Eilės

 

Pavojingi lašai

Lutheriui Blissettui

 

draugai, praraskim karišką faktūrą,

jei mūsų kelkraščiai senokai subyrėję ir planai,

todėl prieš jus guliu cv. paminklo palaikais,

prie mano kojų ilsisi gaujos vilkai –

ai ai, kraujuoja armija, bet ne dvasia,

ks ks man viduje lyg katinui užkliudo šiurpią natą,

dabar apakęs ir apkurtęs tirpstu ekrane,

kaip lašas veja lašą raidės žodžių grandinėlėj

 

 

Apsikabinę savižudžiai

 

tu taip gražiai klausais, kaip aš tyliu

 

nes prasmės nebegali grįžti į žodžius,

kiek kartų tau sakiau – klausykis iki galo,

ne – nebėra kalbos, tik vienišas

signifikantas –

                       iškritęs iš bendrų taisyklių,

žodyno, formulių, romano bėgių,

neliko laiko, tik du žmonės greitai,

reikšmė ir žodis,

tarsi traukinio vagonas

              lekiantys

                             anapus

                                        šlaito

 

 

Tūkstantis ir viena naktis

(ant rugpjūčio plokštikalnių)

 

nukrinta kometa – stebiu tavo akis, A. M.,

išdegintas šviesos, liepsnojančias lyg Roma,

lig banalybės laukiu žingsnių grindiny,

kurie, o žinoma, ištirpdytų širdy betoną

 

norėčiau sniegu savo vakarus užkasti,

nes mano kūnas tau įšalus lapo skiautė,

nukrinta kometa – ir sudega vyzdys,

menadės turi grįžt kaip stereo į panteoną

 

tačiau kur dėtis man, kai gęsta švyturiai,

kai nebelieka durų, atvertų į kitą barą,

daugiau man niekas niekad nebeatstos

monokalbų, neturinčių nei starto, nei finalo

 

tik didelis ir piktas šuo prie vartų los,

išvys iš grupės „Šachrazados“ sapno

 

kaip išprotėjęs anonimas joms šypsaus

ir šiaip ne taip sulaukiu ryto savo

 

 

 

Lietuviškai punk grupei

 

ar angelas, ar demonas esi?

šį klausimą užduoda man visi,

tai nesvarbu, svarbiausia, kad graži!

ir grožis nenuvys juodoj nakty

 

šis grožis ne iš kūno, tenka pripažint –

nuspręstų taip net kosmologinė žiuri,

tik aš, patyręs, kokį prakeiksmą neši,

įrėšiu ant kaktos, o Lietuva, šeši šeši šeši

 

 

Trijų sekundžių svetainė:

bandymas surimuoti antiką ir romantiką

 

svetainėj užsidaręs sau nagus kirpaus,

nebeišklausęs Archimedo pastabos,

laukimas nyksta žirklių ašmenuos,

ištark man savo formą nepraverdama burnos,

įsėdę girtos raidės uždainuos,

eilėraštis kaip nuodas panagėj ir – tuščia jo,

galugerkliu nušliaužia nuo švarios lentos,

ištark man savo formą nepraverdama burnos

ir mirki kaip idėja, kaip Sokratas

                             – - – nuo šios velniavos

 

 

Pilnaties romansas

 

nejaugi panašus esu į piemenuką?

į Buridano asilą? labiau Trojos arkliuką?

mano karvytė skina tavo dobiliuką,

tūnosim dviese čia, kol mums pravers kas liuką

 

pažaiskime, tu brėži kryžių, aš nuliuką –

naktis ši panaši į tavo liemenuką,

neatsigausiu, iki kol dėsi pliūchą,

juk visa tik žaidimas žodžiais… o dabar pripilk stikliuką

 

 

Kūrybinio rašymo dirbtuvės

 

vėl išlipau ne toj stotelėj –

tamsūs laikai, raudoni plaukai

ir tekantis Neries vanduo išjudina

 

mintis kaip valtis

mintis kaip Lolita

mintis ir tiek

o gal užsirašyti?

 

drovėjaus griebtis meno studijų

todėl jos ieškau vedamas kitokių paskaitų

tamsūs laikai, raudoni plaukai

aukojuosi lyg Humbertas

visuotinei kūrybos upei

 

net jeigu pirmapradis

nekaltas, bet jau suteptas

 

raidžių vanduo

 

kiekvieną išnešioja ir atplukdo

į literatūros salą prievarta

mintis ir tiek

 

 

Popierinis veidmainis

 

gyvenimas kaip drobė Dali,

sapnai čia ganosi maži ir dideli,

šalikelėj sudužę buteliai keli,

ten pievoj siurrealėji ir pati

 

tad pasakyki sykį, ar gali, ar ne

nupiešti žvaigždę, spindinčią rūke,

tris dalinu, du lieka atminty,

manojoj meilės matematikoj

                             nesi singuliari