Ką pirkti už tris rublius?
Kuičiausi stalčiuose tarp praėjusio amžiaus popierių, ir išniro tas žalsvas banknotas. Gal kada slėptas juodai dienai. O gal – atsisveikinant su anuo gyvenimu, juokais. Ar sentimentai, nostalgija jį ten laikė. Ir ne veltui. Nei litai, nei dabar eurai iki jausmų neprisikasa. Dar mano biografijoje buvo trumpai laikinieji talonai, vadinamosios vagnorkės ar žvėriukai, bet irgi jokių teigiamų emocijų nepaliko. Nešvarių machinacijų, plačiai išsiliejusio godumo valiuta. Kai mirė mama, laidojome už laikinuosius talonus. Paskui greitai užėjo litai.
Ir visai simpatiškas po daugelio metų tas banknotas. Mažas, kuklus. Žalia vilties spalva. Kitoje pusėje dar ir daugiau atspalvių. Jei nemokėtum rusiškai, yra užrašyta visų tarybinių respublikų kalbomis. Trys rubliai – lietuviškai, be klaidų. Nominalas, aišku, keistas, neįprastas. Turbūt Rusijos carų palikimas. Namie sakydavome trioškė. Dar kiti vadino trajaku. Populiariausias liaudies banknotas, labai demokratiškas. Jo užteko, kad pasijustum oriai. Dangiško žydrumo penki rubliai gundė pamilti tarybų valdžios pažadus. Raudonspalvė dešimkė, su Lenino galva, dvelkė kyšiais ir partine nomenklatūra. Ar tiesiai šviesiai – pragaru. Vienas rublis buvo bažnytinis, pritaikytas dėti į aukų dėžutę ar užsakyti mišias. Kunigai turėjo darbo juos skaičiuoti sekmadienio vakarais. Negražiai pravardžiuodavo. Mano pirmoji zakristijono alga buvo gniūžtė rusvų banknotų po vieną rublį.
Apie pinigus galvojau aną savaitę per Šv. Pranciškaus atlaidus. Jis sakėsi susižadėjęs su Ponia neturtyste, signora poverta. Savo broliams draudė ne tik imti, bet ir paliesti pinigus. Nekentė jų, vadino mėšlu. Bet man gražiau, kai bažnytiniai pinigai kursuoja. Popiežius Pranciškus savo patikėtiniui lenkui kardinolui, vykstančiam į Lesbo salą pas pabėgėlius, įduoda pluoštą grynųjų, kad ten išdalytų savo nuožiūra kam reikia. Kasos kvitų, ataskaitų nėra. Daug kartų tikrą artimo meilę patyriau ir pats galėjau realizuoti per pinigus. Žinoma, lygiai ir visokias ydas. Bet godumas, šykštumas, suktybės užsimiršta, o dosnios širdies darbas metų metais nenutyla. Buvo Vilniuje kunigas, turėjęs madą įsprausti pinigų kiekvienam jį užkalbinusiam žmogui. Šypsosi, nusisukęs pasikrapšto po kišenes, ir še tau dovanų. Dažniausi anie žali trys rubliai, matyt, būdavo jų specialiai pasiruošęs. Kas tai žinojo, rasdavo aibę progų jį aplankyti. Mes su draugais, šešiolikmečiai, vis prašydavome, kad leistų patarnauti per mišias. Jis mykdavo, kad parapija lenkiška, neįsileidžia vaikų, ir išvadinęs angelėliais imdavo raustis piniginėje. Sužinojau vėliau, kad pokario metais jis buvo kunigų seminarijos prokuratorius, toks ūkvedys, maitintojas, rinkdavęs kaimuose bulves ir lašinius klierikams pramisti. Tai ir įsigijo įprotį visam gyvenimui. Gal silpnybę. Bet nemanau, kad šešiolikos metų būčiau galėjęs gauti didesnę katekizmo pamoką ir žinią apie Dievo malonę negu tie trys rubliai iš jo piniginės.
Trys rubliai nostalgiški dar ir todėl, kad jų anais laikais niekada nebuvo daug. Nei vaikams, nei suaugusiesiems nereikėjo jokių pranciškoniškų rekomendacijų, kad neprisirištum prie pinigo. Namie buvo viena bendra piniginė ant lentynos bufete. Prasimanius tris rublius išeidavo šventė. Vakaras dviem Jaunimo sodo šašlykinėje. Kaip nors pralobti nebuvo šansų. Dar buvome nenusipelnę gyventi geriau, bet draugas ar kaimynas paskolins rublį, jeigu ką. Už kampo veikė stiklo taros supirktuvė, galėjai pasirinkti tuščių butelių ir stiklainių. „Uždirbu nulaižytą kapeikėlę“, – iki šiol girdžiu, kaip kartoja pažįstama moteris, viena maitinusi ir rengusi tris sūnus.
Krikščionių ortodoksų tradicijoje yra kategorija šventųjų, pavadintų agioi anargyroi. Tai reiškia – šventieji bepinigiai. Šventieji nemylėtojai pinigų. Bet ne ta prasme, kad buvo skurdžiai, elgetos kaip Pranciškus Asyžietis, mistiniai signora poverta sužadėtiniai, niekinę turtą. Agioi anargyroi būriui priklauso praktiški, veiklūs žmonės, dažniausiai gydytojai, kurie neimdavo užmokesčio už savo gerus darbus, tarnaudavo veltui ir taip patraukdavo kitus prie Kristaus. Evangelija pagal Luką mini ir jų priešingybę – philargyroi. Kitaip tariant, pinigų mylėtojai. Kalbama apie fariziejus. Jie buvo stropūs, pareigingi religijos mokytojai. Turėjo valdžią ir autoritetą tautos akyse. Bet prie Dievo jie nenuvedė nieko.
