgo įtampa, kurią lengvino tik cigaretės. Viena užsienietė turistė piktinosi tuo rūkančiu gidu, bet jeigu jai reikėtų atsidurti jo kailyje… Jis nuoširdžiai įsijautęs į savo darbą, pasakojo, kad vakarais, kai jau uždaromos ekspozicijos, jis eina ir tikrina, ar kas nors nepasiliko nakčiai, nes yra visokių nuotykių ieškotojų, kurie nori permiegoti barakuose. „Čia tas pats, tarsi kas miegotų ant jūsų senelių kapų“, – jis ištarė.

Apžiūrėję Aušvicą su garsiuoju užrašu „Darbas išlaisvina“, vykome į Birkenau. Aušvice stovi plytų kalėjimai, nes čia buvo laikomi politiniai kaliniai, čia buvo nužudytas Maksymilianas Kolbė, o Birkenau skirtas vien masiniam žudymui. Ten dideli mediniai barakai, kuriuose sutilpdavo tūkstančiai žmonių. Lauke žalia žolė, kuri, anot gido, tais laikais buvo pilka žemė, nes kaliniai visą žolę buvo suvalgę. Norėjome nueiti link tos vietos, kur buvo nužudyta Edith Stein, kur anuomet stovėjo dujų kamera, prie miškelio, bet nebeliko laiko. Bandžiau įsivaizduoti Edith čia. Jie nežinojo, kas jų laukia, buvo varomi praustis, ir vėliau esesininkai paleisdavo dujas. Siaubinga tai įsivaizduoti.

Išlikę prisiminimai, kad Edith net tokiomis aplinkybėmis guodė kitus, ypač vaikus, kuriuos apleido išprotėjusios jų motinos. Ji su savo seserimi Roza, kuri glaudėsi jos vienuolyne, persikėlė iš Vokietijos į Olandijos miesto Echto karmeličių vienuolyną norėdamos apsisaugoti nuo persekiojimo, tačiau, Olandijos vyskupams pasmerkus nacių veiksmus žydų atžvilgiu, jos greitai buvo pasiųstos mirti. Kai gestapininkai atėjo jų suimti, Edith pasakė Rozai: eikime numirti už savo tautą.

Žalia žolė, balti žygiuojančių pro šalį mokinių marškiniai, šviečianti saulė…

Po viso to pietavome rūmus primenančio viešbučio restorane, aplinkui sodas, kuriame žydėjo gėlės. Lauke buvo eksponuojamos Edith Stein nuotraukos. Jos gyvenimo istorija, jos mintys, jos šeimos, vienuolinio gyvenimo epizodai. Toks priešingas įspūdis prieš tai mus ištikusiai patirčiai. Tačiau negalėjai ramiai atsipūtęs pietauti, regėti vaizdai vis sukosi prieš akis.

Įsijautimo problema – tokia buvo fenomenologo Edmundo Husserlio mokinės disertacijos tema.

Kažkas man sąmonėje sakė: turi įsijausti, nors tą sykį tas įsijautimas nebuvo lengvas – pilkų svetimų, nužudytų žmonių daiktų, tarsi iškastų iš žemės, pilnos ekspozicijos.

Vakare grįžus į vaizdingą Černoje netoli Krokuvos esantį basųjų karmelitų vienuolyną, kuriame buvome apsistoję, tebejaučiau viduje kažkokį gniužulą. Po vakarienės išėjau pasivaikščioti. Lipau tamsoje į kalną pasišviesdama mobiliuoju. Žvelgiau į juoduojančius bažnyčios stogus, vienuolyno kompleksą ir švytintį didžiulį mėnulį. Nuaidėjo valandas mušančio varpo garsas. Vaizdas buvo didingas, gražus, kažkoks paslaptingas.

Šv. Rapolas Kalinauskas išgyveno įkalinimą, tremtį, grėsė ir mirtis, tačiau jo buvo pasigailėta. Du šventieji, du skirtingi ir kai ką bendra turintys gyvenimai. Rapolas (tuomet dar Juozapas) Kalinauskas dirbo Usolės druskos kasyklose, vėliau gavęs laisvę negalėjo grįžti į Vilnių, į Lietuvą, todėl išvyko į Lenkiją. Iš pradžių dirbo kunigaikščio Vladislovo Čartoriskio sūnaus auklėtoju. Nors kasdien lankėsi mišiose, domėjosi vienuolijų gyvenimu, neskubėjo rinktis to kelio. Apsisprendė tapti vienuoliu būdamas 44 metų, tai vėlyvas pašaukimas. Beje, toks pats vėlyvas ir Edith Stein, nors ji seniai svajojo tapti karmelite, juk jos atsivertimas ir noras krikštytis gimė per vieną naktį, svečiuose perskaičius Teresės Avilietės knygą „Gyvenimas“ ir pasakius: štai tiesa. Bet jos dvasios tėvai matė ją kaip puikią mokslininkę, dėstytoją, manė, kad ji geriau taip pasitarnaus. Ir tik naciams uždraudus žydams dėstyti, dirbti valdišką darbą, nebeliko jokių kliūčių. Ir nors ji buvo subrendusi, keturiasdešimt metų perkopusi moteris, mokslininkė, vis dėlto džiugiai priėmė naują gyvenimą uždarame vienuolyne ir siekė prisitaikyti prie jo taisyklių. Augusi pasiturinčioje šeimoje, skyrusi laiką mokslams, ji nemokėjo nei grindų plauti, nei siūti, bet uoliai kartu su kitomis, jaunesnėmis, vienuolėmis ugdė kantrybę. Tiesa, čia jai buvo sudarytos sąlygos rašyti apie šv. Kryžiaus Joną, taip pat didelį veikalą „Baigtinė ir amžina būtis“, kur ji rėmėsi Tomo Akviniečio filosofija ir teologija, tačiau knyga nebuvo išleista, nes ji nesutiko viršelyje skelbti kitos vienuolyno sesers pavardės. Tuo metu prasidėjo žydų persekiojimai. Knygos rankraštis po karo buvo surastas Husserlio archyve ir išleistas.

Žiūrėjau vaidybinį filmą „Septintasis kambarys“, skirtą Edith Stein gyvenimui. Ten ji vaizduojama kaip pasitikinti, energinga moteris, vis dėlto kai kurios biografijos detalės gal ir ne visai suprastos, parodyta jos kančia vienuolyne, kai ji, būdama filosofė, mokslininkė, turėjo taikytis prie naivių seserų reikalavimų ir gyvenimo būdo. Išties, kaip liudija atsiminimai, jos užrašai, ji džiūgavo patekusi į vienuolyną, nes visą laiką to troško. Jos viduje virė kitokio, dvasinio gyvenimo troškimas, kuris dabar iš pasaulietinės perspektyvos gali būti nesuvokiamas. Kodėl kažkam turėtų būti prasminga ilgas valandas klūpoti ir melstis, apmąstyti vienutėje Šv. Rašto ištraukas. Netekę sąsajų su metafizika, su religine patirtimi, viską aiškindami psichologiniu ar empiriniu požiūriu, nesuvokiame to džiaugsmo, to vidinio ryžto, kuris būdingas pasirinkusiems dvasinį gyvenimą. Nieko daugeliui nebereiškia tokios vertybės kaip kuklumas, nuolankumas, paklusnumas, tai tarsi šių laikų visuomenei ir moterims priešingi dėmenys. Neduok Dieve, jei apie kokią moterį pasakytum: ji kukli ir nuolanki, tai būtų palaikyta įžeidimu ar moteriškos savigarbos netekimu, į tokią būtų žvelgiama kaip į potencialią auką. Taigi nėra lengva pastatyti filmą apie moterį, vienuolę, jos gyvenimas netilpo į aiškiai suredaguotų pastraipų vizijas.

Edith Stein, stipri ir jautri aplinkiniams, manė išgyvensianti konclageryje, rašė slaptus laiškus savo vienuolyno vyresniajai, kaip ir kiekvienas žmogus mylėjo gyvenimą, turėjo vilčių, tačiau Kryžiaus kelio stotys įsikūnijo joje.

Černos vienuolyno teritorija didžiulė, galima pasivaikščioti vaizdingomis apylinkėmis, čia driekiasi ir pažintiniai takai. Vienuolynai paprastai turi šulinius, juk vanduo – ne tik Kristaus gyvojo vandens šaltinio įvaizdis ar pokalbio prie šulinio su samariete iliustracija, bet ir išgyvenimo būtinybė. Šiame vienuolyne yra gerbiamas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas – „Salus populi Romani“, Romoje esančios garsios ikonos, kartotė. Kūdikėlį laikanti Dievo Motina uždengta specialiu siuvinėtu aptaisu, vakarais paprastai vyksta speciali liturgija, kurios metu vienuoliai ją uždengia kitu paveikslu, o anksti ryte giesmėmis palydėdami atidengia. Panaši, tik dar įspūdingesnė ceremonija su trimitais vyksta Čenstakavoje, kurią taip pat per šią kelionę aplankėme. Pamenu, minios grūdosi po šias erdves, kažkas priešingo, nei patiriame dabar vaikštinėdami po ištuštėjusias per karantiną bažnyčias. Ėjau prie votais spindinčių ir brangenybėmis nusagstytų sienų, viskas švytėjo, nedidelis šioje erdvėje Čenstakavos Dievo Motinos veidas atrodė dar paslaptingesnis. Europoje egzistuoja juodųjų madonų garbinimo tradicija, juodosios madonos skulptūra, menanti gotikos laikus, yra garsiajame Montserato kalno vienuolyne. Per ilgą laiką, deginant žvakes, smilkalus, madonų veidai patamsėdavo nuo suodžių, atmosferos. Tai toks natūralus tamsėjimo procesas, kuris įgauna kone mistiškų galių.

Šalia Černos vienuolyno įrenti piligrimų namai, primenantys viešbutį, juose ir gyvenome, iki šiol norėčiau čia sugrįžti, apsistoti ilgesniam laikui. Galbūt toks dvasinis alkis atspindi tai, kas man yra vienuolynas, tai kone nuošali vietovė, geriausia – kalnuose, nes ir Jėzus lipdavo aukštai į kalną. Kalnas – tai tarsi kilimo Dievop regimų laiptų galimybė. Tamsoje girdi aidint varpus, regi mėnesieną, tamsius kalnus. Tavęs netrikdo tai, kas laikina, žemiška, nors žemiškumas čia kažkas akivaizdaus, vietovės grožis tampa žemiško ir dangiško grožio jungtimi. Galbūt tai pernelyg romantizuotas įsivaizdavimas, per daug pakylėtas, svetimas mūsų epochos reliatyvumui ir ironijai, bet man tai nerūpi.

Karmelitų vienuolyne daug dėmesio skiriama vienam Senojo Testamento personažui – pranašui Elijui. Vienuolyno kiemo nišoje stovi Elijo skulptūra, o priešais fontanėlis su varnu, iš jo galima prisileisti tyro vandens. Varnas maitino Eliją dykumoje, atnešdavo jam paplotį ir mėsos. Varnas pasirodo ir šv. Benedikto gyvenime kaip jo pagalbininkas, nors mes juos vaizduotume kaip kokių nelaimių pranašus, bet šiose istorijose jie globoja atsiskyrėlius, Dievo žmones. Karmelitai betarpiškai susieti su Šventąja Žeme, iš kurios dėl karų pasitraukę atsiskyrėliai atvyko į Europą ir pradėjo gyventi pagal regulą. Garsioji karmelitų reformatorė ir basųjų atšakos įkūrėja šv. Teresė taip pat turėjo žydų kraujo, tik jos artimieji slėpė turėję tokius protėvius. Nenuostabu, kad ir Edith Stein pasirinko būtent šį vienuolyną, galbūt atpažinusi jo dvasioje ir savo šaknis.

Reikėtų paminėti dar vieną šios kelionės sustojimą, vykusį prieš Černą. Lankėmės Krokuvoje. Iš pradžių sustojome šalia paminklo Žalgiriui, kuriame pavaizduoti garsiausi šios istorijos veikėjai: Jogaila, Vytautas, nugalėtų kryžiuočių magistrai. Jogaila ant žirgo, Vytautas – tarsi žemesnio rango karžygys. Ėjome ieškoti Šv. Morkaus bažnyčios, kurioje palaidotas naujas mūsų palaimintasis Mykolas Giedraitis. Atradome vienoje iš gatvelių viduramžius menančią mūrinę bažnyčią. Mus pasitiko ilgu baltu abitu su išsiuvinėta širdimi vilkinti jauna vienuolė, vienplaukė, be įprasto vienuoliams nuometo. Bažnyčia puošni, auksu spindintis altorius su Nukryžiuotuoju, o jo šone palaimintajam Mykolui Giedraičiui skirta kripta su jo sarkofagu. Kai jis mirė, jo vyresnysis, paklaustas, kur reikėtų jį palaidoti, nurodė vietą šalia altoriaus, jau tuomet buvo suvoktas jo šventumas. Vienuolė mus nuvedė į celę gotikiniais skliautais. Joje stovi antrasis palaimintojo karstas, į kurį, atidarius palaidojimą, buvo sudėti išlikę jo kaulai. Šalia šio mažo karstelio kabo Giedraičio garbinta madona. Tai gotikinis Dievo Motinos atvaizdas: grakščios rankos, laikančios kūdikį, mielas, šviesus ir šiek tiek liūdnas veidas, išryškėjęs po mėlynu apsiausto gobtuvu. Žiūrėdama į kitą, kitoje celėje kabantį seną paveikslą, kuriame pavaizduoti šv. Kazimieras ir pal. Mykolas Giedraitis, tarsi atsidūriau mūsų jau apkrikštytos valstybės gyvavimo pradžioje. Dabar madinga prisiminti pagoniškus laikus, ieškoti šventų alkų ir iš padavimų įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti anas gyvenimas. Tačiau stovėdama Šv. Morkaus bažnyčios celėje tarsi regėjau tikrą mūsų protėvių dvasinio gyvenimo atspindį. Sename paveiksle pavaizduoti du neseniai apkrikštytos tautos šventieji, suklaupę priešais Dievo Motiną, virš jų angelas laiko tamsų kryžių. Kas nori sekti paskui mane – tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.

Išėjau anksčiau, gal šiek tiek pažeisdama grupės susitarimą, kad aplankyčiau muziejų, bet jis buvo remontuojamas, ėjau Krokuvos gatvėmis, tos kelios valandos čia – tiek mažai, galėtum vaikštinėti dienų dienas ir ieškoti šiame mieste paslapčių, kurios, atrodo, tave ištinka už kiekvieno kampo, ypač jei keliauji nežinodama, ką turėtumei surasti, jei nesi suparalyžiuota savo planų ir konkrečių nuorodų. Praėjusi garsųjį J. Słowackio teatrą, pamačiau gotikinę Šv. Kryžiaus bažnyčią, kaip vėliau sužinojau – vieną seniausių šiame mieste. Kažkas prie jos vyko, žmonės ėjo į ją, stovėjo filmavimo technika. Ir aš pasukau, niekas manęs nesustabdė, net pulkelis vienuolių, žvelgdama į jas šioje filmavimui ar renginiui paruoštoje bažnyčioje svarsčiau: ar jos tikros vienuolės, o gal kokios aktorės? Įėjusi dairiausi į viršų – ornamentais ištapyti gotikiniai skliautai skendo violetinėje prieblandoje. Prie puošnaus medinio altoriaus stovėjo kryžiaus formos ekranai. Tarsi ruošiamasi šiuolaikinei religinei misterijai. Netikėtas atradimas šioje bažnyčioje – rytuose gyvenusio vienuolio šv. Sarbelijaus relikvijos. Vėliau klaidžiodama gatvėmis atradau nedidelę stačiatikių cerkvę, beveik susiliejusią su kitu pastatu. Negali juk išsišokti katalikiškame karališkajame mieste.

Skubėjau į autobusą, pasirodo, manęs laukė, nes nuspręsta išvykti anksčiau. Lėkiau link Vavelio pilies, kur turėjau susitikti su bendrakeleiviais, jaučiausi šiek tiek kalta, kad mėgstu atsiskirti.

Iš tokį didžiulį įspūdį padariusios Černos išvykome į Vroclavą, kur turėjome apsistoti kelioms dienoms. Šis kitados Vokietijai priklausęs Breslau miestas, po Antrojo pasaulinio karo perleistas Lenkijai, yra ir Edith Stein miestas, čia ji gimė, čia palaidoti jos artimieji. Lankėmės jos motinos Augustos Stein name. Čia grindys mena Edith žingsnius. Jos motina, anksti tapusi našle, ėmėsi verslo, turėjo lentpjūvę, stengėsi dėl šeimos gerovės. Name modernas sujungtas su klasicizmo elementais, jonėninėmis kolonomis, puošiančiomis antro aukšto langus, akantų lipdiniais. Žvelgdama į įmantrius besisukančius metalinius laiptus tarsi regėjau Edith lipant, lyg girdėjau jos juoką, ji buvo geroji namų dvasia, jautri artimiesiems. Bute surinkti jos šeimai priklausę daiktai: stalas, spintos, indauja, menoros, kai kurie daiktai atvežti ar perduoti giminaičių iš užjūrio. Tragiškai susiklostė šios šeimos gyvenimas, tie, kurie išvyko, išsigelbėjo, motina Augusta mirė prieš pat baisiuosius laikus.

Klausėmės, ką mums pasakojo šio muziejaus vadovė, tiesa, buvo girdėti tramvajai, tas nuolatinis dundėjimas įsismelkė į smegenis, nenorėčiau gyventi tokiame triukšme, nežinau, ar Edith laikais jie važinėjo, tačiau vilniečius norėtųsi perspėti – nenorėkite šalia tramvajaus, geriau jau troleibusai.

Vienoje erdvioje salėje buvo surengta ikonų paroda, skirta šiuolaikiniams šventiesiems, daugiausia naujųjų laikų kankiniams, kurių Lenkijoje netrūko. Edith vaizduojama rūsti ir griežta, vos ne geometrinių veido bruožų. Vis dėlto mane labiau patraukė pieštuku pieštas realistinis jos portretas, minkštas, šiltas jos žvilgsnis, piešta, aišku, iš nuotraukos, bet tas ant tonuoto popieriaus sutviskęs jos vienuolinis nuometas, ta prie širdies priglausta ranka įkūnijo jos jautrumą.

Paskui ėjome į bažnyčią, kurioje ji mėgo lankytis, dalyvauti mišiose. Pasirodo, tai didžiulė neogotikinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Beje, šiam miestui būdingos didingos gotikinės katedros, čia vyrauja dideli masteliai, erdvės. Galbūt per karą ji nukentėjo, kaip ir nemažai kitų pastatų, tačiau greičiausiai ne per daug, tik vitražai apsidėje modernūs, švytintys subyrėjusių spalvų formomis, bet puikiai įrėminantys neogotikinę erdvę. Bandžiau įsivaizduoti atėjusią čia melstis Edith, suklupusią šioje didžiulėje erdvėje, atidžiai stebinčią, kas vyksta prie altoriaus, pasinėrusią į smilkalų ir giesmių srautą.►

►Šios bažnyčios gale – jai skirta koplyčia, kurioje yra relikvijorius su jos relikvija, aišku, kūno relikvijų neliko, tik vienuolyne nešiotas drabužis, taip pat vestuvinė suknelė, kokias tuomet vilkėdavo kandidatės duodamos įžadus – jos kaip nuotakos tuokdavosi su Kristumi. Vienuolyne Edith atrado savo tikrąją meilę, tikrąjį sužadėtinį, nors pasakojama, kad ji nebuvo abejinga savo mokytojui filosofui Edmundui Husserliui, tačiau kadangi jis buvo vedęs, elgėsi pagarbiai, mylėjo tik platoniškai ir nedėjo jokių vilčių.

Daug kam Vroclavas asocijuojasi su nykštukais, tapusiais šio miesto simboliu, tačiau man jis Edith Stein miestas, jos žydiškų šaknų dalis, jos mokslo, universiteto, intelektualaus gyvenimo šaltinis. Važiuojant Vroclavo gatvėmis dėmesį patraukė dar vienas pastatas – vijokliais apaugęs didžiulis, iš išorės neogotikinį namą primenantis Vroclavo nacionalinis muziejus. Tie vijokliai, augantys ant jo sienų, toji žaluma ir plakatai, kabantys jos fone, tarsi įrėminti smaragdo, masino užeiti. Būtinai aplankysiu, nusprendžiau.

Apsistojome beveik centre, senamiestyje, netoli pagrindinės katedros, nes katedrų čia ne viena – jos mena klestėjimo laikus, kaip ir puošnūs pirklių namai pagrindinėje aikštėje prie senosios rotušės.

Gyvenome vienuolyno namuose, labai jaukiuose, su vidiniu sodeliu, netoli botanikos sodo. Pasidėję daiktus išėjome pasivaikščioti, keliavome šio miesto tamsiomis ir apšviestomis gatvėmis, prie upės, vėliau pasukome link katedros, čia įsikūrusi Vroclavo arkivyskupijos kurija, net pastatas, kuriame lankėsi Jonas Paulius II, pažymėtas. Naktį milžiniška katedra buvo apšviesta, kaip ir skulptūros prie jos. Kitą dieną teko į jos bokštą kilti liftu ir žvalgytis į miestą. Pūtė stiprus vėjas, žvelgiau į apačią, į upę, namus, bažnyčių bokštus. Vroclavas tapo artimas. Dabar, negalėdama niekur vykti, galiu jį prisiminti.

Klajojau po Vroclavą atsiskyrusi nuo grupės. Geriausiai viską suvokiu būdama viena, net Edith Stein bandau įsivaizduoti šiame istorijos smagratyje: kaip ji ieško geriausio sprendimo ir toji išeitis atsiveria kaip jos gilus troškimas tapti vienuole, pasinerti į savo mylimų karmelitų šventųjų gyvenimą.

Užsukau ir į Nacionalinį muziejų, nežinau, ar Edith Stein lankėsi šiame muziejuje, ar tuomet jis egzistavo, bet turėjo domėtis menu, rašoma, ji buvo elegantiška, mokėjo rengtis, grožis nebuvo jai svetimas.

Vaikščiojau apžiūrinėdama gausią ir turtingą šio muziejaus kolekciją, gotikinius ir renesansinius paveikslus, auksuotas medines gotikinių altorių kompozicijas, kurios greičiausiai buvo perkeltos iš apgriautų per karą bažnyčių. Senųjų ekspozicijų salėse dar kabo pilki telefonai, skirti vidinei komunikacijai, o štai viršutiniame aukšte, palėpėje, – moderni dizaino ekspozicija, šviesiai išdažytos sienos, net sukurti modeliai akliesiems.

Miestas tarsi lieka kažkur atmintyje, jo vaizdai nuotraukose, o stiprus vėjas žvelgiant iš aukštybių – kažkoks simboliškas, gal laiko, epochos, galių kaitos atspindys.

Ir kai važiuoju dviračiu per karantiną, su kauke, pučia stiprus vėjas. Sustoju prie Sugiharos sakurų parko ir žvelgiu į už metalinės tvoros rausvai pražydusius medelius, kurie tarsi kyla įkalnėn. Keista ir nauja patirtis, kažkas globalaus vyksta pasaulyje ir mes dar tik bandome viską įvardinti.